Esu Laisvės vaikas. Toks mano mamos vardas. Ir tokia jau buvo Lietuva, kai gimiau 1993-iaisias. Nuo tada, kai pradėjau mąstyti kaip (sąlyginai) suaugęs žmogus, galvojau apie tai, kokia įdomi mano karta. Išgyvenę blokados likučius, bet per maži, kad ją atsimintume. Augę su istorijomis apie tėvų vaikystę be bananų, džinsų ir teisybės. Sunkiausia būdavo suprasti, kaip žiogelis (grafkė) mokykliniame švarke gali sukelti tiek bėdų. Ir kaip muziką įmanoma įrašyti ant rentgeno nuotraukų.

Kaip gali suprasti okupaciją, augęs laisvėje? Fantaziją turiu gerą, mano gerklėje atsiranda gumulas vos pagalvojus apie tai, kad kas nors galėtų drausti didžiuotis savo tauta, tėvynės istorija. Bet ar galiu suprasti, ką tai reiškia? Ne, nors ir esu nepaprastai jautri.

Būdama vienų metų filmavausi sauskelnių reklamoje – už tai mano tėvai gavo dėžę šių didžiulės prabangos prekių. Šventai taupė, uždėdavo man tik tada, kai eidavome į svečius. Arba iškirpdavo vidų, kad įtiestų palutę – jas tėtis virindavo ir skalaudavo po šaltu vandeniu naktimis, grįžęs iš darbo. O aš, susilaukusi pirmagimio, gūglinau, ar jo švelniam užpakaliui bus malonesnės japoniškos, ar švediškos sauskelnės. Tiko ir tos pigesnės, amerikietiškos. Turiu tiek daug pasirinkimų. Visur, kur tik pasuku galvą. Reikia vis sau įsižnybti ir priminti, kad mano gausa, santykiai, taika, galimybės, laisvė nėra savaime suprantami. Žnybtelėti ir laikas nuo laiko apie tai priminti turėtume ir vienas kitam.

Paryžius, Prancūzija, 1993. Prancūzų įmonė „Riff Communication“ rengdavo BIX koncertinius turus – po 40–80 koncertų per kelis mėnesius

„Ta sovietinė visuomenė – nesuprasi, kas tai buvo. Kažkokia želė, masė, kuri taikosi, mėgina išgyventi visam tam šūde, bando bent kažkiek pinigų užsivirinti. Mano tėvai ištisai per penkis darbus lakstydami stengėsi sudurti galą su galu, kad išgyventų ir savo vaikui vieną kartą per metus nupirktų apelsiną. Tame garde gyvendami ieškojom informacijos nuobirų, kanalų. Aš atsimenu, koks tai buvo alkis. Susirankiojęs po kruopelę žinodavau visas grupių istorijas atmintinai – pavyzdžiui, kada ir kokį albumą „Deep Purple“ arba „Led Zeppelin“ išleido, nors to albumo gal net nebuvau girdėjęs“, – prisiminimais dalijasi legendinės grupės BIX įkūrėjas Saulius Urbonavičius-Samas.

Kai aš gimiau, BIX buvo ant didžiausios šlovės bangos keteros. Dar daugiau: jie buvo iš tos pačios, mano tėvų, chebros. Nežinau, kiek kartų iš savo tėčio, užkietėjusio rokerio, girdėjau faktą apie tai, kad BIXʼus 1989 m. apšildė „Nirvana“. Na ir kas, kad tuomet ši muzikos grupė buvo niekam nežinoma. Kaip išdidžiai jis tai kartojo! Lyg bet kokia sąsaja su Vakarų didybe glaistytų jo jaunystės ir okupacijos patirtį.

Į kino teatrus netrukus atkeliaus Emilio Vėlyvio filmas „BIX – beveik nirvana“ – pasakojimas apie legendinę grupę, kuri iš Šiaulių kultūrkės išvažiavo į Vakarus ir tapo laisvės simboliu. Samas ir jo bendražygiai, kadaise ištrūkę pro geležinę uždangą, aplankė Vakarų Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją, o Jungtines Valstijas stebino ne tik tuo, kad yra atvykę iš jiems nepažįstamos teritorijos – Sovietų Sąjungos, bet ir netikėtais muzikos ritmais. Ši istorija yra apie tai, kaip maištas tapo kūrybos forma, o kūryba – laisvės išraiška. Priminimas, jog net maža šalis, užaugusi tarp deficito ir tylos, gali skambėti taip garsiai, kad ją išgirstų visas pasaulis.

BIX turas Niujorke, JAV. 1991

Nepriteklius tuomet buvo kūrybos kuras: iš trūkumo gimė vaizduotė, iš tylos – aštrūs tekstai. Ne visiems juos buvo lemta suprasti. Gitaros, net ir su vos besilaikančiomis, nutrintomis deficitinėmis stygomis, garsiausiai grojo prieš sistemą. Tų laikų kūrėjai šlovės nesiekė, jie tiesiog norėjo kalbėti – išsisakyti, paskleisti idėjas, parodyti pasauliui, ką jaučia. Muzika jiems buvo galimybė išbūti ir kalbėti tiesą.

„Kai buvau jaunas, atrodė, kad reikia kovoti su šituo prisitaikėliškumu ir eiti prieš sistemą. Prieš sistemą buvo viskas – nuo mąstymo iki aprangos. Galvoje – Nietzsche, kiti filosofai, rijau Salingerį, Kerouacą. Visos tos knygos mums buvo pilnos protesto. Apie tai diskutuodavom, šnekėdavom naktimis – tai vis tiek buvo antisocializmas. Slankiojo savotiškas nihilizmas, nes atrodė, kad šitos Sovietų Sąjungos, šito pragaro niekada nenugalėsi, kad tokia sistema – per didelė. Manėm, kad amžinai tam mėšle gyvensim, todėl vienintelis pabėgimas buvo priešintis: menu, kūryba, muzika, tekstu, tapyba“, – pasakoja BIX lyderis.

Tuo metu Lietuva dar tik siekė nepriklausomybės, ir tai nebuvo lengvas kelias. Nedaug kas iš tiesų tikėjo, kad pavyks – ypač mano seneliai, patyrę sovietinės sistemos spaudimą ir baimę. Jiems atrodė, kad iš to purvo neįmanoma išsikapstyti. Bet buvo ir tokių, kurie nė akimirkos nedvejojo, neabejojo ir tiesiog nebegalėjo tverti tos santvarkos – nekentė jos visa esybe, natūraliai perėjo į opoziciją. Vargu, ar jų pasipriešinimas buvo apskaičiuotas, veikiau instinktas – gyventi, kalbėti, kurti kitaip. Tokia būsena vienus naikino, o kitus vertė veikti, ieškoti būdų pasakyti tai, ką garsiai ištarti dar buvo pavojinga.

BIX turas Niujorke, JAV. 1991

Mano tėvai augo deficito laikais. Tėtis aštuoniolikos privalėjo tarnauti okupanto kariuomenėje, jį išvežė toli nuo Lietuvos. Ten visus tildė, gąsdino, klupdė. Kas įvyksta, kai po tiek laiko plačiai atsiveria durys? Yra du keliai: šviesos greičiu judėti kartu su progresu, tiksliau, juo būti ir kurti naują pasaulį, arba netikėti pokyčiais ir saugiai likti vietoje. Iš antrojo pasirinkimo, tikiu, išsirito homo sovieticus. Čia tie, kurie net parduotuvės eilėje neduoda tau erdvės ir prisispaudę kvėpuoja į nugarą – kad tik kas neįlįstų į tarpą, neapsuktų, eilinio blato neprakištų. Tie, kuriems pastarąsias savaites garsiai kalbanti kultūros bendruomenė yra parsidavę veltėdžiai. Tie, su kuriais aš nesusiduriu, nes gyvenu saugiame, švariame, kultūringame ir inteligentiškame burbule. Manau, kad dažnai nesuprantu, koks iš tiesų jis mažas. Tada pasijuntu naivi.

Tuos, kurie judėjo kartu su pokyčiais, vadinu transformeriais – man išties pasisekė gimti ir augti jų apsuptyje. Tai jie kūrė žiniasklaidą, pramogų pasaulį, kur jau – jie buvo pramogų pasaulis. Lietuvai tapus laisva, jie šaukė taip garsiai, kad galėtų atsigriebti už visą tą laiką, kai buvo priversti tylėti. Tikiuosi, kada nors tos istorijos apie renginių, festivalių, filmavimų užkulisius išvys dienos šviesą. Bus papasakota apie tai, kaip transformeriai šventė gyvenimą. Gaila, dalis jų niekada taip ir neišsiblaivė.

„Mes pradėjom žaisti rokenrolą televizijoje. Tuo metu tai buvo improvizacija – juk niekas nežinojo, kaip veikia tikroji, komercinė televizija. Mums viskas ėjosi labai smagiai. Iš tikrųjų „Tangomanijos“ chebra buvo roko grupė. Mes turinom ir varėm, laida buvo kaip koncas, tada – balius, po jo atsičiūchini ir viskas iš naujo. Sukomės, darėm daug dalykų. Augome su MTV. Iki tol nieko panašaus nebuvo, mums pasisekė atsidurti laiku ir vietoje. Net nefilmavom, operatoriui Šarui liepdavau linguoti gyva kamera. Dabar apsivemtum žiūrėdamas, o tada atrodė kietai. Tai buvo būdas laužyti nusistovėjusias televizijos tradicijas“, – entuziastingai pasakoja S. Urbonavičius-Samas.

BIX turas Niujorke, JAV. 1991. Nuotraukos iš grupės archyvo

Ar pastebėjote, kad devyniasdešimtieji grįžo? Iš pradžių – tyliai, į madą ir muziką. Su odinėmis striukėmis, bomberiais, „Dr. Martens“ batais ir vinilinėmis plokštelėmis. Paskui į literatūrą – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ nukeliavo iki kino ekrano ir sumušė žiūrimumo rekordus. Į parodas ir pas menininkus, kurie devyniasdešimtuosius tiria ne kaip stilių, o kaip laikyseną. Tai, ką kadaise išmetėme pro duris, kviečiame atgal į svetainę. Kaip atsitiko, kad po trisdešimt metų vėl turime kalbėti apie tai, jog reikia gelbėti kultūrą? Kad reikia ginti ją nuo tų, kurie turėtų saugoti? Gyvename mažoje šalyje, sprogstančioje nuo kūrybos – ne tik miestuose, bet ir regionuose. Ugdome menininkus, apie kuriuos pasaulis kartais kalba daugiau už mus pačius. Turime viską – išsilavinusią, jautrią, pasaulio mačiusią kūrėjų kartą, dirbančią iš pašaukimo. Ir vis dėlto atrodo, kad kažkas vis bando tą kultūros stuburą sulaužyti. Kad vėl randasi norinčių valdyti užčiaupus.

Atėjau į pasaulį pro duris, kurias mano tėvai jau buvo plačiai atvėrę. Kai esame priversti aiškintis, kodėl kultūros bendruomenės balsas svarbus, suprantu, jog mes pernelyg ilgai gyvenome laisvėje, kad pastebėtume, kaip po truputį į ją grįžta noras kontroliuoti – ne draudimais, o abejingumu. Mūsų kartai, nepatyrusiai nepritekliaus, trūksta alkio. Ne maisto, tikiuosi, jo niekada niekam nepristigs. Užaugome ant pūkų patalų, nesusidūrę su nepatogumais. Su negalėjimu. Bet kai pradeda drebėti grindys, užverda kraujas, įsijungia budėjimo režimas. Tas pats, kurį mano tėvai jautė klausydami burzgiančio Liuksemburgo radijo. Tas pats, kuris degė Samo balse, kai jis sakė, kad kūrė ne dėl šlovės, o dėl tiesos. Budėti reiškia neužmigti ant savo laisvės. Nepamiršti, kad ji – trapus audinys, laikomas kultūros, kalbos, kūrybos, meilės siūlėmis. Kad kiekvieną kartą, kai klausiame „kam to reikia“, po truputį jas ardome. Ir vis dėlto tikiu, kad mes dar mokame klausytis. Dar atpažįstame tylos pavojų. Juk jei mūsų tėvai galėjo šaukti, mūsų užduotis – šaukti dar garsiau.