Hibridiniai menotyrininkai – tai savotiški kultūros laukų mutantai, evoliucionavę iš įvairių „grynųjų“ rūšių: vieni būna meno kritikai – kandūs, pikti ir nuolat gyvenantys nuoskaudoje, kad niekas taip ir neįvertino jų genialios įžvalgos apie kokią nors 1998-ųjų bienalę. Kiti – akademikai, pasinėrę į tokią teorinę gelmę, kad nuo reflektuojamojo paviršiaus jų jau nepasiekia nei saulės šviesa, nei aktualūs kultūros procesai. Yra ir menotyrininkų-referentų, kurie kruopščiai atrajoja jau matytus ir girdėtus dalykus, o tada ramiai pateikia tai kaip „naują perspektyvą“. Menotyrininkai-kuratoriai – vyraujanti rūšis: jie kuruoja koncepcijas, akrobatiškai valdo biudžetus ir projektus, o menotyrine veikla užsiima tik tada, kai užkliūva už kokio konceptualaus akmens, situacijos, kai kažkurį meno objektą ar reiškinį ima analizuoti kolegos, vertinti paprasti mirtingieji. Hibridinis menotyrininkas, priešingai, yra tarsi kultūrinė kempinė – sugeria teorijas, patirtis ir vaizdus iš skirtingų disciplinų, kad vėliau juos perkeistų į naują meno kalbą. Vienu metu jis gali rašyti ir teorinį, ir meno populiarinimo straipsnį, koordinuoti performansą viešojoje erdvėje, instaliuoti parodą ir leisti fanziną apie absurdiškus kultūros įvykius. Jis neklausia, kur baigiasi kritika ir prasideda kūryba, nes viską regi kaip vieną lauką, kurį reikia ne tiek prižiūrėti, kiek perarti, užsėti ir patręšti ironija. Hibridinis menotyrininkas – tai meno pasaulio bastūnas, gimęs iš kritiko kandumo, akademiko teorinės miglos ir kuratoriaus gebėjimo žongliruoti terminais, sumanymais, grantais, kūriniais ir menininkų ego. Trumpai tariant, jis yra kūrybinis laidininkas, jungiantis tyrimo tikslumą ir avantiūros svaigulį. Su eseistu, menotyrininku, Nacionalinės dailės galerijos kuratoriumi Ernestu Parulskiu kalbuosi apie šiuolaikinį meną, jo estetiką ir kūrybinius virsmus, kultūros procesų raidą Lietuvoje.

Televizijos bokštas / Šv. Kazimiero bažnyčia (iš serijos „Betonas ir barokas“), 2014

FILTRAS

Kaip apibūdintum savo estetinį filtrą? Kas Tau atrodo gražu, kas patrauklu, o kas – nemalonu, dirgina, atstumia? Koks vaidmuo tenka kontekstui, kultūrinėms nuorodoms ar asmeninėms patirtims?

Mano vizualusis estetinis filtras nėra tankus ir praleidžia labai plačią įvairių grožių pasiūlą. Nors esu matęs ir tebematau gana daug meno kūrinių, kurie mane žeidžia fiziologiškai – tai gali būti ir spalvų dermė, linijos, videokadrai ar instaliacijos konstrukcija, bet jų pamatymas didelių problemų nesukelia – jų nežiūri, ir tiek. Blogiau, kai meno kūrinių išvengti nepavyksta, pavyzdžiui, bjauraus pastato savo įprastame maršrute. Kita vertus, erzinančių menų statusas visiškai pasikeičia, kai jie tampa retenybe ar egzotika. Atsidūręs mažai lankomoje Vilniaus vietoje bei žinodamas, kad už kampo stovi labai negražus namas, tiesiog džiugiai lauki būsimo vaizdo. Ir nebūtinai Vilniuje. Kaune taip pat pagaunu tokių – ypatingų – akimirkų.

KLASIFIKACIJA

Ar Tavo estetinis požiūris laikui bėgant kito? Jei taip, kokie buvo ryškiausi lūžiai ar transformacijos? Kiek šį požiūrį formavo sąmoningas pasirinkimas, o kiek – aplinkybės, netikėti įvykiai ar atsitiktinumai? Kokią įtaką padarė studijos, kelionės, menas, kasdienės patirtys, santykiai su žmonėmis, o gal net vidinės krizės?

Man labai patinka klasifikaciniai klausimai, todėl atsakysiu kaip galėdamas tiksliau. Meno istorijos ir teorijos studijos Vilniaus dailės institute ir Dailės akademijoje (aš ilgai mokiausi ir užkabinau abu pavadinimus) davė bazę, kurios didžiausia vertybė – suvokimas, kad estetinis požiūris, tiek individualus, tiek ir kolektyvinis, nėra statiškas. Jis kinta nuolat, o šį kismą stebėti ar, jei norisi, puoselėti geriausia muziejuose, bienalėse ir meno mugėse. Visi šie dalykai yra Lietuvoje, bet dėl rezultatyvesnio „akies šlifavimo“ (šitaip meno mylėtojui būtiną procesą vadina Edmondas Kelmickas) verta pakeliauti ir į kitas šalis. Beje, vyresniems, artėjantiems prie septyniasdešimtmečio ar dar įspūdingesnio jubiliejaus, verta pasiruošti nepaprastai retai progai – 2027 m. Vokietijoje vienu metu vyks du labai svarbūs (būtini tiems, kurie stebi kolektyvinio estetinio požiūrio kaitą) vizualaus meno pasauliniai renginiai: „Dokumenta“ (penkerių metų intervalas) ir „Skulptur Projekte Münster“ (dešimties metų intervalas!), o Kaselį nuo Miunsterio skiria tik 150 kilometrų. Nors apie ką aš čia – visiems bus verta pasijudinti, ne tik septyniasdešimtmečiams. Kas dar liko? Kasdienybė? Ji, be abejo, estetinį požiūrį formuoja nuolat – dirbant meno muziejuje kiekviena diena yra intensyviai menotyrininkiška.

PARADOKSAS

Ar Tau apmąstant meną svarbi ironija? Arba estetinis paradoksas? Ką laikai sėkme parodoje – konceptualų aiškumą ar žiūrovo reakciją? Ar šiais aspektais gali padėti kuratorius, tapdamas menininko partneriu bei vėliavnešiu?

Na, negaliu sakyti, kad apie meną mąstau daug, bet, susiaurinus „meno apmąstymo“ imtį iki „galvojimo, kaip padaryti parodą“ imties, drąsiai sakau, kad paradoksalumas, kaip vizualaus pasakojimo triukas, man yra gerokai svarbesnis už ironiją. Kurios, pagalvojus, niekada ir nebuvo. Ironija yra netiesioginė moralizavimo forma ir kaip meninio naratyvo organizavimo taktika veikia labai nerezultatyviai. Nors pagunda pamokslauti kartais tokia stipri, kad būna sunku atsispirti.

Nemanau, kad konceptualus eksponavimo aiškumas ir pozityvi lankytojų reakcija yra opozicijos. Visos parodos yra žiūrovams skirta pramoga, o jų žanrų – labai daug: nuo akademinių ar edukacinių projektų iki naratyvinių, kritinių ar atmosferinių ekspozicijų, bet visuomet galima pamatyti, kad renginys (kokio žanro jis bebūtų), turintis aiškią koncepciją, sulaukia teigiamo lankytojų atsako. Su menininkais šiuo metu nebedirbu, kuruoju tik retrospektyvines dizaino antropologijos parodas, kurias įgyvendinant pagrindine kuratorine taktika tampa man priimtino vizualaus siužeto kūrimas. Na, o jei žvilgtelėčiau į jaunystę, kai daug dirbau su menininkais, buvau jų partneris su „kritinio filtro“ teisėmis.

Fabijoniškės / Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (iš serijos „Betonas ir barokas“), 2001

PARODA

Ar esi kada nors sąmoningai kuravęs parodą kaip tam tikrą vizualinę provokaciją – tokią, kuri tyčia kelia klausimus, trikdo žiūrovų įpročius ar skatina juos permąstyti savo nuostatas? Jei taip, kokia buvo pagrindinė idėja ar konceptas, kokiomis priemonėmis siekei šio efekto ir kaip reagavo auditorija?

1991-ais, kai įkūriau kelis metus intensyviai veikusią kvaziinstituciją „Naujosios komunikacijos mokykla“, surengėme daug parodų ir kiekvieną iš jų pozicionavau kaip vizualinę provokaciją. Kai kurios jų tokiomis beveik ir tapo – į jas atkreipė dėmesį ne tik nišinė bendruomenė. Vieną parodą iš šios kategorijos surengiau 1992 m. pabaigoje Vilniaus dailės parodų rūmuose (prieš pusmetį iki jų virtimo į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Idėja susiformavo vartant nežinia kokiais keliais į rankas pakliuvusius pašto ženklų katalogus. Viename pamačiau 1921 m. išleistą Lietuvos oro pašto ženklų seriją. Paveiksliukas visuose septyniuose ženkluose buvo vienodas – visiškai nuoga, visu ūgiu nupiešta sparnuota moteris stovi pusiau profiliu į žiūrovą ir iškeltose rankose laiko lyg ir monoplaną. Mane nustebino aiškaus erotizmo, šviežiai Nepriklausomybę paskelbusios valstybės, filatelijos ir aviacijos pranešimų disharmonija, juo labiau kad 1921 m. jokio oro pašto (pasitikrinau enciklopedijoje) Lietuvoje dar nebuvo. Įdėmiai ištyrinėjęs katalogus, supratau, kad rankose turiu puikų faktą – Lietuva yra pirmoji valstybė pasaulyje, savo pašto ženkle pavaizdavusi nuogą moterį! Su tuo reikėjo kažką daryti. Šiandien sprendimas būtų aiškus – įrašas socialiniuose tinkluose ir ramu. Na, o anuomet teko organizuoti parodą. Sugalvojau nepaprastai klampią koncepciją (neseniai radau savo rašytą tos parodos anotaciją – visiškai nesupratau pranešimo), dėl didesnio epatažo parodą pavadinau „Pornografija“, sukviečiau menininkus, kai kurie net specialiai sukūrė kelis darbus. ŠMC puslapyje, prie buvusių parodų, vis dar yra fotomenininko Gintauto Trimako nuotrauka.

KULTŪRA

Kaip vertintum šiuolaikinę Lietuvos parodų kultūrą, jei žvelgtum į ją antropologo, tiriančio mūsų laikmečio estetinį audinį, akimis? Kokie turinio ir pateikimo pokyčiai padėtų ne tik džiuginti žiūrovą dabar, bet ir išlikti reikšmingais renginiais po kelių dešimtmečių? Kaip apibūdintum šiandieninį Lietuvos kultūrinį klimatą – ar jis tave labiau skatina kurti, diskutuoti, ar, priešingai, kelia frustraciją?

Kadangi parodas, prie kurių tektų dirbti, atsirenku, tai didelio susierzinimo niekada nepatiriu. Tačiau yra vienas nemalonus žanras – kai menininkai eksploatuoja mokslą, vadindami tai SciArt, BioArt, Data Art ir panašiai. Aš, be abejo, teoriškai suprantu, kad mokslo ir meno sinergija gali būti įtaigi, bet realybėje tokio kūrinio nesu matęs. O tai, ką mačiau, yra arba diletantiška mokslo imitacija, arba mokslinių procesų, aplinkos estetizavimo produktai, kuriuos reikėtų vadinti, geriausiu atveju, peizažais, o tiksliausias terminas – mokslingos dekoracijos. Didžiausia šio žanro bėda – meninio tikslo miglotumas: lyg ir norima interpretuoti mokslą per meną, bet galiausiai išstenamas sąmoningai komplikuotos edukacijos ir estetinių metaforų hibridas, kuris verčia jaustis kvailinamam. Tai nėra malonu. Frustracija yra labai stipri emocija. Man pavyksta jos išvengti, liekant prie įprasto ir psichiškai nekenksmingo burbėjimo, kuriam kultūros gyvenimas vis duoda pretekstų. Bet tavo klausimas privertė padaryti greitą savianalizę, rezultatai parodė, kad pozityvieji patyrimai užgožia burbėjimą. Žinoma, tai susiję su profesine veikla, todėl tas patirtis galima vadinti nišinėmis, bet kai pamatai parodas naujuose Sapiegų rūmuose, naują Kauno miesto muziejaus ekspoziciją rotušėje ar pritrenkiantį, irgi naują, Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose, o statistika rodo nuolat augantį Lietuvos muziejų lankomumą, burbėti kaip ir nebereikia. Nors kartais – būtina.

Lazdynai / Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (iš serijos „Betonas ir barokas“), 2001

AUTONOMIŠKUMAS

Kaip manai, ar kultūra Lietuvoje vis dar yra autonomiška menininko bei eilinio kultūros vartotojo erdvė, ar dažniau tampa komunikacijos „išeiga“, t. y. tiesiog produktu, priemone? Ar menas privalo būti prieinamas ir suprantamas, o gal turi teisę būti bent šiek tiek per se?

Na, nesutikčiau su taviškiu „vis dar“. Kūrybos rezultatas visuomet transformuojasi į kultūros produktą, o jo paklausa yra civilizacijos variklis. Tiksliau formuluojant, reikėtų sakyti „paklausos“, ir būtent paklausų daugybėje atsiranda arba gali atsirasti tavo minima autonomiška menininko ir jo kūrybos vartotojų erdvė. Tačiau autonomiškumas harmoningai dera su visomis kitomis kultūros produkto paklausomis ir pasiūlomis, tad čia vis tiek neatsiranda vietos „vis dar“ intonacijai. Skaitydamas meno rinkos istorijos ir teorijos paskaitas Vilniaus dailės akademijoje, vieną skirdavau pokalbiui su studentais apie jų karjeros mūrijimo taktikas. Net ne pokalbiui, o tiesmukam aiškinimui, kad publikai rodomas menas nebūtinai turi būti suprantamas, bet privalo būti paaiškintas. Tai yra vienas iš būtinųjų menininko profesijos gebėjimų. Jo neturint, nebus ir karjeros. Nors viskas gali būti ir kitaip – esminei sukuriamo meno daliai jokių paaiškinimų nereikia. Ypač tai tinka fotografijai. Talentinga nuotrauka suveikia nedelsiant, o geniali – pritrenkia akimirksniu. Pavyzdžiui, kartais feisbuko įrašų juostoje šmėkšteli Remigijaus Pačėsos (1955–2015) nuotraukos, jas pamatęs apstulbstu. Tobula fotografija sukelia nepaaiškinamą džiaugsmą.

FOTOVAIZDAS

Ką Tau reiškia fotografija? Ar ji tik stebėjimo ir fiksavimo taktika, būdas pagauti akimirką, ar vis dėlto konceptuali raiška, leidžianti konstruoti prasmes ir vizualinius pasakojimus, netgi kritiką? O gal matai ją kaip asmeninį dienoraštį, (pa)tyrimo įrankį, galbūt kaip kūrybinę platformą, kurioje vaizdas tampa minties tąsa? Kiek joje yra būtino dokumentavimo, o kiek gali sutilpti tavo paties idėjų ir vizijų?

Man fotografija – lyg vaizdinė užrašų knygutė. Seniau, analoginės fotografijos laikais, ji buvo pildoma neintensyviai – na, užtrukdavo, kol vonią paverti laboratorija. Skaitmena veiksmą pagreitino, tad dabar užrašinė pildoma nuolat. Beveik viskas, ką turiu, yra eksponavimui ruošiamų kūrinių nuotraukos, kurias retkarčiais keičia kadrai su elektros, dujų ir vandens skaitiklių duomenimis. Gana greitai supratau, kad neturiu fotografo žvilgsnio. Atsimenu, kartą su savo broliu Liudu Parulskiu nusipirkom dvi vienodas, anuomet labai neblogas, „Minolta Dimage 7“ kameras ir pradėjom jas bandyti. Fotografavau tą patį, ką ir Liudas, bet jam tiesiog tarsi iš niekur pavykdavo parduoti tinkamas „viršelis“, o man nieko neišėjo. Dar kartą į fotomeną pabandžiau įbristi, perskaitęs Agnės Narušytės „Nuobodulio estetiką Lietuvos fotografijoje“, kurioje buvo pacituotas vienas žymus meistras. Jis sakė, kad reikia fotografuoti nežiūrint, ir tada viskas pavyksta. Man patarimas patiko, tad gal pusvalandį vaikščiojau su kamera rankoje ir fotografavau nežiūrėdamas. Tą kartą mano ryžtą sunaikino mėgėjiškumas – laikiau pirštą ant objektyvo, pusvalandis darbo nuėjo niekais ir aš galutinai lioviausi ieškoti kelių į fotografijos meno bent prieangį.

ATVEJIS

Kaip vertini menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio fotografinę veiklą ir jos sėkmę? Ar ji, Tavo manymu, turi įtakos platesniam Lietuvos fotografijos laukui, inspiruoja kitus kūrėjus, ar kelia diskusijų dėl savo meninės krypties ir turinio? Kaip tokie individualūs pasiekimai apskritai veikia kūrybinę bendruomenę – skatina sveiką tarpdisciplininę konkurenciją ar kritiškesnį, netgi atsainesnį žvilgsnį – juk tai „nepagrindinė veikla“?

Kai pirmą kartą išvydau Virginijaus urbanistines nuotraukas, buvau pritrenktas. Pamačiau jas vakare, o ryte, eidamas į darbą, įnirtingai dairiausi, ieškodamas ko nors, kad galėčiau bent paimituoti Virginijaus stilių. Porą kartų net išsitraukiau telefoną, bet, atėjęs iki Nacionalinės dailės galerijos, nurimau ir vėl baigiau su menine fotografija. Beje, mane nuolat džiugiai nustebina vizualūs menininkai, mano draugai ir pažįstami, kurie ima ir atsiskleidžia literatūroje. Nors stebėtis lyg nereikėtų – juk yra daugybė istorinių atvejų: Bruno Schulzas, puikus grafikas ir svarbus rašytojas, Leonora Carrington, Jeanas Cocteau, Williamas Blake’as. Bet kai tai įvyksta mano akyse, kai pamatau, kad talentingų dailininkų tekstai – Mikalojaus Vilučio esė (jau trys knygos išleistos!) ar Dariaus Žiūros „Diseris“ – yra akivaizdžiai puiki literatūra, vis tiek kažkodėl nustembu.

Jasinskio g. 16a / Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (iš serijos „Betonas ir barokas“), 2015

ATEITIS

Įsivaizduok, kad Tavo kūryba – kontrabandinė siunta ateities kartoms, kuri prasmuks pro laiko vartus kaip cigaretės pro muitinę. Ir jokio naivaus – „gal jie mus supras“. Todėl paliekame tai, kas neišeis iš mados: vaizdą, kurio neįmanoma išgūglinti, sakinį, kurio algoritmas neperkramtys, garsą, kurio nepaaiškins jokie subtitrai. Mūsų kūriniai turi veikti kaip slapta instrukcija – tiems, kurie norės žinoti ne tik ką darėme, bet ir kodėl. Juk jei jau siunčiam „Voyager“, tai ne tam, kad būsimos kartos pasakytų „kaip gražu“, o pripažintų – „velniai rautų, jie žinojo, ką daro“. Kaip reikėtų formuoti tekstą ir vaizdą, kad jie po mažiausiai penkiasdešimties metų neprarastų aktualumo?

Pirmiausia verta susitelkti į teksto ir vaizdo frag­mentus, tačiau juos reikėtų sumažinti iki esminių dalių – iki siužeto. Kai atsiranda aiškus siužetas, viskas tampa paprasčiau: jį galima susieti su asmenine patirtimi, išskaidyti į atskirus vizualinius ar tekstinius elementus, prisiminti patirtis rengiant parodas bei visas tas frustracijas, kurios neatsiejamos nuo jų organizavimo.

Žvelgiant retrospektyviai į fotografijos archyvus, kyla sumišimas ir neviltis, bet kartu ir noras turėti laiko mašiną. Jei tokia egzistuotų, tikrai žinočiau, ką fiksuoti Lietuvoje prieš penkiasdešimt metų ir perkelti į šiandieną, taip pat galėčiau sudaryti sąrašą, ko anuomet fotografuoti nereikėjo: reprezentacinių ir kitokių portretų, paradinių nuotraukų ir industrinės kasdienybės.

Ko labiausiai trūksta šiandien? Ogi, tų paprastų, kasdienių akimirkų – banalių smulkmenų, kurios dabar atrodo nereikšmingos, bet ateityje galėtų tapti puikiu palikimu būsimiems tyrinėtojams. Trūksta „normaliosios“, netgi banaliosios rutinos nuotraukų. Žiūrint į tą pasiūlą, kurią neįtikėtinais kiekiais pateikia dabartiniai fotografai, ir, vėlgi, grįžtant laiko mašina šiek tiek atgal, trisdešimt procentų instagraminių nuotraukų – nakties rūkas, gatvės šviesos, įvairių filtrų suteikiama atmosfera, kompiuterinės manipuliacijos – viskas, kas dabar atrodo įprasta, anuomet būtų buvę vertingi lobiai. Kur link suku? Juk tiksliai neįmanoma pasakyti, ką reikia fotografuoti dabar, kad po penkiasdešimt metų būsimasis kuratorius, kuris rengs tekstų ir vaizdų parodą, gautų tą medžiagą, iš kurios galėtų sukonstruoti savąjį ekspozicijos ar katalogo siužetą. Spėjimas – tai užsakymas sau pačiam. Pamenu, turėjau ir siužetą, ir tekstą galvoje, tačiau užsimušdamas ieškojau 1978 m. fotografijos, kurioje stovėtų du mokiniai su mokyklinėmis uniformomis, vienas iš jų laikytų rankose plastikinį maišelį su užrašu „Marlboro“, kitas – maišelį su „Wrangler“ džinsų nuotrauka. Jei būčiau radęs, galėjau parašyti bombinį tekstą. Bet tokio atvaizdo nėra! Akivaizdu, jog reportažinių vaizdų gerbėjai turbūt fiksavo bendrybes, „pozuotojai“ stengėsi slėpti maišelius – galvojo, kad tai bus banalu. Šiandien regiu tokią pačią situaciją ir dėl vieno esu tikras: niekam niekada nebus įdomūs nei portretai, nei autoportretai, nei gražūs vaizdai.

Liudo Parulskio nuotraukos