Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis

Latvijos valstybės parama kultūros žiniasklaidai, suvokiant jos didžiulę reikšmę nacionalinio identiteto ir savivokos stip­rinimui bei šio leidybos segmento ribotas galimybes konkuruoti geltonosios – komerciškai sėkmingos – spaudos nišoje, iki šiol vertinama kaip nepakankama. Estai dažnai giriasi savo valstybe, kartais pamatuotai, kartais  – ne. Taline kalbėdamasi su kultūros savaitraščio „Sirp“ redaktoriumi Kaarelu Tarandu, stebėjausi: nors neabejotinas pozityvumas atrodė kiek perdėtas, tačiau visuose pašnekovo teiginiuose galėjai justi valdančiųjų rūpestį dėl kultūros raidos. Susidarė įspūdis, kad kaimynų nekankina klausimas, kokia prasmė iš valstybės biudžeto investuoti į kultūrą. SKAITYTI DAUGIAU

Susprogdintas rašymas

Nico’as Vassilakis – amerikiečių poetas, kuriam rašmenys ir vizualieji šriftų kontūrai yra pirminė medžiaga kūrybai. Kaip sako pats autorius, jo vizualiosios poemos – tai džiazuojanti abėcėlės anatomija, tipografinių landšaftų kartografavimas, žaidžiant sunkiai apibrėžta riba tarp linijos ir ženklo. N. Vassilakis taip pat yra aktyvus vizualiosios poezijos judėjimo „Vispo“ kuratorius ir sistemintojas. Jis buvo vizualiosios poezijos redaktorius literatūros kritikos žurnale „Coldfront Magazine“, kartu su poetu Craigu Hillu sudarė garsiąją antologiją „THE LAST VISPO: A Visual Poetry Anthology 1998–2008“. N. Vassilakis šiuolaikinę vizualiąją poeziją apibrėžia kaip „teksto neklaužadų pomėgį ištraukti rašmenis iš žodžio ir paversti juos – net pavienes raides – išraiškos priemonėmis“. Daugiau informacijos apie poetą galima rasti jo tinklalapyje https://staringpoetics.weebly.com. Šioje publikacijoje menininkas specialiai „Nemuno“ skaitytojams pristato savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

DAINIUS DIRGĖLA | Poezija

johanneso gutenbergo pamąstymai nuo debesies
 jie skaito poeziją iš telefonų   akivaizdu kažkas jiems paskambina   tą poeziją padiktuoja arba atsiunčia   kur jų poezijos rankraščiai kurie nedega nebent ima ir perdega   ką jie skaitys kai išsikraus tų išmaniųjų baterijos   ką jie skaitys kai išjungs tą velnio elektrą   ką jie skaitys kai išnyks visi nematomi icloud’iniai debesys   ką jie skaitys kai žus visi džedajai wifi’iai   ką jie skaitys kai baigs galioti operacinės sistemos   ką jie skaitys jei visos jų atmintys išorinėse laikmenose   ——————————-   ką galvoja pati poezija:   iki manęs be manęs su manimi per mane po manęs per mane po manęs be manęs   SKAITYTI DAUGIAU

Humanistinės fotografijos tąsa: PASAULIO ŽMONĖS

Savo pirmąjį 2012 m. išleistą albumą „Pangea“ fotografas Edmundas Kolevaitis pavadino mitinės pirmapradės žemės, dar nesuskaidytos į atskirus žemynus, vardu. Tuomet jis klausė: „Kokios yra tikrosios žmogiškos vertybės? Kas yra mūsų namai: šeima, gimtasis miestas, šalis, o gal visa Žemė?“ Tuo pačiu autorius fotografijai  – veidrodžiui su atmintimi, įamžinančiam tik regimybę – iškėlė, atrodytų, neįveikiamą užduotį parodyti tai, kas nematoma, o vien įsivaizduojama. Fotografui buvo svarbu kurti skirtumų ir susipriešinimų nepadalintą vieningos žmonijos vaizdinį. Kūrybinę kelionę prie šio, regis, nepasiekiamo tikslo E. Kolevaitis pradėjo beveik prieš keturis dešimtmečius ir tęsia naujausiame fotografijų albume „Tango“.SKAITYTI DAUGIAU

Iškasena

(Pjesės ištrauka) Veikėjai JUOZAS – vyresnis aktorius EGLĖ – pradedanti aktorė JERONIMAS – draugijos agentasSKAITYTI DAUGIAU

Ketvirtis amžiaus prieš „Rožės vardą“, arba Broliai Strugackiai – rusų postmodernizmo pranašai

