Guillermo del Toro filme „Frankenšteinas“ (Frankenstein, 2025) tikrasis siaubas slypi mokslininko Viktoro Frankenšteino puikybėje ir abejingume paties sukonstruotam Sutvėrimui. To paties pavadinimo Mary Shelley 1818 m. romane Sutvėrimas buvo iškalbingas, tačiau kine jis dažnai nutildomas, paverčiamas nebyliu, dejuojančiu ir monstrišku tiek išvaizda, tiek elgesiu.

Del Toro kūrinyje, pasirodysiančiame šį rudenį kino teatruose ir „Netflix“, Sutvėrimas pristatomas kaip mąstantis, jaučiantis, kenčiantis ir reikalaujantis pripažinimo. Filmas, kurį neseniai mačiau Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, Sutvėrimui grąžina ne tik kalbą, bet ir, kaip pastebėjo kai kurie recenzentai, subjektyvumą.

„Frankenšteinas“ suteikia žiūrovams galimybę iš naujo persvarstyti, kaip mes suvokiame „monstrą“ – ne tik siaubo kine, bet ir istorijose, atspindinčiose požiūrį į kitoniškumą, ypač – į išvaizdą.

KITOKIO KŪNO VAIZDAVIMAS

Filmuose jau seniai vyrauja tendencija teisti kitoniškumą. Nuo nebyliojo kino laikų kūno skirtumai naudojami kaip vidinės ydos simbolis: randuotas veidas, iškreiptas kūnas – sugedęs ir protas.

Negalios studijų mokslininkė Angela Smith teigia, kad siaubo žanro vizualinės ir naratyvinės konvencijos buvo formuojamos eugeninių įsitikinimų apie kūno vientisumą. Kita šios srities atstovė Rosemarie Garland-Thomson pažymi, kad neįgalūs personažai dažnai tampa tik reginiu: matomi, bet negirdimi, gailestingumo ar baimės objektai.

Suteikdamas Sutvėrimui vidinį gyvenimą, del Toro pabrėžia žmogiškumą ten, kur kinas anksčiau įtvirtindavo monstriškumą.

DAUGIAU NEI ESTETINIS POKYTIS

Ši naujovė svarbi, nes keičia mūsų supratimą apie tai, kaip populiarioji kultūra sieja monstriškumą ir negalią. Beveik šimtą metų filmai, tokie kaip 1931 m. Jameso Whale’o režisuotas „Frankenšteinas“, monstrą vaizdavo kaip „deformuotą“, „sugadintą“ ar patologinį smurtautoją.

Whaleʼo „Frankenšteinas“ yra siaubo kino klasika, tačiau ekrane jis įtvirtino kai kuriuos problematiškus stereotipus apie negalią. Sutvėrimas (akt. Borisas Karloffas) kūrybiniais sprendimais (plokščia galva, įdubusios akys, sunki eisena) buvo paverstas groteskišku. Šios savybės pavertė jo kūną reginiu, nuo kurio auditorija instinktyviai atsitraukia.

Šį įspūdį dar labiau stiprina siužeto elementai: vietoj „normalių“ smegenų monstras per klaidą gauna „nusikaltėlio smegenis“. Istorija tarsi teigia, kad smurtas kyla ne iš izoliacijos ar kančios, o iš prigimtinių biologinių defektų. Žinia aiški – kitoniškumas lygus pavojui.

SKIRTUMAS KAIP ĮGIMTAS TRŪKUMAS

Negalios studijų požiūriu tai vadinama patologizavimu – toks reiškinys, kai skirtumai traktuojami kaip mediciniai defektai, apibrėžiantys žmogų. Whaleʼo Sutvėrimo keistumas tarsi tampa įgimta kūno dalimi. Randai, svyravimas, nesugebėjimas bendrauti verbaliai pateikiama lyg prigimtinio trūkumo požymiai.

Būtent tai teoretikai turi omenyje, kalbėdami apie „kitoniškumą“. Visuomenė nustato, kas yra normalu, žmogiška ar priimtina, tam tikras grupes išstumdama už šių ribų. Sutvėrimo siūlėtas, randuotas kūnas signalizuoja, kad jis ne tik kitoks, bet ir grėsmingas organizmas, kurio reikia bijoti ir kontroliuoti.

Laikui bėgant, šie vaizdiniai įtvirtino kultūrinį stereotipą: būti akivaizdžiai kitokiam, turėti randų, nerangiai judėti ar keistai kalbėti reiškė pavojų. Ekrane vaizduojamas monstras išmokė žiūrovus negalią sieti su nuokrypiu nuo normos ir baime.

ATRODYTI „NETEISINGAI“ IR BŪTI „PAVOJINGAM“

Istorija mums byloja, kad jei kas nors atrodo ar elgiasi „neteisingai“, tai savyje slepia smurtą ar grėsmę.

Toks mąstymas neatsirado iš niekur. Jis atspindi XX a. pradžios eugenikos idėjas, kurios bandė susieti negalią ir nusikalstamumą. Žiūrint Whaleʼo filmą per šią prizmę, „Frankenkšteinas“ yra pamokanti istorija apie tai, kodėl skirtingumo reikia bijoti, kontroliuoti, ar netgi pašalinti.

Originalus M. Shelley 1818 m. romanas pasakoja daug kompleksiškesnę istoriją. Jos Sutvėrimas yra kalbus, įžvalgus ir skausmingai suvokia kiekvieno sutiktojo atstūmimą.

Kaip pažymėjo literatūros kritikas Haroldas Bloomas, Shelley pasakojimas pabrėžia, kad žmonės „gali gyventi tik bendraudami su kitais; vienatvė reiškia mirtį“. Shelley parodo, kad monstras susiformuoja dėl socialinių priežasčių – atstūmimo ir izoliacijos, o ne biologinės lemties. Tačiau 1931 m. filmas šiuos elementus pašalino iš konteksto. Laikui bėgant, žiūrovai išmoko atpažinti negalią žyminčius bruožus – šlubavimą, randuotą veidą, sutrikusią kalbą – kaip kinematografinius pavojaus ženklus.

Kadrai iš filmo „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Torro, 2025)

BŪTYBĖ, TURINTI SIELĄ

Del Toro pasakojimas labiau atitinka Shelley kūrinį nei 1931 m. versija. Sutvėrimas išmoksta kalbėti, mąsto apie teisingumą ir išreiškia skausmą dėl vienatvės. Smurtas, kai jis pasireiškia, pateikiamas ne kaip neišvengiamas defektuotų smegenų veikimo rezultatas, bet kaip atstūmimo, vienišumo ir prievartos pasekmė.

Ši „Frankenšteino“ versija atrodo kaip korekcija. Vietoj siaubo, filme pirmenybė teikiama švelnumui, egzistencializmui, meilei ir supratingumui.

Sutvėrimo išvaizda atspindi perspektyvos pokytį. Nors jo siūlais sudurstytas kūnas yra akivaizdžiai randuotas, tačiau grimas pabrėžia ne tik groteskiškumą, bet ir pažeidžiamumą. Sutvėrimas kelia nerimą todėl, kad jis yra ir žmogus, ir ne – gražus, sužeistas, bet tikras. Siūlės bei randai tampa patirties, istorijos, gebėjimo išlikti ženklais.

NUO MONSTRIŠKUMO IKI ŽMOGIŠKUMO

Svarbiausiu klausimu tampa ne „Kas su juo negerai?“, o „Kodėl visuomenė jį apleidžia?“ Matome ryškų požiūrio pokytį:

– Atmetama idėja, kad trūkumas yra lemtis. Sutvėrimo tragedija kyla iš atstūmimo, o ne iš įgimto trūkumo.

– Suteikiamas balsas ir galia aktyviai veikti. Del Toro interpretacijoje Sutvėrimas yra kalbantis, protingas ir gebantis svarstyti moralinius klausimus. Tai svarbu žiūrovams, pripratusiems, kad negalią turintys personažai yra nebylūs.

– Monstriškumas perkeliamas į visuomenę. Tikrasis siaubas yra Viktoro Frankenšteino puikybė ir abejingumas tam, ką jis sukūrė. Smurtas kyla iš apleistumo, o ne iš deformacijos.

Šiais žingsniais reabilituojama negalia. Vietoj to, kad negalią vaizduotų kaip patologiją, o monstrą – kaip negalios metaforą, filmas prašo žiūrovų pažvelgti į atskirties struktūras. Vaizdiniai formuoja suvokimą. Jei kitoniškumas nuolat pateikiamas kaip bauginantis ar tragiškas, šios idėjos persismelkia į mūsų elgesį su realiais žmonėmis.

Sutvėrimas tampa negalios reprezentacija, nes parodo gyvenimą kūne, kurio kiti negali priimti. Jo tragedija atspindi daugelio žmonių su negalia gyvenimo realybę: ne įgimtą trūkumą, bet atskirties skausmą.

PABAISOS, NEGALIA IR EMPATIJA

Istorijos apie Frankenšteiną išlieka aktualios, nes kelia klausimą: kiek esame atsakingi vieni už kitus? 1931 m. Whaleʼo versijoje monstras buvo pateiktas kaip įrodymas, kad nenormalus kūnas kelią grėsmę, todėl būtinai turime brėžti ribas.

Del Toro atsakas kitoks. Jo Sutvėrimas atskleidžia, kad pabaisomis mus daro ne skirtumai, o atsisakymas priimti kitokius. Esame įspėjami bijoti ne „kitoniškumo“, o pasekmių, kylančių iš mūsų pačių abejingumo.

***
APIE AUTORĘ. Billie Anderson yra Ontarijo Vakarų universiteto Kanadoje medijų studijų mokslų daktarė. Jos tyrimų interesai daugiausia apima negalios naratyvų ir Holivudo kino sąsajas, ypač didelis dėmesys skiriamas negalios estetikos, tropų ir individualių savybių paplitimui populiariausiuose Holivudo filmuose. Ji yra baigusi Vakarų universitetą ir Kingʼs universitetinį koledžą bei Jorko universitetą Toronte. Turėdama akademinį pagrindą semiotikos, kino ir kritinės teorijos bei negalios studijų srityse, ji taip pat domisi siaubo estetika, stand-up ir situacijų komedija (ypač humoru, nukreiptu „aukštyn“, į galinguosius, bei „žemyn“, į marginalizuotuosius), rasių, lyčių ir negalios sankirta bei memetika.

***
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com)
pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė