Prieš dvi vasaras mano bičiulis Kęstutis T. paprašė pagelbėt surandant sodybą jo draugui, kuris kasmet iš Izraelio atvyksta į Lietuvą paviešėti. Dažniausiai į Vilnių, dar kažkur pavažinėjąs, bet dabar norįs pabūti gamtoje, su šeima Dzūkijoje pagyventi gal apie mėnesį. Radau tokią vietą, mano ausis pasiekė palankūs atsiliepimai: „Abramas, nieko nelaukęs, nupėdino ežeran maudytis. Dabar galvoju: kada aš jį, tokį laimingą tarsi vaiką, mačiau? Ir buvo išsakytas noras grįžti kitąmet.“ Džiaugiausi, bet pernelyg nesidomėjau man nepažįstamu žmogumi, juk ne pas mane atvyko. Po Kęstučio paraginimų susipažinti su nepaprastai įdomia asmenybe, tą galimybę nukėliau kitiems metams, bet pavyko tik šiemet. Ant vasarnamio slenksčio mane pasitiko Abramas, jo dukra Sofija, vaikaičiai Liza ir Nikas.

Tai, ką papasakosiu toliau, skambės kaip anachronizmas. Nes gerų dviejų valandų pokalbio metu mano pašnekovas aptarė ir carinę Rusiją, ir lenkų okupaciją, ir Sovietų Sąjungą, ir pabėgimą į Izraelį… Kas gi gali prisiminti tokius dalykus XXI a. trečiajame dešimtmetyje?! Net apie tai skaitant vadovėliuose, viskas atrodo lyg migla, lyg neatšaukiamai nutolę, nugrimzdę, samanom apėję paminklai. Tačiau Abramas tvirtu balsu sako: „Gimiau prieš beveik 98 metus. Aš jau iš tiesų imu tolti nuo kranto… Galbūt ne viską galėsiu prisiminti – ne visus vardus ir datas, prieš porą metų atmintis buvo geresnė, bet pasistengsiu atsakyti į visus jūsų klausimus. Labai noriu papasakoti apie semiotiką.“

Štai šiame epizode galvoj karštligiškai ėmė suktis klaustukai: kodėl aš nesuskubau į pasimatymą 2023-iaisiais… ką pati žinau apie semiotiką… taip, reikės paklausti apie Greimą… kodėl kultūros žurnalui turėtų rūpėti Izraelio mokslininkas… kodėl Abramas kasmet važiuoja į Lietuvą… Žodžiu, šaudė mintys ir dvejonės, bet žmogus, kuris ką tik grįžo iš maudynių ežere, nors vikipedija sako, kad gruodžio mėnesį jam sukaks 98-eri, ėmė pasakoti nė neklausiamas. Jo vardas Abraomas Solomonikas, bet visi vadina Abramu. Jei ieškosite, rašykite kelis variantus: Abraham Solomonick, Avraham Solomonick, Abraham Salomonick. Jis turi teisininko ir pedagogo diplomus, bet žinomas kaip filologas, semiotikas ir filosofas. Abramo kraitėje – keliolika knygų, begalė pranešimų, hebrajų kalbos mokymo priemonių ir žodynų. Iš pokalbio supratau, kad svarbiausias jo noras – jungti. Ieškoti ne skirtumų, bet panašumų, dalykų, galinčių vienyti specialybes, tautas, pasaulį. Viskam papasakoti neužtektų puslapių, bet nors mažą dalelę istorijos – vieno žmogaus, kuris atspindi dalies žmonijos istoriją – leiskite pristatyti šiame pokalbyje.

Malonu susipažinti, Abramai.

Norėčiau pradėti nuo to, kad tam tikru mastu priklausau jūsų aplinkai. Mano tėvas Bencionas gimė pačioje XIX a. pabaigoje Švenčionyse. Užaugo religingoje šeimoje, dar visai jaunas išvyko gyventi į Peterburgą (tuometį Leningradą – E. D.). Lietuvoje liko visa jo šeima. Mano senelis buvo tikras žydas: atitinkamai rengėsi, nešiojo ilgus peisus, laikėsi tradicijų. Už tai teko susimokėti – per Pirmąjį pasaulinį karą, kai miestą okupavo Lenkija, kareiviai jį nušovė. Bencionas į Švenčionis daugiau negrįžo, gal tik kelis kartus pravažiavo. Peterburge jis susipažino su mano mama, gimiau aš, bet tėvas sukūrė kitą šeimą. Mama buvo bendrosios praktikos gydytoja, tačiau gyvenome labai, tiesiog siaubingai vargingai. Kai prisimenu, kiek jai mokėdavo atlyginimo, man ir dabar kaupiasi ašaros akyse. Ji dirbo ne tik ambulatorijoje, bet ir vaikščiodavo pagal iškvietimą po namus – grįždavo vėlai vakare, visa sužvarbusi, drebanti. Ir namuose šalta – aš juk nemokėjau užkurti krosnies. Buvau toks mažas, kad ji bijojo, jog kažkur išbėgsiu ir prapulsiu. Palikdavo man dubenėlį maisto, užrakindavo ir išeidavo į darbą. Mūsų kasdienos vargingumą gali iliustruoti toks nutikimas. Kai vedžiau ir išėjau gyventi į žmonos tėvų namus, uošvė mane pasiuntė nupirkti sviesto. Ateinu į krautuvę ir matau – sviestas toks, sviestas anoks ir dar kitoks. Grįžau klausti, kokio iš jų turėčiau parnešti… Aš net neįsivaizdavau, kad sviestas būna kelių rūšių. Nepaisant visko, mano mama taupė, kad galėtų nupirkti man instrumentą, norėjo, kad mokyčiausi muzikos. Nebuvau labai geras, vis pabėgdavau iš namų nugvelbęs tuos pinigus, bet sugrįždavau… Sugrįždavau supratęs, kad nėra kur bėgti. O muzikos taip ir nesimokiau.

Kada sužinojote, kad jūsų šaknys Lietuvoje?

Mano tėvas su mumis ryšių nenutraukė, bendraudavom. Kai jau buvau suaugęs, vedęs, turėjau sūnų, vasaromis Peterhofe, tame fontanų komplekse, vesdavau ekskursijas anglų kalba – atvykus užsieniečiams tokių specialistų trūkdavo. Tada tėvas manęs paprašė aplankyti jo gimtinę ir surasti senelio kapą. Tai buvo šeštojo dešimtmečio pabaiga. Pirmą kartą išvažiavau į Lietuvą ir pasiėmęs taksi nukakau į Švenčionis. Einu centrine gatve, dairausi. Staiga matau – laikrodžių taisykla, o ten sėdi žydas. Užėjau, prisistačiau, pasakiau, kad esu iš Izraelio ir ieškau senelio kapo. Jis mane palydėjo į kapines, ieškojome tose eilėse, kurios pačios seniausios. Ir radome. Tada dar nemokėjau jidiš, neskaičiau hebrajiškai, o mano palydovas sako – štai Funtas. Tokia senelio pavardė. Antkapis buvo nuverstas, mes jį pakėlėme, pastatėme, sutvarkėme kapavietę. O dar vėliau, nuvykęs ten jau iš Izraelio, kapo neberadau.

Kada išvykote iš Sovietų Sąjungos ir kaip patekote į Izraelį?

Izraelyje, Jeruzalėje, gyvenu nuo 1974-ųjų. Iki to laiko jau buvau įgijęs du aukštojo mokslo diplomus – teisininko ir pedagogo. Tiesa, ne viskas ėjosi sklandžiai, ir mano emigravimas nebuvo vien geru noru grįstas – aš tiesiog kitaip negalėjau, mane būtų visiškai pribaigę. Pirmąją aukštąją baigiau 1949-aisiais. Kaip tik tada Rusijoje įsivyravo nežaboto antisemitizmo laikotarpis. Mokiausi vien penketais, gavau raudoną diplomą su pagyrimu. Kai atėjau pokalbio dėl paskyrimo – tai buvo milžiniškas rektoriaus kabinetas, o už stalo sėdėjo man nepažįstami žmonės – viena moteris, įsitaisiusi atskirai prie pat durų, mane užkalbino. Sako, mes renkame žmones į tarnybą Pabaltijyje – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Jūs jaunas, energingas, puikūs pažymiai, gal norėtumėte dirbti mūsų justicijoje ten? Bet aš jau buvau girdėjęs, kuo jie ten užsiima. Jokiu būdu nenorėjau dalyvauti šiuose nusikaltimuose.

Jus verbavo?

Žinoma, kad verbavo. Gal ne viską žinojau, bet buvau apie tai daug girdėjęs, susivokiau. Pasakiau ne, nenoriu, ir nuėjau prie to dalybų stalo. Galėjau rinktis prokuratūrą ar advokatūrą, teisėjo arba tyrėjo darbą. Bet aš žinojau, kad čia, didmiestyje, man nieko nešviečia, ir vienintelis galimas variantas – advokatūra. Kai ištariau šį žodį, visi apsidžiaugė. Paskui turėjau rinktis miestą. Norėjau kuo toliau, į provinciją, tad mane paskyrė į Vologdą. Buvau be galo laimingas. Juk jei būčiau likęs, tikrai būčiau atsidūręs kalėjime. Aš per daug dažnai reiškiau savo nuomonę apie tai, kad jokios Sovietų Sąjungos nėra, kad tai despotizmas ir terorizmas, tautų naikinimas. Vologdoje manęs niekas nepažinojo, tad galėjau ramiai pradėti dirbti. Tačiau advokatauti taip greitai neleidžia, reikėjo praeiti išbandymus. Mano prižiūrėtoju tapo Abraomas Judovičius. Jis įvykdė užduotį pagal savo vardą. Po kurio laiko jis man paskyrė labai didelę bylą. Na, reikalai ten buvo susiję su Maskva, turėjau ginti mėsos kombinato inžinierių, kurį tikrai neteisingai apkaltino. Dariau, ką galėjau, mane net buvo iškvietę į NKVD rūmus, perspėjo, kad taip nesireikščiau… Žodžiu, bylą pralošiau, bet išgarsėjau, apie mane kalbėjo kaip apie gynėją.

Vadinasi, turėjote galimybę tęsti karjerą?

Gal ir turėjau, bet netęsiau. Vologdoje pragyvenau ketverius metus, ten neakivaizdiniu būdu baigiau Pedagoginį institutą ir įgijau anglų kalbos mokytojo specialybę. 1954 m. grįžau į Peterburgą ir dirbau mokytoju, o 1966 m. apsigyniau disertaciją. Mano tema buvo anglų kalbos dėstymo metodika. Buvau vedęs, turėjau du vaikus, dirbau metodistu tuomečiame Leningrado bendrojo suaugusiųjų švietimo institute. Bet mano atlyginimas siekė 115 rublių. Pragyventi buvo neįmanoma. Mano neapykanta šiai šaliai palaipsniui augo ir dėl ideologijos, ir grynai dėl materialių dalykų.

Tais laikais negalėjai imti ir išvykti iš Sovietų Sąjungos lagerio. Kaipgi jus paleido?

Mane paleido gana lengvai, taip dabar manau. Mano santykiai su žmonėmis visada buvo puikūs. Tuo metu bičiuliavausi su vienu vyruku, kuris mūsų Institute dirbo partorgu. Jį buvo atleidę iš diplomatinės tarnybos ir per blatą įkišę čia. Tad jis iš sielvarto dažnokai užgerdavo. O su juo ir aš. Taip, anuomet kaip reikiant gerdavau. Taigi atėjau pas jį į svečius su buteliu ir sakau – Vitia, dabar žengiu ryžtingiausią žingsnį savo gyvenime. Padėk man. Pakalbėk su mūsų direktoriumi, pasakyk, kad aš noriu išvykti į Izraelį. Ir jis, ir jo žmona mane kvailino, įrodinėjo, jog čia viską turiu – puikų butą, gerą darbą, draugų, gimtąją kalbą… O ten išvažiuosiu į nežinią. Tikra tiesa, ten buvo man nežinomas kosmosas. Bet Vitia padarė, ko prašiau. Mane išsikvietė direktorius, mes pakalbėjome, tada jis man pasiūlė parašyti pareiškimą, kad išeinu iš darbo savo noru. Jei pageidauju išvykti be didelių skandalų.

Žiūrint istoriškai, žydų emigracijai pasitarnavo JAV. Bet reikia prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. 1970-aisiais šešiolika žydų iš Rygos bei Peterburgo sumanė pabėgimo iš SSRS planą. Operaciją pavadino „Vestuvės“. Jie nupirko visus vieno nedidelio lėktuvo bilietus, esą vestuvių ceremonijai, bet sumanymas buvo pakilus į orą lėktuvą užgrobti ir nusileisti Švedijoje. Tačiau greičiausiai tarp jų buvo infiltrantas, KGB visus suėmė oro uoste nepakilus nuo žemės. Teismo proceso metu dviem organizatoriams paskirta mirties bausmė, kiti pasiųsti ilgiems metams į sugriežtinto režimo lagerius. Reikalas iškilo viešumon, bausmių žiaurumas sukėlė tarptautinį pasipiktinimą. Vakarų valstybės ir žydų organizacijos pasmerkė sovietų valdžią. Dėl šio skandalo mirties bausmės pakeistos ilgalaikiu laisvės atėmimu. Tai tapo pretekstu 1974 m. JAV Federaliniame įstatyme priimti Henryʼio Jacksono ir Charleso Vaniko pataisą, kuri panaikino didžiausio palankumo prekybos statusą šalims, trukdančioms laisvai emigruoti. Šia pataisa JAV spaudė Rusiją į kampą dėl žmogaus teisių iki 2012 m.

Trumpiau tariant, nors valdžios pasipriešinimas buvo, bet visgi pradėjo lengviau išleisti žydus. Man finansiškai padėjo tėvas. Jis buvo vienos didžiausių vaistinių direktorius, be to, išsiskyrė unikalia atmintimi, tad prieš valstybines patikras kolegos jį labai dažnai samdydavo padaryti neoficialų auditą – jis žinojo kiekvieno vaisto kainą esamu momentu. Taigi, už paslaugas gaudavo užmokestį. Jis mane parėmė, aš išvykau. O paskui į Izraelį persikėlė ir jis.

Žodžiu, jums pavyko ištrūkti. O kas laukė svetimoj šaly?

Mano išsilavinimas ir tai, kad Peterburge dvylika metų dėsčiau anglų kalbą, man labai padėjo. Greitai tapau ulpanų inspektoriumi. Tai mokymosi įstaigos naujiesiems imigrantams, kurie tada plūdo į Izraelį iš visų šalių. Suaugusieji hebrajų kalbos buvo mokomi atskirai nuo nepilnamečių. Pats tos kalbos nemokėjau, bet šaliai nepaprastai trūko specialistų, tad mane priėmė su išskėstomis rankomis ir net į labai aukštą postą. Hebrajų išmokau savarankiškai per dvejus metus, o tą lygį, kurio reikėjo moksliniams tikslams, pasiekiau per aštuonerius. Šiame darbe praleidau septyniolika laimingiausių savo gyvenimo metų.

Ar inspektoriaudamas atradote semiotiką?

Susidomėjimas semiotika – atskiras nuotykis. Tai prasidėjo 1983-iaisiais. Artėjo mano šabatono laikas – septyneri metai nuo darbo pradžios. Izraelyje kai kuriose įstaigose yra galimybė įnešti dalį pinigų į specialų fondą, o paskui tiek pat prideda valstybė, ir tu gali vienus metus neiti į tarnybą, bet juos pašvęsti gilinimuisi į savo sritį. Taigi aš gavau tikrai padorią pinigų sumą ir nusprendžiau vykti į Jungtines Valstijas, vieną universitetą, pasigilinti į mokymų suaugusiesiems problematiką. Parašiau laišką, kad pas juos galiu metus studijuoti kalbų dėstymo metodiką. Atsakė, kad vietų nėra, bet mane kviečia į jų organizuojamą seminarą, kuris vyks Portugalijoje. Turėjau laiko, tad išvykau į Velsą. Ten visi gyveno nacionalistinėmis nuotaikomis, vadavosi iš Anglijos jungo, kėlė iš mirusių savo kalbą. Velse puikiai leidau laiką – ir pats skaičiau paskaitas, kaip mes gaiviname hebrajų, ir net drauge su vienu specialistu išleidau knygą. O paskui atėjo vasara, aš išvykau į Portugaliją net neužsukęs į namus.

Ir patekau į tą likiminį man seminarą, kuris buvo skirtas semiotikai. Labai greitai supratau, kad tai mokslas apie ženklus. Bet kiekvienas skirtingų šalių pranešėjas pasisakė tik apie savo sritį. Pavyzdžiui, vienas kalbėjo apie bulių kautynes, kitas – apie geografiją, trečias – apie mokymą… Žodžiu, kurią sritį beimtum – viskas susideda iš ženklų. Net pats žodis semiotika, kilęs iš graikų kalbos, reiškia ženklus, požymius, jų stebėjimą, tik medicinoje. Man kilo klausimų – tai nejaugi iki tol, kol neatsirado šis mokslas, niekas nežinojo, kas yra ženklai? Niekas pagal ženklus negyveno? Jie nebuvo įsiskverbę į mūsų kultūrą? Na, žodžiu, sukėliau aš ten šaršalą, bet grįžęs namo ėmiausi semiotikos, tik iš kito požiūrio taško. Mane domino bendroji, viską apimanti, o ne dalykinė atskirų sričių semiotika.

Kaip trumpai galėtumėte tai pristatyti?

Ėmiausi viską skirstyti pagal abstrakcijos lygius. Vienas mano postulatų teigia: jei ženklus klasifikuosime pagal abstrakcijos laipsnį, suprasime tuos laiptus, pagal kuriuos bendrojoje žmonių kultūroje atsirado visi ženk­lai. Pirmiausia yra natūralių ženklų pakopa (žvaigždės, medžiai, pėdsakai, ugnis), paskui – mūsų sukurti vaizdiniai, tada – žodžiai, vėliau – jų sistema, raštas, o dar toliau – labiausiai abstraktūs dalykai, specifiniai atskirų sričių ženklai. Vaizdai ir vaizdinės sistemos ugdė vaizduotę ir leido užsiimti menais; kalbos atvėrė galimybę logiškai aptarti bet kokią kylančią problemą; rašybos sistemos padėjo plėtoti tarpasmeninę komunikaciją ir užtikrinti gautų žinių išsaugojimą ateities kartoms; formalizuotos sistemos padėjo pamatą moksliniams tyrimams ir mokslo bei amatų pažangai. Viskas kartu yra semiotinė realybė, kuri, drauge su aplinkine tikrove, sudaro žmogaus egzistencijos pagrindą. Semiotikos ir filosofijos temomis esu parašęs daug knygų. Ir anglų, ir kitomis kalbomis.

Mačiau, kad yra paskelbta jūsų 2024–2025 m. darbų!

Iki šiol užsiimu moksliniais tyrimais. Mokslas yra mano religija, nes šiaip jau esu ateistas. Bet man patinka tai, ką žmogus sukūrė. Štai buvau aną dieną Druskininkuose, užėjau į bažnyčią – nuostabi. Tai tiesiog fantastika. Man apskritai labai patinka, ką matau Lietuvoje. Jau trisdešimt metų kiekvieną vasarą atvažiuoju ir galvoju, kad net norėčiau likti, mane čia traukia: gamta, švarus oras, ramybė, menas.

Koks menas jums patinka labiausiai?

Nepaprastai myliu poeziją. Iki atvykimo į Vologdą ja taip nesižavėjau, bet paskui vienas mano draugas ją atvėrė. Tada pradėjau ją skaityti ir mėgautis. Nieko geriau už poeziją literatūroje nėra. Kadaise, kai gyvenau Rusijoje, man siaubingai patiko teatras. Tai buvo vienintelė sritis, kuri lietė sunkius klausimus, juos kėlė. O dabar ne… Nebeinu…

Ką reikia daryti, kad nugyventume tokį ilgą gyvenimą ir išlaikytume šviesų protą?

Visada gyvenau labai kukliai. Pakako mažai. Nebuvau išrankus, valgiau viską, ko gaudavau. Manau, gyvenime reikia mylėti moteris, grožį ir užsiimti protiniu darbu. Toks receptas.