**

(pranešimas)
nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
tu miegi ir nieko negali man atsakyti.

mūsų vaikams paklota koridoriuje
po savomis žvaigždėmis ant lubų pažertomis
naktinės lempelės.
ant dryžuoto čiužinio šnarpščia šuo.
glostau jo sprandą
ir prisipažįstu, kad
bijau su juo naktimis vaikščioti po laukus,
nes bet kuri žvaigždė gali virsti raketa.
karas pavogė iš manęs dalelę vaikystės –
mylimą Oriono žvaigždyną.
o ką jis atėmė iš vaikų, štai šitų,
iškėtotomis rankomis,
nenoriu nė galvoti.

nuo sienų nukabinti paveikslai.
dabar jos nuogos. joms pučia iš kiekvieno plyšio.
jaučiu, kaip jos skundžiasi, pykstu ant jų,
sakau: būkite narsios.
o jos priekaištauja: neužklijavai langų,
tik išplovei ryte
ir ištrynei skruostus laikraščiu,
kaip darydavo tavo mama ir močiutė.

!!!Voluinės sritis! Pavojus! –
skaitau Telegrame.
išgriebiu žodį ir apmirštu.

!!Rivnės sritis! Pavojus!
ten tėtis ir mama. sesuo su sūnumi. prinokę tėčio pomidorai.
kapai, į kuriuos…
nagi, nutilk!

!!Ternopilio sritis! Pavojus!
!!Žytomyro sritis! Pavojus!
!!Vinycios sritis! Pavojus!
vos spėju pagalvoti apie Inką bičiulę,
savo kovingą zylutę…
tylėk, sakau!

!!Lubnai! Pavojus!
!!DĖMESIO! – taip, didžiosiomis raidėmis – Kyjive paskelbtas oro pavojus! Air raid sirens in Kyiv! Please, proceed to the shelters!
baigiu skaityti eilėraštį angliškai tiesioginiame etery.
ne, ne apie sirenas.
apie vowels and consonants,
kurie lemia vardų esmę ir jų kaitą –
kartoju paskui Robertą Pinsky’į
ir jo paties klausiu:
o tyla? ką su tyla daryti?
kai praleidusi dvi dienas be sirenų
vis tiek kiekvieną jauti –
Mariupolyje, Lozovoje, Kramatorske –
vidurine ausim ir stebiesi,
o kurgi tavoji, ne fantominė,
kam kaukia ji?
ir kas užlopys skylę
tarp vowels and consonants,
kai ten – visiškai nieko?

nekenčiu savo balso, –
sakau tau kaskart po skaitymo. –
žodžiai, išsprūdę iš burnos, tampa nereikšmingi.
All you have is a voice, – atsakai man
Audeno žodžiais,
atsibudęs jau atšaukus pavojų,
ir prašai tą balsą mylėti.