Kurioje vietoje šiandien stovėtų knyga, jeigu į vieną erdvę sukeltume didžiausius žmonijos kūrinius ir pasiekimus? Rašytojai ir prisiekę skaitytojai užsimerkę tvirtintų – vienoje iš pirmų! O ką manytų mokslininkai?

Vienas žymiausių šiuolaikinių knygos istorijos tyrinėtojų, britų mokslininkas, profesorius Jamesas Ravenas (g. 1959 m.) savo kūrinyje „Kas yra knygos istorija?“ narplioja knygos kelią, kai ji nebuvo panaši į įprastus spausdintinius mūsų laikų leidinius. Aprėpdamas ilgą knygos raidą, autorius aprašo jos istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Ir todėl mokslininko tyrimai atskleidžia, knyga yra ir įvairių tautų istorija. Jos atsiradimas buvo labai panašus visame pasaulyje – Afrikoje, Pietų Amerikoje, Kinijoje, Indijoje, Pietų ir Centrinėje Azijoje bei kituose regionuose, jau seniai siejamuose su bibliografiniais bei rašytinių artefaktų tyrimais.

Pratarmėje J. Ravenas cituoja amerikiečių kultūros istoriką, profesorių Robertą Darntoną, rašiusį, kad „knygų istorija gali atrodyti panaši ne tiek į lauką, kiek į atogrąžų džiungles“, per kurias „tyrėjas vargu ar sugebės prasibrauti“. Po šios citatos autorius padrąsina save ir skaitytoją – „bandom“.

Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Knygos viršelio dailininkas – Saulius Bajorinas

Ištrauka iš Jameso Raveno knygos „Kas yra knygos istorija?“

Pradėkime nuo pradžių

Atsakymai į klausimus apie knygas senovėje grindžiami fragmentiškais įrodymais. Vien jau tai, kad keliame klausimus, tampa mūsų mąstymo ir prielaidų peržiūra. Pavyzdžiui, kaipgi, pagalvoję apie keletą retų ir mums visai nepažįstamų artefaktų, mes galėtume pamatuoti, kaip veikė knygų leidybos – ir komunikacijos – kontrolė, kokie buvo taikomi apribojimai ir kaip skirtingai jos galėjo būti suvokiamos. Kas kontroliavo jų leidybą? Koks buvo jų statusas? Kaip keitėsi santykis tarp to, kas buvo užrašyta, ir to, kas buvo persakoma žodžiu? Kokie buvo žmonių raštingumo būdai?

Vyrai ir moterys rašė, išrėždavo ir atspausdavo raštą ant daugybės objektų, kai dar nebuvo knygų ant lentelių, kai nebuvo pradėti naudoti papirusų ritiniai, sulankstyti pergamento lakštai ar sukabinti popieriaus lapai. Ortografija viršesnė už formą, o tai reiškia, kad, išradus rašymo sistemas, grafinės komunikacijos priemonėmis tapo įvairios medžiagos. Augalų pluoštai, gyvūnų oda, audeklo skiautės ir kitos augalinės bei mineralinės kilmės medžiagos buvo išrašomos ideogramomis ir simboliais. Šie buvo naudojami kaip garsus perteikiančios fonogramos arba žodžius žyminčios logogramos. Šiaurės Kinijoje, Geltonosios upės slėnyje, per archeologinius kasinėjimus buvo aptikta tūkstančiai 3300 metų senumo vėžlių kiautų fragmentų. Plokščias šių kiautų dugnas ir išgaubtas viršutinis vėžlio nugaros dangalas yra išrašyti ateities spėliojimo tekstais: juose įamžintos karališkosios užklausos apie aukas dievams, medžioklę bei administracinius klausimus. Kinijoje yra rasta ir kitų vėžlio kiautų, kurie, tikėtina, yra 4000 metų senesni nei pirmieji. Ant pastarųjų aptiktas žymes kai kurie mokslininkai interpretuoja kaip galbūt net vienuolika skirtingų simbolių. Dėl tokios interpretacijos galima ginčytis, jai vieta veikiau rašto, o ne knygų istorijos puslapiuose, tačiau pats datavimo faktas šiuos senovinius vėžlio kiautus leidžia lyginti su išraižytais paleolito eros daiktais, kaip antai išpjaustytomis kaulinėmis plokštelėmis su žymėjimo sistemomis bei artefaktais iš Thaïs grotos Pietų Prancūzijoje. Šioms plokštelėms gali būti net iki 14 000 metų. Išrašyti kinų vėžlio kiautai, datuojami nuo XIV iki XII amžių pr. m. e., padėdavo teikti informaciją orakulams per religinio aukojimo ritualus, ir, kad istorikams nestigtų iššūkių, šie kiautai buvo pavadinti „piroosteomantinėmis“ knygomis.

