Darius Kauzanas | POEZIJA

MADONA

Jis sako draugams, kad seniai ją paleido.
Bet kas vakarą tikrina profilį feisbuke,
ne smalsumo vedamas, o nuogąstaudamas,
kad ji iš tiesų jį pamiršo.

Jo širdis – stiklinė kriauklė, pilna beprasmiškų
klausimų. Susisuko į ją kaip sraigė ir bijosi 
būti išvilktas arba ištrintas iš jos atminties, 
net iš jos užmaršties (feisbuke taip įmanoma).

Ji su šypsena, kurią jis nebent prisimena,
laimingesnė, o jis – apžėlęs kaip paliktas
sodas. „Paleidau“, sako. Bet net jo balsas
dulkėtas kaip katekizmas iš laikų reformacijos.

Jo pirštai pavargę pakibo virš nuorodos
„atšaukti sekimą“, bet padvejojęs
naršo toliau, ieškodamas ženklo,
kad vis dar tenai, tarp skaitmenų, jo buvimo
pėdsakas pasiliko – bent nebylus.

Ji – lyg paveikslas, pakabintas aukštai,
kaip vitražas, spindintis rytu nauju, ji
madona be kūdikio, Danaja su Dzeusu
ir Leda su gulbinu.

O jis – relikvija nepraeinančios meilės,
jei šitas žodis kažką dar reiškia. Istorinė
išnaša, foninis triukšmas, skaitmeninis
pėdsakas kasdienio naršymo.

KALTININKAS

Tu mane nubaudei naktį, kai žvaigždės
kaip persikai kybo. Miego pirkly,
mano meilės prekeivis jau miega?

Tavo vokai nusileido
kaip vartai. Kol tu miegojai,
skambėjo visi telefonai.

Didelės žvaigždės danguj kaip auksinės
sapnų diademos. Mėlynas tūris erdvės
šitaip tyli tik kaime.

Tavo vokai užsivėrė kaip baltos
langinės. Kol tu miegojai, skambėjo
visi žadintuvai.

Tu nerašai. Dūmas kybo ore
lyg vėrinys. Tavo atoslūgiai atslenka
tarsi broliai.

Tavo vokai susiskleidė prieš naktį
kaip žiedas. Kol tu miegojai, skambėjo
laukų varpeliai.

AŠ NESKALBIU MARŠKINIŲ

Neskalbiu marškinių,
nes juose tavo kvapas.
Jis laikosi už sagos.
 
Marškiniai tyliai kabo
ant kėdės kaip kūnas.
 
Aš liečiu juos pirštais,
lyg trinčiau laiką.
Jie nešiojo tave,
kai tu nešiojai mane. 

SAMANOS

Aš einu per samanų kilimą,
ir jis neįdumba –
lyg nesverčiau nieko.

Paukščiai nustoja giedoti,
kai bandau klausytis.

Medžiai lūkuriuoja,
kol aš išeisiu, kad vėl galėtų
būti savim.

Miškas – ne veidrodis.
Jis nebent parodo,
koks būčiau,
jei nevaidinčiau

kažko kito.
Medžiai parodo žmogui,
kaip ilgai įmanoma
stovėti vietoje

ir vis tiek pasikeisti.

PIKTŽOLĖ

Gal tu prižiūri daržą, bet aš atsakinga
už tvarką tarp lysvių.

Tu sėjai eiles, o aš dygau tarpuose,
kur stūgauja prietranka vėjas
ir veši keista abejonė.

Tavo žirniai priraišioti ir pomidorai
paklusnūs. O aš neturiu atramos,
bet vis tiek žaliuoju.

Tu vadini mane piktžole,
bet ar ne todėl, kad esu aš grėsmė
tavo sėjomainos planui?

Esu tavo kontrolei per menkai
paruošta. Be aiškaus kilmės ženklo
ir teisės į tą patį žaliąjį
chlorofilą.

Aš nežydžiu, kai tu to įsigeidi,
ir nevystu tada, kai nurodo kažkoks
kalendorius, juolab nebrandinu vaisių tau.

Man nerūpi vegetacijos terminai –
aš gyva per netinkamą laiką.

Tu vis rauni mane, vadini
nepageidaujama, tik leidimas čia būti
man negalioja.

Tu – prižiūrėtoja su laistytuvu ir grėbliu,
o aš – tarsi priekaištas, kuriam nerūpi
tavasis planas. Aš ne šventraščio tavo
daržovė esu.

Tavo kultivuojami daigai ieško prasmės
prestižiniuose kataloguose, o aš ją radau
ir klesčiu be instrukcijos.

Net jei mane ir išrausi, tą pačią akimirką
nepastebėsi, kad tarp tavo batų
jau dygsta nauja abejonė.

MĖLYNAS KRAUJAS

Laistau kasdien savo sodą –
per dienos gimtadienį. Čia tyli 
kažkas jau buvęs, bet nesugrįžęs
eilinį pavasarį. Žiemą užšalęs.
 
Pilnatvė sunoksta torte, sunki 
kaip neprinokstanti geležis, 
o iš jos pražysta žodžiai,
kurių nesakau netgi sau:
 
tu per sunkus, bičiuli.
Pilnatvė nerašo eilėraščių.
Tu dar trūkumas. Stygius.
Stoka ir sunkumas. Tau kitas 

metų laikotarpis: užsidarymas 
ir žiema puikiai tinka. Jos šaltis
ant lango piešia snaiges, sielų 
nuotrupas, žydinčias tulpes, 

rožes. Galiu papasakot: paskui
šulinys užšąla. Jį reikia prakirsti, 
jei nori pagerti. Žiema sugrąžina
laiškus, nes paštas nedirba.

Ranka prišąla prie rankenos durų,
prie kibiro, paskui tenka gerti vandenį, 
tirpintą iš sniego, važinėti dviračiu 
į parduotuvę per ledą prie minus 30. 

Arba pasemti upėje ir virinti.
Bet tau nerūpėjo ir nerūpėjo 
mamai. Tai ir puiku, kad man viskas 
taip sekėsi puikiai?
 
Kiekvienas esame išverstas
veidas savo žaizdos. Atminties 
žydėjimas prasikala mėlynomis 
(nesuprasi, kodėl) gėlėmis.

Žibutės, šilagėlės, neužmirštuolės –
jos visos draudžiamos? – regis, 
kad ne. Mėlynos gėlės skleidžiasi,
pilnos giedrųjų akių, 

kurios sapnuoja bendrą mudviejų sapną. 
Aš joms pasakoju kažką apie žiemą,
bet mano žodžiai pavirsta tavo miegu.
Viliuos, jame vasaros sodas jau pilnas 

dainų, kuriose liko sausmedžio uoga 
kyboti širdim ant šakos. Ji pritvinkusi 
mėlyno kraujo. Bet vasara ne visada
sugrįžta. Kartais ji lieka kvapu

ant rankšluosčio, kurį pamiršai
išdžiovinti. Kartais tu laistai sodą,
bet žemė nebegeria. Ji pūva kaip tie laiškai,
užkimšę pašto dėžutę.

MAŽAS ALTORIUS

Katė miega ant mano krūtinės
kaip pūkuota kaltė.

Jos nagų galiukai spaudžia
man delną, todėl aš šypsausi,
nes ji kažkur bėga savo sapne.
Nuo kažko. Net jos ūsai virpa.
 
Kita vertus, ji žino, kur skauda,
ir ten įsitaiso – meilė sveria
daugiau už nuodėmę arba
grėsmę, nuo kurios ji ir skuodžia.
 
Aš bijau pažadinti tylą, kurioje 
ji gydo mane, o pati taip dūsauja. 
Kūnas katytės – mažas altorius, 
ant kurio atnašauju didelį nerimą.

KETURIASDEŠIMT PARŲ

Vincukas – šlapia nosytė.
Priklauso nuo rakurso –
baltasis lokiukas,
baltas jūrų liūtukas
arba ruoniukas,
mažas retriveris.
 
Žodžiu, mažas. Mažylis
iki gilios senatvės. Kūdikis
iki paskutinio atodūsio
mano rankose.
 
