KALBA APIE KALBĄ

Liutauras Degėsys

Tu esi tas, kuris kalba. Tas, kuris, pasitelkęs kalbą, susikuria save. Kuris interpretuoja, susigalvoja, susikuria ne tik save, bet ir savo tikroves, savo pasaulius. Kuris bando susieti tai, kas anapus jo, su tuo, kas jo galvoje jam pačiam pasirodo kaip šiapus. Kalba leidžia tau pajusti malonumą – objektyvuoti vidinį pasaulį, esantį tavyje, padaryti jį prieinamą kitiems (ak, gal net visiems) – ir parodyti, pademonstruoti, kas darosi tavo sieloje ir galvoje. Nustembi ir aikteli: kiek ten visko daug nuostabaus, netikėto, ypatingo ir nepastebėto.Daugiau

VERTINGIAUSIOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KNYGOS

Edita Korzonaitė

Raudondvario dvaro biblioteka buvo viena gausiausių XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvos dvarų bibliotekų. Didžiąją jos dalį sudarė XIX a. įvairiakalbiai universalios tematikos leidiniai, tačiau vertingiausi – XV–XVIII a. spaudiniai bei rankraščiai.

Prie bibliotekos formavimo prisidėjo kelios Tiškevičių (Tyszkiewiczių) kartos. 1846 m. Raudondvario savininko Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus įgaliotinis Sankt Peterburge, kolegijos asesorius Leonardas Liubowickis, nupirko senatoriaus Vasilijaus Sergejevičiaus Novosilcevo asmeninę biblioteką ar didžiąją jos dalį. 1868 m. į Raudondvarį pateko našlaičiu likusio Benedikto Henriko Tiškevičiaus tėvų biblioteka. Daugiau

Atlyginimai rašytojams kaip kultūros ekosistemos dalis

Diāna Jance

Latvijos valstybės parama kultūros žiniasklaidai, suvokiant jos didžiulę reikšmę nacionalinio identiteto ir savivokos stip­rinimui bei šio leidybos segmento ribotas galimybes konkuruoti geltonosios – komerciškai sėkmingos – spaudos nišoje, iki šiol vertinama kaip nepakankama.

Estai dažnai giriasi savo valstybe, kartais pamatuotai, kartais  – ne. Taline kalbėdamasi su kultūros savaitraščio „Sirp“ redaktoriumi Kaarelu Tarandu, stebėjausi: nors neabejotinas pozityvumas atrodė kiek perdėtas, tačiau visuose pašnekovo teiginiuose galėjai justi valdančiųjų rūpestį dėl kultūros raidos. Susidarė įspūdis, kad kaimynų nekankina klausimas, kokia prasmė iš valstybės biudžeto investuoti į kultūrą. Daugiau

Jeigu budistas užmuštų Budą

Kornelija Ragytė

Gali būti, kad visiškai neverta kalbėti apie įvairiausius ženklus, rodančius, kaip iki šiol aktyviai veikia prieš 88 metus lapkričio 8-ąją Lietuvoje, Kaune, gimusio pasaulinės šlovės keistuolio, galutinai sutriuškinusio kanoninio meno tvirtovę, Jurgio Mačiūno dvasia, nes „visi viską apie jį jau žino“. Tačiau toji nenuorama vienoje ar kitoje vietoje dar vis pakursto nuveikti kokią keistenybę, tarsi galingą burtažodį kartojant kadaise iš menininko burnos išsiveržusį lotyniškąjį Fluxus, ataidintį „fiat lux et facta est lux“ – vieną pasaulio tvėrimo aktų, atskyrusį tamsą nuo šviesos. Daugiau

Tonino Guerros magija

Jolanta Miškinytė

Pirmąkart scenarijų autoriaus, rašytojo, poeto, skulptoriaus Tonino Guerros vardą jauna lietuvių kino režisierė Elena Kairytė, tuomet dar Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje studentė, išgirdo iš savo dėstytojų – menotyrininkės Paolos Volkovos ir režisieriaus Iraklijaus Kvirikadzės. Tada jai nė į galvą neatėjo, kad vieną dieną ne tik taps laukiama T. Guerros namuose Penabilio miestelyje, bet ir pasiners į šio svarbiausiu XX a. scenaristu vadinamo menininko archyvą, užsiims jo skaitmeninimu.Daugiau

APELSINAI – NE VIEN SULTYS

Zigmas Kalesinskas

Apelsinų šiandien nesunkiai galime nusipirkti visur. Geriame jų sultis, jais gardiname kitus maisto produktus ir patiekalus ar tiesiog valgome pačius vaisius. Dažniausiai mums nesvarbu, iš kur jie atkeliavo. Žinome, kad apelsinmedžiai auga pietų šalyse, ten veda ir nokina vaisius. Tokie apelsinai (lot. Citrus sinensis), kokie parduodami ir perdirbami šiais laikais, egzistuoja tik nuo XVIII a. pabaigos. Europoje jie pirmiausia buvo auginami Ispanijoje, ir tik pasitelkus šiuolaikines transporto priemones atsirado galimybė net vėsioje Lietuvoje jų įsigyti šviežių. Vis dėlto nėra aišku, ar apelsinmedžiai visada žaliavo Ispanijoje ir kitose pietų šalyse, iš kurių juos importuojame.Daugiau

Perskaitęs sudegink

Alfredas Chmieliauskas

Sauliui ir Baliui,
po trisdešimties metų

„Ko gi mes pasimokėme, Palmeri?“ – klausė Centrinės žvalgybos agentūros pareigūnas savo parankinio, užversdamas slaptą baigtos bylos dokumentų segtuvą finalinėje brolių Coenų filmo „Perskaityk ir sudegink“ scenoje. Patirties apibendrinimas jau seniai tapo įprasta agentūros praktika: juk išmoktų pamokų analizė – organizacijos tobulėjimo prielaida. Bet nei vargšas Palmeris, nei pats jo viršininkas niekaip nesugebėjo žodžiais išreikšti tyrimo metu įgytos patirties.Daugiau

Muziejus – ir mūzų buveinė, ir atminties saugykla

Erika Drungytė

Lietuvoje intensyvus muziejų steigimas ir jų valstybinis reikšmingumas sietini su 1918 m. atkurta valstybe. Žinoma, jei skaičiuotume nuo Dionizo Poškos 1812 m. ąžuole įrengto Baublio, galėtume sakyti, kad lietuviams kaupti istorines vertybes rūpi daugiau kaip 200 metų. Po 1831 m. Abiejų Tautų Respublikos patriotų sukilimo ir carinės Rusijos okupacinio režimo įtvirtinimo Lietuvoje, Vilniuje buvo uždaryta Alma mater.Daugiau

Lietuvos vardas ir herbas senuosiuose žemėlapiuose

Algimantas Muzikevičius

Po Žečpospolitos padalinimų ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos jau nuo XVIII a. pabaigos rusų valdžia visokiais būdais stengėsi sunaikinti senuosius žemėlapius, kaip buvusios valstybės didybės simbolius. Dar aršiau ši politika pradėta vykdyti po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Žemėlapiai pradingo iš visų viešų vietų (valstybinių įstaigų, dvarų, klebonijų ir t. t.) ir tik vienetai buvo saugomi bibliotekų ir archyvų specfonduose su grifu „slaptai“.Daugiau

A posteriori: pradedančiojo laiškas Karaliaučiaus profesoriui Immanueliui Kantui

Tomas Kiauka

Mielas Immanueli, ketinu nusižengti tavo kategoriniam imperatyvui – elgtis su žmogumi kaip su tikslu sau, o ne su priemone tikslui, – nes jei visi taip elgtųsi, liktum, tavo paties žodžiais tariant, kaip „daiktas savyje“, dūlantis bibliotekų lentynose. Apie tokius mes ne ką težinome, nebent tik tiek, kiek ir kaip jie mums pasirodo. Dauguma į geresnį pasaulį išėjusiųjų kuo puikiausiai įkūnija tavąją Ding an sich – daikto savyje – apibrėžtį, bet tik ne tu – kuris viena ar kita proga ima ir pasirodo. Taigi nesunku nuspėti, kad ketinu tave panaudoti kaip priemonę tikslui, nes kaip tik šiandien tokia proga ir yra.Daugiau

Lyvis – integruotas elementas

Raimondas Ķirķis kalbina Valtą Ernštreitą

Latvijos literatūros metų prizo 2018 žiuri specialų apdovanojimą paskyrė pirmajai lyvių poezijos knygai anglų kalba „Trillium“, į kurią įtraukti trijų lyvių poetų Baibos Dambergos, Valto Ernštreito ir Kempių Karlio eilėraščiai originalo kalba bei vertimai. Daugiau

Liberalus rojus su papildomom sąlygom

Aušra Kaminskaitė

Kažkada internete paplito nuotrauka, kurioje imigrantas iš Gvinėjos Boubah Barry’is Manhatano metro užfiksavo greta sėdinčius drago stiliaus atstovą Samuelį Themerį ir nikabą dėvinčią musulmonę. Nuotraukos autorius paskelbė ją savo instagramo paskyroje su užrašu „It’s diversity“ („Tai įvairovė“). Atvaizdui pasklidus, jį „pasigavo“ ir „News Network“ kanalas, užrašęs kitą tekstą: „This is the world liberals want“ („Tokio pasaulio nori liberalai“). Daugiau

