fbpx

TAS YRA AUGUSTINO ŽMOGUS!

IGNAS KAZAKEVIČIUS

Su tapytoju Žygimantu Augustinu susitikę naujausioje jo parodoje „Garantija“ pasinėrėme į gilius meno bei tikrovės apmąstymus. Pokalbis pakrypo link to, kas šiame pasaulyje iš tiesų tikra ir kaip tapyba siekia autentiškumą atskleisti. Bendraudami it suokalbininkai keliavome nuo vieno paveikslo prie kito, atrasdami netikėtų prasmių keistame labirinte, kurio posūkiuose lyg nauji atsirasdavo buvusieji ir išryškėdavo būsimieji darbai. Augustino kūryba man regėjosi kaip stebuklinga dėlionė, o kiekviena detalė baudėsi virsti naujos idėjos užuomazga, būsimo projekto atspindžiu ar koncepcijos variacija. Norėdamas geriau pažinti autoriaus menines intencijas, susigundžiau pritaikyti garsųjį kraniometrinį Augustino metodą ir persikūnyti į autorių – tai suteikė galimybę parašyti recenziją Wall Art stiliumi: antraštės primena paveikslų etiketažus, o paveikslai – alcheminius receptus. Įsivaizduokime menininką, kuris drobėse dėsto esė, savo kūrybos anotacijas ir citatas. Ką reikštų tokia paroda? Ar tai būtų paveikslų kolekcija? O gal žodinė tapyba? Galbūt šriftiniai vaizdai, pasakojantys apie meną, suteikia žiūrovui naujų perspektyvų – galimybę ne vien „matyti“, bet ir „skaityti“ vaizdą? Tokiu būdu menas tampa savo paties recenzija, o tekstai – vizualine instaliacija.

Hrön # 1, 2005–2006. Drobė, anglis, 93 × 93 cm. Privati kolekcija

APIE NEGARANTUOTĄ LAIKĄ ŽMOGUI, ERDVEI IR PAVEIKSLUI

Augustinas kurdamas siekia ištrinti ribas tarp vaizdo ir jo aprašymo, tiesos ir fikcijos, savasties ir kūrybinės interpretacijos. Jei pradžioje buvo žodis, kaip teigiama Šventajame Rašte, tai menininkas klausia, kas nutiktų, jei tas žodis taptų paveikslo dalimi. Ar tai vis dar būtų žodis? O gal, įgydamas vaizdo formą, jis išstumtų pamėgtą motyvą – žmogų? Augustino kūriniai kviečia žiūrovą reflektuoti, kaip žmonijos istorija, civilizacijos ženklai ir asmeninė tapatybė susipina į labai savotišką, kultūrinį hibridą – dirbtinai sukurtą produktą. Žmogus tampa mąstymo objektu, o menas – tyrimo lauku, kuriame nepaaiškinamai kintanti tikrovė pateikia iššūkį tiek kūrėjui, tiek žiūrovui.

Būtina paminėti, kad Augustinas –meno tyrimus vykdantis tapytojas – yra pirmasis meninin­kas, Lietuvoje įgijęs vizualiųjų menų daktaro laipsnį. Jis stovi prie kultūrinių geosluoksnių ir epochų lūžių. Iki tol tapyboje iš esmės dominavo tepimas, vėliau – „koncepcijos užtempimas ant drobės“. Naujausiose parodose Augustinas sąmoningai atsiriboja nuo jo kūryboje imančių ryškėti sci-fi stilistikos ir akademine kultūra grįstos stimpanko koncepcijos, kurios beveik tapo jo kūrybos ženklu, ir skiria dėmesį dabarties aktualijoms. Menininkas tampa savotišku tiltu, jungiančiu praeitį su dabartimi, kai jo kūryba reaguoja į nuolat kintančią socialinę ir kultūrinę aplinką. Naujausiose ekspozicijose jis atsispiria nuo savojo „kraniometrinio periodo“ ir peršoka prie akivaizdžių geopolitinių temų, kurdamas asociatyvias, jautrias instaliacijas.