Vincukas – pavasaris, kai viskas
dar laksto ant baltų letenėlių.
Ir vasara, kai pavėsiu pilvukui
rausvam jo tampa virtuvės stalas.
 
Ruduo atėjo be lapų kritimo –
kaip dūžtantis nebe-
kvėpavimas. 

Sniege pirmajame išrausiau kapą 
atgrubusiom rankomis.
 
Kai jis užsimerkė, nebuvo baimės –
tik kūdikiškas mažumas, atidavęs 
save visą pasauliui ir į jį sugrįžęs.
 
Bet naktimis pabusdavau nuo garsaus
lojimo, kaip ir sako religijos,
keturiasdešimt parų.
 
Aš žiūrėjau pro langą nakty
į jo kapą žiemos baltuose snieguose,
pataluose naujuose. Įsivaizduodavau,
kaip jam šalta. 

GIMINĖS

Giminė – atminties krematoriumas.
Aš stoviu prie durų, kurių niekada
ketinu nepraverti.

Kraujas bendras, bet juo teka vien nuoskaudos,
paveldėtos iš… neįvykusių vakarienių.

Kiekviena apkalba – šaltas apklotas
mirusiam ryšiui.

Neatrašysiu į jūsų laiškus,
į skambučius neatsiliepsiu.
Ačiū Dievui, bent pavardės nesutampa.

Jūs – kaip relikvijos,
absoliučiai beprasmiškos.
Nuo pat gimimo nudžiūvęs
genealoginis medis.

Giminė – tai nelaimė genetinė,
dulkės ant senų servetėlių.
Paprasčiausi miesčionys,
pridauginę savo miesčioniškų
kopijų.

Teta šypsos – lyg būtų laiminga,
bet jos veidas – numirėlio kaukė,
užsilikusi nuo komunizmo statybos laikų.
Dabar ji būrimų salono žvaigždė,
kurgi ne.

Giminė – tai baldas, Prokrusto lova,
į kurią tave kviečia maloniai prigulti
ir pririša gėdos virvėmis.
„Tu kaip mes…“

Mano kraujas paveldi nebent
jūsų šabloną, kurį laužau dygėdamasis.

Mano venose raitosi atsiribojimas:
nes genetika tik kartoja be gėdos save,
kaip avelė Dolė.

Jūsų pasauly vardai turi svorį, bet svoris –
cementas pigiam postamentui,
kuris tempia į dugną.

Geidžiu būti ištrintas iš jūsų albumų,
bet laisvas kaip skausmas, kuris pagaliau nebežino,
kam jis priklauso. Tik ne jums.

Jūs ne mano šeima – vien tik popierius,
kurį aš suplėšiau prieš sumokėdamas
už pašto ženklą. Ir neišsiunčiau laiško.
Nenusipelnėte netgi tiek.

Jūsų veidai – lipdukai,
kuriuos tenka nuplėšti nuo sienos
su pasibjaurėjimu, nudraskyti nuo savo širdies.

Kai jūs švenčiate savo gimtadienius
ir pripildote feisbuką cukrinių dūmų –
man tai kvapas svilėsio, kurio nebepermuš
jokia dovana.

Esu kaip tas randas,
kurį laikykite po marškiniais,
kad nieks nematytų, bet jums primintų:
kažkas pabėgo nuo jūsų
ir išdrįso negrįžti.

IŠSIKROVUSI DIEVO BATERIJA

Tikėjimo indikatorius mirksi
kaip širdies monitorius.
Bandžiau aš atleisti visiems, 
kuriuos įžeidžiau,

atšaukiau kaltę tarsi
prenumeratą. Dabar aš naktinė 
lempa, mirguliuojanti iš praeito 
ryšio su Juo.

Rožinis neužsiveda ant mano pirštų.
Malda – sena aplikacija,
nebeveikianti naujoje sistemoje.
Dievas prijungtas,

bet ne prie manęs. Tarp mūsų kabelis,
nutrūkęs po nuopuolio. Aš sakiau Jam: 
„atsiųski ženklą“, bet gavau tik reklamą
apie atleidimą nuo nuodėmės.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2025-11-10
Tags: