fbpx

Jean-Christophe Moncys: „Dalis manęs yra kažkur kitur“

Kalbino Ina Pukelytė

Pirmą kartą Jeaną-Christophe’ą pamačiau Père Lachaise kapinėse, jo tėvo kremavimo ceremonijoje. Nuo to laiko prabėgo daugybė metų – žinojau, kad šis Paryžiaus lietuvis veikia teatro baruose ir aktyviai darbuojasi Lietuvos labui, tačiau ką daro konkrečiai – ne. Jeaną-Christophe’ą supo ir tebesupa daugybė Lietuvai nusipelniusių išeivių, tad mudviejų pokalbis buvo puiki proga ne tik pabandyti nupiešti jo portretą, bet ir prisiminti Lietuvos nepriklausomybei svarbias Prancūzijoje gyvenusias asmenybes.

Papasakokite apie aplinką, kuri jus formavo Prancūzijoje. Nuo kada jūsų gyvenime atsirado Lietuva?

Mano tėvas – Antanas Mončys Moncevičius – buvo skulptorius, pabėgėlis, žemaitis, taigi, iš prigimties mažakalbis. Apie Lietuvą jis pasakojo ne žodžiais, bet savo skulptūromis, meno kūriniais. Mano mama Florence apie Lietuvą kalbėdavo daugiau nei tėvas, nors ir nebuvo lietuvė. Kadangi matydavomės su lietuviais, kurie tuo metu gyveno Paryžiuje, iš jų ir išgirdau pasakojimus apie šią šalį. Tarp jų buvo kunigas, tėvas Jonas Petrošius. Aplink jį būrėsi lietuvių bendruomenė, jis man ir daugeliui buvo labai svarbi asmenybė. Čia gyveno ir tėvo bičiulis grafikas Žibuntas Mikšys – kartą per savaitę jis pas mus vakarieniaudavo. Buvo labai liesas, nuolatos alkanas, visada stebėjausi, kiek jis gali suvalgyti bulvių.

Su Lietuva pažindinausi žvelgdamas į tėvo skulptūras. Pirmuoju – figūratyviniu – kūrybos laikotarpiu jis stengėsi išreikšti savąjį lietuviškumą, norėjo parodyti, kad skiriasi nuo vadinamosios Paryžiaus mokyklos menininkų. Lietuva jo kūryboje skleidėsi pasitelkus pasirinktas medžiagas, medį, tėvo darbuose justi miško šauksmas. Jo skulptūros buvo mano kasdienės aplinkos dalis, mano žaislai – visokios čiuožyklos, slėptuvės. Lietuva manyje formavosi pasąmoningai.

Labai anksti atsidūriau lietuvių liaudies šokių grupėje, kadangi mano tėvas jai vadovavo. Nuo ketverių metų lydėdavau trupę pasirodymuose, nešdavau Lietuvos vėliavą ir tokiu būdu teigiau apie šalį, kurios anuomet beveik niekas nebežinojo. Kasmet dalyvaudavome Tautų šventėje (Fête des Nations) didžiajame Sorbonos amfiteatre. Tai būdavo didelis įvykis – kiekviena šalis galėdavo sušokti po tris šokius. Mano tėvas mokėjo juos atmintinai. Šokdavome šokius vyrams, tokius kaip „Mikyta“, „Oželis“, ar poroms, pavyzdžiui, „Kalvelį“. Tėvas man taip pat dainuodavo – prisimenu lopšinę „Kukavo“, klausydavausi ir pritardavau. Šia lopšine vėliau migdydavau ir savo vaikus.

Jaučiausi kitoks, vien dėl pavardės – Moncys Moncevicius. Prancūzų kalboje nėra raidės „č“, todėl čia ji rašoma su „c“. Manoji pavardė labai skiriasi nuo prancūziškų, taigi, tai būdavo puikus pretekstas žmonėms papasakoti, iš kur ji kilusi, kas yra Lietuva, kur ji, kad yra okupuota sovietų. Pamažu supratau turintis labiau domėtis Lietuva. Kalbinau tėvą, kunigą J. Petrošių, pradėjau dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje. Ta bendruomenė buvo nedidelė, bet gyvybinga. Rinkdavosi kartą per mėnesį, sek­madienį, minėdavo šventes, tokias kaip Šv. Kazimiero, Lietuvos Nepriklausomybės dienos. Čia girdėjau kalbant lietuviškai. Kartais šį tą suprasdavau, bet man ši kalba buvo tik melodija, muzika. Žodžių prasmė nebuvo labai svarbi. Kalba manyje atsirado per klausą, emocijas, intuiciją. Kai Ž. Mikšys sėdėdamas prie stalo energingai reikšdavo neapykantą viskam, išskyrus save patį, ir kartodavo „šūdas šūdas šūdas“, viskas būdavo aišku. Taip pamažu susipažinau su žodžiais. Supratus, kad esu kitoks, kad dalis manęs yra kažkur kitur, atsirado pasididžiavimo jausmas. Lietuviškumą siekiau palaikyti veiklomis bendruomenėje. Tėvas J. Petrošius labai greitai pavedė man rūpintis jaunimu. Kai pradėjau, buvau penkiolikos. Ir taip iki maždaug trisdešimt penkerių. Dariau, ką sugebėjau – dainavome, kūrėme nedidelius spektaklius, pasirodymus, organizavome loterijas, Motinos dienos šventes, siekėme, kad bendruomenės iniciatyvos būtų gyvos ir įdomios. Vėliau šias veiklas tęsiau su suaugusiais. Tada prasidėjo Sąjūdis dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Kokie žmonės lankydavosi Prancūzijos lietuvių bendruomenėje?

Svarbesnių švenčių proga kartais pas mus užsukdavo tokios asmenybės kaip Lietuvos dip­lomatas, dailės istorikas Jurgis Baltrušaitis, semiotikas Algirdas Julius Greimas, Lietuvos generalinio štabo pulkininkas Juozas Lanskoronskis, kurio anūkas yra žinomas belgų rašytojas, fotografas ir kino kūrėjas Jeanas-Philippe’as Toussaint’as. Jo kūryba išversta į daugiau kaip dvidešimt užsienio kalbų. Jeanas-Philippe’as buvo mano vaikystės draugas. Jis kūrė filmus ir prašydavo manęs juose vaidinti. Drauge taip pat vaidindavo ir mano ištikima bendražygė Caroline’a Masiulis (vėliau tapusi Paliulis – red. past.), kurios seneliui Juozui tarpukariu Panevėžyje priklausė knygynas.

Bendruomenės susirinkimų metu susitikdavome su diplomatu Stasiu A. Bačkiu ir jo žmona Ona, chemiku, diplomatu Adolfu Venskumi, žavingaisiais Antanu ir Janina Liutkais. Senasis Liutkus – tarpukario diplomatas ir dailininkas – norėdamas nudžiuginti pirkdavo mano piešinius. Už juos mokėdavo šokolado plytelėmis. Dažnai su tėvu lankydavomės pas Liutkus Vilfranše prie jūros (Villefranche-sur-Mer). Šie žmonės natūraliai formavo mano lietuviškumą.

Tikroji mano tėvo šeima – trys seserys, jų vyrai, močiutė, senelis – buvo likę Lietuvoje, jų nepažinojau. Susirašinėti tais laikas buvo sudėtinga, tėvas turėjo tik nedidukes nuotraukas, iš jų ir kūriau savo Lietuvą. Močiutė fotografijoje laikė du didelius moliūgus, tad aš įsivaizdavau, kad Lietuva – moliūgų kraštas. Senelis buvo ūkininkas, augino arklius, juos pirkdavo Lenkijoje, Latvijoje. Tėvas pradėjo jodinėti ketverių, be balno. Taigi maniau, kad Lietuvoje pilna arklių. Dėliojau savąjį vaizdinį, nelabai žinodamas, kaip yra iš tikrųjų. Kai į Prancūziją pradėjo atvykti lietuvių, viskas stojo į vietas.

Tėvas didžiavosi, kad liko Prancūzijoje, o ne važiavo į JAV, Kanadą ar Australiją – taip galėjo būti arčiau savo krašto, to, kas svarbu. Galbūt kitur jis ir būtų uždirbęs daug pinigų, padaręs karjerą, tačiau tai tikrai nebuvo jo gyvenimo tikslas. Tėvas norėjo gyventi taikoje su savimi, būti laisvas kūryboje. Nepriimti Prancūzijos pilietybės, būti apatridu, visą laiką palaikyti ryšį su tėvyne buvo jo gerai apgalvotas etinis pasirinkimas. Susirašinėjo su savo draugais menininkais Lietuvoje – iš pradžių laiškai būdavo reti, vėliau dažnėjo; iš Lietuvos gaudavo meno spaudą. Pagaliau tėvui pavyko pakviesti bičiulius iš Lietuvos į Prancūziją – dalyvauti konferencijose, sporto rungtyse. Buvo sudėtinga, nes jie atvykdavo kartu su grupėmis, o grupes lydėdavo informatoriai. Reikėdavo sugalvoti, kaip pasikviesti tuos žmones ir jų „palydovus“ į namus. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima šnekėtis, apie kitus reikėjo tylėti. Kartais mums pavykdavo „palydovą“ nugirdyti ir, kai jis gerai įmigdavo, pradėdavome kalbėtis.

Jūsų tėvas studijavo pas Ossipą Zadkine’ą, litvaką iš Vitebsko. Ar jis palaikė ryšius su kitais išeiviais litvakais, tokiais kaip Neemija Arbit Blatu, kilusiu iš Kauno?

Tokių bendrysčių nebuvo daug. Tėvas atsidūrė O. Zadkine’o ateljė ne dėl to, kad būtų prisirišęs prie kokio nors mokytojo, bet todėl, kad ieškojo terpės, kur galėtų tobulėti. Jis buvo gavęs metinę stipendiją studijoms Paryžiuje, Grande Chaumière akademijoje. Tai buvo nuostabu. Anksčiau mokėsi lietuvių pabėgėlių įkurtoje dailės ir amatų mokykloje Freiburge prie Brisgau. Šiai mokyklai tuo metu vadovavo iš Lietuvos pasitraukęs Vytautas Kazimieras Jonynas, ten dėstė jauni lietuvių menininkai – Vytautas Kasiulis, Aleksandras Marčiulionis. Mokykla Freiburge veikė 1946–1949 m. Čia buvo mokomasi technikos ir amato, bet joje trūko to, kas vadinama menine kibirkštimi. Paryžiuje tėvui įsiplieskė kūrybinė aistra – atrado miestą ir jo menininkus, pasaulį, apie kurį net neįsivaizdavo. O. Zadkine’o ateljė atitiko jo lūkesčius. Dėstytojai vengė primesti savo stilių, siekė, kad studentai atsikratytų akademizmo. O. Zadkine’as būtų norėjęs ir toliau mokyti mano tėvą, pripažino, kad jis buvo labai talentingas ir turėjo auksines rankas. Tačiau tėvas atsisakė, žinojo, kad jei toliau liks pas Zadkine’ą, taps neo-Zadkine’u. Jis troško skristi savo paties sparnais, net ir neturint visko, ko reikia. Tai yra, tėvas norėjo dalyvauti beribėje, universalioje kūryboje, suformuoti savitą stilių, gilintis į lietuviškumą, jo šaknis.

2020-06-20