fbpx

MARIOS CALLAS PORTRETAS KITAIP

JOLANTA KAHVECI

Maria Callas, žymiausias XX a. operos sopranas, nugyveno neilgą, tačiau ir triumfo, ir nuosmukių kupiną gyvenimą. Reikšmingiausia jos gyvenimo dalis yra fenomenalus dainavimas, transformavęs požiūrį į operą kaip meno formą ir jos kultūrinę funkciją. Italijos soprano Barbaros Fritoli manymu, Callas visiškai pakeitė operos interpretaciją – pavertė ją teatru! Kita vertus, tigre pravardžiuojama nepaprastai ugningo temperamento primadona visuomet buvo ir populiariosios spaudos dėmesio centre. Jos gyvenimas, regis, visaip išnarstytas, pradedant dingusiu balsu, meile madai, religine plotme ir baigiant dramatiškais santykiais su aplinkiniais, tačiau dar ir šiandien kelia daugybę klausimų, o esminis jų – kas iš tiesų nutiko talentingajai Callas?

ATRADIMAI IR PRARADIMAI

Šiemet gruodžio 2 d. minimos 101-osios M. Callas gimimo metinės. Maria, kurios tikrasis vardas Maria Anna Cecilia Sofia Kalogeropoulos, gimė Niujorke, graikų emigrantų – Georgio Kalogeropoulo ir Evangelios Dimitriadis – šeimoje.

Muzikinis mergaitės kelias prasidėjo gana anksti. Vyresnioji jos sesuo Jackie lankė baleto ir pianino pamokas, todėl buvo nuspręsta, kad ir Maria turėtų išmokti groti pianinu. Pasak motinos, dainavimo pamokų ji neturėjo, esą dainuoti pradėjo pati ir būdama dešimties jau atlikdavo arijas iš „Karmen“. Valdingoji būsimos operos žvaigždės motina, pastebėjusi, jog dukra talentinga, o ir nestokoja dramatiškumo, ėmė spausti ją dainuoti. Vėliau, 1956 m. duodama interviu žurnalui „Time“ Maria prisiminė: „Mane vertė dainuoti, kai buvau tik penkerių, ir aš to nekenčiau. Norėjau žaisti ir augti, bet dainavau ir uždirbau pinigus. Niekada neatleisiu jai už atimtą vaikystę.“

Kelionė link profesionalaus operinio dainavimo Mariai prasidėjo Graikijos sostinėje. Pirmas bandymas trylikametei patekti į Atėnų konservatoriją nebuvo sėkmingas: komisijos nesužavėjo silpnas, neįgudęs balsas, bendri muzikiniai gebėjimai. 1937-ųjų vasarą Marios motina kreipėsi pagalbos į Graikijos nacionalinės konservatorijos mokytoją sopraną Marią Trivellą. Ši atpažino dievišką mergaitės talentą ir, anot jos, trūko tik techninio pasirengimo, kontrolės ir disciplinos. Pradėjusi mokyti vokalo Trivella suprato, jog Marios progresas – fenomenalus.

1939 m. Maria sėkmingai įstojo į Atėnų konservatoriją – seniausią sostinės muzikos mokyklą, kurios tikslas – ruoštis ne muzikuojančius žmones, o menininkus. Mokymas buvo grįstas itališkąja bel canto – gražaus dainavimo – technika. Maria, be dainavimo, lankė visas privalomas solfedžio, harmonijos, muzikos istorijos, fortepijono pamokas ir tobulinosi pas operos dainininkę Elvirą de Hidalgo, garsųjį ispanų koloratūrinį sopraną. Operos primadona yra sakiusi, jog laimė buvo susitikti su de Hidalgo, kuriai jaučiasi dėkinga už visą meninį, dramos bei muzikinį išsilavinimą.

Maria buvo be galo darbšti ir, ko gero, visiškas atsidavimas studijoms atvėrė kelius ankstyvai karjerai. Ji, kaip studentė, operinio dainavimo pasaulyje debiutavo puikiai atliktu Santucos vaidmeniu Pietro Mascag­ni’o operoje „Cavalleria Rusticana“ („Kaimo garbė“). 1941 m. ji atliko Beat­ričės vaidmenį Franzo von Suppé operetėje „Boccaccio“, o 1942 m. jau debiutavo Giacomo Puccini’o „Toskoje“. Anot Walterio Legge’o, klasikinės muzikos įrašymo prodiuserio, tuometinis operos „Tosca“ meno vadovas, kompozitorius Victoras Alberto de Sabata iš esmės buvo patenkintas Marios pasirodymu, vis dėlto jam užkliuvo eilutės „E avanti a lui tremava tutta Roma“ („Ir priešais jį drebėjo visa Roma“) atlikimas. Esą Maria ją ne išdainavo, bet išsakė. Tačiau pasirodymas sulaukė kritikų pripažinimo ir su „Tosca“ Maria buvo siejama per visą likusią tarptautinę karjerą.

„Tavo ateitis Italijoje, o ne Amerikoje“, – tarė mokytoja E. de Hidalgo, išlydėdama Marią iš Atėnų. Tačiau ji 1945 m. išvyko į JAV. Tais pačiais metais atmetė Niujorko Metropolitano operos vadovo Edwardo Johnsono pasiūlymą vaidinti operoje „Madam Baterflai“: nesijautė tam pasirengusi ir nenorėjo dainuoti anglų kalba, kaip buvo pageidaujama. 1947 m. pirmasis tarptautinis pasirodymas įvyko su Amilcare’s Ponchielli’o opera „La Gioconda“ („Džokonda“) Veronoje, Italijoje.

Vėliau Callas repertuaras tapo nepaprastai platus: atliko Lučijos di Lamermur, Medėjos, Anos Bolenos, Aidos ir kitus vaidmenis. Scenoje su jais susitapatindavo, partijas atlikdavo teatrališkai, aistringai, todėl pelnė La Divinos vardą.

Istorikė Christina Ezrahi, elektroninio žurnalo „TWoA“ redaktorė, apie La Diviną rašė: „Dėl išraiškingo Marios Callas balso, dramatiškumo ir unikalumo pamirštos XIX a. kompozitorių, tokių kaip Vincenzo Bellini ir Gaetano Donizetti, operos grįžo į repertuarus. Diva į teatrus pritraukdavo daug žiūrovų, todėl operos vadovai taikstėsi su keistu jos elgesiu, juk buvo aišku: jos vardas garantuos pilną salę. Sėkmės paslaptis – reta Callas balso savybė išreikšti menkiausius emocijų niuansus.“

Keletas dainininkės posakių tarytum tai tik patvirtina. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad išskirtinis menininkas turi gebėti įkvėpti gyvybės vaizduojamam personažui, transformuotis į kitą pasaulį, per savo meną susisiekti su kitomis sielomis. 1954 m. atlikta „Casta diva“ arija iš Bellini’o operos „Norma“ – vienas tokių pavyzdžių. Kritikų teigimu, Callas perteikta personažės visuma – tragedija, melancholija, skausmas, meilė, kančia ir kerštas – niekam nepaliko abejonių.

Deja, 6-ajame dešimtmetyje pradėjo silpti Callas balsas – kartais ji tiesiog neišdainuodavo aukštų natų. Nepaisydama stiprėjančių balso prob­lemų, vis dažniau atšaukiamų pasirodymų, ji antrą kartą – 1965 m. – sudainavo Puccini’o „Toscą“ Londone, Karališkajame operos teatre „Covent Garden“. Po šio pasirodymo nusprendė padaryti beveik 8-erių metų pertrauką, kaip manoma, dėl sveikatos ir asmeninių sumetimų.