Tarp puslapių

Kirill Kobrin

Kakavos pupelės, mokslininkų pirmąsyk aprašytos 1670 m., tūnojo paslėptos vienoje iš knygų iki pat praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kol senovinį foliantą atvertė kažkoks smalsuolis. Knygose – ir puslapiuose, ir tarp jų – visuomet galima šio bei to aptikti. Amžių amžius žmonės rašytinių ar spausdintų tekstų paraštėse palikdavo pastabų, o II–IV mūsų eros šimtmečiuose, kai ritinius pakeitė vadinamieji „kodeksai“ (kitaip tariant, įrišti tomai, kuriuos galima sklaidyti), knygos tapo daugelio skaitytojų paliktų daiktų saugyklomis.Daugiau

Apie miestą, kurs gieda

Gerda Pilipaitytė

Aš myliu šitą miestą, Radovanai. Kaip moterį, kurią norisi paimti… Myliu kažkokia beprotiška, fizine meile! Įsivaizduoji?! Galėčiau atsiklaupti vidury gatvės ir pabučiuoti pilką, purviną grindinio akmenį. Tai mano miestas! Nenorėčiau čia mirti, bet mirti dėl jo – galėčiau…

(Raimundas Samulevičius
„Susitikimas su Indžichu“)Daugiau

Sveiki atvykę į avangardo duobę

Jolanta Miškinytė

Pavadinti Krokuvą viena didele kavine buvo taikli kažkieno mintis. Visais laikais šio miesto kultūros elitas tapatino save su tam tikromis vietomis, kuriose būrėsi į kūrybines draugijas, gaudė naujausias idėjas, ieškojo įkvėpimo ir pripažinimo. Didžiausi meno autoritetai ten turėjo savo stalelius, kurių eiliniams mirtingiesiems buvo nevalia užimti. Tad nieko keisto, kad dažnas iš labai tarp krokuviečių populiarių kultūrinės tematikos pasivaikščiojimų su šio miesto gidais baigiasi vienoje ar kitoje kavinėje.Daugiau

„Rivoli 59“ Paryžiuje: dialogai, istorijos ir voratinkliai

Silvija Butkutė

Atsimušiau kakta į duris – aklinai užrakintos. Nepastebėti jų sunku, vienintelės tokios visoje Rivoli gatvėje, pilnoje prabangių aukštosios mados parduotuvių, restoranų, ištaigingų grožio oazių. Įvairiomis spalvomis išmargintos, išraižytos, aprašinėtos medinės skvoto „Rivoli 59“ durys ramiausiai snaudė komercinės gatvės šurmuly tarp Luvro ir Paryžiaus miesto rotušės. Šiandien prie jų tykiai sėdėjo ir bedante burna šypsojosi tik vietinis benamis, save kaip tvirtovę aptvėręs plastikiniais krepšiais, pilnais per gyvenimą sukauptos mantos. Daugiau

Eurika iš „Eurekos!“

Euriką Stogevičienę kalbina Sandra Bernotaitė

Keliavusieji ar gyvenusieji užsienyje, ypač senutės Europos šalyse, turbūt pastebėjo, kad esama tokio reiškinio kaip maži nepriklausomi knygynai. Lietuvoje jie gan reti – dažnesni yra knygų komisai – todėl ne visi skaitytojai susipažinę su jų išskirtinumais.

Vilniuje įsikūręs būtent toks knygynas. Čia užėjęs aptarsi literatūros naujienas ir aktualijas, būsi pavaišintas arbata, tyčia ar netyčia pateksi į renginį, tarp ankštų lentynų sutiksi žinomą ar nežinomą literatą, o gal šiaip keistuolį. Stovi ir sofutė, labiausiai tinkanti dviem pašnekovams. Greta prekystalio – atviros durys, už kurių ankštai įsispraudusi dirba tylioji buhalterė… Apie „Eurekoje!“ nuolat vykstančius iki absurdo komiškus dialogus ir nuotykius netgi pasirodė leidinys „Knygyno istorijos“.

„Kartais pati sau pavydžiu, kad mums pavyko sukurti tokį smagų knygyną – net nesuprasi, kas tai yra, – gyvenimo būdas, darbas ar sapnas“, – sako Eurika Stogevičienė, knygyno savininkė ir siela.Daugiau

VILTIS KAIP STEBUKLO SĄLYGA

EGLĖ PETREIKIENĖ

„Reikia turėti drąsos, – mąsčiau žvelgdama į vėjuoto vandenyno pakrantės plynes, įrėmintas grandine plikų kalnų. – Drąsos viską pakeisti, paimti gyvenimą į savo rankas ir perkelti į kitą, išsvajotą platumą.“ Tarpmiestinis autobusas užsukdavo į kiekvieną miestelį, kartais stabtelėdavo prie kokio milžiniško kaktuso, vidury „niekur“, išleisdamas vieną ar prigriebdamas kitą keleivį. „Hola!“ – nusišypsodavo įlipdami, regis, taip nerūpestingai, nors nesunku nuspėti, kad už kiekvienos šypsenos rastum po rūpestį, už kiekvienos įdegusio veido raukšlės – po istoriją, nebūtinai laimingą.Daugiau