fbpx

Sandra, Viktorija, Mona ir kitos. Venecijos kino festivalis (II)

Silvija Butkutė

Kai pasaulis ginčijasi, ar garsiojo pisuaro, pavadinto „Fontanu“ (Fountain), autorius yra Marcelis Diuchamp’as, ar idėja nusavinta nuo Elsos von Freytag-Loringhoven, vis iškyla vyrų ir moterų sąveikos visuomenėje dilema. Praėjusiame žurnalo numeryje aprašyti šiuolaikinio vyriškumo filmai, rodyti Venecijos kino festivalyje (VKF), o šįkart aptarsiu kinematografiją, kurioje pagrindiniu smuiku griežia moterys. Gana įprasta, kad režisierės kine samprotauja apie kitas moteris, tačiau analizuojamų filmų puokštėje yra ir keli režisieriai vyrai, kuriantys taip, kad sunku perprasti tokį sėkmingą susitapatinimą su kita lytimi. Festivalio seansuose atsiskleidė margi moteriškumo paveikslai ir prigimties išmėginimai, geriausiai apibūdinami ne žodžiais, o tik kinui būdingomis meno raiškos priemonėmis: per grubios realybės atspindžius, metaforas ir simbolius, kuriais perteikiama tai, kas dažnai būna nutylėta.

PRANCŪZIŠKO MOTERIŠKUMO ARCHEOLOGIJA

Prancūzų režisierė Carine Tardieu, gerai žinoma dėl švelniu humoru pasižyminčių filmų apie žmonių santykius, VKF „Horizontų“ programoje pristatė naują darbą „Mus siejantys ryšiai“ (L’Attachement, 2024), – be abejonės, vieną žavingiausių festivalio premjerų. Kitaip neįvardinsi, kai susipina itin realistiškas scenarijus, veikėjai charizmatiški, negana to, jie nuolat patenka į tragikomiškas situacijas. Žiūrint filmą ore tarsi sklando mintis, kad tikras gyvenimas toks pat nenuspėjamas, o itin pažįstami kasdienybės epizodai gali nutikti ir kaimynui iš gretimo buto.

Aktorė Valeria Bruni Tedeschi įkūnija 55-erių knygyno savininkę Sandrą, gyvenančią greta Alekso (akt. Pio Marmaï) šeimos. Ištikus tragedijai, Sandra netikėtai įsilieja į našliu likusio vyro kasdienybę, padėdama auginti mažamečius vaikus. Situaciją apsunkina užgimusi 20 metų jaunesnio Alekso simpatija kaimynei: neaišku, ar jausmai yra potrauminio streso rezultatas, ar teigiamus pokyčius pranašaujantys likimo pokštai. Būtina paminėti ir talentingą mažąjį aktorių Césarą Botti – per jį gvildenama itin jautri mamos netekusio vaiko tema.

Pagal Alice Ferney romaną pastatytame filme subtiliai atskleidžiamas vienišos vidutinio amžiaus karjeristės vidinis pasaulis, kai ji netikėtai įtraukiama į iki tol nepatirtą šeimyninį gyvenimą. Per daugelį metų nusistovėjusi vienišės rutina pakimba ant plauko – Tardieu suteikia žiūrovams galimybę stebėti, kiek sumaišties įneša neplanuoti pokyčiai. Dažnai prancūzų kine matomas tiek mačo, tiek jautrius įsimylėjėlius vaidinantis aktorius P. Marmaï puikiai atlieka savo vaidmenį – vaizduoja jauną vyrą, kuriam staiga reikia prisiimti standartiškai moterims priskiriamus darbus: vaikų priežiūrą, namų ruošą, emocinio šeimos klimato priežiūrą. Toks šeimos vaidmenų sumaišymas kelia daug smagių nesusipratimų, per kuriuos žiūrovas patiria, koks nenuspėjamas ir netobulas gyvenimas, kaip gydo santykių galia. Sandra ir Aleksas – tarsi du nuolat susiliečiantys ir atitolstantys taškai, labai vykusiai iliustruojantys, kad trumpai kontaktuodami skirtingi individai gali labai daug vienas iš kito išmokti. Sakyčiau, vienas tų retų filmų, kurie pasilieka mintyse ir atskleidžia vis naujus sluoksnius bei idėjas. O genialiai sulipdyta pasakojimo pabaiga, labiau primenanti pradžią, vis ragina apmąstyti visą filmą.