Lankymasis šioje parodoje, kurioje telpa geriausi kūriniai, atrinkti iš visos autoriaus kūrybos, primena savęs identifikacijos ritualą. Erdvės patyrimas Augustino parodoje – atskira kūrybinio proceso dalis. Parketo girgždesys, žingsnių aidas ir dulkės, nusėdusios ant istorinių portretų rėmų, kuria ypatingą atmosferą. Vaško ir kilimų kvapas, budėtojos šliurės prie kasos (nes pirmadienis – laisva diena), tarytum liudija senovės (dienai sustojusio laiko) didybę. Ši erdvė atskleidžia Augustino naudojamą ekspozicinį, prikišamai sterilų (muziejišką?) metodą, kai kiekvienas kūrinys tampa ne tik pasakojimo fragmentu – vos nukreipus žvilgsnį, jis mutuoja ir reinkarnuojasi kituose darbuose. Atrodo, pats autorius dalyvauja šiame išsisklaidymo rituale, apmąstydamas savo kūrybos kalbą ir siekdamas suprasti, ar jam pavyko perteikti tai, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti.

Muziejus suteikia kūriniui neginčijamą vertės kontekstą. Augustino darbams tinka ne tik muziejinė aplinka, bet ir baltas kubas – šiuolaikinio meno erdvė, siūlanti griežtas formas ir aiškius standartus. Šioje standartizuotoje terpėje menininkas įžvelgia naujas raiškos galimybes, jam net biurokratinė reprezentacija tampa meno kūriniu.

Du gracijai, 2004–2005. Drobė, aliejus, 70 × 99, 70 × 85 cm, Mo muziejaus kolekcija

HOMO CREANS, HOMO LUDENS

Augustino tapyba vaizduoja daugialypį žmogų, pagal biologinę taksonomiją priskirtiną atskirai rūšiai – Homo Augustini. Tai Augustino žmogus (toliau – AŽ), unikalus renesanso ir postmodernizmo epochų hibridas, išsivystęs iš Homo Creans (kuriančio) ir Homo Ludens (žaidžiančio žmogaus) protėvių. AŽ yra ir kūrinių personažas, ir pats menininkas, ir kiekvienas pamatęs, paragavęs, įkvėpęs ar kaip kitaip gavęs AŽ DNR dalelių. AŽ – mažų mažiausiai susitrejinęs kūrėjas, žaismingai manipuliuojantis tikrumo sąvoka. Kurti motyvuoja, o gal įkvepia augustiniškas įsitikinimas, kad niekas negali būti tikriau nei tu pats – tavo kūnas, tavo išraiškos, tavo atspindys. AŽ pasakoja apie pasirinkimo paradoksą: ar iš tiesų galime žinoti, kas esame, kai viskas, ką žinome, nuolat keičiasi? Menininkas įkūnija įvairius personažus, palikdamas „aš“ atspindžius autoportretuose. Balsiai ištariu „Identitetas nėra garantuotas“ ir eksponuoju savąją AŽ tapybos versiją, kuri egzistuoja tiktai tekste, kraniometriškai pertapyta žodžiais.

Šalmas, 2016. Drobė, aliejus, 41 × 41 cm. Menininko nuosavybė. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paveikslas Nr. 1. Žmogus yra garantija

Augustino kūryboje sąvoka „garantija“ įgauna visai kitokį atspalvį – čia ji nėra konkreti, materiali saugumo garantija, kurią suteikia draudikai ar buitinių prietaisų pardavėjai. Menininko darbuose ji tampa abstraktaus tikrumo ir egzistencijos tvirtumo metafora, autoriaus pasitelkiama kaip ironija. Šioje „klonų“ retrospektyvoje pats Augustinas tampa pagrindiniu kraniometriniu „tikrumo tašku“, „nuliniu meridianu“.

Paveikslas Nr. 2. Vitruvijaus žmogus

Štai Vitruvijaus žmogus (L’uomo vitruviano) – paties Leonardo da Vinci’o piešinys, sukurtas apie 1490 m., simbolizuojantis Renesanso siekį harmoningai sujungti meną ir mokslą. Paveiksle vaizduojamo vyro nuogas kūnas apskritime ir kvadrate išskėstomis galūnėmis atspindi idealias žmogaus proporcijas. Šis piešinys – pagal architekto Vitruvijaus teorijas – perteikia žmogų kaip Visatos centrą. Leonardo tikėjo, kad šios proporcijos taps pagrindu architektūros, meno ir mechanikos kūriniams išreikšti tobulą grožio ir funkcijos balansą.

Paveikslas Nr. 3. Augustino žmogus

Štai Augustino žmogus spokso į mus ir sakytum tyrinėja mūsų tapatybę. Menininkas neabejoja, kad kiekvienas mūsų vaizdinys – langas į sudėtingą, daugiasluoksnę tapatybę, kurioje susipina laikas, vidiniai išgyvenimai ir kūniška realybė. Jis tiki, kad portretas gali tapti psichologine erdve žmogui atsinaujinti, o tapyba užglaisto trūkumus, praeities žaizdas ir kasdienybės groteską. Augustinas kuria asmenybės DNR, matomą lyg per mikroskopą – išdidintą, ryškią, gal todėl deformuotą.

Paveikslas Nr. 4. Veidai anapus laiko

Panaudodamas kraniometriją (kaukolės mat­menų tyrimą, – red. past.) AŽ kuria savitą pseudoistoriją – vaizduotės lauką, kuriame mezgasi šmaikštūs istorinių portretų personažų ir menininko alter ego dialogai. Jo darbuose žiūrovas gali atpažinti susisluoksniavusius istorinių ir šiuolaikinių asmenybių bruožus, pavyzdžiui, veikėja Bona Sforca intriguojančiai primena prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kokia įžūli istorijos ir dabarties figūrų jungtis! AŽ yra kandus.

Klonuotas #1 (fragmentas), 2010. Drobė, aliejus, 135 × 99,5 cm. „Noewe foundation“ kolekcija Po veiksmo, 2009. Drobė, aliejus, 83,5 × 64 cm. Privati kolekcija. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paveikslas Nr. 5. Tarp fikcijos ir autentiškumo

AŽ, virškindamas meninę ironiją, filosofuoja apie tapatybę ir autentiškumą. Darbe nagrinėjama, kaip kūrybinis procesas atskleidžia ar paneigia žmogaus esmę. Čia tapyba – tik priemonė dialogui tarp pirmykščio žmogaus ir kultūros. Kūrinyje matomas šaržuotas, groteskiškas veidas, jame įžvelgiama ir paties menininko asmenybė. Augustinas naudoja „savęs kaip modelio“ idėją, tačiau pateikia ją tartum šmaikštų tyrimą, kuriame autentiškumas dera su ironiška distancija nuo autoriaus – AŽ kaip „naujojo lietuvio“, t. y. šiuolaikinio Žygimanto Augusto pavidalo. Koks ryškus prabangos ir ironijos kontrastas, kultūrino savitumo jausmas! Dailininkas tyrinėja kūną ne tik kaip meninės raiškos priemonę, bet ir kaip tapatybės konstravimo terpę, leidžiančią interpretuoti narcisizmą it visuomenės išvirkščiąją, o gal gerąją (?) pusę. AŽ – konceptualus.

Paveikslas Nr. 6. Kūnas kaip refleksija

AŽ nuolat grįžta prie žmogaus kūno kaip tapatybės analizės objekto. AŽ kūnas netobulas ir autorius jo neidealizuoja, nes pateikiamas toks kritinis žvilgsnis, kuris saikingai pažeidžia teisingos visuomenės mąstymo ir matymo normatyvus. Anot menininko, kūnas „negali meluoti ar apsimetinėti“, todėl šioje tapyboje vyrauja realistiški, kartais net brutalūs vaizdiniai, prieštaraujantys įprastoms grožio normoms. Meistras išnaudoja šią realistinę kūno reprezentaciją, kad išryškintų visuomenės įsikalbėtus standartus ir atskleistų tapatumo dviprasmybes. AŽ yra kritiškas.

Paveikslas Nr. 7. Išbandymas tikrumu

AŽ drobėse dera akademinė tapybos tradicija ir postmoderni ironija. Puikūs piešimo įgūdžiai suteikia solidumo, mes patikime, jog autorius kviečia diskutuoti: ar tikrai kiekvieną akimirką permalama naujiena, žinia, tiesa yra objektyvios? Menininko autoportretai siūlo platesnę prasmių skalę – jis kuria taip, lyg stengtųsi parodyti, kaip visuomenė mus mato, kaip norėtume būti matomi ir kokie iš tiesų esame. Beprasmiška kova be nugalėtojų sukuria erzinančias portretuojamojo deformacijas. AŽ suvokia savo laikinumą.

Paveikslas Nr. 8. Trapios tapatybės šarvai

AŽ – išskirtinis menininkas, drąsiai išverčian­tis mums ant galvų savo psichologines ir emocines būsenas. Egzistencinio niežulio kamuojami veikėjai perteikia dvasinį nerimą, neužtikrintumą bei sielos negalavimus, atsiskleidžiančius per deformuotus, užsi- / persi- / susispaudusius kūnus. Negana to, jie kartais aprengti standžiais drabužiais, susukti rankšluosčiais, įvilkti į bandažus ar sporto kostiumus, sakytum apriboti nematomomis sienomis. Žvelgdamas į juos juste junti konfliktą su Antikos idealu – sveikos sielos sveikame kūne samprata. Menininkas išreiškia abejonę ir tam tikrą neapsisprendimą: kaip traktuoti save ir kitus, kai visuomenė turi griežtus „tobulo“ kūno ir tapatybės standartus?

Magdalietė, 2004. Drobė, aliejus, 90 × 50 cm. MO muziejaus kolekcija Judas. 2004. Drobė, aliejus, 90 × 55 cm. MO muziejaus kolekcija. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paveikslas Nr. 9. Naujasis ikonoklastas

AŽ kūriniuose subtiliai manipuliuoja baroko estetika. Jis užsispyrusiai deklaruoja naują požiūrį į ikonografinę praeitį. Sugretindamas dvi to paties objekto imitacijas – barokinę ir šiuolaikišką, AŽ sąmoningai griauna tradicines vertybes ir estetines normas, praturtindamas klasikinę tapybą naujais prieskoniais. O juk galėtų dailininkas vaizduoti įprastus šiuo laiku elementus – vynuoges ar kiškius – ir tuo pat metu likti saugus saloninis tapytojas, o mes patirtume dvasinį sukrėtimą nuo tiesiog geros tapybos. Bet AŽ yra kritiškas.

Paveikslas Nr. 10. Laiko toreadoras

Žiūrint į šį kūrinį negali atsistebėti. Banalybė be priežasties! Puikaus sfumato apgaubtas silpnaprotis tau rodo faką. Na, teko matyti ekstremaliau tradicijas laužančių kūrinių. O vis dėlto? Viena vertus, AŽ yra infantilus, groteskiškas personažas, paskutinę akimirką bandantis patraukti staltiesę ir išjudinti visą barokinį natiurmortą, t. y. mūsų pasitikėjimą enciklopedine klasika. Kita vertus, AŽ tapyba – tai performansas, kuriame darbas tampa nepatogiu klausimu žiūrovui – apie meno ir istorijos interpretavimo ribas, o ypač jo prasmę. Ką daryti, kai viskas atrodo pažįstama, bet kartu absurdiškai svetima? AŽ yra provokatorius.

Paveikslų ciklas Nr. 11. Herojai ir žiurkės

Realizmo sąvoka yra lanksti, apimanti tiek saloninę, tiek primityviąją tapybą, tiek hiperrealizmą, įrėminantį daiktiškumą. AŽ tai suvokia kaip išbaigtą kiekvieną paveikslo centimetrą, kuris įtraukia ne potėpiais, o paradoksais ir ironija. Jo kūriniuose, kur turėtume matyti antikinį herojų, regime paprastą vyrą su atsagstytu klynu, o šalia šventojo – ne biblinius simbolius, bet negyvas žiurkes. Menininko darbai išsiskiria drąsiais, netikėtais, šiuolaikiniais motyvais klasikiniame kontekste, išlaisvindami žiūrovo vaizduotę, kurią dirgina „gražūs, geri, patikimi, saugūs“ figūrų ir fonų kontrastai bei šviesotamsos efektai, švelni operacinės atmosfera. Ir neorealizmas, ir mistika. Viskas dera. AŽ ragina į dabartį žvelgti kritiškai, į praeitį – su pagarba.

Moteris ant pagalvės, 2002–2003. Drobė, aliejus, 80 × 55 cm. Privati kolekcija. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

APIE AUGUSTINIŠKĄJĄ MENO PRIGIMTĮ. KALBASI MENO TYRINĖTOJAS IR AŽ

Kodėl Tau, sėkmingai su auditorija susikalbančiam instaliacijomis, vis dar reikalinga tapyba? Juk technologijos, tokios kaip 3D modeliavimas, skait­meninė grafika ar fotografija, suteikia neribotų galimybių manipuliuoti portreto žanru.

