Nors ir pavargę nuo tamsių naujienų žiniasklaidoje ir medijose, kultūros bendruomenės nariai nenusisuka nuo skaudžių pasaulio aktualijų. Tą patvirtina ir šių metų jau 82-ojo Venecijos kino festivalio prieigose vykęs nemažas piketas prieš Izraelio invaziją į Palestiną bei festivalio pagrindinio prizo laurų per plauką nenuskynęs mergaitės iš Gazos istoriją pasakojantis filmas „Hind Radžab balsas“ (The voice of Hind Rijab, rež. Ben Hania, 2025). Vis dėlto „Auksinį liūtą“ už Atlanto išsiskraidino kino klasikas Jimas Jarmuschas ir jo tragikomiška drama apie šeimos pietų akimirkas bei nejaukius jų dalyvių pokalbius. Kalbėti apie 2025-ųjų Venecijos kino festivalį mane inspiravo visai ne politika, o jaunystės ir brandos susidūrimo temos.

Kokias istorijas pasakoja šių metų festivalis, kuriam būdingas ne tik amžėjimo, kaip daugiasluoksnio fizinių, psichologinių, socialinių ir kultūrinių aspektų, permąstymas, bet ir išskirtinė gausa solidaus amžiaus žymiausių pasaulio ir Lietuvos režisierių ir jų naujausių darbų premjerų?

„Malonė“ (rež. Paolo Sorrentino, 2025). Andrea Pirrello nuotrauka © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Atidarymo filmas – italų režisieriaus Paolo Sorrentino „Malonė“ (La Grazia, 2025) – sinefilų savaitę Italijoje pradėjo optimistiška gaida. Visi ženk­lai bylojo, kad kūrinys buvo labai lauktas: pasaulinės premjeros vakarą seansą lydėjo šešių su puse minučių ovacijos, o festivalio pabaigoje pagrindinis aktorius Tonis Servillo apdovantas Volpi taure kaip geriausias vyriško vaidmens atlikėjas. Filmo herojus Marianas De Santis – išgalvotas Italijos Respublikos prezidentas, gyvenantis su dukra teisininke Dorotėja (akt. Anna Ferzetti). Netrukus jo kadencija baigsis ir vyriškiui reikės žengti į naują etapą, tačiau prieš išeinant užtarnauto poilsio teks priimti svarbius, žmonių likimus lemiančius moralinius sprendimus. Svarstydamas tokias dilemas kaip eutanazijos įteisinimas ir malonės suteikimas kalintiems, Marianas pamažu atskleidžia savo asmeninės istorijos puslapius, atverdamas negyjančias sielos žaizdas, sudėtingą santykį su mirtimi, dešimtmečius jį persekiojantį žmonos neištikimybės šešėlį. Filme daug dėmesio skirta kartų konfliktui – Mariano gyvenimą gerokai apkartina kitokias pažiūras turinti dukra, pati balansuojanti tarp meilės tėvui ir savo nuomonės valstybės tvarkos klausimais. Tai dar vienas itin filosofiškas Sorrentino filmas apie žmogaus prievolę ir gebėjimą keistis tam, kad rastų taiką su savimi ir aplinkiniu pasauliu.

Kūrinyje aiškiai atpažįstamas Sorrentino braižas: įtaigūs šiuolaikinės muzikos ritmai, sulėtinti kadrai, artimi planai, tobulos estetikos paieškos netobuluose herojų veiksmuose (pavyzdžiui, įspūdinga pargriuvimo lietuje scena). Ekranuose juntamas ir elegantiškas, šiek tiek kandus, poetiškas režisieriaus humoro jausmas, atsiskleidžiantis skirtingose situacijose, dialoguose ir pauzėse tarp jų. Pripažinkime, ne kiekvienas prezidentas dalyvaudamas magnetinio rezonanso tomografijos tyrime įsivaizduoja esantis elektroninės muzikos koncerte. Kino kritikai mini, kad pernykštėje režisieriaus melancholiškoje odėje apie moters gyvenimą „Partenopė“ (Parthenope) buvo pasigedę jam būdingo gebėjimo juokauti nenuvalkiotai, švelniai pašiepiant herojus.

