Lietuvoje intensyvus muziejų steigimas ir jų valstybinis reikšmingumas sietini su 1918 m. atkurta valstybe. Žinoma, jei skaičiuotume nuo Dionizo Poškos 1812 m. ąžuole įrengto Baublio, galėtume sakyti, kad lietuviams kaupti istorines vertybes rūpi daugiau kaip 200 metų. Po 1831 m. Abiejų Tautų Respublikos patriotų sukilimo ir carinės Rusijos okupacinio režimo įtvirtinimo Lietuvoje, Vilniuje buvo uždaryta Alma mater. Muziejaus steigimu joje pirmasis pradėjo rūpintis Eustachijus Tiškevičius. Jam pavyko universitete įkurti Vilniaus senienų muziejų ir 1856 m. jį atverti visuomenei. Tačiau carui numalšinus antrąjį sukilimą didžioji dalis muziejinių vertybių išvežta į Maskvą, o Pirmasis pasaulinis karas ir visai sužlugdė šią įstaigą (nors 1918 m. Jonas Basanavičius mėgino veiklą atgaivinti, bet darbus nutraukė sostinę okupavusi Lenkija). Laikoma, kad E. Tiškevičius padėjo pamatus Lietuvos nacionaliniam muziejui. Dailės kūrinių kolekcionavimu ir muziejaus perspektyva rūpinosi kitas garsiosios giminės atstovas – Vladislovas Tiškevičius. Jo įkurta Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugija veikė nuo 1907 iki 1914 m. ir tapo dabartinio Lietuvos dailės muziejaus (LDM) pirmtake. Laikinojoje sostinėje 1919 m. atidarytas ne vienas muziejus – Karo, Zoologijos, o 1921 m. Lietuvos Steigiamasis seimas net priėmė įstatymą dėl M. K. Čiurlionio galerijos steigimo.

Įvairių muziejų veikla Lietuvoje vystyta ir per visą Sovietų Rusijos okupacijos laikotarpį, tačiau kaip tik tada ir susiformavo gana nykus šių įstaigų įvaizdis. Spengiančioje tyloje žengiant vaškuotais mediniais parketais buvo baisu ne tik garsiau ką pasakyti, bet ir užminti ant kokios girgždančios lentelės, kad nesudrumstum salių prižiūrėtojų niūriais, išankstinio kaltinimo perkreiptais veidais ramybės. Galbūt jos (dažniausiai tai buvo moterys) taip pat prisidėjo prie keisto hierarchijos modelio valstybėje anekdotų, pašiepusių didžiausias „galias“ turėjusius socialinius sluoksnius – valytojas, budinčiąsias, pardavėjas – atsiradimo. Tačiau po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo muziejai keitėsi labai lėtai, o kai kurie įmigo letargo miegu. Tiesa, galėtume minėti ne vieną pažangų, sumaniai panaudojusį valstybės ir Europos Sąjungos skirtas lėšas tiek ekspozicinių erdvių, tiek įvaizdžio, tiek edukacinių instrumentų atnaujinimui. Bet esminių permainų muziejų gyvenime tikimasi būtent dabar. 2019 m. Kultūros ministerija 16-oje nacionalinių ir valstybinių muziejų paskelbė konkursus vadovo vietai užimti. Tauta juokauja, kad naujaisiais direktoriais tapo vadybininkai. Du iš jų – teatrologė, menotyrininkė, buvusi Kauno valstybinio teatro vadovė, VDU Menų fakulteto dekanė Ina Pukelytė, išrinkta Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktore, ir grafikas, filosofas, buvęs Lietuvos kultūros ministras bei ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas, dabar vadovaujantis Lietuvos dailės muziejui – mielai sutiko pasikalbėti apie muziejus ir veiklos perspektyvas.

Esate nauji jaunesnės kartos labai reikšmingų įstaigų direktoriai. Vis tik nuomonės apie masinę vadovų kaitą muziejuose išsiskiria – vieni žiūri įtariai, nepatikliai, kiti – džiaugiasi, sveikina. Ar Lietuva dabar jau gali tikėtis iš tiesų tapti Šiaurės Atėnais, kuriuos lankytų, žavėtųsi, atrastų ir stebėtųsi?

Arūnas Gelūnas: Tas mūsų jaunumas labai sąlyginis, visi esame apie 50-ies metų ar virš… O kad mūsų dėka Lietuva sparčiai taps Šiaurės Atėnais, tai taip – dėl to jokių abejonių! (Juokiasi.) Neseniai Venecijos bienalėje sutikau vienos Centrinės Europos valstybės svarbaus muziejaus direktorių, kuris garsiai skundėsi, kad jo alga – tikras pasityčiojimas, gėda kam nors Vakaruose ir prasitarti. Kai pasiteiravau, kokia ji, išaiškėjo, kad lygiai dvigubai didesnė už maniškę! Nenoriu klausimo subanalinti ir visko suvesti į finansus, tačiau nauji vadovai randa senus resursus, o tai nebūtinai reiškia staigų proveržį. Atvirai visiems sakau, kad sieksiu išplėsti LDM teikiamų mokamų paslaugų skaičių ir turinį, o gautas papildomas lėšas skirsiu muziejaus plėtrai, tačiau be reikšmingo valstybės prisidėjimo ambicingas ateities vizijas realizuoti, deja, jokių šansų. Turiu karštą svajonę pilnai atstatyti Jonušo Radvilos rezidencinius rūmus, esančius Vilniaus ir Liejyklos gatvėse, šis kompleksas (šiandien – griuvėsiai) galėtų tapti lietuviškuoju Luvru, kurį, kaip sakote, tikrai atrastų, lankytų, žavėtųsi bei stebėtųsi (ir ne tik Lietuvos piliečiai). Tačiau visi suprantame, kad to neįmanoma padaryti investavus vien už patalpų nuomą ir parduotus suvenyrus gautus pinigus. Turiu keletą sumanymų (jau pradėtų realizuoti), kaip su mažais resursais pasiekti didelį proveržį, bet šiandien jais viešai negaliu pasidalinti – verčiau tegu žodžiai seka darbams įkandin.

Ina Pukelytė: Taip, esame truputį jaunesnė nei ankstesnių direktorių karta, bet tikrai ne kultūros lauko naujokai. Nors kiekvienas iš mūsų turime skirtingas vizijas, visi suprantame, kad muziejams svarbu susidoroti su dabarties iššūkiais: rinkodara ir komunikacija yra įrankiai, kuriuos privalome naudoti, kad pasiektume šiuolaikinį lankytoją. O kai šis jaus vidinį poreikį būti muziejaus gyvenimo dalimi, tada gal ir tapsime Šiaurės Atėnais.

Ko gi reikia lankytojui, kad muziejuje pasijustų laukiamas? Kokybiškų ir šiuolaikiškų paslaugų: lengvai rasti aktualią informaciją virtualioje erdvėje, turėti patogias prieigas atvykstant į muziejų su mažamečiais vaikais ar negalią turinčiais šeimos nariais, gauti įvairesnius kainų pasiūlymus. Pavyzdžiui, jau sukūrėme metinį visų mūsų muziejų Kaune abonementą, abonementą memorialiniams muziejams, šeimos bilietus. Lankytojams taip pat svarbu įtraukiantys pasakojimai apie parodas ir kolekcijas, turiningos edukacijos, besišypsantis personalas. Muziejai turi kalbėti tokia kalba, kuri būtų suprantama ne tik akademikui ar menininkui, bet kiekvienam atėjusiajam – bankininkui, sportininkui, kasininkei, barmenui, pramonininkui, statybininkui, lietuviui, užsieniečiui ir kt. Tokios kalbos kūrimas įkvepia, tačiau taip pat yra ir didelis iššūkis. Stengsimės saikingai, bet įdomiai pritaikyti virtualios realybės produktus. Vieną jų, režisierės Kristinos Buožytės, kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio ir įmonės „Okta“ sukurtą animacinį virtualios realybės projektą apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybą „Angelų takais“, pelniusį tarptautinį pripažinimą, planuojame muziejuje pristatyti rugsėjo mėnesį. „Kauno – Europos kultūros sostinės“ išvakarėse ypač didelį dėmesį skiriame tarptautinei komunikacijai. Stengiamės, kad informacija apie muziejų anglų kalba būtų ir mūsų internetiniame puslapyje, ir socialiniuose tinkluose, ir ekspozicijų salėse. Žodžiu, darbų daug ir iki išsipildymo dar toli.

Regis, Lietuvoje vyksta daug atsinaujinimo iniciatyvų. Turime puikių menininkų, mokslininkų, garsinančių mūsų šalies vardą visame pasaulyje, o naujosios technologijos mus taip domina, kad pirmaujame įvairiose srityse. Tačiau muziejai… Dar antikoje atsiradęs pavadinimas museon reiškė mūzų buveinę, jau tada pradėta rinkti ir saugoti įvairias meno vertybes. Dabar šias vietas galėtume pavadinti talpyklomis, kaupyklomis ar net sandėliais. Juk sukūrėme, regis, tokią nuostabią virtualiąją erdvę, kurioje galime keliauti ir aplankyti atokiausias vietas, pamatyti daugybę egzotiškiausių artefaktų. Ar jos nepakaktų? Šaržuoju, žinoma.

I. P.: Neįmanoma aplankyti visų pasaulio muziejų, o internetas tik iš dalies išsprendžia žingeidumo problemą. Žmogui svarbi ne tik virtuali, bet ir labai reali erdvė, ypač kai jis ieško savo šaknų. Vienas iš būdų jas apčiuopti – tyrinėti archyvus, bet ne mažiau svarbus ir tiesioginis prisilietimas prie daiktų, meno kūrinių. Iš jų sklinda tam tikra energija, leidžianti geriau suvokti save patį. Pavyzdžiui, mūsų muziejaus Liaudies meno skyriuje yra surinkta rūpintojėlių ir kaltinių kryžių kolekcija. Kai stovi prieš šiuos eksponatus, nori nenori jauti iš praeities ateinančią jėgą ir globą. Arba M. K. Čiurlionio paveikslai – ne vienas, pamatęs juos, išeina iš galerijos įkvėptas ir pakylėtas. Ekrane tai patirti sudėtingiau – nėra erdvės, kurioje eksponuojama, kvapo, nuotaikos, apšvietimo, konteksto. Šiandien internetą naudojame labai aktyviai, tačiau niekas nežino, kuo ši medija taps po šimto ar daugiau metų. Ji laikina ir trapi, reikalaujanti daug investicijų, ir tikrai neaprėpia to, ką yra sukaupę muziejai – gal tik kokią šimtąją dalį, tik kruopelytę. Mums dažnai atrodo, kad ten visko daug ir įdomiau, tačiau virtuali erdvė yra ribota ir naudojama lankytojo dėmesiui patraukti, privilioti į muziejų.

Kiekvienam, mažiau susipažinusiam su muziejininkystės specifika, iškyla klausimas – kodėl muziejai kaupia? Kodėl tiek daug eksponatų neiškyla į dienos šviesą ir neparodomi visuomenei? Virtualioje terpėje vertybių vos šimtoji dalis; muziejų ekspozicijos lankytojų akims atveria dešimtadalį turimų lobių, o devyniasdešimt procentų lieka saugyklose. Trumpai paaiškinsiu: į muziejus nuolat patenka vis nauji objektai – palikimo, dovanojimo, radimo ar kitais būdais. Kad jie būtų surūšiuoti, nustatyta jų vertė, sudaryti katalogai ir t. t., reikia ilgo, kruopštaus ir intensyvaus darbo. Taigi, greta turimų kolekcijų (mūsiškei – 100 metų) vis plūsta nauji artefaktų srautai, o muziejininkai privalo ne tik prižiūrėti, rūpintis bei atnaujinti senuosius eksponatus, bet ir skirti labai daug laiko bei dėmesio naujiesiems.