„Nėra gyvenimo prasmės“, – sakė legendinis režisierius Peteris Greenaway’us. „Norėjau tą patį pasakyti, – šypsosi Juozas Budraitis. – Bet paskui pagalvojau, gal vis dėlto yra. Mes išmesti į pasaulį prieš savo valią – nei prašėm, nei planavom. Praeities nebėra, ateities dar nėra, lieka tik ši akimirka. Prasmė, jei tokia egzistuoja, galbūt yra tokia: nedaryti blogo ir būti sau teisingam.“

Nuo vaikystės Švėkšnoje – berniuko, piešusio „Paskutinę Pompėjos dieną“ – iki kino, pakeitusio jo gyvenimą – Budraitis viską stebi tyliai, su pagarba. Atsitiktinis kvietimas filmuotis buvo lemtingas – nuo to laiko jis nebegrįžo prie teisės ir pasirinko meną. Visą laiką, kaip sako pats aktorius, ieško ne prasmės, o tiesos tame, ką daro.

Vėliau jis pasakė, kad ji yra.

Pakalbėkim apie tas paieškas.

Prasmė šiuo metu – gyventi taip, kad aš pats sau neturėčiau priekaištų. O dažniausiai tik atsisukęs atgal supranti, kad pasielgei arba kažką padarei negerai. Mažiausiai mąstau apie tą prasmę. Aplinkybės labiau galvoja už mus. Tarkim, man nei iš šio, nei iš to atsirado pasiūlymas filmuotis juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965) ir visą gyvenimą pakeitė. Atsisakiau jurisprudencijos ir kitų dalykų, nuėjau kino bėgiais pirmyn.

Ar jūs lig tol nenorėjote tapti aktoriumi?

Ne.

„Niekas nenorėjo mirti“ padiktavo likimą?

Mokykloje gi aš vaidindavau. Buvome pastatę Kazio Sajos pjesę „Silva studentauja“.

O vėliau kūrėte vaidmenis Vilniaus universitete pas Petrą Limantą. „Kiemo teatras“ buvo puikus visuomet.

Kai suvaidinome Prospero Mérimée „Šventojo Antano gundymą“, Stefanija Nosevičiūtė aktų salėje priėjusi prie manęs sako: „Tau reiktų pagalvoti apie aktoriaus karjerą.“ Bet aš gražiai nusišypsojau, padėkojau už komplimentą ir pabėgau šalin.

Paskiau antras kartas buvo, kada režisierė Aurelija Ragauskaitė kūrė jaunimo teatrą. Pasikvietė mane į konservatoriją, pastatė prie palangės, davė degtukų dėžutę ir sako: „Na, padaryk ką nors su ja.“ (Juokiasi.) Tai ką aš? Vaidinti gi nemoku, nenoriu. Atidarinėjau, spragsėjau visaip, stačiau taip ir kitaip. Jinai sako: „Norėčiau pakviesti, statysim „Romeo ir Džuljetą.“ Pasiūlė Romeo vaidmenį, bet pabėgau. Trečią kartą režisierius Vytautas Čibiras kvietė į savo teatrą.

Dar teisės studijų metais?

Taip, teisę studijuojant. „Ateikit tada ir tada į teatrą, pasikalbėsim, norėčiau pasiūlyti darbą.“ Filmavausi, o jie statė kažkokią inscenizaciją, gal net „Sodybų tuštėjimo metą“. Norėjo mane pakviesti, ir aš pasižadėjau, bet atėjau iki Dramos teatro, atsistojau prie šiukšlių dėžės, cigaretę rūkau, rūkau, paskui ją gesinu ir galvoju: ne, neisiu, ir nudrožiau kavos gerti… Žalakevičius, mane pasikvietęs į „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo paviljoną, pastatė prie sienos, aprengė lininiais drabužiais ir paliepė: „Būk čia.“ Matau: Algimantui Masiuliui duoda pastabas, Regimantui Adomaičiui, Donatui Banioniui, su jais šnekasi, kažką aiškina, o aš sau stoviu ir stoviu. Nusibodo, tad rankovę savo marškinių taip kramtau (rodo, kaip kramtė), žiūriu – šautuvas į mane lekia. Galvoju, kas čia metė, nė nepastebėjau. Pasistačiau jį tarp kojų ir toliau stoviu, vieną koją ant suoliuko užsikėlęs. Sako: „Nufilmuota – viskas.“ Ką? Nufilmuota? Man nieko nereikėjo daryti… Bet paslaptis visa – kas mane sugundė likti kine, – pats Žalakevičius. Regina Vosyliūtė paklausė: „Ar sutiksi filmuotis – trylika rublių už dieną?“ „Kiek? – perklausiau. – Trylika? Puiku!“ Stipendija buvo dvidešimt keturi per mėnesį. Tai kur čia nesutiksi.

Kai jau pradėjom dirbti, stebėjau Žalakevičių. Visada buvau uždarokas, linkęs į savistabą. Jo visi prigalvoti dalykai ir va šita (stuksena į pakaušį) galva man darė milžinišką įspūdį. Pamenu, sykį kažkur atsisėdęs skaičiau Rockwello Kento „Čia aš, Viešpatie“. Tai amerikiečio dailininko ir rašytojo, pasakojusio apie Grenlandiją, biografija. Jis kurį laiką ten ir gyveno. Žiūri Žalakevičius į mane, žiūri ir klausia: „Ką tu čia skaitai?“ Atverčiu viršelį – stambiom raidėm parašyta: „Čia aš, Viešpatie“. Pažiūrėjo ir nuėjo. Literatūra mus siejo visą gyvenimą: arba jis klausdavo, arba aš jam pasiūlydavau kokią nors knygą. Jo asmenybė mane jaudino taip stipriai, kad troškau kiek galima ilgiau su juo būti, bet kartu ir jo varžiausi. Buvau labai nedrąsus berniokas iš Švėkšnos. Kiti tarpusavy šnekėdavosi susėdę, o aš nelįsdavau į tą kompaniją. Jei nekviesdavo – negi eisi…

Vakar pažiūrėjau „Jausmus“. Nuostabus kūrinys, geriausias iki Nepriklausomybės sukurtų lietuviškų filmų, Žalakevičiaus scenarijus.

Taip, ir jis labai aktyviai dalyvavo visame procese.

Kiekvienas sakinys netuščias, svarus, į dešimtuką.

Ir įtaigus. Nepažįstamas žmogus gatvėje mane sustabdė ir sako: „Ačiū už „Jausmus“, kokie geri jūsų tekstai finale, kokia frazė – „Per daug kalbi“! Tai aš jam atgal: „Per daug kalbi, tamsta.“ Tai va, daro įspūdį.

Žalakevičius pats labai daug laiko praleisdavo aikštelėje. Algirdas Dausa buvo mažiau aktyvus, jis ne tiek kišdavosi į procesą, dirbo labiau kaip pirmasis režisieriaus asistentas, komandavo aikštelėje, o visa kūrybinė energija buvo Almanto Grikevičiaus. Jo ir Žalakevičiaus emocijos bei sumąstymai nuolat sutapo, o šis irgi tik su juo tardavosi. Scenoje, kur į sieną sudurstyti kabliai ir aš vaikštinėju jų fone, Almantas turbūt panaudojo Žalakevičiaus metodą, prisiminęs vieną sceną: kai malūne dalyvauju susišaudyme ir žliumbiu, režisierius prieina prie manęs ir sako: „Juozi, supranti, tavo tėvas nušautas.“ Susidirginau, apsipyliau ašaromis. Žalakevičius po dviejų dublių paprašė: „Išveskit Juozį į viešbutį!“ – suprato, kad man po šito snargliavimosi prieš grupę nejauku, gali būti trauma.

Tai nutiko filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“?

Taip. Ir tą patį metodą panaudojo Grikevičius „Jausmuose“ – priėjęs prie manęs sako: „Juozai, nežinau, kaip tą mizansceną sugalvoti, gal tu kaip nors čia pavaikščiok ar ką?“ Regina Paliukaitytė, vaidinusi Agnę, išduoda mane – savo vyrą – su mano broliu. Tai aš ten vaikštinėdamas susigraudinu, galbūt prisimindamas aną sceną malūne. Paskui tiesiog buvo sarmata, negalėjau į tai ramiai žiūrėti. Ar tokie išbandymai turi prasmę? Ne. Gyvenai tuo, kuo gyvenai, ir nekėlei klausimų, ar tai yra prasminga.

Jūs visą gyvenimą fotografuojate. Ar nenorėjote pasukti į vizualiuosius menus, studijuoti fotografiją, gal tapybą?

Paauglystėje ketinau stoti į Telšių dailės technikumą. Bet maniau, kad ten įstoja šventieji, išskirtinio talento žmonės. Vėliau įsitikinau, jog nieko panašaus, tikrai galėjau ir aš. Gal būtų tada pasisukę viskas kitaip? Nuo šeštos ar septintos klasės bendramoksliai nešdavo savo sąsiuvinius, kad jiems pieščiau, o jie gautų geresnį pažymį. Buvau įsimylėjęs tokią Ireną Šimkutę, tai jai gražiausiai paišydavau. Nežinau, koks jos likimas, būtų įdomu sužinoti, pirmūnė buvo. Troškau išbandyti aliejinį dažą, o tam reikia pinigų. Švėkšnos aklųjų kombinatas ieškojo žmonių, kurie galėtų iškasti duobę kalkėms gesinti: dviejų metrų gylio, trys ant keturių dydžio. Pasisiūliau, kad aš galiu. „Vienas?“ – „Vienas iškasiu.“ Dirbau sukandęs dantis kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Pūslės ant delnų, mama tepė jas lašiniais, paskui davė vilnones pirštines. Iškasiau, sumokėjo, ir pirmiausia, ką padariau, – nusipirkau aliejinių dažų, teptukų, mamai skarelę ir tėtukui kažką – gal kepurę, broliukams, sesutėms – saldainių. Tada pradėjau ieškoti drobės. O kur ją rasti? Sužinojau pasiskaitęs, kad reikia porėmį turėt, o ant to porėmio užtraukti audeklą. Kažkokį škudurą susiradau, bet per skystas. Radau mamos išmestą klijonkę nuo stalo. Galvoju, antra pusė labai gera, išverčiau. Ką tapyt? O, „Paskutinę Pompėjos dieną“ iš rusų dailininko paveikslo. Dabar manau, kad beprotybė, net sunku apsakyti, tiek detalių – neįmanoma. Pradėjau tepti. Tepiau, tepiau, norėjau mamai padovanoti gimimo dienai. Matau, kad nieko nebus, iš molio nulipdžiau skulptūrėlę vietoj paveikslo. O tą užmečiau velniop. Darbas liko neištapytas iki galo, bet tai mane uždegė – tas dažo slydimo, dėjimo procesas, kaip galima sumaišyti dažus. Toji spalvų magija mane sužavėjo. Jei nebūčiau patekęs į kariuomenę, gal būčiau rizikavęs stoti į dailę. Bet viskas apsivertė aukštyn kojom.

Greita sėkmė kine, dideli ir svarbūs vaidmenys atitolino dailę?

Taip. Laikiausi tam tikros disciplinos – dirbti vasarą, o žiemą būti su šeima. Turėjau tokį sandėliuką namie, ten įlįsdavau ir nuolat tepdavau. Bendravau su dailininkais Arvydu Šalteniu, Valentinu Antanavičiumi, Vincu Kisarausku, gaudavau patarimų. Antanavičius, peržiūrėjęs mano darbus, privertė dalyvauti Pasaulio Žemaičių dailės parodoje Vilniuje. O kai savo darbą pamačiau ant „Švyturio“ viršelio, tiesa, galinio, buvo smagu. Taip ir klajojau po tas girias nerasdamas savo vietos, tikro užsikabinimo, blaškydamasis tai šen, tai ten, o likau kine.

Po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ iškart užgriuvo labai daug pasiūlymų. Kol laukiau Žalakevičiaus, kad vėl su juo galėčiau dirbti, filmavausi Estijoje, visur, kur kvietė. Pasiūlymų buvo daug. Įlindau, pasinėriau į kiną, o Žalakevičius vis grįždavo prie manęs, nepaleido iš savo orbitos. Ir įlindo jis man po oda, net fiziškai mane paveikė. Atsimenu, vaidinau spektaklyje „Senelių namai“ žurnalistą – toks nuobodus vaidmuo, nėra ką veikti. Galvoju, kaip čia man taip paprastai vaikščioti – nei šis, nei tas, turiu kažką sugalvoti: gal lazdą pasiimti? Po kelių spektaklių cinkt galvon: reikia Žalakevičių pavaidinti. O žinai, kaip jis vaikščiodavo? Turėjo paties sugalvotų manierų (vaidina, rodo gunktelėjusį, susisukusį režisierių). Tas visas detales gerai įsidėmėjau. Jis buvo toks įtaigus, kad daugelis jį mėgdžiodavo. Ir aš sugalvojau tą padaryti. Nežinojau, kad salėje sėdi Žalakevičius. Tik po spektaklio jį pamačiau. Pakliuvau – maniau. Kartą Žalakevičius atnešė paskaityti savo paties pjesę monospektakliui. „Play Samuel Beckett “. „Norėčiau su tavim padirbėti ties tuo spektakliu“, – sako. Klausiu: „Teatre? Vytautai, mes dviese sugebėsim?“ Kaip tik buvau susitaręs dėl diplomatinės tarnybos, kai jis pasiūlė šitą dalyką. Ką daryt? Pradžioj galvojau – nėra kalbos, lieku su Žalakevičium, imsimės. Žiūriu, kad jis tempia laiką, nepradeda. Pamaniau, turbūt nusiplaus, todėl sugalvojau: „Tai gerai, Vytautai, gal mes statykim Maskvoj. Aš ten būsiu diplomatinėje tarnyboje, bet laisvalaikiu galėsiu repetuoti.“ „O, diplomatinėj tarnyboj? Gerai, gerai.“ Taip ir pasibaigė viskas.

Vėliau save realizavote kaip Krepas?

Krepas buvau po diplomatinės tarnybos – 2013 m.

Labai apgailestavau, kad Nerijaus Mileriaus naujajame dokumentiniame filme apie tamstą „Senio kelionės“ nėra Krepo. Gaila. Pykstu ant Nerijaus.

Jis įkalbinėjo mane, labai. Jau buvau beveik sutikęs, bet vėl pasitraukiau, nes vienąkart Koršunovui sakiau: „Oskarai, padarykim kitą redakciją – aš jau nebegaliu taip vaidinti, pasibjaurėjau.“ „Tai tu daryk, kaip tu nori. Visišką laisvę turi.“ Na, ką reiškia – daryk, kaip nori? Jeigu nėra režisieriaus, kaip aš galiu? Padariau, kaip norėjau – iš intuicijos, išlaisvinęs energiją rėžiau, ir kas tai yra? Primityvas, kažkokios emocijų bangos pliūpsnis. Ir kas iš to? Taigi čia nėra meno, formos nėra. Jeigu plikas išeinu ir kriokiu, rėkiu, verkiu ir kankinuosi, gal toks mazochistinis daiktas mane ir tenkina, bet žiūrovui tai fu fu fu.

„Paskutinė Krepo juosta“ netapo jūsų geriausiu spektakliu?

Ne, ne.

Budraitis – fotografas. Koks buvo jūsų pirmas fotoaparatas?

„Liubytel“, šeši ant šešių. Dar paauglystėje, kai dažams užsidirbęs tepliodavau, aš ir tą aparatą nusipirkau. Švėkšnoj nebuvo įvesta elektra, tik motoriukas ją generuodavo ir ne visada pavykdavo išgauti, todėl dažniausiai elektros neturėjome. Prisimenu – užleidžiu langus visiškai tamsiai, užsidedu ant popieriaus išryškintą juostą ir ant stiklo prispaudžiu kitu stiklu, laikau viena ranka, o su kita praveriu lango užsklandą, skaičiuoju: vienas, du, trys… ir uždarau. Mažytes nuotraukytes darydavau. Kiek džiaugsmo būdavo, kai galėdavau mamai įteikti tokią fotografijėlę. Paskui tą aparatą nusivežiau į „Kai susilieja upės“ filmavimo aikštelę. Net vienas kadras išlikęs: buvo tokia Viktorija Bimbaitė, kostiumų dizainerė, tai tą Bimbaitę, ant turėklų atsisėdusią, nufotkinau. Savo pirmuoju, „Liubyteliu“.

O pirmi tapybos darbai išlikę?

Vienas visą laiką būdavo namuose, Švėkšnoje. Ten kabėjo mano darbelis „Mėnesienos naktis“. Tikriausiai dar voliojasi ir kiti ant aukšto – ir „Pompėjos diena“, ir knygos, kurias buvau sukaupęs, skaitydavau akliesiems. O gal ir nieko nebelikę. Darbai, kuriuos tapydavau vėliau, žiemos mėnesiais, buvo sandėliuke. Kai gavau dirbtuvę, sunešiau juos ten, lubos buvo neaukštos, ant grindų laikiau, ir užpylė kanalizacija. Atvažiuoju, purvas iki pusės blauzdų, paveikslai pelėsiais apėję. Žodžiu, nelemta. Tai va, kokia prasmė. Yra, nėra. Buvo – nebeliko, tuščia vieta.

Pakalbėkim apie diplomatinę karjerą ir poeziją. Jaunystėje mėgau poetą Jurgį Baltrušaitį, o jūs gilinotės į jo kūrybą ir gyvenimą iš meilės?

Aš buvau priverstas.

Dėl to, kad jis buvo ryškus Lietuvos šviesulys rusų kultūroje?

Pirmiausia, kai atvažiavau į šitą tarnybą, neturėjau supratimo apie ją. Ministerijoje dirbau referentu gal dvi savaites – ką aš ten galėjau įsisavinti. Mane iškart išsiuntė į Maskvą patarėju kultūros klausimais. Atvažiavęs pradėjau galvoti, ką čia turiu veikti. Reikia kažką daryti, bet kur, kaip ir ką? Svarsčiau, kokį fundamentą man čia padėti savo veiklai. Ilgai vaikščiojau Maskvos gatvėmis galvodamas, kol stuktelėjo mintis: turbūt reikia garsinti tuos žmones, kurie žinomi ir Rusijoje. Jurgį Baltrušaitį ten žinojo galbūt net labiau nei Lietuvoje. Atsimenu, filmuojantis vienas aktorius paklausė: „Ar neturite Baltrušaičio darbų Lietuvoje? Nes čia jis uždraustas.“ Pasakiau, kad turiu Viktorijos Daujotytės rašytą monografiją apie jį, bet, va, rusiškai nėra. Tiesa, vėliau buvo išversta. Prisimindamas tą istoriją už Baltrušaičio ir užsikabinau. Pradėjau ieškoti, kas Rusijoje juo domisi. Pirmiausia susiradau įsigilinusius į sidabo amžių, kadangi Baltrušaitis priskiriamas prie tos kartos poetų simbolistų. Ėmiau kalbinti mokslininką Nikolajų Kotrelevą bendradarbiauti, kažką galvoti. O jis man sako: „Gal padarom konferenciją, skirtą Baltrušaičiui?“ Sutrikau: „Labai atsiprašau, bet neturiu supratimo, kaip rengti konferencijas.“ O jis: „Aš padėsiu.“ Mes surinkom penkis pranešėjus, vienas, besidomintis sidabro amžiumi, iš Amerikos atvažiavo, dalyvavo ir Daujotytė. Po pirmosios konferencijos galvoju: jeigu ją įgyvendinom, tai turi būti dokumentuota. Praplėtėme šiek tiek šią temą ir išleidome knygą „Šimtas dvidešimt penki metai Baltrušaičiui ir aštuoniasdešimt metų Lietuvos dip­lomatijai“. Užsidegiau konferencijomis, pradėjau jas plėsti, vis daugiau ir daugiau: Baltrušaitis tėvas ir sūnus, Baltrušaitis poetas tėvas, sūnus kultūrologas – mat abu Jurgiai. Galų gale, kai įsidrąsinau, jau buvo apie penkiasdešimt pranešėjų konferencijoje, skirtoje dviem Baltrušaičiams, iš kurių Rusijoje buvo žinomas tiktai vienas, o apie antrą galvojo, kad tai tas pats asmuo. Tada labai daug padirbėjom aiškindami, kad yra Jurgio Baltrušaičio jaunojo sukurta anamorfozės teorija, kurią keli rusų mokslininkai tik dabar bando sukurti. Mes įrodinėjome, kad Jurgis buvo tas pirmasis, ją pagrindęs. Jis buvo ir senosios architektūros Sakartvele bei Armėnijos romaniškojo stiliaus specialistas. Daug atradimų, labai vaisinga konferencija. Atvažiavo mokslininkė Silvija Milani iš Bergamo universiteto – atvežė Baltrušaičio albumų, išleistų Italijoje, Adelfi leidykloje (Adelphi Edizioni). Buvau nustebintas, kiek dėmesio Baltrušaičiui ten skiriama. Tik gerokai vėliau Lietuvoj publikavo jo fundamentalų darbą „Fantastiškieji viduramžiai“, o italai jau tris leidimus turėjo. Prancūzijoje nė neskaičiuoju. Organizavome projektą „Langą į Lietuvą“, mūsų šalies kultūros pristatymus Rusijos regionuose: apvažiavome Krasnojarską, Irkutską, lietuvių tremtinių vietas, Tverę, Kazanę, ir taip toliau. Pristatėme Baltrušaitį. Sulaukėme daug klausimų, daug laiškų: „Mes nežinojom! Kodėl nieko nėra išleista?“ ir t. t. Mūsų tėvynėje irgi nėra. Ėmiau labiau gilintis į Baltrušaičio poeziją. Draugavau su Marinos Cvetajevos muziejumi, kuris buvo netoli ambasados, dažnai dalyvaudavau jų kasmetinėse konferencijose, saugojau kiekvieno renginio knygelę, skaitydavau jiems mūsų poeto eiles. Jas reikia skaityti kaip poterius.

Jūs mėgstate eiles. Mes ir bendrą meilę turime – Paulį Celaną, bet negirdėjau paties skaitant poeziją.

Aš sarmatinuosi savo balso, taigi mano sceninis balsas nėra išlavintas, neturiu išvystęs artikuliavimo, dikcijos. Jeigu nori profesionaliai skaityti, turi įsisavinti žodį kaip reikiant, mokyklą praeiti, kad balso aparatas būtų paruoštas ir nereikėtų apie jį galvoti. Man siūlė radijuje kažką skaityti, bet atsisakiau. Kartą Vytautas Rumšas statė Ing­maro Bergmano „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ ir paprašė prologą paskaityti. Sakau – Vytautai, mano balsas… Jis įtikino, paskaičiau – sakė, gerai. Nežinau, nemačiau to spektaklio. Pradėjau pats po trupučiuką skaityti ir man tai labai patiko – A. Skriabino ir M. Cvetajevos muziejuose dažnai deklamuodavau Baltrušaitį. Maskvoje antikvariate nusipirkau dvi originalias, Baltrušaičiui gyvam esant publikuotas jo knygas, ir atėjo į galvą mintis išleisti faksimilinę knygą. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė sutiko padirbėtų prie šio trijų tomų rinkinio. Jį ambasada galėjo dovanoti kaip suvenyrą.

Perskaičiau rusų vadovėlius – niekur nepaminėta LDK. Pamaniau, reikia publikuoti Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istoriją“, prikalbinau poetą Georgijų Jefremovą ją išversti. Išplatinome šią knygą po visą rusakalbių pasaulį, išsiuntėm į universitetus, net į Amerikos kongresą. Ir Mask­voj dideliuose knygynuose buvo, išpirko visas. Gudavičiaus originaliame veikale nėra paaiškinimų, nėra dokumentinės medžiagos gale įdėta, o mūsų leidinyje redaktorė Jevgenija Nazarova surinko duomenis ir praplėtė leidinį. Pats autorius buvo nustebintas. Ta knyga yra vertinga. Kaip sakė Tomas Venclova, jeigu tu iškarpą pasidarei, o ten nėra datos, tai š… popieriukas, išmesk lauk. Savotiška mokykla – kreipti dėmesį į smulkmenas.

 

 

Šimtas dvidešimt filmų,beveik tiek pat režisierių, su kuriais dirbote. Ar turite savo mėgiamą kino metrą – gal Bergmaną, Tarkovskį, Kurosavą?

Taip, turiu. Žalakevičius yra mano dievas, jo net nebededu į tą lentyną, kurioje reikia vertinti arba taip, arba kitaip. Jis yra daug aukščiau.

Net ir tarptautiškai žiūrint?

Besąlygiškai. Gal jis ir silpnesnis už kai kuriuos, galbūt, bet kaip žmogus man yra aukščiau visko. Pirmiausia jis man padovanojo nuostabų dalyką – kiną. O tai būčiau paskendęs baudžiamosios teisės paragrafuose, gal kokiu prokuroru tapęs ar teisės dėstytoju – būtų nyku. Iš tokių, kuriais labai žaviuosi, lygiaverčių maždaug man, taip sakant (juokiasi), yra Federico Fellinis, Luisas Buñuelis ir Robert’as Bressonas. Bet kad mylimas būtų toks – na, nežinau. Sunku vieną išskirti iš tos nelabai didelės armijos, bet vis tik nemažos.

Ar yra filmas, kurį esate matęs dešimt kartų?

Žiūrėjau kai kuriuos filmus, pavyzdžiui, Bressono „Mušetę“. Dar mane jaudina ir žavi „Atsitiktinai, Baltazaras“, 1966). Na ir Bélos Tarro „Turino arklį“ dažnai žiūriu – kompaktiškas ir kartu labai gilus. Kai pirmą kartą jį pamačiau, supratau, kad kine nebėra apie ką daugiau kalbėti, viskas, kinui kaput, galas. Jis ir pats nebedaro daugiau filmų – viską pasakė.

Galvojate, kad kine, kaip ir teatre, režisierius yra dievas?

Taip, o kaipgi. Nors teatras laikomas aktoriniu menu, tas teiginys šiais laikais jau paseno. Kartais ir gaila. Kai prisimenu, kaip vaidindavo Stepas Jukna, Juozas Meškauskas, Henrikas Kurauskas, tie vaidmenys būdavo oho! – iš pasigėrėjimo norėdavosi šaukti.

Aš prisimenu, kaip Budraitis vaidindavo pas Joną Vaitkų. Užkulisiuose stebėdavę žmonės negalėdavo atitraukti akių nuo jūsų Lenino, Solneso, Šarūno. Leninas – įspūdingiausas.

Bet jis ir pareikalavo jėgų, eina peklon! Nemoku kalbėti spaudai. Viskas nuo filosofijos pabėga į paprastus primityvius dalykus. Buvo filmas „Prisukamas apelsinas“ – tai va kaip aš, kaip lašinių spirgas kepant kad iššoka aukštyn: užeina kartais, kad plyštu per pusę – tiek emocijų, energijos, jog nerandu, kur ją padėti. Turbūt dėl to pas Vaitkų ir užklydau – norėjosi pabandyt išsirėkti. Kine visą laiką vaidinau tokius santūrius, intelektualius personažus, šaltus, vyriškus tokius, o taip norėdavosi jausmus išreikšti. Tai mane užkabino ir, matyt, Vaitkus pajuto. Jis man niekada neduodavo jokių pastabų. Galvodavau, pamokys, kaip sakyti, kaip padaryti, o jis norėjo pirmapradiškumo, nenuspėjamumo, refleksijos – tą ir gaudavo iš manęs. Aš nežinioje variau, kaip žmogus, įmestas eketėn, kabarojausi, galvodamas, kaip išlipti, visas jėgas atiduodant išlįsti iš tos bėdos. „Solnesas“, pavyzdžiui: po pirmo spektaklio nesupratau, kas atsitiko. Sako: „Pasibaigė.“ Klausiu: „Kaip tai? Ką tik pradėjau…“, o Algimantas Masiulis stebisi: „Ko tu nori? Spektaklis jau baigėsi.“ Man dar reikėjo pratęsimo, nes taip juk negali nutrūkti.

Esu linkęs galvoti, kad padariau didelę klaidą nuėjęs į teatrą. Nereikėjo to daryti. Norint dirbti teatre, reikia būti baigus vaidybos mokslus. Daug filmų atsisakiau per tą laiką. Pietų Korėja, Sakartvelas, Latvija, Bulgarija siūlė filmuotis – nenuvykau.

Jūs tikrai gailitės, kad nuėjote į teatrą?

Gailiuosi. Tikrai. Algimanto Puipos filme „Kita tylos upė“ iš tikrųjų pradėjau vaidinti. Priminiau Žalakevičiaus žodžius: „Juozi, teatras tave gadina.“

Teatrališkumas išlindo?

Vienoje scenoje taip užvaidinau, kad man paskui buvo sarmata visą filmą, o Puipa pasakė, kad gal čia perspausta. Man tai buvo toks smūgis. Žalakevičius būtų nusivylęs.

Režisierius ir aktorius yra skirtingi dalykai. Kodėl netapote režisieriumi?

Beveik jau buvau tapęs.

Žinau, kad baigėte ir režisūros mokyklą, ir filmų pastatėte.

Ilgametražiam filmui buvau gavęs pinigų, bet Lietuvai tapus nepriklausoma, Maskva pinigus „užraukė“, baigėsi ir režisieriaus karjera.

Budraitis yra fotografas, tapytojas, aktorius, dar truputį teisininkas – negali žmogus visko daryti.

Žinoma, negali. Tokia problema ir buvo, kad visko norėjau ir nesigilinau į vieną. Mano bėda.

Bet, Juozai, atsiprašau – aktorius aukščiausios prabos, fotografas įstabus, paties tapyba irgi žavi. Gaila, parodų nėra.

Išdrįsti reikia ir dar tinkamų rodymui kūrinių turėti. Dabar darau smulkius darbelius: maliavoju ant knygų viršelių. Matysim, kaip čia bus.

Juozo Budraičio nuotraukos iš asmeninės kolekcijos