Arkadijus ir Borisas Strugackiai postmodernius metodus ėmė taikyti beveik tuo pat metu, kai prasidėjo pirmieji eksperimentai Vakaruose, ir numatė daugelį devintojo bei dešimtojo dešimtmečių rusų literatūros pokyčių. Broliams Strugackiams – kaip ir Ray’ui Bradbury’iui – teko abejotina garbė pakliūti tarp nedaugelio „kietosios MF1“ autorių, kuriuos pripažino socialinė grupė, vadinama „šiaip jau fantastikos aš neskaitau“. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl Strugackius taip mėgsta skaitytojai, pirmiausiai aptariama jų kūrybos socialinė filosofija. Kur kas mažesnis dėmesys skiriamas meninės kalbos novatoriškumui. Esama netgi tokios nuomonės, jog jie jokiu savo indėliu prie šios literatūros srities neprisidėjo apskritai.SKAITYTI DAUGIAU

Duda Paiva. Įtrūkęs pasaulis ir žiauriausi spektakliai vaikams

Brazilijoje gimęs, daug metų Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva šiandien yra vienas ryškiausių lėlių teatro atstovų pasaulyje. Teatras, šokis, lėlės – tokia tvarka vyko jo kaip profesionalo pažintys su scenos menais, ir nors šiandien D. Paiva oficialiai pristatomas kaip lėlininkas-šokėjas, tiksliausiai jį apibūdina žodis kūrėjas. Šio artisto lėlių valdymo stilius ir spektaklių estetika atpažįstami visame pasaulyje, neseniai Rygoje jis aukštyn kojomis apvertė nacionaline vertybe latvių laikomos Jānio Rainio pjesės „Aukso žirgas“ (Zelta zirgs) aplinkybes, o pastaruoju metu kartas nuo karto užsuka į Lietuvą – parodyti spektaklio ar supažindinti mūsų šalies kūrėjų su savo autorine „object score“ technika, kuomet šokio metu lėlininkas atlieka iš anksto tiksliai suplanuotus žmogaus ir lėlės judesius. Spalio pabaigoje D. Paiva lankėsi Vilniuje, čia jis buvo vienu iš Baltijos kamerinio operos teatro organizuojamos vizualinio teatro kūrybinės laboratorijos „Kosmos Theatre Lab’19“ mokytojų.SKAITYTI DAUGIAU

Gilles Vuillard: neapčiuopiamos salos

Gilles’is Vuillard’as – prancūzų kilmės kino kūrėjas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Lietuvoje. Šis nuolatinis keliautojas buvo apsistojęs ir Ramiojo vandenyno pietuose, ir Paryžiuje, ir Berlyne… Nuo paauglystės jis rašė ir tapė, vėliau, prieš persiorientuodamas į alternatyvų kiną, pradėjo kurti muziką. G. Vuillard’o interesų laukas labai platus, apimantis antropologiją, psichoanalizę, istoriją, politiką, primityvųjį meną, uolų tapybą… Jo darbai nutiesia ryškias gijas tarp šių įvairių spekuliacinių laukų. Pirmajame savo pilnametražiame vaidybiniame filme „Les Îles Élusives“ („Neapčiuopiamos salos“), naudodamas asmeninę gramatiką, autorius atkuria miglotą odisėją. Nepaisant to, kad filmuoja sena 16 mm „Bolex“ kamera, o kartais ir 8 mm kamera, vizualinis poetas leidžia sau žaisti su skaitmeniniais efektais, kai jo juostos jau būna suskaitmenintos. Iš tiesų, G. Vuillard’o filmai yra labai modernūs, poetiški ir įveikiantys sąmonės ribotumus.SKAITYTI DAUGIAU

Edmundas Saladžius. Meistras ir jo vidinis kompasas

Grafikas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Edmundas Saladžius meno bendruomenėje aktyviai veikia nuo 1974 m. Per visą šį laiką jis ištikimai laikėsi kelių principų: meistriškumas privalo eiti lygia greta su išprusimu ir dvasine branda; menininkas negali suteršti savo kūrybos tarnavimu ideologijai; kurti reikia taip, kad visada būtum kartu su savo amžininkais, tačiau niekada tam, kad nuosekliai siektum ordinų ir premijų. Gimęs ir užaugęs Kaune, E. Saladžius išsaugojo ten gyvenusių savo tėvų ir senelių pat­riotišką laikyseną bei karininkišką tvarkos suvokimą, nors pats išsuko iš giminės vyrų kelio ir pasirinko tą, kuriuo negalėjo eiti mama, dėl talento girta paties Petro Kalpoko (deja, tėvo supratimu dukrai nederėjo mokytis „ištvirkėlių irštvoj“, t. y. mokykloje, kurioje piešiamos nuogos moterys).SKAITYTI DAUGIAU

Jeigu budistas užmuštų Budą

Gali būti, kad visiškai neverta kalbėti apie įvairiausius ženklus, rodančius, kaip iki šiol aktyviai veikia prieš 88 metus lapkričio 8-ąją Lietuvoje, Kaune, gimusio pasaulinės šlovės keistuolio, galutinai sutriuškinusio kanoninio meno tvirtovę, Jurgio Mačiūno dvasia, nes „visi viską apie jį jau žino“. Tačiau toji nenuorama vienoje ar kitoje vietoje dar vis pakursto nuveikti kokią keistenybę, tarsi galingą burtažodį kartojant kadaise iš menininko burnos išsiveržusį lotyniškąjį Fluxus, ataidintį „fiat lux et facta est lux“ – vieną pasaulio tvėrimo aktų, atskyrusį tamsą nuo šviesos. SKAITYTI DAUGIAU

Neprarasti veido. Šanchajaus dienoraštis

Jau praėjo dešimtmetis, kai baigiau studijas Londone ir, susirinkęs savo patirtis bei porą lagaminų, sugrįžau į Vilnių. Tuomet iš naujo atradau, koks patogus ir kompaktiškas yra Vilniaus mastelis. Nors susiekimo sistema Londone puiki, bet „suvalgydavo“ didelę dalį mano tuometinių pajamų, o dar didesnę – laiko. Pramoga valandų valandas stebėti įvairiausius personažus sėdint metro vagone labai greitai pavirto kankyne. Nebedžiugino vaizduotėje kuriami siužetai ir konservatyvios britų damos su smaragdine rankine, tvarkinga, bet nudėvėta eilute apsirengusio džentelmeno, apvalios garsiakalbės jamaikietės rastamanės, auskaruotos Kamdeno (Camden Town) pankų šutvės, rusės su padirbta „Louis Vuitton“ rankine, meiliai apsikabinusios raumeningos vaikinų poros ir kitų personažų gyvenimo istorijos. Niršau ant viso pasaulio, kad ir taip ribotas mano laikas čia kasdien didelėmis porcijomis būdavo ištremiamas į pogrindį.

Taip, šiuolaikiniams didmiesčiams metro yra gyvybiškai svarbus išradimas, „surišantis“ neatšaukiamai besikerojančius urbanistinius audinius. Iš esmės jis universalus, demokratinis, komunistinis ir totalitarinis tuo pačiu metu, suvienodinantis gyventojus net ir labiausiai individualistinėse kultūrose. Nepriklausomai nuo pajamų ar socialinio statuso, norintys taupyti laiką žmonės lenda į požemius pro tuos pačius vartus ir pečiais remiasi bendruose vagonuose. Kryptingai, užtikrintai tuneliais skubančios miestiečių minios. Kasdien automatiškai atliekame vis tuos pačius rutininius, kone refleksais patapusius, susiekimo judesius. Nuasmeninti, nužmoginti, mes kaip Hamelino žiurkės Brolių Grimų pasakoje sekame fleitos garsus. Užburti svaigaus pašaukimo suktis „dirbk, pirk, mirk“ cikluose.

Šiandien keliauju Šanchajaus požemiais, viskas vėl kartojasi. Tik šiuolaikiniai keleiviai (commuters) panarinę galvas žvelgia ne į rytinius laikraščius ar knygas, kaip anuomet, bet ryja telefoninius greitukus. Tas pats apmaudas ir bejėgiškumas vėl virina kraują. Meilė šiam megapoliui anaiptol nėra nuosekli.

Pirmoji metro linija čia buvo atidaryta tik 1995 m., o šiandien tinklą sudaro jau 17 linijų, aptarnaujančių 413 stotelių. Jei išvyniotume Šanchajaus metro bėgius į vieną tiesę, ji siektų 680 kilometrų ir būtų ilgiausia visame pasaulyje. Kasdien šiais metro požemiais prikimštuose vagonuose skrieja virš 10 mln. keleivių. Nepaisant visų įspūdingų parametrų, man pasiekti oro uostą trunka kankinančias dvi valandas. Pasimatymai Šanchajuje nebūna spontaniški. Bet kokį susitikimą pradedame planuoti nuo maršruto dėliojimo ir laiko rezervavimo požemių pasauliui.

Ilgai mūsų dėmesio paribiuose buvusi Kinija pamažu atsiveria ir imasi pasakoti savo istorijos versiją. Bet kurį suklususį ir atvirą praplėsti savo akiratį ji pirmiausia priblokš masteliu. Nepastebėjome, kaip ši gigantė prakuto ir liuoktelėjo į statistikos suvestinių viršutines eilutes. Buvusios beviltiškai apleistos gyvenimo sritys su karštligiška skuba modernizuojamos. Vienpartinės valdžios užmojai urbanistiniuose ir infrastuktūros projektuose neturi precedentų. Bet kaip tik dėl to projektai neišvengia klaidų ir skaudžių kokybės nuostolių.

Vienas pavyzdžių – Vakarų Nankino metro stotis (West Nanjing Road) Šanchajuje, kurioje, kaip ir planuota, susikerta trys metro linijos, tačiau nei viena jų tarpusavyje neturi tiesioginės požeminės jungties. Pasirodo, šioje vietoje laiku neišspręstas konfliktas tarp viešojo intereso, infrastuktūros ir paveldosaugos. Tai reiškia, kad kasdien šimtams tūkstančių keleivių persėdimas tarp linijų galimas tik pakilus į dienos šviesą ir perėjus podiumu tarp įkyriai maldaujančių užsukti kavinių, užkandinių ir krautuvių vitrinų. Nesunku įtarti verslininkų sąmokslą, kuriems toks kurioziškas nepatogumas yra labai pelningas.

Dirbau keliuose aprašyto konteksto projektuose. Šanchajaus metro kompanija pasiryžo visiems laikams ištaisyti šį nepadorų susimovimą. Pirmiausia vyko finansavimo požeminiam linijų sujungimui paieškos. Nekilnojamo turto vystytojams pasiūlyta viliojanti partnerystė. Investicija į transporto infrastuktūrą konkurso laimėtojams atvertų galimybę užstatyti vertingą žemės sklypą miesto centre, tuo pačiu išnaudoti ženklų keliautojų srauto ekonominį potencialą.

Lietuviškos architektūros mokykloje išugdytas jautrumas paveldui prasimušė ir ėmė virsti nerimu. Komerciniai susitarimai greitai įgijo pagreitį, pinigų kalba veikiai užgožė esminę kliūtį, dėl kurios jungtis neįvyko pirmu bandymu. Darėsi panašu, kad požeminiams darbams leidimas bus išduodamas pusiau užmerktomis akimis, o toks projektas potencialiai sunaikintų valstybės saugomą Šikumeno (unikali XIX a. urbanistinė tipologija) kvartalą ir kitus architektūros objektus. Ar mums pavyks įtikinti progreso šauklius, kad istoriniai sluoksniai neprivalo būti nugriebti ir išvežti nežinoma kryptimi?

Roko muzika… ar tu girdi mane?

Besibaigiant antrajam XXI a. dešimtmečiui, retas muzikos apžvalgininkas ar kritikas abejoja – tai repas tapo naujuoju maišto skambesiu ir, tuo pačiu, „naujuoju roku“. Kiti sako, kad hiphopas jau yra „naujasis folkas“ – šių laikų folkloras, dabartinės liaudies muzika. O kaip 2020-ųjų išvakarėse laikosi pats rokas? Neseniai internete pasirodė linksmas vienų žymiausių gitarų gamintojų „Fender“ sukurtas ar bent juos šlovinantis memas. Jame parodyta, kaip smarkiai nuo 1960-ųjų pasikeitė telefonas, radijas, o štai „Fender Stratocaster“ – vis ta pati. Toks pat modelis, kaip ir Monterėjaus muzikos festivalyje sudegintas Jimio Hendrixo „fenderis“. Beje, šia elektrine gitara pastebėti grojantys ir kai kurie mūsų straipsnio herojai.SKAITYTI DAUGIAU

Sezonas ir klausa

Keisti santykiai su žodžiais ir jų reikšmėmis dar nė vieno nesutraumavo. Štai atėjo teatro sezonas – ir jokių problemų: rudenį prasideda, o vasarą baigiasi. Nei kas žino to prancūziško termino etimologiją, nei kam dėl to galvą skauda. Panašus rėmas aprėpia visą įstaigų meną: koncertai, parodos, susitikimai biblio­tekose – rudens–pavasario kultūrinis sezonas. Yra, ir baigta. Vasarą nėra – taip pat puiku, nes reikia nusikultūrinti. Todėl atsiranda atostogų sezonas. Atsipalaidavimas nuo visko. Kultūra vis dar reikalas rimtas, o atostogos – lengvas: bemintis, bemetaforis, beprasmis, bemąslis, beidėjis, besvoris… Sudėtingiau, kai reikia pasirinkti – krepšinio ar grybavimo sezonas. Vienodai svarbūs, azartiški, nacionaliniai. Apmaudžiausia, kad sutampa ne tik mėnesiai, bet ir siekiamybės – be pergalių ir pralaimėjimų sezono prasmė neįmanoma.SKAITYTI DAUGIAU

Smalsumas gyventi pagal Giedrių Savicką

Giedriaus Savicko pristatinėti nereikia – jis žinomas ir publikos mylimas aktorius, be kurio neapsieina lietuviški komerciniai filmai, sudėtingi teatro pastatymai, „Sidabrinės gervės“ ir „Auksiniai scenos kryžiai“. O kur dar buriavimas, fotografija, šeima, draugai… Pabendravęs supranti, kad tai žmogus, kurio klausaisi „išplėtęs ausis ir pastatęs akis“, mat jis juokauja, kai yra rimtas, ir yra perdėm rimtas, kai juokauja. Giedriaus portretą papildo ne tik paslaptimi ir subtilia ironija dvelkiančios jo nuotraukos, įamžintos analoginiu 35 mm fotoaparatu, bet ir nesučiuptų akimirkų galerija, likusi stebėtojo galvoje. Galiausiai, kaipgi toks spalvingas gyvenimas be išskirtinio garso takelio?SKAITYTI DAUGIAU

Dabar aš esu

(Pjesės ištrauka) Veikėjai EMILIJA – aktorė PAULIUS – budėtojas

2 žingsnis

EMILIJA. Sninga. PAULIUS. Turite kokių nors klausimų? EMILIJA. Kodėl čia smirdi chloru?SKAITYTI DAUGIAU

Kafkos draugas

Miro Gavranas (g. 1961 m. Gornja Trnavoje, Kroatijoje) – žymus kroatų dramaturgas, rašytojas, scenaristas. Jo pjesės statomos visame pasaulyje. Lietuvos teatruose buvo galima išvysti: „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), „Poros“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė, 2013), taip pat sukurtas filmas pagal pjesę „Kaip pavogti žmoną“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013). Nuo 2003 m. Slovakijoje vyksta festivalis „Gavranfest“, kuriame vaidinamos tik šio autoriaus dramos, komedijos. M. Gavranas įvertintas ir kaip geriausias metų Vidurio Europos rašytojas 1999 m. apdovanotas „Central European Time“ premija, gimtinėje bei užsienyje pelnė kelias dešimtis literatūrinių ir teatro premijų. Gyvena ir kuria Zagrebe.SKAITYTI DAUGIAU

Viskas yra vėjas

(Romano „Baik cirkus, Cvirka“ ištrauka) Atsirado begalė įdomiausių galimybių… Matyti, žinoti, jausti… Net prasiskverbti per daiktus, išnerti pro sienas. Galiu net kiaurai žmones pranerti. Naujoji mano esybė nesuvokiama tiems, tupinėjantiems aplinkui karstą. Vyresnioji sesuo Izabelė nesulaiko ašarų. Aniceta spokso išsigandusi. Izabelė norėtų paliesti man veidą, bet kažkas rikteli: „Negalima!.. Negalima!“ Atėjo ir Michalina. Mačiau, kaip stengėsi nepravirkti. Laikėsi išdidžiai, prisėdo šalia mano seserų. Ech, Mikase, Mikasėle… Tavo svajonės neišsipildė – niekada aš tau nepriklausiau. O kaip troškai, gundei, kvailiojai, kad tik mano Markiukas pavydėtų, kad tik susipyktume. SKAITYTI DAUGIAU

Tonino Guerra | Poezija

Piktumas
Esu labai nusiminęs, nes man trūksta piktumo. Man reikėtų mesti lauk tą saldžialiežuvavimą, kuris dengia mano žodžius. Noriu kalbėti blogai apie viską. Net apie gyvenimą? Apie gyvenimą – ne, jis nuostabus, net kai verkiu. SKAITYTI DAUGIAU

Tonino Guerros magija

Pirmąkart scenarijų autoriaus, rašytojo, poeto, skulptoriaus Tonino Guerros vardą jauna lietuvių kino režisierė Elena Kairytė, tuomet dar Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje studentė, išgirdo iš savo dėstytojų – menotyrininkės Paolos Volkovos ir režisieriaus Iraklijaus Kvirikadzės. Tada jai nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną ne tik taps laukiama T. Guerros namuose Penabilio miestelyje, bet ir pasiners į šio svarbiausiu XX a. scenaristu vadinamo menininko archyvą, užsiims jo skaitmeninimu.SKAITYTI DAUGIAU