fbpx

RIMAS DRIEŽIS. NUOLANKUS LĖLIŲ TEATRO ISTORIJOS ARCHYVARAS

Kalbino Kristina Steiblytė

Iš pažįstamų teatralų nežinau nė vieno, labiau atsidavusio savajai scenos meno rūšiai nei lėlininkas Rimas Driežis. Jis ne tik ryškių skirtingas lėlių ir objektų teatro formas pristatančių spektaklių režisierius bei dailininkas, bet ir kruopštus lėlių teatro istorijos tyrėjas, kaupiantis, saugantis ir besidalijantis jos lobiais tiek tekstuose, tiek Gyvajame lėlių muziejuje Vilniaus teatre „Lėlė“. Jo interesai apima ne tik profesionalų šalies lėlių teatrą bei jo raidą, bet ir įvairiausius parateatrinius procesus. Štai praėjusiais metais parengtame paskaitų cikle, kurį galima rasti „Lėlės“ svetainėje, istorikas mėgėjas, kaip pats save įvardija Rimas, dalijasi atradimais apie mechaninį teatrą.

Su šiuo nepaprastu pasakotoju pasikalbėti susitikome tarp tarptautinių Lėlininkų ir Teatro dienų. Paklaustas, kaip laikosi, atsakė: „Panašiai kaip dauguma.“ Bet pridūrė turįs savo metodą, kaip tvarkytis su dabartinės situacijos keliamu nerimu:

Kai prasidėjo karas, puoliau daryti tai, ką vis atidėliodavau, – tvarkyti savo kauptą lėlių teatro istorijos archyvą. Prioritetą, žinoma, skiriu profesionalaus lietuvių lėlių teatro pradininkui Stasiui Ušinskui. Taip pat aktualu apibendrinti pasakojimus apie ankstyvąjį sovietmetį, nes dabar dar vis rašoma, neva iki 1958-ųjų, kai atidarytas Kauno valstybinis lėlių teatras bei Vilniaus „Lėlė“, profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje nebuvo. Tik kažkokie S. Ušinsko, Mykolės Krinickaitės „bandymai“. Nors 1944–1949 m. šalyje veikė valstybinis lėlių teatras, kuris turėjo savo repertuarą.

Be to, svarbu atskleisti, kodėl sovietmečiu S. Ušinskas, nors ir labai norėdamas, – yra jo paties liudijimų – negalėjo lėlių teatro kurti tarybinėje Lietuvoje. Apskritai, ne tik šiuo atveju, anas laikas su sava retorika daug ką supainiojo. Todėl nusprendžiau, kad metas, bent jau kalbant apie lėlių teatrą, išsiaiškinti, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ir ar tie, kurie nekūrė, taip pasirinko savo noru.

Kita svarbi mano dabartinių tyrimų kryptis – Vilniaus lėlių teatro istorija. Siekiu ją įtraukti į bendrą šalies teatro istorijos pasakojimą. Formaliai tai jau padaryta: 2001 m. pasirodžiusiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus leidinyje „Lietuvos lėlių teatrų premjerinės programos (1936–2000)“ esama prie „Vaidilos“ teatro gyvavusios trupės, Vilniaus valstybinio lėlių teatro, veikusio 1944–1949 m., ar jo likučių, vėliau prijungtų prie Jaunojo žiūrovo teatro Kaune, premjerų. Tačiau laukia dar daug darbo. O pastarasis teatras, beje, retai minimas, nors buvo gana rimtas; lėlininkai dirbo turėdami ribotas pokario galimybes, kai pasaka buvo nuvertinta kaip komunizmui nenaudingas, nerealistinis žanras. Pavyzdžiui, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“, statyta tarpukariu, nebetiko: užkeikimai, stebuk­lingi pavertimai, mistika. Ieškokit kitų pasakų, tinkamų tarybiniam vaikui!

Kas tuomet belieka? Ezopo pasakėčios?

Ivano Krylovo pasakėčios tiko. Nors ir „Eglė žalčių karalienė“ buvo pastatyta. Bet kai Vilniaus valstybiniame lėlių teatre 1948 m. Balys Lukošius ją režisavo, – o tuo metu – pats trėmimų ir persekiojimų įkarštis, partizanai miškuose, – per spektaklio aptarimą jo paklausė: „Ką gi jūs, draugas Lukošiau, norite pasakyti? Juk spektaklyje rodoma, kad kai Eglė palieka saviškius – jai gerai, kai grįžta pas žmones – blogai, nes čia dalgiais kapojamasi?“ Visur buvo ieškoma politikos.

Tačiau lėlininkai vis tiek stengėsi rasti kad ir sovietijos autorių pjesių, kuriose būtų bent šiek tiek stebuklo. Pavyzdžiui, lėlininkai, prijungti prie Jaunojo žiūrovo teatro Kaune, mėgino pastatyti vokiečių kilmės rusų dramaturgo Viktoro Šembergerio „Lokį ir mergaitę“. Šios pasakos yra daugybė versijų, net ir lietuviška „Meškos trobelė“, bet buvo pasirinkta būtent minėtoji, nes jos remarkose pilna vaizduotės: miškas gyvas – kai mažoji nemato, medžiai ją klaidindami susikeičia vietom, o į lokio trobelę ji ne pati įeina, bet medžiams prasiskyrus šioji heroję praryja. Deja, sumanymo įgyvendinti taip ir nepavyko. Kalbant apie minėtąją trupę bei ką ji yra nuveikusi, svarbus ir kontekstas: joje dirbo buvę S. Ušinsko marionečių teatro aktoriai Olga Mažeikytė, Jonas Kalvaitis, gal ir Vladas Sipaitis būtų čia režisavęs, jeigu ne areštas 1949 m. bei tremtis 1950-aisiais. Jie turėjo animacijos patirties, norėjo šio darbo, suprato jo specifiką. O ir pats S. Ušinskas gyveno Kaune, tačiau jis nebegalėjo prisidėti, nes 1948-aisiais buvo viešai sukritikuotas „dėl formalizmo“. Kita vertus, su visa tarybų valdžios nemeile žymiojo dailininko braižui, ne kas kitas, o būtent jis laimėjo Stalino jubiliejaus dovanos konkursą. Makabriškas laikotarpis, makabriški poelgiai, nes „apdovanojęs“ Staliną S. Ušinskas vyskupui Kazimierui Paltarokui sukūrė stiklo žibintą su šv. Kazimiero atvaizdu…

Galbūt šiame sovietiniame marazme jį gelbėjo įgimtas humoro jausmas, nes buvo ir kas atsidūrę panašiose aplinkybėse pasitraukė iš gyvenimo. O Ušinskas viešai „paatgailavo“ 1952 m. vykusiame LTSR tarybinių dailininkų sąjungos susirinkime ir vis tiek darė savo pagal principą: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui.

2022-04-21
Tags: