Maždaug apie 1970-uosius metus daugelis nebrandžių Lietuvos paauglių įžengė į ką tik subrendusio socializmo epochą apsiklijavę vidines spintų durelių puses nuotraukomis iš „Nemuno“ žurnalo. Tose mini galerijose tarp „The Beatles“, Jaggerio su Richardsu bei kitų, suprantama, puikavosi ir moterų aktai. Ne išimtis buvau ir aš. Užmačiusi motina klausė ašaringu balsu: „Ar tau ne sarmata, vaikeli?“ Vaikelis panašiai ašaringu balsu, nuleistomis akimis ir nunarinta galva droviai atsakė: „Bet kad gražu, mam…“

Ar ten būta ir akto fotografijos, kuri iliustravo Česlovo Norvaišos straipsnį „Valsas ir…“, paskelbtą „diskusine tvarka“ 1967 m. 4-ajame „Nemuno“ numeryje? (Antikinės amforos formos nuogos moters siluetas, kaip daug vėliau, jau dirbdamas žurnalo redakcijoje, sužinojau, atkeliavęs iš fotomenininko R. Dichavičiaus, tačiau ar jo paties darytas, ar iš kur kitur paimtas – reiktų tikslint.) Taigi, ar buvo? Keblu prisimint, nes juk paauglį pirmiausia traukė grožis savo g r y n u o j u pavidalu, o ne straipsnis smulkiu šriftu, ne dėdžių ir tetų diskusijos apie visą šį verčiantį drovėtis reikalą.

Juoba, kad ir diskutuojama buvo, kaip man anuomet atrodė, žvairai ar net užsirišus akis: ar nuogas moters kūnas gražus per se ir ar vertas pasigrožėjimo a priori. Kitaip tariant, ar jis apskritai pažinus kaip estetinis, ne vien kaip anatominis objektas. Mano mylimiausios pasaulyje moters, močiutės, kūnas labiausiai traukė akį jai pasipuošus eiti bažnyčion, tačiau to nebūtum pasakęs apie moterų kūnus „Nemuno“ puslapiuose. (Dar reikės labiau pabręst, o socializmui pakaršt, kol būsiu pasirengęs grožėtis R. Požerskio atlaidų močiutėmis ar A. Macijausko darytais aktais panašiai, kaip R. Rakausko pavasario mergaitėmis.)

Kur kas geriau suprantamas ar bent aiškesnis atrodė kitas diskusijos aspektas: darant prielaidą, kad nuogo moters kūno vaizdavimas fotografijoje gali teikti estetinį pasitenkinimą kaip dar viena vaizduojamojo meno forma, ir ne tau vienam (tą sunkiai galėjo paneigti net patys aršiausi skeptikai, nes oponentai jiems nuolat badė akis didžiųjų pasaulio meno meistrų šedevrais), kaip žinoti, ar pasitenkinimas nepereis iš estetinio į kitokį, pavadinkim – destruk­tyvųjį, lygmenį, griaunantį tarybinio žmogaus dorovės principus? O kai nežinai – negali kontroliuoti. Kai nežinai ir negali kontroliuoti, lieka vienas kelias – uždrausti.

Ano meto visuomenė, gausesnė jos dalis, išmuštruota karinių komandų, dar šūvių iš miško užgultomis ausimis ir Sibire nušalusiais pirštais, turėjo išsiugdžiusi gana tvirtą pakantumą visokiems draudimams, bet palaipsniui jis silpo. Pirmiausia tarp meno žmonių, smalsių ir sunkiai tramdomų. Maža to – išradingų, kaip reikalavo jų pašaukimo kūrybinė prigimtis. Ir savo išradingumą jie rodė ne vien kurdami įvairias grožio formas, bet ir apeidami tuos žvairus draudimus. Varydami neviltin partinius prievaizdus ir cenzorius dviprasmiškomis metaforomis, alegorijomis, potekstėmis, aliuzijomis ir dar velniai žino kuo, sunkiai apčiuopiamu. Tarsi šito būtų negana, dar ir trikdančiais moterų aktais 1967 m. balandį Kaune startavusiame „Nemuno“ žurnale. Bet kadangi ši meninės išraiškos forma tarybinės dorovės prievaizdams pasirodė lengviau apčiuopiama ir tariamai suprantama, kovoti su ja galėjo tiesmukiau – netgi pasitelkdami draudimams pakančią visuomenės dalį…

Apytikriai tokioje terpėje ką tik pradėtas leisti „Nemunas“ atlaisvino kelią papildomam pagreičiui: savo ketvirtajame numeryje paskelbė akibrokštu tapusį Č. Norvaišos straipsnį „Valsas ir…“, kurio autorius, dorovės prievaizdų siaubui, siūlė „įteisinti“ dar vieną grožio formą, šiuo atveju – šokio meno, dargi su pusiau ar visai nepridengtu moters kūnu. Žodžio „siūlė“ semantiką tuoj pat tikslinu, nes „siūlymas“ glūdėjo straipsnio potekstėje, o pačiame tekste tik atsargiai užsimenama, dalinamasi įspūdžiu, klausiama, abejojama, svarstoma po redakcijos iškeltu perkūnsargiu: „Straipsnį spausdiname diskusine tvarka“ (kadangi kitaip nebuvo įmanoma, nes šis pagreitis būtų detonavęs sprogstamąja jėga ir ištaškęs į brizgus visą redakciją, įskaitant tiražo sunaikinimą, jei numeris kokiu nors stebuklingu būdu išvis būtų pasiekęs spaustuvę).

Kaip toks tekstas apskritai anuomet atsidūrė žurnalo redakcijoje? Kokia jo genezė?

Česlovas ir Jūratė Norvaišos, tuo metu jau pagarsėjusi Europoje jauna pramoginių šokių pora iš Kauno (publikos numylėtiniais jie čia išliks visus ateinančius šešis dešimtmečius iki pat šiandien, ir visą šį laiką kauniečiai jiems mos ir šypsosis gatvėje), du trisdešimtmečiai šokio meistrai iš SSRS respublikos nuvyksta į tarptautinį šokių konkursą socialistinėje (mūsų atveju šis būd­vardis svarbus) Jugoslavijoje ir prie įėjimo į pastatą, kur turėjo vykti jų pasirodymas, pamato dvi reklamas… Bet toliau savo jaunu balsu tegu kalba pats ČESLOVAS (deja, 2026 m. kovo 9 d. iškeliavęs amžinybėn).