Ir štai 1974 m. „The New York Times“ atsiranda pranešimas, jog Callas staiga atšaukė rečitalį, turėjusį įvykti vasario 17 d. Niujorke, Carnegie Hall. Asmeninis gydytojas pranešė, jog dainininkė peršalo, o įtūžusi publika kaltino nenuspėjamą jos būdą ir reikalavo grąžinti pinigus. Rečitalis buvo įtrauktas į jos baigiamąjį turą 1973–1974 m. po Europą, Šiaurės Ameriką ir Tolimuosius Rytus drauge su Italijos tenoru Giuseppe di Stefano. Renginys vis dėlto įvyko kovo 5-ąją. Publika šėlo, o kritikai buvo mažiau sužavėti dėl gerokai nusilpusio Callas vokalo.

Callas laikė save viena geriausių operos solisčių, tačiau gandai apie nusilpusį balsą vis netilo. Spėjama, kad taip galėjo nutikti dėl perdegimo, kurį lėmė nuo jaunumės praktikuotas įnirtingas dainavimas, taip pat alinantys vaidmenys, netinkamas repertuaras, per daug kavos pertraukėlių, audringas gyvenimas ir pan. Kai kurie klasikinės muzikos mylėtojai ir dainininkės gerbėjai mano, jog balsą pažeidė staigūs jos svorio pokyčiai. Galutinio atsakymo, kas nutiko Callas balsui, niekas taip ir nerado. Tiesa, 1975 m. medikai diagnozavo dermatomiozitą. Pati Callas tvirtino, kad niekada neprarado balso, o pertempė jį, kai ėmė silpti diafragma, kartu neteko pasitikėjimo savimi ir drąsos lipti ant scenos.

Maria Callas automobilyje su savo vyru Giovanni’u Battista Meneghini’u pakeliui į Šipolio oro uostą, 1959.

Daano Noske’s nuotrauka, publikuojama pagal CC0 1.0 licenciją

TAPATUMAI IR SAVITUMAI

Marios asmeniniame gyvenime netrūko spalvų ir su asmenybe susijusio dviprasmiškumo. Ji mėgo žiūrėti vesternus, žaisti su savo šunimis, rinkti receptus. Buvo neabejinga madai tiek gyvenime, tiek scenoje. Net ir mados istorikai Callas vadina viena ikoniškiausių dainininkių, o Milano „La Scala“ teatre ir jos muziejuje Atėnuose demonstruojami sceniniai apdarai bei aksesuarai. Primadonų primadona – taip apie ją kadaise sakė mados kūrėjas Yvesas Saint Laurent’as.

Prabangūs papuošalai buvo Callas aistra, juos netgi kolekcionavo. Daugelis įvairių brangenybių Mariai dovanoti, tačiau vieną karjeros pabaigoje ji įsigijo pati – platinos ir rubinų „Cinq feuilles“ („Penkialapio“) segę, kuria dažnai papuošdavo vakarines sukneles. Sakoma, dainininkė buvo prietaringa, o papuošalai buvo tarsi jos talismanas. Dėl prietarų diskutuotina, bet ritualų ji tikrai turėjo. Prieš kiekvieną pasirodymą pasimelsdavo priešais savo vyro Giovanni’o Battistos Meneghini’o dovanotą Mergelės Marijos statulėlę. Kartą Callas ją pamiršo Vienoje, todėl prašė geriausios draugės Giovannos Lomazzi pargabenti į Milaną. Esą du kartus pamiršo ir abu kartus prieš pasirodymą stipriai užkimo. Prietaras? Maria teigė nesanti prietaringa. „Esu fatalistė ir tikiu likimu“, – tvirtino ji. Meneghini yra pasakojęs, jog praktiškai kiekviename jos laiškų sakinyje minimas Dievo vardas, tačiau melsdavosi ji savaip.

Matthew Malone’as straipsnyje „Maria Callas, grožio epifanija“ rašo, kad, dainininkės įsitikinimu, sėkmė, sveikata, gražus oras ir visa, kas gyvenime gera, yra iš geros Dievo valios. Dievas Marios širdyje užėmė didelę vietą. Tiesa, vienur užsimenama, kad ji nebuvo itin religinga, o kitur teigiama, jog išskirtinis Callas bruožas – būtent gilus tikėjimas. Šią tako­skyrą pabandė tyrinėti rašytojas ir žurnalistas Renzo Allegri straipsnyje „Religingieji menininkai“. „Atrodo, dauguma šių dienų žurnalistų verčia manyti, kad genialumas ir religija neturi nieko bendro“, – piktinasi autorius. Jo manymu, žiniasklaida stengiasi perteikti mintį, esą žmogų galima suprasti ir be jo religinio matmens. Bet, Allegri’o teigimu, yra nepaprastų, su religija susijusių šios moters gyvenimo detalių. 1954 m. ji susitiko su popiežiumi Pijumi XII, kuris buvo didelis klasikinės muzikos gerbėjas, o jų pokalbis sukosi apie vokiečių kompozitorių Richardą Wagnerį.

