Ar jums yra tekę lankytis Latvijos šiaurinėje dalyje, turtingoje parkais, muziejais, pilimis, dvarais, bažnyčiomis? Jei dar iki ten nebuvote nukakę – suplanuokite savo atostogų kelionę. Pavyzdžiui, į Gulbenės apskritį. 2019 m. ten buvo restauruota Stamerienos (Stāmerienas) pilis – eklektizmo architektūros perlas, kurį apglėbė 20 ha angliško stiliaus parkas, pradėtas statyti pirmoje XIX a. pusėje ir gerą šimtmetį priklausęs didikų – baronų fon Volfų – šeimai. Šioje dinastijoje būta daug garsių asmenybių, verta pasidomėti. Paminėsiu tik vieną, į Stamerienos dvarą nutekėjusią Mariją Teresą Alicę Laurą Barbi – italų smuikininkę, kompozitorę ir kamerinės muzikos dainininkę, kuria žavėjosi ir jai akompanavo Johannesas Brahmsas. 1908 m. pilis buvo renovuota, pritaikant kitokį architektūros stilių nei ankstesnis statybos laikotarpis, įgijo neoklasicizmo ir secesijos bruožų, įgavo perdėtai poetinę išvaizdą, kuri ryškiai atspindėjo to meto neoromantišką, net dekadentinį suvokimą. O minėto perstatymo reikėję dėl gaisro: tuo metu ši Latvijos teritorija priklausė Rusijos imperijai, tad prasidėjus 1905 metų revoliucijai, sukilimai bei kovos prieš carinę valdžią vyko ir čia. Pilį buvo užėmę, joje apsistoję, o paskui ją sudeginę latvių maištininkai. Sakoma, kad jų gretose buvęs ir Edvards Liedskalniņš – mūsų pasakojimo herojus.

E. Liedskalninis gimė 1887 m. sausio 12 d. Stamerienos valsčiuje. Apie jo vaikystę žinoma labai nedaug. Jo tėvai buvę gana neturtingi žmonės, augino penkis vaikus, bet išgalėjo juos nors kiek pramokyti. Edvardas baigė keturias pradines klases, visą laiką buvo apsėstas knygų skaitymo manijos. Daugybės dalykų – ūkininkavimo, statybos darbų jį išsimokė tėvas. Jaunuolis įvaldė akmenskaldžio ir mūrininko amatą. Tačiau nebuvo iš stipriųjų kaimo bernų – suaugęs siekė 1.50 m ūgio ir svėrė 45 kg.

Mėnulio akmuo

Aiškesnė Edvardo biografija prasideda 1912 m., kai jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten dirbo klestinčioje medienos pramonės įmonėje, važinėdamas iš valstijos į valstiją. Tačiau pašlijus sveikatai (manoma, jog jis sirgo tuberkulioze), nusprendė apsigyventi Floridoje – dėl klimato labiausiai tinkančioje vietoje. Ten 1923 m. už 10 dolerių įsigijo nedidelį žemės sklypą ir pradėjo daryti neregėtus dalykus – statyti pilį. Ar tikrai pilį, paklausite jūs, juk tas vyras nebuvo milijonierius, net ir į vidurinės klasės turtų dydį nepretendavo? Atvykėlio suręstus rūmus žmonės praminė Koralų pilimi, nors tai – nei pilis, nei koralų, bet daugiatonių koralinės uolienos akmenų statinys. Įdomu, kad jau atlikęs nemažą dalį darbo, Edvardas nusprendė, jog greta prisikėlė per daug žmonių, smalsių kaimynų, o jis mėgo vienatvę ir savo sumanymą norėjo įgyvendinti slapta, be pašalinių akių, tad įsigijo kitą, nuošalesnį žemės gabalą Homstede, pietinėje Floridos valstijos dalyje, esantį už keliolikos kilometrų nuo jo pirmosios nuosavybės. Tada užsakė didžiulį krovininį automobilį, o vairuotojui liepė eiti namo. Pasakojama, kad mažasis latvis vairuotojui pasakęs, jog jo reikės pervežti statybinėms medžiagoms, tad tegu pasirodo kitą dieną, kai mašina bus pakrauta, tačiau žingeidžiam žmogui parūpo, kaip gi tas vyrukas sukraus milžiniškus akmenis, tad grįžo pasižvalgyti po pusvalandžio. Ir ką gi jūs manote – sunkvežimis jau buvo pilnas!

