Pokalbį su ką tik pirmąją savo personalinę parodą „Klajonė“ surengusiu Martynu Auž (Aužbikavičiumi) pradedame svarstymu, kas turėtų lydėti žiūrovą: patys darbai ar anotacija, dažnai įmantri ar iškart pakišanti parodos suvokimo būdą. Martynas netrunka paatvirauti neįgijęs akademinio pagrindo – jo atveju tai padeda užmegzti betarpišką santykį su auditorija. Pašnekesys natūraliai krypsta prie kūrybos atspirties taškų bei įvairiapusės menininko patirties temų – to, kas šiandien atrodo svarbu.

Su pirmąja personaline paroda sugrįžti namo – į Tauragę. Ko Tave išmokė gimtasis kraštas? 

Ten augo pasitikėjimas savimi kaip kūrėju. Tauragė buvo savotiškas „šiltnamis“, suteikęs visas reikiamas sąlygas kurti ir eksperimentuoti. Man ypač įdomi raiška – piešimas ant sienų. Vilniuje pamatę dažų balionėlį rankoje daugelis manydavo – „vandalas“; sostinė jau buvo ištaginta, išbombinta, o Tauragė – visiškai švarus miestelis. Prie mano namų stūksojo apleistas daugiabutis, kuriame nuolat piešdavau ant tuščių kambarių sienų. Dabar tas namas renovuotas, apgyvendintas, žmonės net nežino, kad po jų butų apdaila ant plytų slypi mano darbai. Išėjęs piešti į miestą jausdavausi taip, lyg visos erdvės būtų skirtos man ir manęs lauktų. Pasirinkdavau pastebimas, bet kiek apleistas vietas, piešdavau ir dienos metu. Aplinkiniai matydavo, bet nekviesdavo policijos. Tai buvo saugi kūrybinė aikštelė. Vėliau vykdavau į kitus miestus, tačiau Tauragės atmosfera man iki šiol yra atvira ir palaikanti.

Kada pasikeitė požiūris į Tave ir tokius kaip Tu – buvo suprasta, jog ne gadinate svetimą turtą, o norite kai ką pasakyti?

Su laiku. Pradžioje vizualai buvo skurdūs, dažniausiai – užrašai, kaligrafija. Ilgainiui atsirado iliustratyvumo – tapo paprasčiau bendrauti su žmonėmis, jie ėmė lengviau suprasti piešinius. Tuomet gavau pirmuosius užsakymus. Keitėsi ir mamos vertinimas, nes nebe šiaip naktimis išeidavau papaišyti – jau galėdavau užsidirbti. Kai kūriau karikatūras laikraščiui, nė neturėjau kompiuterio: pakeliui į mokyklą piešinius užnešdavau ir įmesdavau į redakcijos pašto dėžutę, po 2–3 dienų pamatydavau atspausdintus. Tik nepatikdavo, kai patys pataisydavo, pridėdavo spalvų. Tačiau iš esmės aplinkinių požiūris pakito, kai pradėjau iliustruoti. Supratau, kad taip galiu susikalbėti su daug platesne auditorija.

 

Niekada nežinai, kaip ilgai gyvuos Tavo piešinys, ypač lauke. Kaip į tai žiūri? Ar pabaigęs kūrinį gali iškart jį paleisti?

Iš tiesų, padarai ir paleidi. Kartais net nustembu, kaip ilgai jie laikosi! Dar dabar galiu rasti savo „pasižymėjimų“, kuriems jau kokių 20 metų, o spalva išlikusi ryški. Tiesą sakant, ant sienos piešinys gali išsilaikyti ir ilgiau nei ant lapo, kuris vėliau pasimeta tarp kasdienių daiktų. Yra saviraiškai legaliai skirtų vietų, tik ten turi susitaikyti su tuo, kad darbas gyvuos neilgai: nupieši, pasidarai nuotrauką ir atsisveikini, nes bet kas bet kada gali jį užpiešti. Tačiau ta nuotrauka jau yra dokumentacija.

Praeiviai taip pat smarkiai padeda dokumentuoti – naujas piešinys greitai atsiduria instagrame ar bent jau asmeniniuose susirašinėjimuose su bičiuliais, tiesa?

Taip. Tarkim, jei užsieny ką nors nupiešiu ir pasižymiu, būna, po kurio laiko mane pritagina – taip sužinau, kad jis dar neužpieštas po metų ar daugiau. Fiziškai manęs ten nebėra, bet liko ta maža dalelė, leidžianti įvykti interakcijai. Neįtikėtina.

 

Kur Europoje galima surasti Tavo piešinių?

Ispanijoje – 3 darbai, dar jų yra Vokietijoje, Albanijoje, Juodkalnijoje, Rumunijoje, Estijoje. Keliaudamas tyrinėju žemėlapį, ieškau tinkamų erdvių. Mane ypač domina pats vietovaizdis: džiaugiuosi aptikęs apleistą, bet neapgadintą pastatą, kuris visas kaip baltas lapas, o jo fone, pavyzdžiui, kalnai.

 

Kada pradėjai krypti nuo gatvės meno link galerinio formato? Kaip keliavai iki šios personalinės parodos?

Mano pradžia buvo tokia „laukinė“: dar tik formavausi kaip autorius, neturėjau nuoseklios vizijos. Maždaug iki 2013 m. mano kūryba gana chaotiška; nuo tada perėjau prie skaitmeninių iliustracijų, animacijos. Darbas agentūroje užimdavo visą laiką, tik trumpais laisvalaikio momentais kurdavau sau. Dėl intensyvios komercinės veiklos gana greitai perdegiau ir teko ją mesti. Pradėjau dirbti savarankiškai, o tai davė ir pliusų, ir minusų. Visgi atsirado daugiau laiko asmeninėms idėjoms įgyvendinti, grįžau tiek prie sienų, tiek prie paveikslų. Tam įtakos turėjo ir didžiulis dirbtinio intelekto proveržis prieš keletą metų. Tikrai žavėjausi kompiuterine kūryba, bet išpopuliarėjus DI mano požiūris pasikeitė – regis, niekas nebegali nustebinti. Menininkai, kuriuos visad gerbiau, irgi pradėjo atrodyti kitaip: sunkiai konkuruodami ir net pasirodydami su nauja, nematyta idėja, jie vis tiek neprilygsta vien su DI dirbantiems kūrėjams, kasdien generuojantiems dešimtis vaizdų. Negana to, viskas vartojama per ekraną, dažniausiai – telefono. Mane tai dar labiau pastūmėjo atgal prie teptuko. Vis dėlto pastebiu, kad to kompiuterinio braižo atsirado ir mano drobėse.

Iš tiesų, žiūrint į Tavo personažus, regis, jie tuoj išlips iš paveikslo, ateis pabendrauti, apsikabinti, gimsta siužetai. Gal šį gebėjimą sukurti vaizduotę kutenančius reginius lemia Tavo kaip animacijos dailininko patirtis?

Šito pats galbūt nebejaučiu, bet man patikdavo animuoti – sugalvoti scenarijus, piešti kadruotes – ir, matyt, iki šiol išliko tai, kas mane veikė. Net nežinau, ar esu tuo patenkintas. Norėčiau dar labiau nutolti nuo ankstesnių savo veiklų, tarsi „atskiesti“ kūrinius, kad nebeliktų to korporatyvinio prieskonio. Daug namų darbų laukia – piešti, piešti, piešti.

 

Akį traukia ryški spalvų gama bei vaizduojamos formos – minkštos, aptakios. Parodos anotacijoje minimas naivumas, o man norėtųsi pridurti ir gera žadančią nuotaiką. Dabar, kai pasaulis tarytum pats save naikina, ir kūryboje apstu kontroversiškų, žeidžiančių temų, bet Tavo parodoje atvirkščiai – viskas tarsi teikia vilties.

Iš principo esu pozityvus žmogus, tačiau verta prisiminti ir suvokimo kaitą augant. Pamenu save vaiką, paauglį, kai tikrai dar nesukau galvos dėl mokesčių bei kitų suaugusiųjų reikalų, nemačiau ir tų pasaulyje vykstančių baisių dalykų, kol kartą grįžęs po pamokų norėjau įsijungti „Geniuką Vudį“, o vietoj jo per tiesioginę TV transliaciją išvydau griūvančius dangoraižius. Suaugęs supranti, kad ir seniau pasaulyje nestigo neramumų, bet jų nepastebėdavai. Dabar kiekvieną dieną pats turi pasirinkti kryptį ir nuotaiką. Na, o galiausiai – apvalias formas man malonu piešti, tai ramina. Stilizuoju jas iki visai paprasto, beveik primityvaus lygmens. Pagalvok, juk rankoje laikyti rutulį maloniau nei kokią kampuotą figūrą.

Vienintelė skulptūra Tavo parodoje liudija betarpišką gamtos ir žmogaus sintezę. Gal pasąmonėje tebesame paskutiniai pagonys? 

Esu sutikęs tų, kurie gyvenime nėra lankęsi miške. Lietuviui tai, ko gero, neįmanoma. Tauragėje rasdavau ne tik apleistų sienų – už kelių minučių kelio driekėsi miškas. Tuomet tai buvo savaime aiškus dalykas, bet kai baigęs mokyklą išvykau į Londoną, po kelių mėnesių pradėjo atrodyti, jog kažkas ne taip: toks keistas jausmas… suprantu, kad gal į mišką norėčiau. Pradedu ieškoti, atrandu parkus, tačiau tai – ne tas pats. Dairausi kokios atokesnės vietos, bet pusdienį praleidęs kelyje vis tiek atsiduriu išvalytame parke su gražiais takeliais. Pats nustebau suvokęs, kaip man iš tiesų trūksta miško ir koks savaime suprantamas jis buvo Lietuvoje. Kaip kasdienybėje, taip ir toje skulptūroje mes glaudžiai susiję su gamta, bet apie tai net nesusimąstome, kol nepasireiškia jos stygius.

 

Parodos pavadinimas „Klajonė“ turi kiek nerimtą konotaciją: lyg mėginama sušvelninti, jog čia – tik ieškojimas, dar ne tvirtas pareiškimas. Ar to ir siekei? Gal iš tiesų esi klajoklis?

Kai rengi pačią pirmą savo parodą, labai daug galvoji ir visad nori pranokti save, kad ji būtų pati teisingiausia. Žiūriu į kitus: dalis prisistato su pasaulį keičiančiomis idėjomis, o kai kurie atvirkščiai – lengvai parodydami tai, ką kuria. Man šis požiūris priimtinesnis, todėl nusprendžiau tiesiog kurti, ką noriu. Etapai, apie kuriuos kalbėjome, ir buvo mano, kaip autoriaus, klajonė – animavau, piešiau karikatūras, iliustracijas, galiausiai susikoncentravau į asmeninę saviraišką. „Klajonė“ – pirma mintis, atėjusi į galvą, o tokius pirminius impulsus labai mėgstu. Kartais daug galvodami persistengiame ir nutolstame nuo esmės. Paroda prasidėjo nuo pavadinimo, o tada jau atsigręžiau į savo pastarųjų metų eskizus, įkvėpimo šaltinius.

Jeigu šia paroda vis dėlto nesieki pakeisti pasaulio, ko norėtum? Galbūt turi kokių didelių kūrybinių ambicijų?

Ne ambicija, bet didelis noras – palikti po savo darbą visose pasaulio šalyse.

2025-02-04