Visai kitokius jausmus sukėlė taip pat žinomo prancūzo Emmanuelio Mouret darbas „Trys draugės“ (Trois amies, 2024). Daugelis kino profesionalų gūžčiojo pečiais, kodėl filmas pateko į konkursinę programą. Komiškomis dramomis pagarsėjęs režisierius toliau įvairiais skerspjūviais analizuoja meilės ir santykių temas, tačiau premjera sulaukė daug kritikos, esą požiūris jau išsikvėpęs. Kažin, ar reikia ginti režisierių, nes naujasis filmas išties gana ištęstas, sunku tapatintis su personažais – jie pernelyg nenuspėjami, situacijos lyg ir turėtų būti komiškos, vis dėlto joms stinga vadinamojo cinkelio. Tačiau filmas paperka netobulumu įrodydamas, kad jausmai – viena svarbiausių, mus visus jungiančių temų: žmonės, priimantys spontaniškus, kartais ne visada teigiamų pasekmių sulaukiančius sprendimus, yra tiesiog nepralenkiami.

Filme apie tris drauges (dvi ištekėjusios, o viena neįsipareigojusi) ir jų meilės peripetijas siekiama sukurti lengvą ir ironišką, tad šiek tiek vudyalenišką atmosferą. Viena draugių – Žoana (akt. India Hair) – sumano skirtis, ir jos sprendimas pakeičia iki tol nusistovėjusią kasdienybę. Jos buvęs vyras Viktoras (akt. Vincent’as Macaigne’as) tampa filmo pasakotoju, iš šalies stebinčiu moterų dramas. O vyksta čia labai daug: Žoana žengia į naują gyvenimo etapą kaip vieniša mama, Alisa (akt. Camille Cottin) svarsto, kad blėstantys santykiai šeimoje yra natūrali evoliucija, su kuria reikia susitaikyti, arba ugnį reikia pakurstyti romanu. Trečioji draugė Rebeka (akt. Sara Forestier) kamuojasi ieškodama tikrosios gyvenimo meilės, tiksliau, meilių, į kurias neria stačia galva, tačiau nuolat lieka stipriai sudaužyta širdimi.

Kaip minėjau, sunku tapatintis su filmu, nes ypač gausu prancūziškos meilės klišių: neištikimybė, partnerių kaita, atsakomybės santykiuose stoka, seksualinės ir statuso laisvės troškimas. Galbūt filmas nėra prastas ir išsikvėpęs, tiesiog šiaurės šalių žiūrovai pernelyg atsainiai žvelgia į tokias lengvo ir laisvo gyvenimo iliustracijas, kai nėra jokios didelės prasmės ir moralų. Visgi E. Mouret atsiskleidžia kaip vykęs moterų sielos tyrinėtojas, labai skoningai iškeliantis daugia­sluoksnį moters jausmų pasaulį. Jis normalizuoja požiūrį, kad šiais laikais karjeristės turi teisę į pirmą vietą iškelti savo jausmus, emocijas, būsenas. Tad tokį filmą pasižiūrėjus moteriškai auditorijai tarsi nusirita atsakomybių našta: santykiai vis dar svarbūs, nebandykime jų ištrinti, nuslopinti, uždangstyti po nesiliaujančia stiprios moters charakteristikų lavina.

Kadras iš filmo „:Gretimas kambarys“ (The Room Next Door, 2024), rež. Pedras Almodovaras

