Aleksejus Muraško šiuo metu yra Latvijoje labiausiai pripažintas ir aktyviausias knygų dizaineris (bet ne dailininkas – kaip pats dažnai pabrėžia), tačiau apie savo pasiekimus prabyla retai, didžiąją dalį pokalbio užsidegęs skiria skirtingiems knygos gimimo procesiniams niuansams ir knygų dizaino industrijos spindesiui bei skurdui. Daug klausimų taip ir liko neužduota, nes A. Muraško, pagautas entuziazmo, viską išpasakojo pats, taip patvirtindamas vidinę būtinybę aktyviai reflektuoti knygininkystės ir kultūros būk­lę Latvijoje. Ją apibūdindamas dažnai vartojo klaustrofobines metaforas, o tai priešinga jo paties polinkiui į universalumą ir įvairovę, pastangoms dirbti su platesniu žinių bei medžiagų kontekstu, ne vien tuo, ką pateikia konkretaus leidinio informacija ar visų pripažintos nuostatos apie knygos meninius uždavinius. A. Muraško sukurtame dizaine vizualiosios leidinio ypatybės niekada nėra savavališki atsitiktinumai, jos rezonuoja ir remiasi daugiareikšmiais pasakojimo elementais, subtiliomis materialiomis ir nematerialiomis kultūros nuorodomis, kurių suvokimui reikalingas inteligentiškas, gilintis trokštantis skaitytojas.

Koks knygų dizainerio gyvenimas pandemijos ir nepaprastosios apribojimų situacijos metu?

Dabar nebėra būtinybės kažkur skubėti ar susitikti tiesiogiai, jau gimsta keli projektai, turiu, ką veikti, nors tapau truputį tingesnis. Pagaliau ėmiausi tvarkyti savo portfolio, atsirado laiko įvairiems reikalams. Žinoma, nepaprastoji padėtis man daro įtaką ir kitame lygmenyje – visi žmonės lyg sustingę, be galo susitraukęs komunikacinis intensyvumas. Dėl šių aplinkybių negaliu gauti reikalingų medžiagų, spaustuvės ir popieriaus tiekėjai dirba nuotoliniu būdu, o man fiziniai knygos elementai reiškia labai daug. Negaliu imtis poros projektų dar ir todėl, kad tapo neprieinami mano įrankiai, ginklai, su kuriais esu įpratęs dirbti. Man knyga dažnai prasideda nuo kokios nors fizinės idėjos, impulso – labai svarbu pačiupinėti popierių, apžiūrėti jo atspalvių katalogą, užsakyti lapų pavyzdžių, kad viską galėčiau pamatyti didesniame formate ir suprasčiau, kokia popieriaus tekstūra, kaip keičiasi tonas dėl apšvietimo. Toks jausmas, kad dabar mes gyvename skaitmeninėje distopijoje, kurioje dominuoja neliečiami daiktai. Manau, kad po kelių draudimų mėnesių žmonės bus labai pavargę nuo skaitmenos, nuo interneto, visi bus to persivalgę.

Aš jau!