O štai temos apie pagyvenusio žmogaus prasmės paieškas, dūžtančius jaunystės idealus, susitaikymą su gyvenimo pokyčiais Sorrentino kūryboje atsispindėjo visada, net tuomet, kai jis buvo dar sąlyginai jaunas režisierius. Senstantis vyras jo filmuose užėmė išskirtinę vietą: nuo debiutinio „Nereikalingas žmogus“ (L’uomo in più, 2001) apie popdainininką Antonio Pisapią iki „Meilės pasekmės“ (Le conseguenze dellʼamore, 2004) apie heroino įkaitą Tittą di Girolamo. „Šeimos draugas“ (Lʼamico di famiglia, 2006) pasakoja apie nesąžiningą paskolų davėją Geremiją, „Didis grožis“ (La Grande Bellezza, 2013) apie 65-erių rašytoją Jepą Gambardellą ir jo ištaigingo gyvenimo tuštumą. Sorrentino filme „Kur bebūtum“ (This Must Be the Place, 2011) aktoriaus Seano Penno, įkūnijančio pavargusią roko žvaigždę, lūpose nuskamba iškalbinga, režisieriaus egzistencijos laikinumo suvokimą nusakanti frazė: „Mums patiems nepastebint, žodžiai „Toks bus mano gyvenimas“ virsta žodžiais „Toks gyvenimas.“ Filmas „Malonė“ – ne apie senstantį kūną, o apie žmogų (jokiu būdu ne politiką), gimusį kolekcionuoti patirtis. Tai tarsi dienoraštis, kur vyresnis amžius tampa atradimų, o ne praradimų laiku.

Kadras iš dokumentinio filmo „Drambliai vaiduokliai“ (rež. Werneris Herzogas, 2025). © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Visai kitokiu tonu prabyla kitas grandas – dokumentinio kino kūrėjas Werneris Herzogas, šiemet Venecijoje apdovanotas „Auksiniu liūtu“ už viso gyvenimo nuopelnus. Naujausiame filme „Drambliai vaiduokliai“ (Ghost elephants, 2025) režisierius kartu su mokslininku Steveʼu Boyesu ir jo komanda leidžiasi į Pietų Afrikos gilumą, Angolos aukštumų tankmes ieškoti šimtus metų gyvenančių gigantiškų dramblių. Nuo pirmųjų kadrų girdėti paslaptinga, gal kiek sarkastiška gaida: ar paieškų objektas išvis egzistuoja ir ar šie drambliai genetiškai gali būti susiję su didžiausiu žmonių sumedžiotu drambliu Henriu, eksponuojamu Smitsono nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje Vašingtone?

Filme fiksuojamas pasiruošimas ekspedicijai, faktas po fakto atskleidžiama, kokia sudėtinga kelionė laukia siekiant gauti dramblio DNR tolesniems tyrimams. Tik Herzogas moka mokslo ir istorijos slėpinius taip meistriškai priartinti prie paprasto žiūrovo – jis perteikia labai nišines žinias įdomiai, lengvai ir su mistikos prieskoniu. Filmo personažai itin skirtingi: Steveʼas – į dramblių fenomeną fanatiškai pasinėręs mokslininkas. Taip pat čia sutinkame bušmeną pėdsekį Xui, sakoma, kad jis toks talentingas, jog „skaito pėdsakus tarsi laikraštį“. Prieš pradėdama ekspediciją, grupė užsuka pas Nkangalos karalių, norėdama iš protėvių gauti leidimą susitikti su kalnuose „besivaidenančiais“ drambliais. Kaip ir įprasta Herzogui, filme dera mokslinis turinys, puikus humoro jausmas ir aštrios gamtosaugos temos. Ekrane pateikiamos ištraukos iš 1966 m. juostos „Africa Addio“, kuriose rodoma sraigtasparnio persekiojama ir nužudoma dramblių šeima. Žiūrovus gerokai suglumina dokumentinės nuotraukos iš garsaus medžiotojo Josefo Fénykövi archyvų. Fotografijose vyras pergalingai pozuoja su kruvinais trofėjais.

Kadras iš dokumentinio filmo „Drambliai vaiduokliai“ (rež. Werneris Herzogas, 2025). © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Kadrai kontrastuoja su užsidegusių ekspeditorių požiūriu į dramblius ir tikėjimu, kad šie milžinai – ne mitas, o vis dar egzistuojanti, stropiai nuo žmonių akių gamtos saugoma paslaptis. Tiesa, Herzogas nebūtų Herzogas, jei į šią netradicinę gamtos dokumentiką neįpintų savo asmeninio požiūrio – šiame filme jis kvestionuoja už save gerokai jaunesnio Steve’o pamišimą dėl dramblių. Nors jiedu skirtingi, abu jungia begalinė pagarba ir meilė aplinkai. Verta pastebėti, kad 82 metų amžiaus režisierius visą gyvenimą domėjosi ne tiek pačia gamta, kiek mokslininkų, keliautojų, tyrinėtojų aistra ją analizuoti, leidžiantis į protu sunkiai suvokiamus nuotykius. Solidi jo kinematografija apima filmus apie ekspedicijas į ledynus, taigas, vulkanus, darbuose akylai stebimi herojų atradimai, kelionių motyvai, užsidegimas bei nusivylimai.

Palyginti su viso gyvenimo kūryba, „Drambliai vaiduokliai“ yra „herzogiška“, tačiau gana ištęsta, labiau mitais nei faktais apipinta dokumentika, paliekanti daug erdvės žiūrovų interpretacijoms, pavyzdžiui, ar kameros krašteliu užfiksuoti ištįsę šešėliai yra išties realūs drambliai. Kitaip nei visomis prasmėmis išbaigtas, vienas žinomiausių Herzogo filmų „Žmogus grizlis“ (Grizlly man, 2005) apie grizlių fanatiką Timothy Treadwellą, „Drambliai vaiduokliai“ nėra pats stipriausias jo darbas. Tačiau čia minima legenda, kad žmonija kilo iš dramblių, verčia susimąstyti apie ekosistemos ir žmogaus santykį, aplinkosaugos svarbą bei tai, kad moksliniuose tyrimuose dar įmanoma palikti vietos amžius gyvuojantiems mitams.

Festivalio publikos simpatijas šiemet pelnė Maroko režisierės Maryam Touzani filmas „Malagos gatvė“ (Calle Malaga, 2005) apie vyresnio amžiaus ispanę, nenorinčią palikti savo erdvių namų Tanžere, jos dukrai ketinant apartamentus parduoti. Tačiau tikroji istorija prasideda, kai Maria Angela nusileidžia dukrai ir persikelia gyventi į senelių namus. Sielodamasi dėl prarasto komforto (gėlių laistymo savame balkone, pašnekesių su kaimynais, apsipirkinėjimo vietinėse parduotuvėlėse), dama sugalvoja chuliganišką planą, kaip susigrąžinti savo gyvenimą. Pedro Almodóvaro mūza, aktorė Carmen Maura įkūnija nepaprastai valiūkiškos, protingos, jausmingos moters, neketinančios lengvai atiduoti dešimtmečius kurtos savo gerovės, portretą.

Filmas pelnė žiūrovų susižavėjimą dėl nepaprastai plataus socialinių temų, kurias jungia dinamiškas scenarijus ir šviesus humoro jausmas, spektro. Čia jautriai žvelgiama į komplikuotą gyvenimo etapą, su kuriuo anksčiau ar vėliau susiduriame kiekvienas: kai vaikai turi perimti kasdienių reikalų vairą iš senyvo amžiaus tėvų. Filmo herojė nesitaiksto su susiklosčiusia situacija, tad kyla labai paveikus, kupinas įtampos, nutylėtų emocijų ir skaudulių konfliktas. Pabėgusi iš senelių namų, Maria imasi drastiškų pertvarkų, kad spėtų pasimėgauti gyvenimu. Taip jos dar neparduotuose namuose įsikuria nelegalus futbolo fanų baras, nauji bičiuliai, o sugrįžęs įkvėpimas gyventi pagal savo standartus atsispindi tiek jos namų interjere, tiek pačios Marios garderobe. Moteris užmezga romantinius santykius su antikvaro pardavėju, taip paliečiamos ir senstančio žmogaus teisės į meilę, kūniškų malonumų temos, kurios filme atskleidžiamos labai subtiliai, tačiau geidulingai ir estetiškai. Tiesa, po seanso kino kritikai švelnias erotikos išraiškos priemones įvardijo kaip klišines, lygindami jas su režisierės vyro Nabilo Ayoucho filmu „Labai mylima“ (Much Loved, 2015), daug drąsiau tyrinėjusiu kontroversišką prostitucijos Maroke temą. Tačiau „Malagos gatvės“ autorė į konservatyvias tradicijas pažvelgia kitu kampu – su empatija, romantika, režisierėms moterims būdingu grakštumu. Įdomu, kad šios pamatinės vertybės šiandieniniame gyvenime priskiriamos klišėms.

Lengvas ir šviesus savo forma, labai reikalingas turiniu Touzani filmas kalba apie bendražmogišką amžėjimo patirtį, kurią knygoje „Balta drobulė“ poetiškai aprašė Antanas Škėma: „Siela vis dar regi sapnus, o kūnas jau seniai nemiega.“ Ankstesniame darbe „Žydrasis kaftanas“ (The Blue Kaftan, 2022) režisierė taip pat tyrinėjo intymią marokiečių šeimos istoriją, tad galima sakyti, kad dabar tęsia tradiciją iš arti rodyti miniatiūrines žmonių dramas, kurios iš pirmo žvilgsnio paprastos, bet pakeri nuoširdumu. Žiūrėti Touzani filmus, kuriuose vengiama įmantrios formos, – įdomi kinematografinė patirtis ir galimybė iš arti pamatyti spalvingas Maroko gatvės gyventojų istorijas.