MIRTIES AKIVAIZDOJE – JOS

„Auksinis liūtas“ šiemet Venecijoje įteiktas ispanų režisieriui Pedro Almodovarui už filmą „Gretimas kambarys“ (The Room Next Door, 2024). Po filmo ilgai ploję žiūrovai patvirtino – kino grando naujausias filmas pasisekė. P. Almodovaro kinematografijoje vyraujančios feministinės temos, švelni ir atjautos kupina pasakojimo maniera, sudėtingi, emocingi scenarijai jam pelnė moterų režisieriaus vardą. Moterys jo filmuose dažnai stiprios ir savarankiškos, vienos grumiasi su ištikusiomis negandomis. Dažnai grįžtama prie motinos ir vaiko santykio – sukuriamos neįtikėtinai komplikuotos situacijos prarasti ir atrasti savo atžalas, taip kuriant sudėtingą, bet itin gilų ryšį. Moterys ryškios, emancipuotos, drąsiai nagrinėjančios ir ieškančios savo seksualinės tapatybės, dažnai peržengiančios tradiciškai suprantamas lytiškumo ribas. Jos ir be galo jausmingos – vidinis pasaulis yra P. Almodovaro naratyvo ašis, nuo kurios atsispiria dramatiškai gyvenantys filmo veikėjai.

„Gretimo kambario“ pagrindinės veikėjos – taip pat moterys, ir ne bet kokios, o įkūnytos aktorių Tildos Swinton ir Julianne Moore. Režisierius kuria unikalų, tik jam būdingą pasaulį su nepaprastai išmoningais butų ir namų interjerais, skoningomis detalėmis, ryškiais, ekstravagantiškais kostiumais. Spalvos, formos ir kiti stilingi išsišokimai – turtingo vidinio pasaulio atspindys, nes veikėjai, rodos, netelpa savame kailyje – tiek daug emocijų, ambicijų, nuoskaudų yra prikaupę, ir šį proveržį išreiškia vizualinės priemonės. Tačiau „Gretimas kambarys“ buvo pastebėtas ne tik dėl almodovariškos estetikos. Jame nagrinėjama visuomenei nesvetima, bet vis dar menkai tyrinėjama eutanazijos tema.

Veiksmas sukasi aplink gimdos kaklelio vėžiu sergančią Martą (akt. T. Swinton), kuri paprašo bičiulės Ingridos (akt. J. Moore) su ja praleisti pas­kutines gyvenimo dienas. Mirtis reflektuojama šiek tiek ironiškai, kadangi veikėjų planus vis sujaukia netikėtai įsikišantys antraplaniai veikėjai ar sutrukdo nenumatytos aplinkybės – prie ekrano prikaustyti žiūrovai laukia, kada pagaliau įvyks kulminacija, kurios link judama nuo pat pirmų kadrų. Filmą lydi mirčiai neįprasta ramybė ir susitaikymas, skirtingai nei kituose panašias temas nagrinėjančiuose filmuose. Almodovaras geba gyvenimo ciklo baigties momentą pateikti labai skaidriai ir organiškai, kaip mus visus ištiksiančią neišvengiamybę. Eutanazija pasaulyje vertinama skeptiškai, esama daug moralinių dilemų, tačiau ispanų režisierius, kaip ir kituose savo filmuose, randa humanišką, neįpareigojantį ir savotiškai taurų būdą nagrinėti nepatogią temą.

Stilingame name nesibaigia kalbos apie meną, literatūrą, kultūrą – dvi išsilavinusios moterys nuoširdžiai, nors ir bijodamos, stengiasi priimti neišvengiamus įvykius, labiausiai paliesiančius tuos, kurie šioje istorijoje liks gyvi. Pirmasis Almodovaro anglakalbis filmas puikiai atspindi moteriškos draugystės ir solidarumo temą, peržengiančią bet kokius intrigų ir konkurencijos ribas, iškelia pasiaukojimą dėl kito, begalinę empatiją ir palaikymą, tai filmo veikėjoms suteikia beveik antgamtinių galių, o žiūrovėms – galimybę prisiminti savo aplinkos moteris ir jas jungiančius nematomus seserystės saitus.

Pagrindinis geriausio šių metų filmo apdovanojimas režisieriui atiteko už talentą apie patį didžiausią sunkumą kalbėti su plazdenančiu leng­vumu. Bėgant filmo titrams, akyse raibuliuoja ne giltinės pavidalo mirtis, o baseino vanduo, įmantrūs kostiumų raštai, ošiantys vilos medžiai, vis dar liūliuoja ramus Moore balsas ir išlieka lūkestis sutikti gyvą Swinton kitame Almodovaro filme.

Vienas iškiliausių Lotynų Amerikos kino režisierių brazilas Walteris Sallesas festivalio publikai pristatė naujausią kūrinį „Aš vis dar čia“ (Ainda Estou Aqui, 2024) Filmais „Centrinė stotis“ (Central Station, 1991), „Motociklininko dienoraščiai“ (Diarios de motocicleta, 2004) ir „Kelyje“ (On the Road, 2012) išgarsėjęs kūrėjas demonstruoja per daugelį metų ištobulintą meistriškumą – pasakoja tikrais faktais paremtą, visame pasaulyje žinomą istoriją apie Rubenso Paivos, Brazilijos politiko, inžinieriaus, žmonių teisių aktyvisto, dingimą ir nužudymą 8-ojo dešimtmečio Brazilijoje bei žmonos pastangas jį rasti.

Pagrindinė filmo veikėja – visus keturis namų kampus laikanti Rubenso žmona Jaunisė (akt. Fernanda Torres) su gausia šeima gyvena gero rajono erdviame name netoli paplūdimio. Braziliją jau šešerius metus valdoma militaristinės diktatūros, todėl visiškai įprasta, kad į namus bet kada gali pasibelsti agentai, kuriems užkliuvo gyvenimo būdas, politinės pažiūros, biografiniai praeities faktai. Parlamentaras, kovojęs už žmogaus teises, vieną dieną sulaukia tokių svečių savo namuose, kuriuose verda nepaprastai jaukus šeimos gyvenimas, kupinas meilės, juoko, šokių, naminio maisto, apsikabinimų ir pokalbių. Nuo tos dienos nė vieno filmo veikėjo gyvenimas nebebus toks pat, o Jaunisė turės atrasti jėgų pastovėti už savo vertybes prieš negailestingą politinę sistemą.

„Variety“ kino kritikas recenzijoje rašo, kad vintažine stilistika, su rankinės „Super 8“ kameros intarpais užfiksuotas filmas palieka įspūdį, jog tai veikiau prisiminimai, o ne vaidyba. Čia išryškėja Jaunisė, kuri visą gyvenimą tyrė savo vyro dingimo aplinkybes ir likimą, o vėliau tapo žinoma žmogaus teisių aktyviste, portretas. Jos valia nepasiduoti yra įkvepianti – kiek daug reikia atkaklumo ir drąsos priešinantis sistemai, kuri žlugdo ne tik psichologiškai, bet ir niekina tavo fizinį kūną. Per šią moterį, vilkinčią elegantišku kostiumėliu, Sallesas atskleidė patriotinės Brazilijos dvasią, visą skausmą, kurį patyrė sistemos engiami žmonės, ir jų stiprybę gyventi, susilaukti vaikų, ateities kartoms perduoti laisvės ir nepriklausomybės geną. Klasikinės struktūros pasakojimas, įtraukiantis į vienos šeimos gyvenimą ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos, dar labiau sustiprina įspūdį, kad tai gyvas ano meto įvykių liudijimas, paremtas Eunice ir Rubenso sūnaus Marcelo memuarais.

Kadras iš filmo „Viktorija“ ( Vittoria, 2024), rež. Alessandro Cassigoli, Casey Kauffman

KAIP GIMSTA HEROJĖS

40-metė Džasmina (akt. Marilena Amato) turi mylintį vyrą, tris sūnus ir sėkmingą verslą Nea­polyje, tačiau vieną dieną pajunta nepaprastai stiprų norą auginti dukterį. Režisierių Alessandro Cassigoli’o ir Casey’o Kauffmano filme „Viktorija“ (Vittoria, 2024) perteikiami moters gyvenimo fragmentai, kai ji stengiasi „pripratinti“ savo šeimą prie idėjos įsivaikinti mergaitę. Ši kelionė įsivaikinti svetimšalį vaiką labai realistiška ir kupina biurokratijos, aiškiai apibūdinanti visus sudėtingo „žaidimo“ lygius, kuriuos reikės įveikti moteriai, norinčiai įgyvendinti savo troškimą.

Rodos, filmas niekuo išsiskiriantis VKF repertuare, tačiau sulaukė ypač daug teigiamų atsiliepimų, kadangi labai intymiai pažvelgiama į analizuojamą temą, o autentiška istorija jį paverčia unikaliu šiuolaikinio socialinio realizmo kine pavyzdžiu. Dirbdama plaukų meistre filmavimo aikštelėje, neprofesionali aktorė Marilena režisieriams atskleidė, kaip prieš 8-erius metus į jos šeimą atvyko dukra. Pasakojimas juos įkvėpė sukurti dokumentikos bruožų turintį vaidybinį filmą, kuriame užfiksuoti tikri Marilenos šeimos nariai. Režisieriai su jais praleido ypač daug laiko, galbūt todėl filmas taip įtraukia į šeimos pagausėjimo dramą ir dvelkia artumu, kuriam sunku atsispirti. Stebime įdomų neprofesionalios aktorės įsigalinimo procesą: susidaro įspūdis, kad Cassigoli’ui ir Kauffmanui tereikėjo suvaldyti kino aikštelės veiksmą, nes atsakomybė už scenarijų ir vaidybą iš dalies buvo perduota M. Amato.

„Horizontų“ programoje įvyko ir režisierės Anne-Sophie Bailly debiutas „Mano brangiausias“ (Mon inséparable, 2024). Filme iš arti rodomas neįgalų sūnų auginančios grožio meistrės Monos (akt. Laure Calamy) netikėtumų kupinas gyvenimas. Moteris sužino, kad 30-metis protinę negalią turintis Žoelis (akt. Charles’is Peccia Galletto) su negalią turinčia bendradarbe laukiasi kūdikio. Ši žinia išmuša būsimuosius senelius iš įprasto gyvenimo vėžių ir sukelia daug sumaišties tarpusavio santykiuose. „Aš noriu kūdikio, tai mano teisė“, – užsispyręs aiškina sūnus akis išplėtusiai motinai. Toliau įvykiai klostosi gana chaotiškai, režisierei išsikeliant tikslą, per likusį laiką išspręsti tarp brangiausių žmonių tvyrančią įtampą.

Calamy yra šio pasakojimo kelrodė žvaigždė, jos nepaprasta charizma ir energija opiai problemai suteikia šiek tiek komiškumo. Visą filmą vyksta savotiška kova tarp vienas kitą stipriai mylinčių Monos ir Žoelio, įtraukiant tokius klausimus: kiek motina gali prisirišti prie sūnaus? Kokiu žmogumi ji taps, vaikui išsikrausčius iš gimtųjų namų? Ar nebebus vien motina? Ar po 30 metų, paaukotų vaikui, ji pasirengusi judėti toliau ir kurti asmeninį gyvenimą? Kiek reali yra negalia, o kiek tai socialinių normų konstruktas? Ar protiškai neįgalūs žmonės turi teisę būti savarankiški? Šios dilemos žiūrovams labai pažįstamos, paliečia žmogiškus empatijos ir atjautos taškus, tačiau filmu siekiama ne moralizuoti, bet švelniai edukuoti. Monos personažė žavi ir tuo, kad nevaizduojama kaip užguita, pervargusi motina, o atspindi su gyvenimo išbandymais susitaikiusią ir džiaugsmą radusią gražią, veiklią moterį. Nors ji labai savarankiška ir optimistiška, tačiau toli gražu ne pavyzdinė – filme ją nuolat ištinkančios nervinės krizės atkreipia dėmesį į vienišų motinų psichikos sveikatą ir į meilės sau temą.

„Mano brangiausias“ puikiai apibendrina šią apžvalgą: ne iš filmų, o iš gyvenimo meno kūrėjai semiasi įkvėpimo nagrinėti iki skausmo pažįstamas, labai kontroversiškas arba išvis ignoruojamas temas. Tik jiems būdingas autorinis braižas padeda svarbiems klausimams pasiekti žiūrovų protus ir širdis. O šių filmų moterys – labai įvairios. „Nė nemanyk man pamokslauti“, – atkerta Mona savo simpatijai, taip apibrėždama savo, kaip brandžios, savarankiškos, atsakingos moters, tapatybę. Galbūt čia ir yra visų aptartų filmų grožis – nė vienas kūrėjas nebandė sutramdyti savo herojų, jos visos unikalios, jų būtis kupina spalvingų paslydimų, gilaus suvokimo ir nokautuojančio grožio.

2024-12-16
Tags: