Neseniai miręs Robertas Redfordas priminė, kiek daug įsišaknijusių įsitikinimų apie Amerikos demokratiją sujaukė filmas „Visa prezidento kariauna“ (All the President’s Men, 1976). Alano J. Pakulo kūrinys atskleidė 1972 m. Votergeito skandalą (kai Richardo Nixono perrinkimo kampanijos nariai buvo pagauti slapta įrenginėję klausymosi prietaisus Demokratų Nacionalinio Komiteto Votergeito komplekse) ir sustiprino įsitikinimą, kad Amerikos valdžios institucijos yra korumpuotos.

Galbūt ne visi sutiko su niūria Pakulo vizija, tačiau jis nebuvo vienas. Pastaraisiais dešimtmečiais Oliveris Stone’as, kaip ir Martinas Scorsesė bei jų primtakas Frankas Capra, taip pat kūrė „tautos analizės“ kiną. Tokie filmai dažniausiai stengėsi atspindėti, o neretai ir kritikuoti tuo metu šalyje vyravusią nuotaiką.

Paulo Thomo Andersono naujausias filmas „Mūšis po mūšio“ (One Battle After Another, 2025) primena, kad ir šiandieninėje kultūroje yra vietos provokuojančiam kinui. Kartu su neseniai pasirodžiusiu rež. Ari Asterio „Edingtonu“ (Eddington, 2025), šie nauji „tautos analizės“ filmai, nagrinėdami stulbinančias, didingas istorijas, tyrinėja krizės ištiktą Ameriką.

Abu jie kalba apie griūvančios socialinės tvarkos chaosą. Abu, bet ypač „Edingtonas“, taip rizikuoja pasiduoti chaosui, kad galiausiai tampa nenuoseklūs.

Terminas „nenuoseklumas“ pasirinktas neatsitiktinai. Viena iš esminių devintojo dešimtmečio kinotyros knygų buvo Robino Woodo „Nenuosek­lus tekstas. Naratyvas septintajame dešimtmetyje“. Atsigręždamas į to laikotarpio kiną, Woodas teigė, kad „čia nenuoseklumas nebėra paslėptas ir ezoterinis: filmai tarsi skilinėja mums prieš akis“. Šiems kino kūriniams būdinga beveik tas pats: pasitelkus chaosą, jie iškelia kažką apie mūsų laikus, kas lieka neįmenama, ir atskleidžia nenuoseklumą, į kurį grimzta ir jų pasakojimas, ir pati dabartis.

Kadras iš fimo „Mūšis po mūšio“ (rež. Paulas Thomas Andersonas, 2025)

„Edingtono“ veiksmas vyksta pandemijos metu dykumos miestelyje ir tarsi šokinėja nuo vieno konflikto prie kito. Šerifas Džo Krosas (akt. Joaquinas Phoenixas) atsisako dėvėti apsauginę kaukę ir šis, rodos, smulkus pažeidimas netrukus išrovokuoja susidūrimą su senu priešu ir konkurentu meilėje meru Tedu Garsia (akt. Pedro Pascalis). Prisirinkęs idėjų iš MAGA (Make America Great Again) kampanijų, Krosas kandidatuoja į naujojo mero pareigas.

Crossas gyvena su sąmokslo teorijomis besižavinčia anyta Daun (akt. Deirdre O’Connell) ir vis labiau į psichikos ligą ir izoliaciją nyrančia žmona Luisa (akt. Emma Stone).

Tuo metu paslaptinga įmonė netoli miesto stato duomenų centrą, o po George’o Floydo nužudymo prasideda rasiniai neramumai. Bet tai tik pradžia.

Režisierius A. Asteris vargu ar galėjo prigalvoti dar daugiau probleminių aspektų šioje istorijoje. „Edingtono“ turinys sudėtingas, o pasakojimas baigiasi ilga susišaudymo scena, kuri jau ir taip pernelyg ištemptą filmą paverčia absoliučia sumaištimi.

„Mūšis po mūšio“, kaip ir „Edingtonas“, yra tikras amerikietiškas filmas. Asteris savo neovesterną nufilmavo klasikine „Panavision“ technika, o Andersonas žengia dar toliau ir, sekdamas „Brutalistu“ (The Brutalist, rež. Brady Corbetas, 2024), sukuria „VistaVision“ kopiją, formatą, kuris geriausiai atrodo 70 mm ekrane. Šie formatai primena didingus 1960-ųjų Holivudo epus ir sustiprina filmų istorinę atmosferą – tiek kinematografinę, tiek socialinę.

