Įsivaizduokite, kad pabudę savo namuose randate nepažįstamus žmones. Jie valgo jūsų maistą, skerdžia gyvulius, o paskui juokdamiesi išduria jums akis. Vėliau visam pasauliui pasakoja, kad pabaisa buvote pats.

Taip apibūdinamas bene žinomiausias epizodas iš Homero „Odisėjos“, parašytos maždaug VIII a. pr. Kr. pabaigoje arba VII a. pr. Kr. pradžioje. Įsibrovėliai yra pagrindinio personažo sėbrai, o jų užpulta „pabaisa“ – Polifemas, atsiskyrėlis milžinas piemuo, vėliau prisimenamas tik kaip vienaakis kiklopas.

Kadrai iš filmo „Odisėja“ (rež. Christopheris Nolanas, 2026). Filmo platintojo „Theatrical Film Distribution” medžiaga

Šimtmečius sekėme herojaus kelionę nė nesusimąstydami, kokią kainą už ją sumoka kiti. Bet kas, jei kiklopas – ne pabaisa, o eilinė auka, kurios gyvenimas buvo sugriautas?

Naujoji „Odisėjos“ ekranizacija, režisuota Christopherio Nolano, kino teatrus pasiekė 2026 m. liepą. Ar Odisėjas vėl garbinamas kaip išradingas didvyris? O gal pagaliau bus atkreiptas dėmesys į griuvėsius, kuriuos jis palieka savo kelyje?

Filme kalbama apie Itakės karalių, po Trojos karo besistengiantį sugrįžti namo. Jis gudrumu įveikia pabaisas, dievus ir patį likimą. Tai legenda apie ištvermę ir sumanumą, tapusi įkvėpimu daugybei vėlesnių istorijų: protingas pagrindinis veikėjas nugali siaubingą „kitą“ ir šlovingai pasiekia gimtinę.

Siužetą žinome atmintinai. Tačiau retai paklausiame: kas sutrypiama herojaus kelyje? Kieno išgyvenimai taip ir lieka neatskleisti?

Odisėjo ir Polifemo susidūrimo scenoje kiklopas vaizduojamas kaip nuožmus laukinis, įkalinantis herojų ir jo vyrus oloje. Odisėjas pabėga pasitelkdamas savo legendinį apsukrumą: panaudodamas vyną, melą ir nusmailintą kuolą.

Iš pirmo žvilgsnio tai vadovėlinis heroizmo pavyzdys, tačiau pats Homeras užsimena apie šios pergalės kainą. Jis leidžia pagrindiniam veikėjui atskleisti savo vardą tik ištrūkus į laisvę: „Pasakyk jiems, kad tave apakino Odisėjas, miestų griovėjas.“ Tai išdidumo, o ne būtinybės akimirka – kibirkštis, nulėmusi likimą. Tą minutę sumanus išgyvenęs žmogus tampa išpuikusiu užpuoliku, o moralinė pasakojimo ašis ima keisti kryptį.

Tačiau nauja perspektyva apverčia istoriją. Polifemas yra vienišas piemuo, gyvenantis taikiai. Įsibrovėliai svetimšaliai pavagia jo maistą, paskerdžia gyvulius ir palieka jį aklą bei palaužtą. Milžino urvas nėra kalėjimas – tai užgrobti namai. Jo smurtas, nors ir žiaurus, kyla iš nevilties. Galima drąsiai teigti, kad Polifemas nėra piktadarys. Jis – auka.

Kitas požiūrio kampas atskleidžia nerimą keliantį dėsningumą: mūsų kultūrinį polinkį palaikyti pagrindinį veikėją, kad ir ką jis darytų, jei tik tikslas atrodo kilnus. Nuo senovės epų iki Holivudo kino hitų pateisiname apgaulę, griovimą ir net žmogžudystę, jei tai tarnauja „didesniam gėriui“.

Džiaugiamės, kai protagonistui pavyksta pabėgti, tačiau retai atsigręžiame į tai, kas lieka po jo. Sudegintas miestas. Gedinti šeima. Apakintas piemuo. Jei to reikia pasakojimui, šalutinę žalą priimame kaip neišvengiamą. Viliojanti heroizmo logika: aiški pabaiga, bet skaudžios pasekmės.

Homero kūrinyje Polifemui skiriama tik viena kančios akimirka – malda savo tėvui Poseidonui. Paskui jis pradingsta. Milžino balsas, skausmas ir individuali įvykių versija netelpa į pasakojimo apie didvyrį struktūrą.

Šis dėsningumas tęsiasi. Imperijos ir užkariautojai jau seniai savo varžovus vadina „barbarais“, „laukiniais“ ar „monstrais“, kad sumenkintų smurtą. Nuo Romos propagandos iki kolonijinio viešpatavimo Amerikoje ir Afrikoje, o pastaruoju metu – iki teiginių apie „denacifikaciją“ Ukrainoje – ši taktika paverčia „kitą pusę“ beveidžiais ir ištrina jos tapatybę. Atėmus iš priešo žmogiškumą, tampa lengviau pateisinti jo kančias.

Jei istoriją taip dažnai rašo nugalėtojai, turime paklausti: ką galime pasakyti apie didvyriškumą, kai pagaliau įsiklausome į vadinamųjų monstrų balsus? Šiandien, kai pasauliniai konfliktai vis ryškiau skaldo viešąją erdvę į herojus ir piktadarius, tampa itin svarbu, ką renkamės pasakoti, o ką nutylime.

Kadrai iš filmo „Odisėja“ (rež. Christopheris Nolanas, 2026). Filmo platintojo „Theatrical Film Distribution” medžiaga

Tačiau gal verta dėmesį nukreipti kitur? Polifemas – daugiau nei monstras: tai veidrodis, parodantis, kaip nekontroliuojamas heroizmas gali virsti žiaurumu. Sumanumas nėra dorybė. Išlikimas kitų sąskaita ne visada priimtinas.

Odisėjas, „išradingasis žmogus“, yra genialus, bet dviprasmiškas personažas. Jo veiksmai atneša ne tik triumfą, bet ir destrukciją. Kiekvieno sugrįžusio didvyrio istorijoje – daugybė kentėjusių ar žuvusiųjų. Tikroji narsa – ne vien drąsūs pabėgimai, bet ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už pasekmes.

Kiklopo istorija įspėja, kaip lengvai nužmoginame tuos, kurie stoja herojui skersai kelio, supaprastiname sudėtingą tikrovę, kad ji tilptų į kūrinio schemos rėmus, ir pateisiname žalą, jei tik tikslas atrodo teisingas. Permąstydami Polifemo mitą, Odisėjo paveikslą darome sudėtingesnį ir metame iššūkį tiek pasakotojams, tiek auditorijai.

Esminis klausimas naujajai ekranizacijai – ne įspūdingi vaizdai ar mastas, o perspektyva. Ar filmas išdrįsta pažvelgti toliau nei herojus? Ar suteikia balsą tiems, kurie liko šešėlyje? Clintas Eastwoodas tai padarė darbuose „Mūsų tėvų vėliavos“ (Flags of Our Fathers, 2006) ir „Laiškai iš Ivo Džimos“ (Letters from Iwo Jima, 2006), papasakodamas Ivo salos mūšio istoriją iš priešingų pusių. Leisdamas prabilti „priešui“, jis sugriovė iliuziją, kad egzistuoja tik viena teisinga istorija.

Jei Ch. Nolanas neatmes daugiasluoksniškumo, „Odisėja“ bus ne tik dar viena mito interpretacija, bet ir paskatins mus kvestionuoti, ką vadiname herojais, bei atidžiau įsiklausyti į tuos, kuriuos kadaise atstūmėme kaip monstrus.

APIE AUTORIUS

Michael La Corte – menotyrininkas, muziejininkas ir kuratorius. 2019 m. Štutgarto universitete apsigynė daktaro disertaciją apie ankstyvųjų naujųjų laikų emblemas. Nuo 2020 m. dirba Tiubingeno universiteto muziejaus mokslininku, kuruoja parodas, užsiima kultūros sklaida, viešaisiais ryšiais ir dėsto muziejininkystę bei meno istoriją.

Stephan Blum – archeologas, priešistorės tyrėjas ir Trojos specialistas. Tiubingeno universitete studijavo priešistorinę bei klasikinę archeologiją ir senovės istoriją. Pagrindinės jo tyrimų sritys – architektūra, keramikos tipologija, chronologija ir etnoarcheologija, nagrinėjanti materialinės kultūros bei žmonių elgsenos sąveiką.

Publikuojama iš „The Conversation“ pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Beatričė Rugenytė