Regis, kiautai buvo išsaugoti drauge su dvasių atsakymais. Eleanora Robson (Eleanor Robson) juos pavadino „ženklų ir jų pasekmių nuorodų biblioteka“ . Šie vėžlio kiautai yra maždaug to paties amžiaus kaip ir orakulų tekstai, išrašyti ant jaučio pečių kaulų bei plokšči vėžlio kiauto apatinių dalių. Tokių kaulų pavyzdžiai, saugomi Kembridžo universiteto bibliotekoje, yra laikomi vienais „seniausių išlikusių dokumentų, parašytų kinų kalba“. Juose aptariami ateities apėjimo klausimai iš Šangų karališkojo dvaro, valdžiusio Centrinę Kiniją nuo XVI iki XI amžiaus pr. m. e.

Grafemos – arba mažiausieji rašymo sistemos vienetai – tai dar iki šiuolaikinės civilizacijos atsiradusios abėcėlinės raidės, ideogramos, skaitmenys, skyrybos ženklai bei kiti atskiri simboliai ir iš principo spaustuviniai simboliai bei tipografinės ligatūros (dviejų ar daugiau rašto ženklų sujungimas į vieną). Epigrafinis šių įrašų tyrimas atskleidžia šių simbolių reikšmes ir leidžia jas klasifikuoti pagal chronologinius ir kultūrinius kontekstus, nors epigrafija įprastai nepasiduoda istorinei tekstinei analizei. Nepriklausomos rašymo sistemos pastaraisiais šimtmečiais ir toliau vystėsi kultūrose, kuriose informacija buvo daugiausia perduodama žodžiu. Tai ypač pastebima kai kuriuose Šiaurės Amerikos, Afrikos bei Centrinės ir Pietų Azijos regionuose, bet įprastai įvardijamos keturios senovinės nepriklausomos rašymo sistemų teritorijos, kuriose raštas neturėjo jokių pirmtakų – tai Egiptas, Mesopotamija, Kinija ir Mezoamerika iki europiečių užkariavimo. Apstu ginčų ir spėlionių apie ženklus ir rašmenis, įrėžtus tokiose medžiagose, kurios jau seniai sunyko. Daugelis fragmentiškų radinių iš Vidurio Rytų ir Kinijos liudija turtingas ir įvairias senovės literatūrines tradicijas ir netiesiogiai plečia mūsų supratimą apie tai, kiek praradimas prisideda prie bet kokio mūsų sukuriamo suvokimo apie senovines knygas. Negalime nusikratyti minties, kad atsitiktinis kažkokio artefakto išlikimas smarkiai paveikia mūsų suvokimą apie ankstyviausias knygų rūšis, tačiau ir pats formos kintamumas mus paslaugiai padrąsina pasvarstyti, kokia gi neaprėpiama yra knygų formų įvairovė. Knygos – tai tarytum indas, skirtas informacijai, mitams, istorijoms ir religinio tikėjimo tiesoms įrašyti.

Įprastai teigiama, kad pirmosios išsamios knygos pasaulyje buvo iš piktogramų sudaryti įrašai – jie senovės Šumero mieste Uruke buvo saugomi maždaug 3200 metų pr. m. e. Tai buvo plokščios molinės lentelės su įspaustomis žymomis, o išraižytų scheminių ideogramų išliko tūkstančių tūkstančiai. Šis į molį įspaustas raštas, sudarytas iš pleišto pavidalo ženklų, per daugelį amžių išsivystė iš molinių neolito laikotarpio apskaitos sistemų, kurios išsaugojo įrašus apie turtą, prekybą ir darbo sandorius. Kuomet pagausėjo dantiraštinių kalbų, Uruko ir kitų miestų buhalteriai sudarė pradedantiesiems skirtus standartizuotus pratimus, kad išmokytų šimtus ženklų, nurodančių žodžius ar skaičius daugiau nei dešimtyje skirtingų matavimo sistemų. Technologiškai būtų galima sakyti, jog įspaudas ar išmuštos skylės dantiraštyje yra paprasčiausia fizinio (į)spaudimo forma.

Du tūkstančiai metų prieš lotynų kalbai įsigalint Romos valstybėje ir viduramžių Europoje, dantiraštis tapo visuotinai paplitusia kalba – ji tapo varomąja jėga ir funkcionavo greta kitų tautinių kalbų bei rašybos praktikų. Kaip ir lotynų kalba, dantiraštis plačiai išplito, pasiekė Centrinę Aziją, Šiaurės Afriką ir rytines Viduržemio jūros pakrantes bei salas, pavyzdžiui, Kiprą. Daugiakalbiai dantiraščio žodynai įveikė tvyrojusias sienas ir nuo tada, kas buvo universalu, buvo ir regioniška.

Juose šumerų ir Akado terminai buvo išversti į hetitų, huritų, egiptiečių, ugaritų bei kitų šiaurės vakarų semitų kalbas. Iš čia atsivėrė galimybės aramėjų kalbos sklaidai. Plėtojantis šių senovinių knygų tyrimui, vis plačiau priimamas teiginys apie ankstyvosios literatūros egzistavimą. Eufrato slėnio dantiraštis žymėjo ir šumerų, ir labai skirtingos akadų kalbos garsus. Abi šios kalbos buvo vartotos teisinėje ir institucinėje administracijoje, taip pat sakytinėms bei giedamosioms maldoms ir karališkiems įrašams.

Molinės nuorodų, kodų, pranašiškų ženklų, vaistų bei matematikos mokymosi lentelės, rodos, buvo pagalbinės priemonės, padedančios įsiminti žinias, atliekamus ritualus ir įvairias pramogas. Būtent ši žodinių ir raštiškų bendravimo formų harmonija sužavėjo Haroldą Innesą (Harold Innes). XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje savo naujoviškuose komunikacijos ir žiniasklaidos tyrimuose jis pasiūlė atskirti „laiką saistančias“ atsparias visuomenės informavimo priemones – tokias kaip molinės ir akmeninės lentelės, ir labiau efemeriškas „erdvę saistančias“ priemones – šių laikų radiją, televiziją ir masinių tiražų laikraščius.

Ankstyviausi žinomi hieroglifų įrašai, kurie yra iš maždaug to paties laikotarpio kaip ir šumerų piktogramos ar išlikę dantiraščiai, buvo išraižyti ant dramblio ar kitų gyvūnų kaulų arba išpiešti ant keramikos. Šie seniausi žinomi nešiojami hieroglifiniai įrašai, rasti senovės Egipto gyvenvietės Abydoso kapinėse, iškėlė aibes klausimų apie tai, kaip jie buvo naudojami ir perskaitomi, ypač turint omenyje jų sudėtingumą, kurį dalis mokslininkų susiejo su slaptumo palaikymu, kai įrašų prasmė prieinama tik elitui. Ir šie įrašai, ir dešimtys kitų išlikusių sistemų byloja apie raštingas kultūras, deja, jų funkcijos mums beviltiškai neaiškios. Kai kas teigia, jog matome kalendorinius, ceremonijų ar karališkos valdžios sąvadus, bet tokios versijos iškelia daugiau naujų klausimų, nei atsako į šiuo metu mums iškylančius, nepaisant fakto, kad antrajame tūkstantmetyje pr. m. e. rašyti skirtų medžiagų įvairovė padidėjo. Per šiuos amžius įvairiausios grupės supaprastino Egipto hieroglifus ir paskleidė naujas abėcėles, kurios galėjo būti lengviau pritaikomos įvairiose kalbose. Ankstyviausiais mūsų eros amžiais naujosios abėcėlės pakeitė aukštesniu statusu pasižymėjusius dantiraštį ir hieroglifų raštą.

Išskirtinį susižavėjimą keliantys, tačiau vis dar neiššifruoti Kretos hieroglifai bei linijinis A raštas anksčiausiai aptinkami ant Kretos salos molinių lentelių, kurios kildinamos iš maždaug 1600 metų pr. m. e. Praėjus porai šimtmečių, šie raštai jau buvo vartojami Kretos administraciniuose dokumentuose Mikėnuose. Tai buvo ankstyvoji graikų kalbos forma, labiau žinoma kaip linijinis B raštas. Knose, Pilose, Tėbuose ir Mikėnuose rasta daugiau nei 5500 tokių lentelių, tačiau galima neabejoti, kad jau tuo metu, kai daugelis jų buvo rašomos, vyko konkurencija su vis populiarėjančiais paprastesniais abėcėliniais raštais, vartojamais kitose medijose. Ostraka – sudaužytų puodų šukės, ant kurių senovės graikai raižė arba rašė rašalu, pasitarnavo kaip laikinosios pratybos, maisto receptų ir buhalterinės knygos. Ši tendencija prasidėjo nuo Naujosios Karalystės laikų.

Už tūkstančių kilometrų Kinijos mieste Anjange maždaug tuo pačiu laikotarpiu aptinkame ženklų ant keramikos. Jie liudija raštingumą, susijusį su ateities spėliojimu, administracinėmis, karališkosiomis ir oficialiomis ceremonijomis. Regis, nuo septintojo amžiaus pr. m. e. tenykšte rašymo medžiaga buvo pasirinktas šilkas. Yra išlikusi galybė bambukinių ir medinių plokštelių knygų – jos mus pasiekė iš maždaug dviem šimtmečiais vėlesnio laikotarpio. Dauguma jų sukabintos tarytum šiuolaikinės žaliuzės. Bambukas – ne tik lankstus ir lengvas, bet ir stiprus bei patvarus. Nenuostabu, kad senovės Kinijoje jis ir visuotinai įsigalėjo kaip parankiausia rašymo medžiaga, išskyrus Šiaurės Kiniją, nes joje bambukai neauga dėl klimato: iki pirmųjų mūsų eros amžių joje knygų gamintojai jau buvo radę savų sprendimų ir prisitaikę rašyti ant gluosnio, tuopos, pušies ar eglūno. Bambukinės knygos buvo vyniojamos kaip ritiniai, surišamos virvelėmis arba sulankstomos armonikėle, paskiau įrišamos ir sutvirtinamos mediniu viršeliu. Daugeliu atvejų virvelių mazgai būdavo užspaudžiami moliu. Mazgai, sujungiantys bambukines juosteles, perteikiami Šangų simbolių ženklu ce, reiškiančiu „knyga“. Pastaraisiais metais archeologai šimtuose pareigūnų ir mokslininkų kapų visuose Kinijos regionuose rado tūkstančius bambukinių ir medinių knygų, pasižyminčių įspūdinga tekstų įvairove. Daugelis jų yra puikios būklės.

Kai 1973-aisiais netoli Kinijos Šiaurėje esančio Čangša (Changsha) miesto, kasinėjant antrojo amžiaus pr. m. e. kapą, buvo aptiktas tuzinas šilkinių knygų ritinių, šis radinys niekuo nenusileido bambukinių knygų lobiams. Šilko lengvumas, stiprumas, atsparumas vandeniui, ilgaamžiškumas bei galimybė lengvai pergabenti į kitą vietą skatino jį naudoti tiek literatūrai, tiek kasdienybės tekstams Hanų dinastijos laikotarpiu (206 pr. m. e.–20 m. e.). Tarp šių Čangša ritinių buvo rasta daoizmo filosofo Laodzi ketvirtojo amžiaus pr. m. e. knygos „Daodedzing“ (kartais užrašomos De Jing) kopija, žymusis ateities spėjimo vadovėlis „Džuandzi“ (arba Zhuangzi knyga) bei „Kariaujančių valstybių intrigos“, pasakojančios 475 metų pr. m. e. istoriją. Visi šie ritiniai buvo keliais tūkstančiais simbolių ilgesni nei iki tol žinomos vėlesnės šių knygų kopijos. Kad ir kokie šilko privalumai, juos užgožė milžiniška kaina. Be to, rašantysis nuo šilko paviršiaus nebegalėjo ištrinti užrašyto simbolio. Todėl iš kanapių pluošto pagamintas popierius ėmė išstumti tiek nepatogųjį bambuką, tiek brangųjį šilką. Praėjus šešiems amžiams, kanapių pluoštas tapo kasdiene knygų leidybos medžiaga.

Ankstyviausi išlikę popieriaus fragmentai veikiausiai buvo naudojami vynioti, o ne rašyti, jie buvo pagaminti šimtaisiais metais pr. m. e. su kelerių metų paklaida. Jie aptikti Hanų dinastijos laikotarpio kape tuometinėje sostinėje Čangane (dabar šis miestas vadinasi Sianas (Xi’an). Tačiau, prabėgus šešiems šimtmečiams, oficialiame istorijos tekste tam tikra prasme konkrečiai įvardijama, kad šiuolaikinio popieriaus išradėjas yra Cai Lunas, o išradimas datuojamas jau 105 m. e. metais . Teigiama, jog Cai Lunas, aukšto rango pareigūnas, imperatoriui He (valdžiusiam 88–106 m. e. metais) pristatė popieriaus gamybos būdą, kuris, tikėtina, buvo paremtas vapsvų lizdo lipdymo principu. Vidinė šilkmedžio žievės pusė buvo suplakama kanapių pluošto atliekomis. Seniausia išlikusi popierinė knyga yra budizmo veikalo Piyujing Sutra kopija, įrišta 256 m. e. metais. Tačiau yra žinoma, kad, bent jau šimtmečiu anksčiau, Kinijos popieriaus gamintojai pluoštinės bemerijos (lot. Boehmeria nivea) audinį panardindavo į kažkokios minkštos masės pripiltas statinaites ir pagamindavo plonus lakštus. Paskiau juos suklijuodavo į ritinius. Vėlesniais šimtmečiais popieriaus lakštams sutvirtinti ar papuošti gamintojai papildomai įdėdavo rotangų (palmių rūšis), šiaudų, džiuto (žolinės kilmės augalinio pluošto) bei linų.

Baigiantis pirmajam m. e. tūkstantmečiui, blokų spausdinimo technikos suteikė galimybę kiniško rašto atmainoms išplisti Japonijoje, Korėjoje ir Vietname. Kiniškų popieriaus gamybos technologijų sklaida Vakarų kryptimi palaipsniui sumažino autentiško medžių žievės popieriaus gamybą Indijos subkontinente. Nuo maždaug antrojo amžiaus pr. m. e. beveik visos budistų sūtros bei hindu raštas Pietų Azijoje pasklido beržo žievės bei palmių lapų knygose. Buvo gyvybiškai svarbu daryti naujas kopijas, nes šios medžiagos greitai suirdavo drėgname klimate. Be to, graužikams ir vabzdžiams jos buvo ne mažiau patrauklios nei skaitytojams. Šeštajame m. e. amžiuje buvo pasiektas šiaurinis Pakistanas, o paskui – ir Afganistanas. Galima neabejoti, kad kanapių popierius beržo žievę ir palmių lapus jau neabejotinai buvo išstūmęs prieš XIII amžių, kai atvyko mogolai. Plačiai keliaujančios knygos, kurių didžioji dalis buvo kilusi iš Bagdado, atvėrė naują rašto komunikacijos bei tekstinės kultūros erą. Molio lentelės buvo naudojamos daugelį šimtmečių, o Persijos imperijoje maždaug 500 metais pr. m. e. jos išgyveno savąjį renesansą, tačiau ši medžiaga pasiekė savo technologines ribas. Nuo molinės lentelės dydžio priklausė joje galimo užrašyti teksto ilgumas. Molis tankus ir užima daug vietos, lengvai dūžta ir tikrai nėra ideali medžiaga, kai tenka įveikti ilgus atstumus.

Ankstyviausi vaškuoto medžio rašomųjų lentelių atvaizdai bei archeologiniai radiniai mus pasiekė iš aštuntojo amžiaus pr. m. e., iš karališkųjų Asirijos miestų. Iš jų kilo ir graikiškojo-romėniškojo laikotarpio vaškuotoji tabula cevata. Rašantysis naudodavo bronzinį ar geležinį rėžtuką (vadinamąjį „stilių“), kuriuo įrėždavo įdubusį paviršių, pripildytą spalvoto vaško. Plokščiuoju rėžtuko galu vaškas buvo sulyginamas, tad lentelę buvo galima naudoti iš naujo. Plačiai paplito beržinės bei alksnio lapų lentelės. Jos būdavo susiuvamos arba sulankstomos ir sukabinamos plonais odiniais dirželiais ar sagtimis. Pompėjuose aptiktoje freskoje vaizduojama jauna moteris, laikanti lentelę su keturiais lapais, o plonų medinių lakštelių pavyzdžių rasta net ir tolimuose Romos pasaulio kampeliuose, kaip antai šiaurinėje Britanijoje, Anglijos ir Škotijos pasienyje, įsikūrusioje Vindolandoje. Čia tokių lakštelių atsirado dar net nepastačius Hadriano sienos (datuojamų maždaug 85–130 m. e. metais). Seniausias datuojamas romėniškosios Britanijos dokumentas, skolos raštelis (57 m. e. metai), kartu su kitomis 400 rašomųjų lentelių, buvo neseniai surastas kasinėjant Londoną. Vėliau romėnai vietoj pergamento ėmė naudoti medinius tabula lentelės lapus: taip suformavo užrašų knygelę (kurią vadino membranae) – labai įtaigų šiuolaikinės sulankstytos ir susegtos knygos prototipą.

Papiruso knygoms taip pat pavyko išlikti daugiau nei tris tūkstančius metų. Seniausias mus pasiekęs papirusas (tuščias, t. y. neprirašytas, ritinys) buvo surastas kape Memfyje, netoli šiandieninio Kairo. Jis datuojamas maždaug 2950 metais pr. m. e. Tačiau seniausi išlikę prirašyti papirusai yra keliais šimtmečiais vėlesni, o juose vartotos kalbos ir grafinės priemonės tarnavo įvairiausiems tikslams. Egiptiečiai vartojo hieroglifų raštą ir ambicingai surašydavo vardus, skaičius bei elementus ant itin vertinamų daiktų ar monumentų. Toks raštas ryškiai skyrėsi nuo kasdienybės klausimams administraciniais tikslais naudotų papirusų – juos vis skrupulingiau ima tyrinėti ekspertai. Pavyzdžiui, 2013-aisiais al-Džarfo (Wadi al-Jarfo) uoste, prie Raudonosios jūros, buvo aptikti keli šimtai papiruso fragmentų, datuojamų maždaug 2550 metais pr. m. e., tarp jų buvo gausybė ataskaitų apie darbininkams pristatytą maistą. Šie papirusai senovėje buvo antrąsyk panaudoti kaip užpildas tarp akmeninių blokų.

Pirmąjį m. e. tūkstantmetį dar neabejotinai buvo rašoma ant papirusų. Papirusuose keliavo galybė kalbų, per daugelį amžių jie aplankė daug tautų. Seniausi išlikę graikiškai prirašyti papirusai yra kilę iš IV amžiaus pr. m. e. Raštininkai ir toliau ant papirusų rašė hieroglifais, kursyviniu raštu ar demotiniu greitaraščiu, be to, tarptautiniais reikalais vartojo aramėjų kalbą. Tarp reikšmingiausių radinių galima paminėti 18 papirusų, hebrajiškai ir aramėjiškai aprašančių prekybą vergais IV amžiaus pr. m. e. viduryje, aptiktus Dalijės upės slėnio (Wadi Daliyeh) urve šiandieniniame Vakarų Krante. Panašūs radiniai byloja apie esminius papiruso – suvienijusio raštininkus ir tekstų skaitytojus – naudojimo pokyčius bėgant šimtmečiams. Įprastai papirusas būdavo formuojamas ritiniais, jų ilgis siekė nuo maždaug pusantro iki gremėzdiškų šešių metrų. Tačiau buvo rasta ir juostų, kurių ilgis buvo daugiau nei 30 metrų. Vis dėlto nuo pirmojo m. e. amžiaus dauguma tiek gamintojų, tiek vartotojų ėmė teikti pirmenybę armonikėle sulankstytoms papirusinėms užrašų knygelėms, nes šios buvo kompaktiškesnės, lengviau gabenamos ir palankesnės informacijos paieškai.

V m. e. amžiuje papiruso vis dažniau atsisakoma. Krito produkto kokybė. Vis dėlto jo gamyba tęsėsi ir po musulmonų invazijos į Egiptą 639 metais. Papirusas išliko paklausus arabų pasaulyje bent jau iki dešimtojo amžiaus. Vis dėlto ir pergamento, ir vietinio popieriaus gamyba sparčiai progresavo. Vėliausias mums žinomas egiptietiškas papiruso dokumentas, surašytas arabiškai, mus pasiekė iš priešpaskutinio XI amžiaus dešimtmečio. Drėgnuose kraštuose papirusas niekada ilgai neišsilaikydavo – pergamentas ir popierius geografiniu atžvilgiu kėlė mažiau rūpesčių. Nors papirusų ritiniai buvo atsparūs, jų vyniojimas skatino dilimą. Rašymas tik ant vienos pusės galėjo sulėtinti dėvėjimąsi, bet tuomet papirusas būtų buvęs naudojamas netaupiai, o saugoti patį ritinį būtų buvę dar kebliau. Neturėtume stebėtis, kad knygininkai, retsykiais vis dar darę papiruso bloknotus, jau nuo pirmojo m. e. amžiaus vidurio ėmė eksperimentuoti su lankstomais papiruso lakštais. Dažniausiai būdavo sulankstomi, susegami dideli lakštai arba aštuonių lapų rinkiniai ir taip suformuojami kodeksai.

Iki maždaug 300 m. e. metų tokie pergamento kodeksai Viduržemio jūros „pasaulyje“ jau buvo tapę vyraujančia knygos forma. Gausiausi buvo bibliniai tekstai. Manoma, kad ankstyvieji krikščionys teikė pirmenybę puslapių vartymui (kurią atvėrė kodekso formatas), norėdami palyginti skirtingų Šventojo Rašto knygų pasakojimus. Vartyti buvo daug patogiau, nei vynioti ritinius – vynioti buvo gerokai sunkiau. Skirtingai nei ankstyvesnis neraugintos odos pergamentas, pirmojo tūkstantmečio pabaigos oda bei viduramžių pergamentas buvo smarkiai apdorojami. Oda buvo mirkoma kalkėse, o paskiau nugremžiama. Taip buvo pašalinami šeriai. Tada oda būdavo ištempiama ir išdžiovinama, kruopščiai įtrinama ir išlyginama su pemza, o tada supjaustoma lakštais.

Kai kurių prabangių vėlyvosios antikos Biblijų pergamentas buvo dažomas purpurine spalva. Raštininkai anuomet rašydavo auksiniu ar sidabriniu rašalu – pavyzdžiui, taip, kaip matome šeštojo amžiaus „Sidabriniame kodekse“ (Codex Argenteus, 3 paveikslas), šiuo metu saugomame Upsaloje (Švedija). Jame išliko 188 iš pradinių 336 lakštų. Tokiu pačiu principu buvo puošiamos ir šio laikotarpio graikiškos knygos. Tekstai buvo užrašomi lengvai įskaitomomis ir estetiškai patraukliomis didžiosiomis raidėmis, siaurais stulpeliais, o tarpai tarp žodžių buvo formuojami laikantis vėlyvosios antikos tradicijų.

Papiruso knygų išlikimas sausesniame klimate atskleidžia ryšį tarp senovinių knygų išlikimo ir klimato. Gydytojas ir filosofas Galenas (129–200 m. e. metai) apžvelgė šiuos pavojus neseniai atrastame laiške, lyg tyčia stebuklingai išlikusiame ranka rašytoje XV amžiaus kopijoje (šiuo metu ji saugoma Graikijoje). Galenas kaltino Romos gamtines sąlygas dėl archyvavimo tragedijos, nes „papirusai yra visiškai nenaudingi, jų net negalima atvynioti: dėl nykimo viskas sulimpa, nes regionas yra pelkėtas ir kone jūros lygyje, o vasarą dusinančiai karštas“ . Iš gyvūnų odos padaryti pergamentai netrukus tapo kasdieniu kodeksų komponentu. Jų gamyba reikalavo daugiau pastangų ir išlaidų, tačiau jie buvo atsparesni drėgmei – ir netgi gaisrui. Negyvosios jūros regiono ritiniai, mus pasiekę iš paskutinių trijų amžių pr. m. e. bei pirmojo m. e. amžiaus, kartais būna papiruso rinkiniai, tačiau daugiau nei 85 procentai iš beveik tūkstančio ritinių yra pagaminti iš ožio, jautuko, kalninio ožio ar gazelės odos.