Dar vienas „Mūšis po mūšio“ istorinis sluoksnis – Andersonas remiasi medžiaga, pagrįsta Thomo Pynchono knyga „Vinelandas“. Jis atnaujina kaleidoskopinius „Vinelando“ 70-ųjų revoliucinius judėjimus, paversdamas herojų, senstantį hipį vardu Bobas (akt. Leonardo di Caprio), išgalvotos grupuotės „French 75“ pėdsakui iš praeities. Jo mylimoji Perfidija Beverlė Hils (akt. Teyana Taylor), vedina ideologijos, vadovaudama gaujai plėšė bankus, sprogdino pastatus ir vadavo sulaikymo centrų belaisvius: „Laisvos sienos, laisvi pasirinkimai, laisvi nuo baimės.“

Bobas, vienišas tėvas, auginantis dukrą Vilą (akt. Chase Infiniti), leidžia dienas atsiskyręs nuo pasaulio – nesusišukavęs, rūkydamas žolę ir žiūrėdamas klasikinius politinius filmus, tokius kaip „Alžyro mūšis“ (The Battle of Algiers, 1966). Viskas (daugmaž) gerai, kol į jų gyvenimą negrįžta žiaurus kariuomenės veteranas pulkininkas Lokdžojus (akt. Seanas Pennas), tikintis esąs tikrasis Vilos tėvas ir siekiantis susigrąžinti „dukrą“.

Kadras iš filmo „Edingtonas“ (rež. Ari Aster, 2025)

Kaip ir „Edingtonas“, „Mūšis po mūšio“ iš esmės yra šeimos melodrama. Filmas pasitelkia klasikinius blogo ir gero tėvo bei konfliktiškos motinos įvaizdžius, keldamas abejonę šeimos institucijos teisėtumu. Ant šios istorijos griaučių Andersonas stato viziją apie Ameriką po Obamos, kurioje dominuoja šešėliniai korporatyviniai interesai, tęsiama imigrantų gaudynių ir deportavimo politika bei įsigalėjusi baltųjų vyrų, siekiančių asmeninio keršto, elito tvarka.

R. Woodas savo 80-ųjų Amerikos kino apmąstymus baigė prognoze, kad kūrėjų filmuose nenuoseklumas atskleidžia vieną neišvengiamą sprendimą: logišką radikalizmo būtinybę.

Asteris ir Andersonas pažiūrėjo radikalizmui tiesiai į akis ir atmetė jį kaip dar vieną žlugusią ideologiją. Nė vienas jų neįvardija jėgų, stovinčių už vizijos apie Amerikos demokratijos pabaigą, ir, tiesą sakant, dabartinė politinė krizė kilo 2024 m. pradžioje – jau sukūrus abu filmus.

Ten, kur Asteris mato tik kraujo praliejimą ir bejėgiškumą, Andersonas laikosi trapaus utopizmo, šiandien tiek mažai tikėtino, kiek kartu ir guodžiančio. Gali būti, kad po filmo kino salėje vėl įsižiebus šviesoms atmintyje liks tik bauginantys vaizdai iš sulaikymo centrų ir imigrantų suėmimų siaubas. Būtent tai paskatino Steveną Spielbergą pavadinti šį „beprotišką“ filmą daug aktualesniu, nei Andersonas galėjo įsivaizduoti.

***
APIE AUTORĘ. Prof. Ruth Barton yra Dublino universiteto Šv. Trejybės koledžo (Trinity College) absolventė. Baigusi šiuolaikinių kalbų studijas, mokėsi tekstų kūrėjos specialybės Dubline, paskui persikėlė į Londoną – ten dirbo kino parodų ir reklamos srityje. Įgijo kino studijų magistro laipsnį Dublino universitete (baigė su pagyrimu), o vėliau – daktaro laipsnį, apgynusi disertaciją „Nuo istorijos iki paveldo: istorijos ir praeities vaizdavimas šiuolaikiniame airių kine“. Šiuo metu ji eina Šv. Trejybės koledžo Kūrybinių menų mokyklos vadovės pareigas. R. Barton yra pasaulinio lygio autoritetas airių kino srityje ir daugelio knygų bei straipsnių šia tema autorė, airių-amerikiečių kino ir televizijos bei airių Didžiojoje Britanijoje esė rinkinio redaktorė. Kiti jos mokslinių tyrimų interesai apima žvaigždžių kultą ir diasporos studijas. Barton parašė bestseleriu tapusią kritinę biografiją apie kino žvaigždę Hedy Lamarr ir airių tyliojo kino režisierių Rexą Ingramą. Ji buvo Konkordijos universiteto Monrealyje ir San Paulo universiteto Brazilijoje kviestinė profesorė. Nuolat dalyvauja radijo laidose kaip kino istorikė bei kino kritikė ir yra ilgametė visuomenės įsitraukimo į meną ir humanitarinius mokslus puoselėtoja.

***
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com)
pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Beatričė Rugenytė