Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.

Didžiausi suasmeninto grožio apologetai, žinoma, buvo romantikai. Jie sukūrė tiek nebūtų, bet, jų manymu, galimų vaizdinių, kad iš tų pinklių sunku išsikapanoti net ir šiuolaikiniam Homo sapiens. Romantikams įsijautus, gamta ne tik išoriškai sužmoginta – ji netgi tapo sentimentali: švelni, užjaučianti, paguodžianti, besiilginti, besigailinti… Kai tik žvaigždės ir dangus ėmė verkti, saulė šypsotis, medžiai liūdėti, žiedai juoktis, miškai krūpčioti, jūra niršti, vėjas glostyti, žmogus apleido stebėtojo postą ir viską pradėjo vertinti asmeniškai. Kaip toje kadais populiarioje dainoje: „Man labai, labai rugpjūčio grožio gaila“. Ką gi su grožiu daro, pavyzdžiui, japonai per Hanami – gėrėjimosi slyvų ar vyšnių žydėjimu šventę? Apmąsto jo trumpalaikiškumą. Įvertinti žiedo nuostabumą, suvokti jo prigimtį, grožėtis forma, spalva, mėgautis kvapu nėra tas pat, kaip susitapatinti ir apraudoti save lyg vystantį žiedą. Išgyventi akimirkos laikinumą nelygu apnikti fatalizmu ir laidoti save drauge su praeinančiu laiku.

Tiesą sakant, romantiškasis grožio supratimas ir giluminis jo įsiskverbimas į gyvenimą gana pavojingi, mažų mažiausiai – kenksmingi. Trumpalaikiai emocijų pliūpsniai būdingi ne tik naiviems geraširdžiams, kuriuos iš karto sugraudina mažo šuniuko snukelis – silpnumo momentai trunka neilgai, o gyvenimo realybė dažnai yra priešinga įsivaizdavimams, tad jai susidūrus su idealu visada įvyksta didesnės ar mažesnės avarijos. Vieniems, nesugebantiems suderinti geidžiamo ir esamo, švelni meilė pavirsta pykčiu, įniršiu ar neapykanta, kitų idealizmas apauga abejingumu, net cinizmu, trečiuosius stiprūs sukrėtimai įjunko į alkoholį arba kitas priklausomybes.

Grožis kaip estetinis išgyvenimas, būtinoji gyvenimo dalis, atsirandanti per meną ir kultūrą, yra taurinantis, pakylėjantis, teikiantis peno apmąstymams, telkiantis panašaus skonio žmones, kuriantis tikrąją pridėtinę vertę. Tai ne vieno asmens jausmas, kuriuo jis gali manipuliuoti lyg mažas vaikas. Tačiau to infantilumo, tos romantinės vertinimo euforijos, pasibaigiančios primityviu neįgalumo finalu, dar tiek daug XXI a. Lietuvoje. Gal dėl to čia gausu asmeniškumų politikoje ir šalies valdymo strategijoje. Gal dėl to nėra nuo paprasčiausių simpatijų ir antipatijų atsieto aiškumo, kodėl valstybės pamatas – ne konkretūs menininkai, o kultūra apskritai. Ką jau kalbėti apie meno kritiką, vertinimo principus, drąsą saugoti, ugdyti, skatinti. Juk jei esminiu kriterijumi tebelikę kažkieno įžeisti jausmai ar vaikystės prisiminimai, vadinasi, jokia raida ar daugiaplanis kontekstas negalimi. Praeitį ir dabartį jungia kunkuliuojanti dabartis. Joje lietuviškasis smūtkelis gali būti rymantis liūdesio ir sunkių, slegiančių, pesimistinių minčių įkūnijimas, bet lengvai galėtų tapti vien stebinčiu ir leidžiančiu medžiams žydėti bei vysti budėtoju. Būtų, ir tiek. Nei verktų, nei nekęstų. Nei piktintųsi, nei alptų iš laimės. Tada ir mes turėtume į ką atsiremti stebėjimui, kuriame vienodai svarbiai tiksėtų paveldas, procesas, siekiai. Ir staiga išsilygintų visos susireikšminimo raukšlės kaktose, o gyvenimas būtų tiesiog gražus. Nei geras, nei blogas, bet būtinas kaip sakura japonui.