Šiaurinėje Indijoje popieriaus ritiniai, daugiausia naudoti oficialiems dokumentams, horoskopams ir almanachams, buvo daromi iš vidinės beržo žievės pusės bei suplakto medvilnės pluošto. Paskui jie būdavo suvyniojami ir saugomi. Šiuo metu ankstyviausi žinomi pavyzdžiai yra trylika beržo žievės ritinių, pasiekusių mus iš pirmojo m. e. amžiaus, iš budistinės Gandaros (Gandhara) karalystės, besidriekusios per šiandieninį Afganistaną bei Pakistaną. O Indijos raštininkai rinkosi nendrinį rašiklį ir rašalą. Jie rašydavo ant virtų, džiovintų ir poliruotų skėtinės korifos (lot. Corypha umbraculifera) lapų. Ši palmių rūšis auga rytinėje ir pietinėje Indijoje bei Šri Lankoje. Suklestėjo prekyba palmių lapais, ypač pietiniame regione. Neretai minimas VII amžiaus Kinijos budistų vienuolio Siuandzango (Xuanzang) kelionių dienoraščio pasakojimas apie parduoti auginamų skėtinių korifų pasėlius. Tačiau maždaug 1500-aisiais rankraščių leidyboje ją ėmė išstumti vėduoklinė palmyra (lot. Borassus flabellifer). Tvirtesnius palmyrų lapus raštininkai raižydavo geležiniu rašikliu. Skaitytojas perbraukdavo lapus audiniu, įmirkusiu aliejuje ir pigmente, padarytame iš lempos suodžių. Taip rašalas įsisunkdavo į išraižytus simbolius. Korifų ar palmyrų lapai būdavo perveriami ir surišami virvele. Tai leido suformuoti išskirtinį siauros, horizontaliai laikomos knygos formatą.

Daugybė Vidurinių Rytų, Viduržemio jūros bei Indijos kraštuose ir netgi įvairiausiuose Kinijos regionuose aptiktų artefaktų vis dar stokoja išsamesnės kontekstinės analizės. Tačiau senųjų knygų tyrėjai nekantraudami laukia kasinėjimų Šiaurės ir Pietų Amerikoje rezultatų, nes tikimasi iššifruoti ir šių kultūrų ankstyvąsias simbolines rašto sistemas. Daugybė atradimų gali supurtyti šiandienines knygos sąvokas ir dar labiau komplikuoti rašybos bei šnekamosios kalbos santykio suvokimą, nes vis dar susidaro įspūdis, kad actekų ir mistekų (Mixtec) piktografai yra nesusiję su jų lingvistinėmis sistemomis. Iš didžiulės įvairovės Mezoamerikoje susiformavusių rašybos konglomeratų mums geriausiai suprantamas du tūkstantmečius istorijos skaičiuojantis majų raštas. Kur kas prasčiau iššifruotos pirmaisiais m. e. šimtmečiais Meksikos Tehuantepeko regione (esančio Meksikos Rytuose, į Vakarus nuo Jukatano pusiasalio, maždaug dabartinėse Čiapaso, Oachakos ir Verakruso valstijose) vartotos bei olmekų ir zapotekų pirmojo tūkstantmečio pr. m. e. laikų rašybos sistemos.

Centrinės Amerikos raštija didžiuojasi ne mažiau nei 3000 metų istorija, tačiau tokie radiniai kaip milžiniškas 22 kilogramus sveriantis olmekų Kaskachalio (Cascajal) blokas iš Verakruso valstijos, datuojamas maždaug 900 metų pr. m. e., yra pernelyg statiškas, kad galėtume jį pavadinti knyga. Vis dėlto ant jo užrašytas ir vis dar neiššifruotas 62 simbolių bei stilizuotų piktogramų tekstas mums leidžia manyti, kad senovėje čia egzistavo raštas ir gyvavo Mezoamerikos tekstai – jie buvo lengviau pernešami, tačiau ne tokie atsparūs laikui ir gamtos poveikiui, todėl neišliko. Čia randama ir į akmens paviršių įtrintų ar įrėžtų įrašų. Analogiškai ir vėlesnės kalbos bei jų hieroglifinis raštas yra išraižyti ant tūkstančių zapotekų, mistekų, actekų ir majų pastatų ir paminklų. Akivaizdu, kad čia gyveno raštininkai ir menininkai, o kai kurie iš jų gali būti įvardyti pagal jų išraižytas „vardų žymes“. Raštininkai vaizduojami netgi ant vadinamojo klasikinio majų kultūros laikotarpio (maždaug nuo 250 iki 900 m. e. metų) keramikos. Kituose piešiniuose matome iš jūrinių sraigių kriauklių padirbintas rašalines bei rašymo plunksna papuoštus galvos apdangalus.

Iš anglų kalbos vertė Armandas Rumšas

Parengė Loreta Jastramskienė