Tai, ką Edvardas sukūrė Floridoje, dažnai vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu. Koralų pilis – viena gausiausiai turistų ir smalsuolių lankomų vietų, apipinta legendomis ir neįtikėtinais pasakojimais. Apie ją prirašyta gausybė straipsnių, knygų, parengta televizijos laidų, sukurti filmai. Vienas tyrinėtojas-fanas objektui paskyrė 20 gyvenimo metų ir iki šiol yra įsitikinęs, kad joks žmogus to negalėtų padaryti be pagalbos ir galingų įrenginių. Šis akmeninių statinių ir skulptūrų bei įvairios funkcijos objektų sodas, dabar įtrauktas į JAV Nacionalinį istorinių vietų registrą, anksčiau vadintas Akmeninių vartų parku (Rock Gate Park), mat įeinančius lankytojus pasitikdavo milžiniški vertikalaus akmens luito vartai, kuriuos vienu pirštu galėdavo atidaryti net mažas vaikas ar stipresnis vėjo gūsis.

Anot Amerikoje sklandančių „padavimų“, per 28 metus viską vienas pats surentė imigrantas Edward Leedskalnin, tačiau nei mokslininkai, nei inžinieriai negalėjo paaiškinti, kaip. „Jūs netrukus pamatysite inžinerijos stebuklą, kuris lyginamas su Stounhendžu ir Didžiosiomis Egipto piramidėmis“, – pranešama čia apsilankiusiems. Ar įmanoma tonas sveriančius akmenis pakelti ir padėti reikalingon vieton be šiuolaikinės technikos? Ar tai nėra analogiška situacija kaip piramidžių statybose, dėl kurių iki šiol nesutariama? Galbūt latvis buvo įvaldęs antgamtiškus gebėjimus ir mokėjo pakelti akmenis, kad šie levituotų, juk buvo tai mačiusių? Arba tikėtina, kad jis nulaužė magnetizmo mįslę? Nors gali būti, kad jam pagelbėjo ateiviai. Kodėl niekas nebuvo įleidžiamas į jo darbo aikštelę, o viskas įgyvendinama naktimis? Pats Edvardas buvo prasitaręs, kad atskleidė svorio, dydžio ir sverto dėsnius ir perprato Egipto piramidžių statybos paslaptis, tačiau ar tikrai? Jo namuose, o jis gyveno savo pilies bokšte, rasta labai nedaug ir be galo paprastų įrankių – svertų, gervių, skriemulių. Galbūt jis kažkokiu būdu tikrai įveikė gravitacijos jėgą? Juk milžinišką įvairių objektų kompleksą statė iki pat mirties – 1951-ųjų.

Čia norėtųsi stabtelėti ir grįžti į savamokslio architekto bei neprilygstamo statybininko jaunystę. Jis pats ne vienam Koralų pilies lankytojui buvo papasakojęs istoriją apie savo nelaimingą meilę, kurią amerikiečiai žino maždaug tokią: kai Edvardui buvo dvidešimt penkeri, jis sumanė vesti. Jo išrinktoji Agnes Scuffs arba Agnes Skuvst buvo šešiolikos metų panelė, nutraukusi sužadėtuves naktį prieš vestuves. Neišlaikęs šio skausmo, Edvardas emigravo iš gimtinės ir ėmėsi ręsti pilį mylimosios, kurią vadino Sweet Sixteen – saldžiąja šešiolikmete – atminčiai. Jis niekada daugiau nebesukūrė šeimos, savo gyvenimą pašventęs paminklo Meilei statymui. Jo akmenų sode ir pilyje viskas buvo įrengta taip, kad jei išrinktoji grįžtų, rastų, ko tik jos širdis geidžia.

O kaip gi buvo iš tiesų? Taip, Liedskalninis buvo susižadėjęs, tik ne su Agnese ir juo labiau ne Skuvst – ši pramanyta pavardė labai primena lat­višką žodį skūpsts, kuris reiškia bučinį, o graikų kilmės vardas, kilęs iš žodžio hagnē, reiškia „tyra“, „skaisti“ arba „šventa“. Taigi, jis tarytum norėjo pasakyti, kad išrinktosios vardas buvo Tyrasis Bučinys. Tačiau jo nuotaka buvo vardu Herminė Lūsis ir, manoma, tikrai vyresnė, nei buvo įsitikinęs jaunikis. Tačiau ta pasakojimo dalis apie atšauktas vestuves – tikra. Tik greičiausiai tokį sprendimą priėmęs merginos tėvas, negavęs iš būsimo žento sutartos pinigų sumos. Ar Edvardas išvykęs dėl sudaužytos širdies, ar dėl carinės valdžios persekiojimų, ar tiesiog kaip darbo emigrantas, nebesužinosime.

Teleskopas Šiaurinei žvaigždei

Legenda apie nelaimingą meilę, dėl kurios nedidukas vyrutis išsirengė į kelionę per Atlantą, žmonėms labai patiko. Tai pridėjo romantizuoto polėkio, kurio labai trūko paslaptingam ir kartais (dėl jau minėtų sklandančių fantastinių priedų) bauginančiam objektui. Koralų pilį pamėgo įsimylėjėliai ir besituokiantieji, atvykdavę ten pabūti ar nusifotografuoti šalia neįtikėtinų žmogaus ir gamtos kūrinių. Kai Edvardas sutiko, kad jo rūmuose lankytųsi turistai, įleisdavo ir vesdavosi ekskursijon tik tuos, kurie sugebėdavo prie vartų pakabintą varpą paskambinti du kartus. „Mes visada siekiame tobulumo. Kiekvienas iš mūsų yra tik pusė visumos; vyras yra didesnė ir stipresnė pusė, o moteris – kita. Kad būtų visuma, turi būti du, bet kur yra du, ten nėra vietos trečiajam, todėl trečioji šalis paliekama, kad su kartėliu širdyje eitų kur nors kitur“, – taip yra rašęs pats Liedskalninis.

Akmeniniai vartai

Ne, jis nebuvo visiškas atsiskyrėlis. Turėjo ir draugų, kurie aplankydavo, ir pats eidavo į svečius. Pati mylimiausia jo apsilankymų mieste vieta buvo biblioteka – joje jis buvo dažnas svetys. Pilies ekskursijų vadovas teigia, kad Edvardas ne tik daug skaitė, bet ir iš namo pasiimtų knygų mokėsi, o savuoju išsilavinimu greičiausiai pasiekė doktoranto lygį. Dar vaikščiodavo į kino teatrą, kol rodydavo nebylias kino juostas, tačiau kai prie filmų demonstravimo pridėjo garsą, nustojo tai daręs. Garsas jį glumino. Kartais pasisakydavo įvairiomis temomis, netgi politinėmis. Jis buvo įsitikinęs, kad rinkimų balsavimo teisė neturėtų būti suteikiama bedarbiams ir paliegėliams. Šis stiprus, valingas ir labai darbštus žmogus teigė: „Nėra protinga leisti silpniesiems balsuoti. Kas yra per silpnas, kad galėtų pats užsidirbti pragyvenimui, nėra pakankamai stiprus, kad balsuotų, nes jų silpna įtaka silpnina valstybę.“ Buvo sąžiningas ir griežtas, pats elgėsi padoriai ir to reikalavo iš kitų, kartais stipriai moralizuodamas savo išleistose brošiūrose, kartais pasisakydamas platesnei publikai. Štai savo akmenų sode jis turėjęs Atgailos kampelį, apie kurį kalbėjo: „Tikiu geru elgesiu. O jei kas nors to nepaiso, turi būti nubaustas. Tačiau mano Atgailos kampelis skirtas ne tik blogai besielgiantiems vaikams. Yra vieta ir Sweet Sixteen, jei ji priešgyniauja. Taip pat vieta mano uošvei, jei ji pernelyg kišasi į mano ir žmonos kasdienį gyvenimą. Kaip aš baudžiu? Galvas įdedu į angas akmenyje ir užrakinu mediniu bloku. Valanda mano konsultacijų tokioje padėtyje bet ką ištaisytų.“ Taigi, vyrukas buvo gana savotiškų pažiūrų, turėjo savo tvarką ir nuostatas, kurias daugelis vadino ekscentriškomis. Nors tikėti jo žodžiais nebūtina, mat į Koralų pilį jis mielai įleisdavęs vaikus, su jais elgdavęsis maloniai, leisdavęs žaisti, daug pasakodavęs įvairių istorijų ir atsakydavęs į klausimus apie rūmus ir meilę. Tik niekada nerodydavęs, kaip dirba.

Tačiau faktas, kad savo merginai jis pastatė įspūdingą statinių, kurių bendras svoris siekia maždaug 1100 tonų, kompleksą iš koralinės uolienos, vertas ir dėmesio, ir nuostabos. 1986 m. pakerėtas ir istorijos, ir pilies, žymus roko dainininkas Billy’is Idolas parašė hitu tapusią dainą „Sweet Sixteen“, skirtą latviui Liedskalniniui. Joje skamba ir tokios eilutės:

Savo mielajai padovanojau sužadėtuvių žiedą.
Ji paliko viską,
viską, ką jai daviau.
(…)
Kažkas pastatė saldainių pilį
mano saldžiajai šešiolikmetei.
Kažkas tą saldainių mergaitę ėmė
ir ten įtraukė.

Aš padaryčiau viską
dėl mano saldžiosios šešiolikmetės.
Aš padaryčiau viską
dėl tos pabėgusios mergaitės.

Edvardo Liedskalninio sukurta pasaka ar rojus žemėje – tikra užuovėja ne tik literatūrine prasme, sauganti nuo išorinio pasaulio triukšmo, brutalumo, skubos, bet ir tiesiogine – nuo tame krašte siaučiančių vėtrų. Floridą dažnai aplanko uraganai ir vienas jų, vardu Endriu, 1992 m. buvo toks galingas, kad pridarė iki tol neregėtų milžiniškų nuostolių, sugriaudamas namus, išvartydamas medžius ir nusiaubdamas gyvenamąsias vietoves, bet Koralų pilis liko sveika – vos keli nedideli pažeidimai. Jau minėjome anksčiau, kad Ed. L., kaip jį vadina amerikiečiai, niekam neleisdavęs stebėti, kaip jis dirba. Sulaukdavo, kol iš pilies teritorijos išeidavo paskutinieji svečiai ir tik tada kažką ten meistraudavo. Tad daugybės paslapčių niekada niekas neatskleis, o ir tuo atveju, jei viską būtų įmanoma paaiškinti skurdžia moksline kalba, niekas to nebenorėtų, nes žmogui patinka stebuklai.

Tad pasidairykime po Koralų pilį, apjuostą akmenine siena, kaip lankytojai, kuriems čia visada atviri akmens vartai. Kad jie lengvai veriasi, paaiškinti įmanoma, tačiau kokiu būdu Edvardas rado to vienu pirštu pastumiamo luito pusiausvyros ašį, graži paslaptis. Nors atrodo, kad vidaus teritorijoje yra daug neaiškaus pobūdžio objektų, iš tiesų ten – įvairūs prietaisai. Pilies kieme įrengtas niekada nesustojantis ir negendantis saulės laikrodis, kurio tikslumas – neįtikėtinas. Jis parodys ne tik valandas, bet ir minutes. Taip pat ten stovi dvidešimties tonų ir septynių metrų aukščio (virš žemės) teleskopas – vertikalus pailgas į žemę įkastas akmuo su apvalia kiauryme viršuje bei sukryžiuota vielute joje. Už kelių metrų yra kitas, į piramidę panašus akmuo, kuriame išgręžta maža skylutė. Kai žmogus pro ją žiūri į teleskopo kiaurymę, ten visada mato Šiaurinę žvaigždę, kuri neperžengia to apskritimo ribų, bet ir niekada nebūna sukryžiuotos vielutės centre, tik viename ar kitame jos kvadratėlyje, judėdama aplink prieš laikrodžio rodyklę. Taigi Ed. L., kurio formalusis išsilavinimas tebuvo keturios klasės, puikiai išmanė ne tik fiziką, inžineriją, bet ir astronomiją.

Akmeniniai krėslai, sostai, stalai ir suoliukai taip pat sukurti ne šiaip sau. Štai iškaltas širdies formos stalas reikalingas tam, kad jei sutuoktiniai susipyktų, galėtų prie jo sėdėti tol, kol susitaikys. Krėslas su smailu akmens kauburiu sėdimojoje dalyje skirtas uošvienei: „jis pats nepatogiausias iš visų, kuriuos esu sukūręs, – pasakojo Edvardas, – tam atvejui, kad atvykusi pas mus į svečius ji neužsibūtų per ilgai.“ O štai savo supykusiai mylimajai jis sukonstravo keturių tonų akmeninį supamąjį krėslą, kad ši besisupdama nustotų pykusi.

Pilies šeimininkas gyveno bokšte, kur įsirengė nedidelį ir kuklų butuką – vos keli būtiniausi rakandai ir daiktai, pritaikyti mažam jo ūgiui. O kieme – viskas milžiniškų dydžių. Pavyzdžiui, jauną mėnulį vaizduojantis akmuo sveria dvidešimt dvi tonas. Tokio paties svorio obeliskas. Vartai – devynių tonų. Apgyvendinto bokštelio svoris daugiau kaip du šimtai tonų, bet jis sumūrytas iš atskirų po kelias tonas sveriančių apdirbtų keturkampių luitų.

Kad Koralų pilyje būtų šviesos, Ed. L. išrado ir sukonstravo ypatingą generatorių, galėjusį jam prigaminti pakankamai daug elektros, bet veikusį visai kitokiu principu nei mums žinomi tokio pobūdžio įrenginiai. Jis daug žinojo apie magnetinius žemės laukus ir joje slypinčios energijos panaudojimą. 1945 m. Liedskalninis žurnale „Magnetic Current“ publikavo straipsnį, o vėliau ir daugiau straipsnių kitur, apie magnetinę srovę. Tad jo generatorius veikė panašiai kaip amžinasis variklis – išjudintas nebesustodavo, nes naudojo konkrečioje prietaiso, ant kurio transformatoriaus buvo suformuotas negatyvių ir pozityvių magnetų žiedas, vietoje susidarančią magnetinę srovę.

Beje, Koralų pilies perkėlimas iš Floridos į Homstedą įvyko 1936 m. Nuo tada jis su lankytojais nebekalbėdavo apie savo sužadėtinę. O ši data žymi Edvardo mylimosios mirtį. Kaip jis tai sužinojo? Kokiu būdu? Kokios žvaigždės pranešė? „Yra dviejų tipų meilė. Juslinė ir sentimentalioji. Juslinei priklauso dabartis ir tik mažytė dalis ateities. Sentimentaliajai – dabartis, praeitis ir ateitis, todėl ji labiau geidžiama“, – taip svarbiausiąjį jausmą aiškino akmenskaldys, pastatęs jam pasaulinės šlovės rūmą ir išlaikęs amžiną ištikimybę išsvajotai ir visą gyvenimą sapnuotai mergaitei, vardu Tyrasis Bučinys.

Edvardas Liedskalninis, emigrantas iš Latvijos, sau ir kitiems įrodė, kad žmogus išmanymo, valios, atkaklaus darbo pastangomis ir vedamas meilės gali padaryti viską, net jei yra silpnos sveikatos ir mažo ūgio. Nesuprastas, apkalbėtas, laikytas keistuoliu, vienišas, nesusikrovęs turtų, jis nugyveno įdomų, nors tylų ir gana ramų gyvenimą svetimoje žemėje, prie jos taip ir nepritapęs, bet joje sukūręs savo autonominę salą. Ten jis leido laiką dirbdamas, svajodamas, skaitydamas, apsuptas akmeninių skulptūrų, fontanų, augalų ir paukščių. Nors pažiūrėti aštuntojo pasaulio stebuklo plūdo minios žmonių, Edvardas stigo maisto ir gydymo, tad kai 1951-aisiais pasijutęs blogai pats nukako į ligoninę, gydytojai stebėjosi dėl jo išsekimo. Ten jis iškvėpė paskutinį atodūsį, o mirties priežastimi nurodytas inkstų nepakankamumas, greičiausiai susijęs su tuberkulioze ir dešimtmečius trukusiu sunkiu darbu.

Iki šių dienų apie Latviją išgarsinusį vyrą Europoje beveik nežinoma, o ir patys latviai nedaug tenuveikė tyrinėdami savo kraštiečio biografiją bei Koralų pilies fenomeną. Argi ne nuostabu, kad žmogus, jaunystėje gimtinėje matęs puikią Stamerienos pilį, o gal net dirbęs ją atstatant po gaisro, šį provaizdį išplukdė drauge su savimi į tolimą seminolų žemę už vandenyno. Didžiausi entuziastai – Edvardą pažinoję ir jo statiniais bei nuostabiais objektais susižavėję Floridos žmonės. Na, ir kiti amerikiečiai, aptarinėję šį monumentą meilei, organizavę diskusijų laidas su mokslininkais ir sąmokslo teorijų šalininkais, rašę straipsnius, leidę knygas, susukę filmą, jo įkvėpti kūrę literatūros, muzikos, dailės darbus. Galiausiai – įtraukę rūmus į saugotinų objektų sąrašą. Ten iki šiol gyvos legendos apie mažąjį Ed. L., kuris naktimis vienas pats kilnojo milžiniškus akmenis ir laukė grįžtančios savo sužadėtinės.