Pirmąkart scenarijų autoriaus, rašytojo, poeto, skulptoriaus Tonino Guerros vardą jauna lietuvių kino režisierė Elena Kairytė, tuomet dar Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje studentė, išgirdo iš savo dėstytojų – menotyrininkės Paolos Volkovos ir režisieriaus Iraklijaus Kvirikadzės. Tada jai nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną ne tik taps laukiama T. Guerros namuose Penabilio miestelyje, bet ir pasiners į šio svarbiausiu XX a. scenaristu vadinamo menininko archyvą, užsiims jo skaitmeninimu.

2020-aisiais sukanka šimtas metų nuo dviejų legendinių italų, gyvenimo ir kūrybos bendražygių Federico Fellinio ir Tonino Guerros gimimo. Jiedu augo netoli vienas nuo kito (Fellinis – Riminyje, Guerra – Santarkandžele) ir bičiuliavosi iki pat režisieriaus mirties. T. Guerra buvo ne tik Fellinio filmų „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „Ir laivas plaukia“ (E la nave va, 1983), „Džindžer ir Fredas“ (Ginger e Fred, 1986) scenarijų autorius. Jis taip pat dirbo su Michelangelo’u Antonioniu, Vittorio’umi De Sica, Damiano’u Damianiu, Francesco’u Rossiu, broliais Tavianiais, Theo Angelopoulosu, Andrejumi Tarkovskiu ir kt.

„Italijoje F. Fellinis yra figūra numeris vienas. Apskritai režisieriai būna svarbiausi. Bet minimi kino grandai visad pirmiausia prašydavo Tonino užrašyti savo įžvalgas. Jos būdavo tokios savitos, įkvepiančios, jog nuo jų ir prasidėdavo filmai. Todėl labai norisi, kad Tonino Guerros vardas nepasimirštų, kad žmonės domėtųsi jo kūryba“, – sako režisierė E. Kairytė.

Migdolų viloje

Prieš kelerius metus keliaudama po Italiją Elena išgirdo posakį dolce far niente, reiškiantį „saldų nieko neveikimą“. Dolce far niente jai pasirodė puiki tema dokumentiniam filmui apie niekur neskubančius, gyvenančius grožiu ir jį tausojančius žmones. Ieškodama herojų, kurie būtų iš įvairių Italijos regionų, atspindėtų skirtingas jų tradicijas, būdą, mąstymą, režisierė prisiminė studijų laikais girdėtus pasakojimus apie Romanijoje esantį Penabilio miestelį ir garsiausius jo gyventojus – Guerrų šeimą. Tiesa, T. Guerra jau buvo miręs 2012 m., tačiau Penabilyje tebegyveno scenaristo žmona Lora. Buvusi kino studijos „Mosfilm“ redaktorė kartu su šiuo menininku praleido per keturiasdešimt santuokos metų.

„Skambindama Lorai labai jaudinausi, nes apie ją, kaip ir apie Tonino’ą, girdėjau daugybę istorijų. Man ta pora buvo tapusi gyva legenda, kažkuo nepasiekiamu. Prisistačiau, pasakiau, kokį filmą esu sumaniusi ir kad norėčiau susipažinti. Lora labai atvira visiems, besidomintiems jos vyro kūryba, tad ir mane iškart pakvietė atvykti. Išvažiavau kartu su operatoriumi“, – prisimena Elena. Ji įsitikino, jog pirmąkart patekti į tuos namus nesunku. Tačiau pamačiusi įjungtą filmavimo kamerą, šeimininkė reagavo griežtai: „Jeigu norite daugiau sužinoti apie Tonino’ą ir Penabilį – prašom, tik jokių filmavimų!“

Svečiams iš Lietuvos Lora surengė ekskursiją po Guerrų būstą. Kitados ji su Tonino’u gyveno Romoje. Trauktis iš sostinės scenaristas nutarė pajutęs laikmečio, kartų ir pasaulėjautos virsmą. Jis pasiteiravo žmonos, kokia vieta jai arčiau širdies – Paryžiaus mansarda ar namelis Italijos kaime. Lora pasirinko antrąjį variantą. Taip Guerros ir atsidūrė Penabilyje, Tonino gimtojo Santarkandželo pašonėje. Tai buvo grįžimas prie savo ištakų: Tonino’as pasakojo žmonai vaikystėje su tėvais arkliu važinėjęs Penabilin pardavinėti daržovių. Įsigiję senovinį, tipišką itališką kaimo namą, Guerros jį restauravo, pastatė priestatų. Kultūros piligrimams iš viso pasaulio ši vieta žinoma kaip Migdolų vila – casa dei Mandorli. Aplinkui veši didžiulis sodas, kuriame scenaristas įvairiais meno kūriniais įamžino savo išėjusių bičiulių – F. Fellinio, M. Antonionio, A.Tarkovskio, Sergejaus Paradžanovo ir kt. – atminimą. Ten esančioje vadinamojoje Poeto oloje saugoma ir urna su paties T. Guerros pelenais.

Meno kūriniu virto netgi vienas iš apleistų pastatų – jame įkurdinta pagal Tonino projektą nutapyta freska „Angelas su ūsais“. Scenaristo sugalvota istorija byloja, jog ūsuotasis angelas buvęs paukščių globėjas ir maitindavęs jų iškamšas. Kitiems angelams jo elgesys kėlė tik juoką. Bet vieną dieną tos iškamšos atgijo ir išskrido. „Pro akutę galima stebėti, kaip angelas lesina paukščius. Girdi netgi jų sparnų plasnojimą“, – pasakoja Elena.

Viskas yra kūryba

Kai Tonino’as dar buvo gyvas, į jo namus kasdien užsukdavo aplinkinių ūkininkų – kas su alyvuogėmis, kas su duona, sūriu. Menininkas visą regioną buvo užbūręs gebėjimu bet kuriame žmoguje įžvelgti tai, kas gražiausia, ir netgi paversti jį savo idėjų kūrybine jėga. „Žiūrėk, koks nors eilinis kalvis jau kala Tonino sufantazuotus vartus… Paprasti žmonės greit pasiduodavo menininko žavesiui, užsidegdavo jo gyvenimo poezija. Skirtingai nuo teatrališko, puošnumą mėgusio F. Fellinio, Tonino’as buvo abejingas Kanų spindesiui, geriausiai jautėsi savajame Penabilyje.