Manau, tapyba vis dar reikalinga, jei jau iki šiol tapau, tiesa? Naudoju ją kaip aliuziją į senovę, į tariamą vertę. Tai būdas kurti daiktus, suteikti jiems tam tikrą simbolinį svorį. Juk supantys daiktai yra p a d a r o m i įprastomis mechaninėmis priemonėmis, tačiau tapytas daiktas regisi kilnesnis – atsineša laiko paslaptį. Formuodamas parodą ar atskirą kūrinį, turiu omenyje, kad tapyba tarsi savaime nukreipia į pasaulį, kuriame vertinama praeitis, vis dar svarbus lėtas kūrybos procesas ir gili tų pačių aplinkos daiktų kontempliacija. Yra žmonių, orientuotų į ateitį, ir tokių, kurie gyvena praeitimi. Vieniems praeitis turi savaiminę vertę, jie akcentuoja patirtį. Ši garantuoja saugumą ir patikimumą. Kiti, priešingai, praeitį laiko našta, trukdančia judėti į priekį. Savo kūrybą galėčiau pavadinti polemika tarp tapybos, kaip raiškos būdo, ir jos „funkcijos“.

Kas iš tiesų yra tapyba? Ką ji bylojo per amžius ir kuo virto šiandien? Kas šiuolaikinis tapytojas? Vis dar tas pats klasikinio amato meistras ar kūrėjas-performeris? Kas yra šis žanras šiandien, kai išsiveržia iš tradicinių rėmų ir tampa savotišku meno kalambūru – metafora, įvaizdžiu, ironija, kuo nori – tik ne tapyba?

Žmogus buvo ir bus tapybos centre. Ir aš jį kaskart tapau, nes žmogų vaizduojantis kūrinys visada man atrodo įdomesnis negu be jo. Pasak tapytojos Jenny Saville, tikriausiai aliejiniai dažai buvo išrasti tam, kad kuo geriau perteiktų žmogaus kūną, odą, apskritai – gyvybiškumą. Jo vaizdavimas yra neatsiejamas nuo mąstymo ir koncepcijos kūrimo. Nesutinku su kritikais, teigiančiais, kad tai infantilu.

Nepakankama ramybė, 2022. Mediniai stovai, aliumininiai ruporai „Гр-1“, lempinis stiprintuvas ir grotuvas medinėje dėžėje, laidos „Labanakt vaikučiams“ įrašo fragmentas (Laimučio Vilkončiaus ir Violetos Palčinskaitės sukurta lopšinė „Dėdė miegas“) | Audiofilas, 2023. Drobė, aliejus, 160 × 98 cm. Menininko nuosavybė. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Tavo kūriniuose žmogus – dviprasmiška būtybė, peržengianti įprastas fikcijos ir realybės ribas. Ji įtraukia žiūrovą į sudėtingą žaismą, kuriame XVI–XVII a. meistrų tapybos tradicija papildyta autoironijos elementais, postmodernia siužeto traktuote ir „naujojo“ muziejaus kūrinių pateikimo estetika. Būdamas klasikinės aliejinės tapybos adeptas kūryboje ilgai žongliravai retrospektyviniu požiūriu, epochų eklektika, kūną įžemindamas peizaže, tarp daiktų, mėginai įsikūnyti į istorinius personažus, tam pasitelkdamas kraniometriją. Ar šis metodas padeda tikroviškiau įsijausti į kitą asmenį?

Kraniometrijos metodu portretas kuriamas pagal realius kaukolės matmenis ar jų proporcijas – jis lyg tikrumo garantas. Tai nėra piešimas „iš akies“. Ieškodamas mūsų jau aptarto garanto mene, atradau minėtą metodą, išbandžiau ir pradėjau jį taikyti, o ambicijos griebtis istorinių temų augo. Galiu būti ir ekstremalus sportininkas, ir eilinis vadybininkas, ir ATR karalius Žygimantas Augustas, persvarstantis Liublino unijos viziją. Išduosiu paslaptį: dabar išmokau įsikūnyti ir į neegzistuojančius personažus – sirenas.

Kraniometrija atrodė kaip idealus metodas tyrinėti laiką. Galėjai remtis realiai gyvenusio žmogaus skeleto matavimais, istoriniuose šaltiniuose esančiais aprašymais, graviūromis ir taip ne tik rekonstruoti praeitį, bet ir kurti fikciją – žiūrovo sąmonėje diegti savąją istorijos versiją. Žygimantai, juk tai popartas. Ar nepasirodė, kad publika, meno vadybininkai ir ekspertai į šį metodą žvelgė skeptiškai? Persirengdamas karaliumi ar įsikūnydamas į kitus istorinius veikėjus tikriausiai ir pats jautei, kad tai nebėra ta veikla, kuria norėtum rimtai užsiimti? Ar ne dėl ko galiausiai perėjai prie „rimtesnių“ darbų ir todėl Tavo parodose šalia tapybos matome instaliacijų.

Sunku pasakyti, kaip iš tiesų reagavo kiti. Niekada nesiremiu tuo, ką žmonės mano – man svarbiausia, kad pats tikėčiau tuo, ką darau. Kraniometrija – ne tik metodas, bet ir įdomus kūrybinis procesas, juk iš esmės – tai mokslas. Reikia atlikti daug skaičiavimų, o pati technika reikalauja didelio kruopštumo, laiko ir išteklių. O kai pajuntu, kad mintys tempia kitų projektų link, turiu jas sekti, tad natūraliai pasuku naujais keliais. Poparto elementai, tiesą sakant, visada buvo mano kūrybos dalis, tad ir šiuo metu jų nepamirštu. Dažnai pasitelkiu popkultūros įvaizdžius ar aliuzijas į ją – taip sukuriu ryšį tarp šiuolaikinių simbolių ir istorinių motyvų, todėl mano tapyba vystosi. O evoliucija krypties neturi, ji tiesiog vyksta. (Šypsosi.)

Štai ištrauka iš Augustino ankstyvojo protokraniometrinio periodo parodos anotacijos: „Idealizmo šimtmečių šimtmečiai negalėjo nepaveikti tikrovės. Neretai seniausiose Tlöno srityse padvigubėja dingę daiktai. Du žmonės ieško vieno pieštuko; pirmasis jį atranda ir nieko nesako; antrasis randa antrą pieštuką, tokį pat realų, bet panašesnį į tą, kurio tikėjosi. Tie antriniai daiktai vadinasi hrönir ir yra, nors tai ir skamba keistokai, truputį ilgesni. Dar neseniai tie hrönir buvo atsitiktiniai neapdairumo ir užmiršimo padariniai. <…> Procesas yra periodiškas: dvyliktoji hrön pakopa jau pradeda išsigimti.“

Vėsinantis radijas, 2023. USB ventiliatoriai, paprastas radijas, lentynėlė su įmontuotu garso signalo konverteriu, „Pinard“ stetoskopas ant lentynėlės, kintamas dydis. Menininko nuosavybė. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Papasakok apie laiko pailginimo ir sustabdymo idėją. Regis, Tave ši tema domino dar 2005 metais? Kaip, Tavo manymu, vyksta laiko formavimas?

Palikuonis, 2021. Drobė, pigmentas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pamatų (gamino Simona Rukuižaitė), akrilinis lakas, veltinis, porėmis 140 × 100 cm. Menininko nuosavybė Jogailaitis, 2020. Drobė, aliejus, 114 × 81 cm. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Paveikslų serijoje „Hrönir-hrön“ vaizduojami žmonių klonai, kurių kūnas ir kraujas – anglis ir dažai. Dėl minėtų ir Borgeso aprašytų priežasčių šie klonai yra ilgesni. Galbūt laike? Nors nesiekiu dirbtinai formuoti laiko, kažkaip jį stabdyti ar tęsti. Man svarbiau, kad dabartinis ir ateities laikas turėtų ryšį su praeitimi. Tikslas – kad mano tapyboje visi trys laikai galėtų egzistuoti kartu, o aš, t. y. personažas, jausčiau jų sinchroniškumą.

 

Prieš 20 metų įgyvendintas magiškojo realizmo projektas labai pravertė Augustinui viename įdomiausių šios serijos darbų – „Palikuonio projekte“. Jis remiasi vienu ryškiausių XVI a. meilės epizodų – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Rad­vilaitės santykiais. Istorinė realybė liudija tragišką baigtį: karalienė Barbora mirė anksti, o Žygimantas Augustas, paskutinysis vyriškos Jogailaičių linijos palikuonis, taip ir nesusilaukė įpėdinio. „Palikuonio projekto“ autorius, kurio asmenvardis įtartinai primena minimo karaliaus vardą, siekia „ištaisyti“ šią istorinę „klaidą“: sukuria įsivaizduojamo Žygimanto Augusto sūnaus portretus, taip pateikdamas alternatyvų istorijos variantą ir pasiūlydamas galimybę pažvelgti, kaip legendinė istorija galėjo tęstis.

Kaip gavai reikalingus duomenis „Palikuonio projektui“?

Portretai buvo kuriami remiantis Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės veidų, nutapytų Luco Cranacho Jaunesniojo, sugretinimu, jų kaukolių proporcijų kraniometrine analize ir senovės Graikijos dailėje naudotu mimesis eikastike (imitacijos) metodu. XVI a. nutapyti karaliaus ir karalienės portretai pasitarnavo kaukolės matavimo duomenų donorais, o jų mokslinis sugretinimas leidžia žiūrovams pamatyti menamo sūnaus kaukolės schemą – kraniometrinį portretą. Kitame darbe, kuriame sugretinami abu L. Cranacho Jaunesniojo portretai (vienas – žalias, kitas – raudonas), paveikslas gimsta paties žiūrovo vaizduotėje (naudojant stereoskopinius akinius, kairė akis mato Barborą Radvilaitę, dešinė akis – Žygimantą Augustą, jų sūnaus kraniometrinis portretas gimsta žiūrovo smegenims sujungus šiuos du portretus į vieną vaizdą). Naudojantis šiuo vaizdu ir moksliniu metodu atrastais kraniometriniais duomenimis, nutapytas tradicinis Lietuvai labai reikalingo Jogailaičių dinastijos tęsėjo portretas.

Pigmentas, 2021. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pamatų, pagamintas Simonos Rukuižaitės. LNDM / Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

Regis, viskas, ko reikėjo, jau išmokta ir sukurta. Tačiau šiame projekte yra vienas įdomus paveikslas, kurio pagarbus eksponavimas ir gestiška atlikimo maniera išskiria jį iš kitų darbų. Išcentrinių potėpių kamuolys primena abstrakčią kaligrafiją ir tik kraniometriniai taškai leidžia įžvelgti, kad iš šio chaoso gimsta veidas – portretas. Kas tai?

Šiam projektui panaudota originali Vilniaus valdovų rūmų pamatų plyta, menininkės Simonos Rukuižaitės sumalta į pigmentą, iš jo padaryti dažai, kuriais nutapiau Jogailaičių „palikuonio“ portretą. Jame „autentiškais potėpiais“ susijungia Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto veido taškų anatominiai matmenys. Tai „Palikuonio“ gimimas.

*

Šis portretas egzistuoja tik mūsų vaizduotėje, yra sukurtas iš fragmentų, kuriuos sujungė ne istorija, o mūsiškė patirtis. Žiūrėdami ir kinkuodami galvas, svarstome, tarsi pritardami ar patvirtindami: „Tai štai kaip buvo…“ „Koks buvo jų sūnaus vardas – Augustinas?“ „Galbūt tą pačią plytą kadaise mindė Žygimanto ir Barboros kojos?“

Lygiai taip pat idealizuojame AŽ – kaip unikalų akademinių ir kultūrinių archetipų veikiamą personažą, gyvą „meno aristokratijos“ artefaktą – intelektualų, pašaipų, santūriai rafinuotą. AŽ kūryba tapo pasiteisinusiu Lietuvos meno eksperimentu, kurio pagrindinė tezė – „tiesos“ reliatyvumo akcentavimas. O AŽ lieka nuolatinės tyrimo būsenos, juk jis – paskutinis akademinis romantikas, kurio drobės, nepaisant karališkos faunos personažų, dažnai primena apie žmogaus trapumą ir tikrumo ilgesį. Pasaulis neprarastas? Reliatyvu. Kūryba niekada nėra atsakymas.

Iš tiesų sakau jums, kas taip regite: TAS YRA AUGUSTINO ŽMOGUS!

 

2024-12-09