Sauliui ir Baliui,
po trisdešimties metų

„Ko gi mes pasimokėme, Palmeri?“ – klausė Centrinės žvalgybos agentūros pareigūnas savo parankinio, užversdamas slaptą baigtos bylos dokumentų segtuvą finalinėje brolių Coenų filmo „Perskaityk ir sudegink“ scenoje. Patirties apibendrinimas jau seniai tapo įprasta agentūros praktika: juk išmoktų pamokų analizė – organizacijos tobulėjimo prielaida. Bet nei vargšas Palmeris, nei pats jo viršininkas niekaip nesugebėjo žodžiais išreikšti tyrimo metu įgytos patirties. Jų trumpo pokalbio stenogramoje išbraukus kelis bendrašaknius keiksmažodžius, liktų gal tik frazė „sunku pasakyti“. Toje byloje makabriškų įvykių pynė buvo tokia sudėtinga, o priežasčių ir pasekmių sąryšis – toks atsitiktinis, kad kokių nors prasmingų išvadų formulavimas gerokai viršijo ne tik patyrusių valstybės saugumo agentų, bet ir daugumos ekrane įvykius stebėjusių žiūrovų intelektinius sugebėjimus. Nesu tikras dėl pačių žavios istorijos autorių – abejoju, ar Coenai-broleliai galėtų rišliai atsakyti į savo herojaus klausimą.

Galbūt kaip tik todėl filmo kūrėjai ironiškai pakišo tą sceną būtent pabaigoje, puikiai suprasdami jautresnės visuomenės dalies norą kiekvienoje istorijoje ne tik pastebėti siužetą, bet ir atrasti pagrindinę metaforą, tarsi turinčią paprastos formulės pavidalu atskleisti istorijos esmę ir pagrįsti jos papasakojimo priežastį.

Nieko keisto: esam šitaip mokyti. Pedagogikos, politikos ir kitų protų programavimo žanrų ryk­liai seniai suprato, kad istorijose sumaniai paslėptos metaforos ne tik „įrėmina“ mąstymą, bet ir tampa vienokio ar kitokio veikimo pradžia. Mokyklinių pasakėčių autoriai, nelabai pasitikėdami savo skaitytojų sugebėjimais, pagrindines metaforas paaiškindavo moralais, tiesiog įrašytais į kūrinio tekstą. Norėdamas, kad visiems vaikams ir jų tėveliams, perskaičiusiems turguje vagiliaujančio šuns nuotykius, būtų aiški dorovinė išvada, Donelaitis, metęs šalin šunišką perspektyvą, paskutinėse eilutėse rėžia tiesiai: „Daug yra valkatų, kurie be darbo maitinas ir kampuos belindodami tikt gatavo griebia. Eik, tinginy, eik dirbt, pelnykis viežlybai duoną.“

Manęs nestebina bandymai vienu sakiniu „iššifruoti“ perskaitytą knygą, matytą filmą, paveikslą, išgirstą muziką ar tiesiog papasakotą nutikimą. Žinoma, metaforas kiekvienas supranta asmeniškai, pagal savo išsilavinimą, charakterį, akimirkos nuotaiką ir kitas aplinkybes. Visa tai nulemia interpretacijos formulę, kuri nebūtinai sutampa su istorijos autoriaus intencija, ir pamokas, tampančias būsimojo laiko imperatyvais: „nepasitikėk antrąja tėvo žmona“ (pasaka apie Jonuką ir Grytutę), „neik vakare pasivaikščioti ant Palangos tilto“ (E. Muncho „Šauksmas“), „greičiau parduok sklypą kolektyviniame sode“ (A. Čechovo „Vyšnių sodas“), „periodiškai pasitikrink sveikatą“ (L. van Beethoveno 5-oji simfonija).

Kartais paslėptą metaforą primena ir susimąstyti priverčia iš pažiūros paprastas klausimas – „apie ką?“, vaikystėje apibrėždavęs pagrindinius filmų ir knygų pasirinkimo kriterijus. Kai kažkada ekranuose pasirodė ilgai lauktas A. Tarkovskio „Veidrodis“, uždaviau šį klausimą savo bičiuliui Gintui, pamačiusiam filmą pirma manęs. Netikėtai ilgai galvojęs, Gintas pažvelgė man į akis ir rimtai atsakė: „Apie tai, kaip ilgai vėjas pučia į krūmus.“ Filmas jam patiko. Jau ilgiau nei keturis dešimtmečius ši daugeliu požiūriu neprilygstama recenzija mano atmintyje užima garbingą vietą šalia talentingosios norvegės Z. Hopp išgalvoto herojaus autobiografinės knygos pavadinimo „Apie tai, kaip dūmai rūksta iš kamino“.

Kai išgirstoje arba pamatytoje istorijoje metaforos nerandu, kai negaliu greit ir paprastai įvardyti, „apie ką“, tuomet sau – tyliai, o aplinkiniams – garsiai, pramaišiui su įprasta susierzinimo leksika, žeriu amžinus retorinius klausimus. Kas norėta pasakyti? Kodėl? Kokia to pasakojimo prasmė? Kai kantrybė baigiasi, tuomet jau visiškai nedaug trūksta iki universalaus verdikto, kurį esu įpratęs girdėti menininkų pokalbiuose, jiems prireikus apibūdinti savo kolegų darbus – „šūdų šūdas“. Kartais išties nelengva perprasti svetimos istorijos metaforą.

Dar sunkiau atrasti prasmę sau pačiam nutikusių – ir dėl įvairių priežasčių tapusių įsimintinais – įvykių grandinėje. Visų pirma todėl, kad atskiri įvykiai neturi jokios prasmės. Šito mane išmokė matematikos studijos, o dar anksčiau – slapti močiutės katekizmo seminarai, kuriuos ji vasarą Nemuno saloje rengdavo savo anūkams.

Štai ką supratau: atsitiktiniams gyvenimo įvykiams prasmę suteikia tikėjimas jų priežastiniais sąryšiais, apie kuriuos kalba ir tikimybių teorijos vadovėliai, ir tos kelios svarbiausios nuo močiutės pirštų sudilusios knygos. Kita vertus, tikrų ar įsivaizduojamų priežasčių ir pasekmių susieti įvykiai yra kiekvienos prasmingos istorijos šerdis. Vadinasi, metafora atsiranda tik įvykiams virstant istorija. Jei nėra istorijos – nėra nei metaforos, nei pamokų.