Tačiau populiariosios spaudos žurnalistus labiausiai domino Callas asmeninio gyvenimo vingrybės. Ypač vyrai jos gyvenime.

Meneghini, sutuoktinis, pirmasis agentas, vienas svarbiausių Callas gyvenimo veikėjų, žiūrėjo į dainininkę kaip į vertingą produktą. Pirmasis Meneghini’o įspūdis buvo žeminantis, esą, jo teigimu, Maria pasirodė stora, apsirengusi kaip šuo, tikra romė ir neturėjo nė menkiausios perspektyvos padaryti karjerą. Tiesa, vėliau, kai žmona tapo žvaigžde, istorija pasisuko kitu kampu – jis desperatiškai vengė su Maria susilaukti vaikų, nes tai reiškė, kad ji nebebus pelninga. Dainininkė jį pavadino utėle, kuri apsimeta milijoniere, nors iš tiesų neturi nė cento.

Didžioji Callas meilė buvo Aristotle’is Onassis. Skamba šiek tiek paradoksaliai, tačiau tai atvirai slapčiausias XX a. 7-ojo dešimtmečio romanas, nepaisęs šventų santuokos įžadų ir įstatymo, nes abi pusės buvo susituokusios. Vis dėlto laiškuose aprašytas Marios skausmas dėl šio vyro: „Nenorėčiau, kad jis man paskambintų ir vėl pradėtų mane kankinti.“ Romanas su Onassiu tam tikra prasme buvo destruktyvus, tačiau sunku patikėti, kad garsusis graikas galėjo lemti Callas karjeros griūtį, nors ir esama tokių svarstymų. Callas žodžiais tariant, pirmiausiai ji prarado svorį, tuomet balsą ir tik tada Onassį.

Kai kurie biografai tvirtina, jog Marios gyvenime trūko pilnatvės. Gal buvo sutrikusi? Ji išties blaškydavosi tarp Marios, kuri mylėjo, pasitikėjo ir kentėjo, ir žvaigždės Callas, kuri muziką laikė neatsiejama savo gyvenimo dalimi netgi tuomet, kai nusileisdavo uždanga. Apie Marios santykį su savuoju „aš“ kalbėjo ir Tomas Volfas, filmų „Maria pagal Callas“ (Maria by Callas, 2017), „Maria Callas: laiškai ir memuarai“ (Maria Callas: Letters and Memoirs, 2023), režisierius: „Mane labai nustebino interviu, kurį kažin kas išsaugojo ir kuris niekada nebuvo paviešintas. Jis įrašytas dar 1970 metais. Tuomet Callas kalbėjo: „Manyje iš tikrųjų yra du žmonės. Yra „Maria“ ir yra „Callas“, su kuria turiu gyventi.“ Labai drąsus pareiškimas, tik neaišku, ar audringas emocijas bendraudama su kolegomis labiau reikšdavo Maria, ar Callas. Štai Renata Tebaldi buvo viena iš Callas operos varžovių. Maria labai gerbė jos vokalinį talentą, tačiau moterų nesutarimai plačiai nuskambėjo tuometinėje žiniasklaidoje. „Tebaldi balsą lyginti su manuoju balsu tai lyginti šampaną su konjaku. Ne, su „Coca-Cola“, – esą švystelėjo Maria. Manoma, kad frazę apie gaivųjį gėrimą pasakė kažkas iš salės.

Žurnalistai įnirtingai bandė Callas išklausinėti ir apie temperamentą, kuriuo ji garsėjo. Šis domino ir klasikinės muzikos elitą. „Ar galiu užduoti madam Callas svarbiausią klausimą? Vienas labiausiai stulbinančių gandų, kad jūs neva trenkėte vienam režisieriui brendžio buteliu per galvą, ir aš noriu sužinoti, ar tai tiesa, ar ne?“ – klausė tiesioginiame eteryje dirigentas seras Thomas Beechamas. Tuomet lyg apstulbusi Callas teištarė: „Vienas Dievas težino.“ Ji labai aiškiai leido suprasti, jog spauda iš pasisakymo vis vien sukurs dar vieną melagingą istoriją, nors pati akivaizdžiai mėgavosi situacija.

Kita vertus, daugėja biografinių leidinių, dokumentikos, filmų, kuriuose vis daugiau Callas karjeros ir asmeninio gyvenimo detalių pagrindžiama jos pačios žodžiais. Ji rašė neįtikėtinai daug laiškų ir apie viską. „Vieną dieną parašysiu autobiografiją. Ir norėčiau parašyti pati, kad išsiaiškinčiau, kiek daug melo apie mane pasakyta“, – Maria rašė buvusiai mokytojai, dvasinei mamai de Hidalgo. Laiškuose aprašomas skausmingas santykis ir su tikrąja motina, kuri spaudai pardavinėjo istorijas ir šantažavo: „Žinai, ką daro kuklios kilmės menininkai, vos tik praturtėję? Pirmą mėnesį išleidžia pirmuosius pinigus, kad nupirktų namus savo tėvams ir lepintų juos prabanga.“ Ar turi ką pasakyti Maria?..“

„Tik dainuodama jausdavausi mylima“, – kadaise sakė Callas… 1977 m. rugsėjo 16 d. Callas, menininkė, pakilusi iš skurdo, atsiskyrusi nuo glamūrinio gyvenimo ir pasidavusi vienatvei, mirė sudaužyta širdimi savo namuose Paryžiuje.

VIETOJE PABAIGOS

Ši teksto dalis iš kiek kitokios perspektyvos. Viena vertus, papasakoti apie Callas įkvėpė apsilankymas jos muziejuje Atėnuose, kuriame pajutau visą primadonos esybę. Vienoje šio muziejaus salėje skambėjo užburianti, garsioji Callas „Norma“.

Iš tiesų Callas istorija labai gili ir dramatiška: faktai persidengia su gandais, nusivylimą keičia žavingos akimirkos ir atvirkščiai, galbūt kai kada šmėsteli nevilties šešėlių. Jos kalboje gausu aforizmų, išryškinančių požiūrį į muziką, meną, discipliną, save, savo tariamus ar tikrus priešus. Susidaro įspūdis, jog kiekviena išsakyta mintis galėtų būti išplėtota į noveles, kurių niekaip neįmanoma sujungti į visumą ir kurios įneštų tik dar daugiau sumaišties. O kur dar legendos, mitai ir gandai.

Peršasi išvada, kad karjera, santykiai su Onassiu ir jų baigtis Mariai buvo vieni svarbiausių ir skaudžiausių dalykų gyvenime. Visai tikėtina, jog, silpstant balsui, būtent meilė šiam graikui užpildė tuštumą. Teigiama, Onassis ragino tęsti karjerą, tačiau esą pati Callas norėjo gyventi kaip paprasta moteris. Iš jos pasisakymų akivaizdu: noras sukurti šeimą ir auginti vaikus buvo labai stiprus, bet taip ir neįgyvendintas.

Callas gyvenime buvo nemažai žmonių, kurie vienaip ar kitaip jai darė įtaką. Galiausiai reikia pripažinti: motina, kadaise tinkama linkme nukreipusi Marią siekti karjeros, neklydo. Amerikiečių muzikas ir dirigentas Leo­nardas Bernsteinas pateikė tik Callas skirtą apibrėžimą: ji buvo operos Biblija, o likusiam pasauliui – geriausia visų laikų menininkė.

2024-12-03
Tags: