Ketvirtis amžiaus prieš „Rožės vardą“, arba Broliai Strugackiai – rusų postmodernizmo pranašai
Marija Eliferova
Arkadijus ir Borisas Strugackiai postmodernius metodus ėmė taikyti beveik tuo pat metu, kai prasidėjo pirmieji eksperimentai Vakaruose, ir numatė daugelį devintojo bei dešimtojo dešimtmečių rusų literatūros pokyčių.
Broliams Strugackiams – kaip ir Ray’ui Bradbury’iui – teko abejotina garbė pakliūti tarp nedaugelio „kietosios MF1“ autorių, kuriuos pripažino socialinė grupė, vadinama „šiaip jau fantastikos aš neskaitau“. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl Strugackius taip mėgsta skaitytojai, pirmiausiai aptariama jų kūrybos socialinė filosofija. Kur kas mažesnis dėmesys skiriamas meninės kalbos novatoriškumui. Esama netgi tokios nuomonės, jog jie jokiu savo indėliu prie šios literatūros srities neprisidėjo apskritai.
Tai stulbinantis nesusipratimas, turint galvoje, kokį vaidmenį fantastika atlieka postmoderniuose nūdienos tekstuose – pakaktų paminėti fantasto, postmodernisto, didelės dalies filologų kumyro Michailo Uspenskio kūrybą. Sunkiai tikėtina, kad jam jokios įtakos nepadarė „Pirmadienis prasideda šeštadienį“2, o ir pats rusų komiškos fantastikos žanras negali apsimesti esąs nuo šio romano nepriklausomas.
Iki šiol neįvertintas Strugackių nuopelnas tas, kad jie ir buvo pirmieji autoriai, įvedę į rusų literatūrą postmodernaus rašymo principus – ironišką žaidimą aliuzijomis ir kultūriniais kontekstais, savitą gerai žinomų mitologinių bei literatūros siužetų interpretavimą, masinio ir aukštojo meno stereotipų suplakimą. Pirmąsyk šis metodas šmėsteli apysakoje „Bandymas pabėgti“ (1962). Čia ateities žmonės cituoja ir perkuria japonų poeziją arba šaiposi iš struktūrinės lingvistikos, arba leidžiasi į komiškus pseudomokslinius svarstymus, ką reiškia žodžių junginys „vantos lapas“ – ir visa tai absoliučiai nesusieta su pagrindine siužetine linija, o tik grynas pasimėgavimas semantine pilnatve. Nors „Stažuotojų“ skyrius apie skaitymo patirtį dar rašytas tradiciniu realistiniu stiliumi: herojai skaitė knygas ir aptarinėjo jas idėjiniu požiūriu.
„Vantos lapo“ epizodas sukurtas kone keturiasdešimčia metų anksčiau už Peterio Ackroydo „Platono užrašus“, kuriuose mūsų eros ketvirtojo tūkstantmečio žmonės daro fantastinę prielaidą, jog „pluoštinė optika“ – tai grubi medžiaga, išausta iš žmogaus akių tinklainės, tinkanti mechaninės epochos žynių drabužiui, ir, supainioję Charlesą Darwiną su Charlesu Dickensu, skaito Darwino „Evoliucijos teoriją“ kaip satyrinę antiutopiją.
O štai „Bandymo pabėgti“ epilogas sunaikina esminį tradicinės MF principą, nes jo diskursas iš esmės realistinis, grindžiamas objektyviu realaus veiksmo vertinimu. Skaitytojui duodama suprasti, jog kelionė į ateitį ir nuotykiai antiutopinėje planetoje – tik Saulo Repnino vaizduotės padariniai (ar atsitiktinumas, kad tiek pati planeta, tiek „Bandymo“ personažai jokiame kitame „Vidudienio“ ciklo romane neegzistuoja?) Esamajame Žemės laike – Antrojo pasaulinio karo metu – staiga išdygsta Chairo ir jo viršininko „dvyniai“, du naciai, kurių išvaizda aprašyta tais pačiais žodžiais. Ką autoriai nori tuo pasakyti? Kad visi niekšai vienodi, ar kad Saulo vaizduotė infiltravo į pramanytą pasaulį tai, ką matė realybėje? Galbūt abu variantai teisingi, ir skaitytojas pats pasirenka interpretaciją.