(Romano „Baik cirkus, Cvirka“ ištrauka)

Atsirado begalė įdomiausių galimybių… Matyti, žinoti, jausti… Net prasiskverbti per daiktus, išnerti pro sienas. Galiu net kiaurai žmones pranerti.
Naujoji mano esybė nesuvokiama tiems, tupinėjantiems aplinkui karstą.
Vyresnioji sesuo Izabelė nesulaiko ašarų. Aniceta spokso išsigandusi. Izabelė norėtų paliesti man veidą, bet kažkas rikteli: „Negalima!.. Negalima!“
Atėjo ir Michalina. Mačiau, kaip stengėsi nepravirkti. Laikėsi išdidžiai, prisėdo šalia mano seserų. Ech, Mikase, Mikasėle… Tavo svajonės neišsipildė – niekada aš tau nepriklausiau. O kaip troškai, gundei, kvailiojai, kad tik mano Markiukas pavydėtų, kad tik susipyktume.
Vėliau trepsėdama apie mano paminklą priekaištausi Mikėnui: „Ką tu, Juozai, nulipdei… Cvirkos lūpos buvo minkštesnės… daug minkštesnės…“
Atnešei gėlių prie karsto, žinau, atneši ir ant kapo. Gal be reikalo, drauge Meškauskiene…

Marytė Kaune. Guli lovoje – sutino kojos, Elenutė nerami, vartosi įsčiose. Mano moteris bando įsivaizduoti kelionę į Vilnių. Pakyla, matuojasi batus: visi per maži. Suknelės baisiai ankštos. Velkasi vieną, kitą, trečią… Skudurų krūva auga.

Negaliu prastai apsitaisyti, juk aš – Račkauskaitė!
Baugina ilgas duobėtas kelias iki Vilniaus. Gerai pakratys, ir pradėsiu gimdyti? Kas, kad esu stipri, užgrūdinta karo sunkumų? Nėštumas viską pakeitė. Vaikštau lyg prisirpusi didelė kriaušė…
Suskamba durų skambutis. Lėtai jas praveriu. Nepažįstamas vyriškis įbruka man į rankas keletą banknotų, liepia pasirašyti ant kažkokio blanko. Rašytojų sąjungos parama… Girdi, kauniečiai draugai rūpinasi… Kelionei…
Puolu grąžinti pinigus, tačiau vyriškis užtrenkia duris.
Šlepenu iki lovos, apsiverkiu, pabunda Andriukas, apsikabina mane, jaučiu, kaip tankiai tuksi vaiko širdelė.
Regiu gatves: pastaruoju metu dažną naktį negaliu užmigti, tad ir skuodžiu giliomis senamiesčių kreivėmis tarp aukštų namų. Esu vis kitame mieste – Paryžiuje, Vilniuje, Leningrade, Kijeve… Pusiaumiegio kliedesy vejuosi mažą mergytę… Bėgu jai iš paskos, o pavyti negaliu… Rėkiu: „Elenute! Elenute!..“
Mergytės kūnelis plaukte plaukia šešėliuotų gatvių prieblandoje, ji skrenda, ji lekia – lengvutė lyg paukščio plunksna, o manęs kojos neklauso, aš klumpu ir vėl keliuosi, širdis daužosi kaip patrakusi, regis, tuojau iššoks iš krūtinės…
Staiga mergytė įsmunka pro praviras mūrinio namo duris. Šios pokšteli ir užsitrenkia. Kumščiu daužau nušiurusias lentas, nusibrozdinu krumplius… Niekas neįsileidžia.
Paskui lipu laiptais į kažkokią palėpę – lyg Paryžiuje, kur su Petru buvome apsistoję. Duris atidaro Petro sesuo Benė, o už jos stovi… Viešpatie, Zimanas. Jis stumia mane gilyn į kambarį, griauna ant lovos ir rėkia: „Prasižerk!.. Greičiau… Greičiau… Kvėpuok giliai… Stanginkis… Gimdyk! Gimdyk…“