Šiandieną perskaičiau Majos Rudovskos recenziją apie mano naujausią knygą „Greitai“, kurioje autorė rašo, kad jos požiūris į knygą pasikeitė, nes buvo laiko atsikvėpti, o paskui vėl atsigręžti bei atrasti tuos dalykus, kurie pradžioje liko nepastebėti. Mane tai labai maloniai nustebino, nes mes ir tikėjomės, kad žmonės šį leidinį tyrinės labai lėtai, ramiai, aš sumanymo komandai net parašiau tokį trumpą laišką: „Šią knygą būtina tyrinėti lėtai, antrą nakties, daryti tai tyliai, jog net katinas, kuriam patinka keisti garsai, negirdėtų, kaip tu su liniuote ir peiliuku pjauni popierių, o tada užmigti prie stalo.“ Negaliu dėkoti pandemijai ir virusui, kad žmonės dabar turi daugiau laiko skaitymui, tai būtų kvaila, bet, kita vertus, visame tame slypi kažkokia metafora, į kurią vėliau istorikai bei filosofai galės atsigręžti ir reflektuoti, analizuoti. Esu labai dėkingas, kad šią knygą pastebėjo, nes dažniausiai apskritai nebūna jokių atsiliepimų, pamąstymų – negaliu sužinoti, kaip gi leidinys vertinamas. Pavyzdžiui, konkursas „Aukso obelis“. Kas vertintojams knygoje konkrečiai patiko, sudomino? Gal buvo kokių trūkumų? Pastaraisiais metais knygų dizaineriai leidinio kūrime tapo daug svarbesni, nes vis svarbesnis tampa produkto patrauklumas, reikia stimuliuoti norą jį įsigyti. Ir tai nieko smerktino, toks laikas, kuriame gyvename. Knygų autoriai, redaktoriai iš kolegų dar gali sužinoti, kokį įspūdį jos paliko, o knygų dizaineriams nėra galimybės pabendrauti tarpusavyje, nors mūsų visai mažai. Skaitydamas recenzijas nevalingai tikiuosi, kad kažką pasakys ir apie dizainą. Jei atsiranda nors pora frazių, kuriose išreiškiamas pripažinimas arba kritikuojami kokie nors elementai, tai jau daug, nors koks grįžtamasis ryšys. Mes gyvenam kaip žiurkėnai, žinote, tarybiniais laikais juos laikydavo trilitriniuose stiklainiuose, įdėdavo vatos, kad būtų šilta, nenuobodu. Ir aš taip jaučiuosi, lyg gyvenčiau tokiame stiklainyje.

Tau jau antrą kartą įteiktas „Aukso obels“ apdovanojimas kaip geriausiam metų dailininkui. Sveikinu ir tikiu, kad esi laimingas dėl tokio įvertinimo.

Skaičiau jūsų repliką Punctummagazine.lv apie šiųmetes konkurso nominacijas ir daug kam pritariu. Kad ir įžvalgai, jog atskiros kategorijos labai silpnos. Kažin, kiek žmonių tai pastebėjo, tačiau pastaruosius dvejus metus nebuvo „vadovėlių“ kategorijos. Žinote, mokymo literatūros tiražai patys didžiausi, jokie bestseleriai net iš tolo nekonkuruoja su jos apimtimis! Ir kartu tai kategorija, kuri „Aukso obelyje“ jau metai iš metų yra pati silpniausia, o dabar ten net nebeliko, ką vertinti. Tai jau ne koks įspėjamasis skambutis, kad kažkas negerai, tai garsus katedros varpas. Be to, ši kategorija suvokimo aspektu skirta pačiai atviriausiai, progresyviausiai tikslinei auditorijai – mokiniams, studentams. Juk čia slypi galimybė nuo mažens atkreipti vaikų dėmesį į knygą, ir ją derėtų išnaudoti. Kažkada latvių kalbos kursuose užsieniečiams patyriau, kad nėra normalių latvių kalbos mokymo vadovėlių. Tai paradoksas, nes vienas iš šios valstybės nacionalinio identiteto pagrindų yra kalba, o geros knygos galėtų padėti žmonėms greičiau išmokti kalbos, kuri yra sudėtinga, tačiau apie tokius resursus, kad ir elektroninius, apskritai negalvojama. Keista, jog apie tai nepasisako ir svarbiausiojo knygininkystės konkurso komisijos nariai. Jie, savo srities ekspertai, nuomonių lyderiai, turi visas galimybes jas pareikšti garsiai, o aš manau, kad tokia yra ir jų funkcija: ne vien pasakyti – taip, šiais metais yra daug gerų knygų, paglostyti galveles, kokie mes puikūs, bet ir nurodyti, ką šioje industrijoje reikėtų gerinti. Trūksta išvadų, analizės, reikalingų ir knygų dizaineriams, ir leidėjams, valstybės įstaigoms, Kultūros ministerijai ir t. t.