„Tėvas, motina, sesuo, brolis“ (rež. Jimas Jarmuschas, 2025). Carole Bethuel nuotrauka © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Venecijos kino festivalio pagrindinio prizo laimėtojo, jau minėto Jimo Jarmuscho filmas „Tėvas, motina, sesuo, brolis“ (Father, Mother, Sister, Brother, 2025) dar kartą patvirtino, kad žiuri ieškojo aukso viduriuko tarp profesionalų ir publikos skonio. Triptike pasakojamos fragmentiškos istorijos, kurias sieja šeimos tema. Tai dar vienas didelį žiūrovų segmentą aprėpiantis filmas, nes nagrinėjamos problemos universalios ir aktualios kiekvienai, ne tik disfunkcinei šeimai.

Nuo pat pirmųjų kadrų atpažįstame klasiko braižą: žinomų aktorių komanda, šmaikštūs dialogai, netikėti siužeto posūkiai ir snobiška pasakojimo maniera, visa tai žada puikią patirtį kino salėje. Trys žvilgsniai į skirtingas šeimas: suaugusius vaikus, lankančius kukliai gyvenantį tėvą, dvi dukras, užsukančias pas motiną pietų, ir seserį bei brolį, atsisveikinančius su vaikystės namais. Branda ir amžėjimas yra filmo įvykių centre, visos diskusijos, įtampos, susidūrimai vyksta uždarose patalpose, iš itin arti stebint filmo herojus. Aktoriai Mayim Bialik ir Adamas Driveris vaidina seserį ir brolį – Emily ir Jeffą, užsukančius pas tėtį, kurį įkūnija Tomas Waitsas. Nelabai tvarkingi pagyvenusio vyro namai, paskubomis svečiams užkaista arbata, kuklūs pokalbiai „Kaip sekasi, kas gero“ – taip praeina trumpas vizitas gimtinėje. Emily pastebi prabangų „Rolex“ ant tėčio rankos ir sulaukia komentaro, kad tai labai gera laikrodžio kopija. Tačiau mes, žiūrovai, matome dar daugiau keistų ženklų, verčiančių kvestionuoti tėvo nuoširdumą. Jarmuschas lėtai, bet užtikrintai veda šį mažą eskizą netikėtos atomazgos link. Čia susiduriame su labai realistišku suvokimu: kartais senatvė atneša ne tik patirtį ir brandą, bet ir sunkiai kitiems paaiškinamą sumaištį galvoje, kuri, nors ir kuria komiškas situacijas, kartu šiek tiek baugina. Juk ne vienam mūsų yra tekę patirti keistų, su logika prasilenkiančių akimirkų bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurių motyvus, elgesį, mąstyseną nelengva perprasti ir pateisinti.

„Tėvas, motina, sesuo, brolis“ (rež. Jimas Jarmuschas, 2025). Fredericko Elmeso nuotrauka. © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Visai kitokios dinamikos yra mamą įkūnijančios Charlottės Rampling namai, kuriuose ją aplanko aktorių Vicky Krieps ir Cate Blanchett vaidinamos dukros. Nepaprastai skirtingos moterys stengiasi rasti bendrą kalbą, bet tai praktiškai neįmanoma dėl charakterių, gyvenimo būdo skirtumų ir jas skiriančio atstumo. Nejaukūs momentai ir atskirtis išryškėja visoms susėdus prie apskrito stalo ir mechaniškai kilnojant elegantiškus porceliano puodelius. Visos jos turi paslapčių, kurias išmoko viena nuo kitos slėpti, aštuoniolika metų gyvendamos vienuose namuose. Turime galimybę fiksuoti jų mažus melus ir pastangas visomis išgalėmis apginti savo reputaciją vienai prieš kitą.

Trečioji dalis „Sesuo, brolis“ kviečia sekti Skye (akt. Indya Moore) ir Billy (akt. Luka Sabbat), keliaujančius galutinai iškraustyti mirusių tėvų butą Paryžiuje. Tai jautriausias filmo skyrius, atskleidžiantis santykį su savo giminės šaknimis iš tėvus palaidojusių vaikų perspektyvos. Nuotraukų peržiūros scenoje iškeliama įdomi tema – tėvai nėra vien tėvai, jie kažkada ir patys buvo jauni žmonės su laukinėmis patirtimis, ką puikiai liudija dvyniai, vartydami seną albumą. Režisierius primena, kad esame autentiškos giminės grandinės tęsinys, ir klausia, kiek mūsų asmenybės sudaro išėjusios kartos. Tai jaukiausia, bet kartu ir mažiausiai dėmesį prikaustanti triptiko dalis. Galiu tik spėti, kad taip yra todėl, jog visas Jarmuscho filmas reikalauja išskirtinio susitelkimo, o tai šiek tiek nuvargina prie greito gyvenimo ritmo pripratusį šiuolaikinį žiūrovą. Nepertraukiamai stebėti kiekvieną detalę – nemenkas iššūkis, tačiau jei žiūrėsime šį filmą kaip pramogą, dings režisieriaus ir aktorių žvilgsnių, gestų bei judesių kuriamas žavesys ir gylis. Kita vertus, filmas nepalieka abejonių dėl Jarmuscho režisūrinės brandos.

Kadras iš filmo „Lagūna“ (rež. Šarūnas Bartas, 2025). © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Venecijos kino festivalyje įvykusi lietuviška premjera – režisieriaus Šarūno Barto naujausias filmas „Lagūna“ (2025) – sukėlė skaidrų liūdesį. Filme Bartas kartu su jauniausia dukra Una Marija Bartaite išvyksta į Meksiką – į Ventaniljos lagūną, esančią Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tai vieta, kur prieš keletą metų autoavarijoje žuvusi dvidešimtmetė dukra Ina Marija kadaise praleido paskutines atostogas su tėvu. Lėtai leisdami dienas gamtoje tarp Santa Maria Tonamecos bendruomenės narių, tėvas ir jaunėlė iš naujo apmąsto netekties patirtį bei žemiškosios egzistencijos trapumą. Venecijos festivalio publika stebėjo filmą atidžiai. Rodos, ekrane dūzgianti džiunglių gyvūnija ir drėgme alsuojanti augmenija persismelkė ir į kino salę – norėjosi sėdėti nekrutant, nesudrumsčiant lėtumo, tylos, taip pagerbiant svetimą skausmą.

Filmas sulipdytas iš nesuvaidintų Barto ir Unos pokalbių prie ugnies apie skaudžias gyvenimo patirtis, jaukių meilės prisipažinimų vienas kitam, iškalbingų dialogų. „Lagūna“ pratęsia melancholišką režisieriaus stilių: daug dėmesio skiriama natūraliai kasdienybės tėkmei, svarbioms filosofinėms dilemoms, pastangoms kamera užfiksuoti neregimą, bet jaučiamą būties sunkumą. Mažoji Una Marija filme yra nuostabi – jos tyras žvilgsnis ir vaikiškas susidomėjimas kelione sudaro dar didesnį kontrastą su per egzistencinius iššūkius einančiu tėvu. Šie skirtingų kartų atstovai susiduria labai nepatogioje mirties temos sankryžoje ir, nors į ją žvelgiama turint skirtingos patirties bagažą, dukros ir sesers netekties skausmas juodu suvienija, sujungia ir sustiprina.

Kadras iš filmo „Lagūna“ (rež. Šarūnas Bartas, 2025). © Tarptautinis Venecijos kino festivalis

Režisieriaus sprendimas iškelti praradimo istoriją už gimtinės ribų į mažai pažįstamas užsienio teritorijas labai natūralus – sunkumų akimirką tai tarsi susitaikymo, kartu ir pabėgimo, kitos perspektyvos, naujo starto simbolis. Tad filmo dueto viešnagė Meksikoje – ne tik duoklė žuvusiai dukrai, tačiau ir liūdesį praskaidrinantys metaforiniai gamtos vaizdiniai, taikliai atspindintys vidines žmogaus būsenas: pavyzdžiui, tropinis taifūnas – ryški žmogaus dvasinių kataklizmų iliustracija, o milžiniškas pakrantės vėžlys su ilgus metus augintu kiautu simbolizuoja atsparumą sunkumams.

Filme rodoma situacija sukrečiančiai priešinga natūraliam gyvenimo ciklui – čia ne vaikai praranda pasenusius tėvus, o tėvai praranda savo vaikus. Interviu apie filmą režisierius prisipažįsta, kad po dukros netekties išgyveno tamsiausią periodą, tačiau jam visgi pavyko atsitiesti. Po nemažos pertraukos labai gera matyti vieno įdomiausių lietuvių režisierių grįžimą į kiną, autentiškai kalbantį apie destrukciją ir žmogaus gebėjimą atsigauti.