Ištrauka iš spaudai ruošiamos knygos „Mes vis dar čia, tarp dar ne ir jau dabar“

„Proseels“ – trumposios prozos tekstai, kurių pavadinimu tapo žodžių prose ir reels junginys. Slapyvardžiu pasivadinęs rašytojas sako, kad kūriniai turi būti skaitomi taip, kaip šiandien žiūrime į publikacijas telefonuose, – greitai. Vis dėlto šios fragmentiškos, tačiau tarpusavyje susijusios miniatiūros turi sukelti įvairias būsenas. Čia svarbu ne siužetas, o momentas, lūžis ir vidinis judėjimas.

36

– Papasakok man apie mane.
– Taip sužinosiu viską apie tave.
Jie jau nebevaikšto į terapiją. Buvo per brangu ir per aišku.
Sėdi virtuvėje. Telefonai ekranais žemyn. Tarp jų – atstumas, kuris atsirado ne vakar.
Ji pradeda.
Sako, kad jis geras tėvas. Kad moka išlaukti. Kad niekada nešaukia. Kad su juo saugu.
Jis linksi. Šiuos sakinius jau girdėjo. Jie tinka bet kam. Jo eilė.
Jis sako, kad ji stipri. Kad viską suorganizuoja.
Kad be jos namai iširtų. Kad ji visada žino, ką daryti.
Ji šypteli. Šie sakiniai taip pat tinka bet kam. Tyla užtrunka.

33

Vienkiemis stovi rūke, ant kalvos. Lyg paliktas ir pamirštas. Čia nieko nevyksta. Net kapeliai šalia tai žino. Paskutinis palaidotas 1905-aisiais. Be vardo. Sakoma, pabėgo iš kalėjimo, atsibastė išprotėjęs. Veterinaras perpjovė venas, nes kėlė baimę. Naktimis kaukdavo, trindavosi apie langus.
Dabar tylu. Laiką primena tik laikrodis ant rytinės sienos. Kabo daugiau nei keturiasdešimt metų. Eina tiksliai.
Seneliai gyvena dviese. Vaikus išleido. Dešimt anūkų išmokė vairuoti traktorių. Penkiolika vištų, dar jaunos.
Senelis vis dar nesupranta, kodėl jam niekas neduoda darbo. Buvo geriausias traktorininkas šalyje. Dirbo nuo anksti iki vėlai.
Kūnas būdavo namie, diena – laukuose.
Prie vartelių sakau, kad atvažiuosime kitąmet trešnių.
– Kad mes jau turbūt būsime išlėkę anapilin.
Be juoko. Be liūdesio.
Neatsakau.
Užtenka, kad dar esu čia.

22

– Dėstytojau, derinant klasiką ir modernizmą, ką pasirinkti?
– Aistrą.
Antro kurso studentė sėdi pirmoje eilėje. Užrašų knygelė atversta, paraštės pilnos rodyklių ir žvaigždučių. Ji dar tiki, kad viską galima suderinti – formas, žmones, miestus, laikus.
Ji tėčio mylimiausia. Tai žino nuo mažens. Išėjusi iš paskaitos jam paskambina, pasakoja apie auditorijos ginčus, apie dėstytojų pastabas, apie tai, kaip kažką pataisė. Tėtis klausosi taip, lyg tai būtų svarbiausia dienos žinia.
Pirmas darbas – kavinėje tarp paskaitų. Ji mokosi nešioti padėklą viena ranka. Uždirbti pinigai atrodo kaip įrodymas, kad pasaulis atsiveria. Klientai kalba garsiai, užsisako sudėtingai, bet ji šypsosi lengvai. Viskas – kaip patirtis, ne našta.
Lemtingi susitikimai dar neišduoda savo lemtingumo. Jie tiesiog malonūs. Vaikinas, kuris palydi iki autobuso. Kitas, kuris rašo per daug žinučių. Sutemus, kai miestas atrodo sukurtas tik jai.
Planai dideli. Magistras užsienyje. Gal nuosava studija. Gal kažkas, ko dar nė neįvardijo. Jai patinka, kad ateitis netelpa į vieną sakinį.
Kai dėstytojas pasako „Aistrą“, ji užsirašo šį žodį atskirai. Ne kaip citatą. Kaip kryptį.
Ji dar nemoka bijoti.
Gyvenimas priešakyje – platus ir atviras.

18

– Ir tada tavo pasaulis sustojo?
– Ne. Užšalusi upė vis tiek teka po ledu.
Tai buvo pasakyta tyliai, tarsi garsesni žodžiai galėtų suskaldyti kažką trapaus.
Iš išorės niekas nepasikeitė. Namas stovėjo. Vakare užsidegdavo šviesos. Į laiškus buvo atsakoma. Kalendorius vertėsi toliau. Viduje laikas sutirštėjo. Garsai ateidavo lėčiau. Rytai tapo derybomis. Kartais net kvėpuoti reikėdavo prisiminti.
Žmonės dažnai supainioja ramybę su pabaiga. Jie mato paviršių – baltą, sukietėjusį, nejudantį – ir mano, kad srovė sustojo. Tačiau po juo vanduo toliau kantriai dirba, tamsoje formuodamas krantus.
Gedulas painiojamas su paralyžiumi. Abejonė – su silpnumu. Tyla – su nebuvimu. Tačiau po kiekvienu iš jų kažkas juda. Negarsiai. Neherojiškai. Tiesiog pirmyn.
Jis nebandė pralaužti ledo. Išmoko ant jo stovėti atsargiai.
Pasitikėti, kad po jo svoriu gyvenimas vis dar juda.
Kartais saulė priversdavo paviršių sužibėti. Kitomis dienomis šerkšnas vėl sustorėdavo. Tai buvo ta pati upė.
– Vadinasi, ji niekada nesustoja?
– Tik jei pats nusprendi, kad sustojo.
Jis nesijautė stipresnis. Nesijautė pasveikęs. Bet jautė judėjimą.
Kartais to pakanka.

48

– Lieku tau skolingas?
– Aš tau skolingas?
Ligoninės koridorius. Fluorescencinė šviesa visus sulygina. Vienas atnešė voką. Kitas – tylą.
Skola nebuvo pinigai. Skola buvo už naktį, kai niekas neatvažiavo. Už skambutį be atsakymo. Už „rytoj“, kuris pasirodė trumpesnis nei tikėtasi.
Vokas gulėjo tarp jų kaip bandymas užbaigti sakinį.
– Lieku tau skolingas?
– Aš tau skolingas?
Durys atsidarė.
Viduje gulėjo tas, kuriam jie abu buvo skolingi.

40

– Priežasties pasilikti nebeliko, tyla užsitęsė.
– Tuomet tai geriausia priežastis eiti pirmyn ir garsiai.
Jis grojo garsiau, nei reikėjo, net tuščioje salėje. Sakydavo, kad tyla visada laukia, kol kas nors ją išgąsdins. Pirštai per greiti, tarsi kiekviena nata galėtų ką nors išgelbėti.
Paskutinį kartą mačiau jį prie studijos durų. Be kepurės, akys blizgėjo. Sakė, kad viskas kontroliuojama. Aš linktelėjau.
Kai paskambino, nepaklausiau, nuo ko.
Jo kambaryje liko gitara. Ant stalo – dainos pradžia.
Kartais važiuodamas išjungiu radiją ir klausausi, ar dar girdžiu jo įkvėpimą prieš įrašą – tą trumpą pauzę prieš šuolį.
Tyloje jis skamba garsiau. Jam liko viena daina.
Man liko jo tyla.

41

– Galėčiau su tavimi taip ir gyventi – truputį pasiūbuojant, bet ramybėje.
– Keliaukime aplink Žemę iki pasaulio krašto?
Kunigas tamsos bijojo ne teologiškai, o praktiškai. Išjungus šviesą atrodydavo, kad kambarys pradeda galvoti be jo.
Taupymo sumetimais jis pasirinko kompromisą – laikė namuose jonvabalius.
Oficialiai – ekologija. Neoficialiai – panika.
Virtuvėje stovėjo trys stiklainiai. Svetainėje – du. Miegamajame – atsarginis. Vakare jis atsukdavo dangtelius ir paleisdavo juos į erdvę lyg tarnautojus.
„Dirbkite.“
Jonvabaliai švietė netolygiai. Vienas prie spintos, kitas virš paveikslo su Paskutine vakariene. Jei kuris užgesdavo netinkamu momentu, kunigas sustingdavo, kol kitas perimdavo budėjimą. Parapijiečiai manė, kad jis gyvena asketiškai. Iš dalies taip ir buvo. Sąskaitos už elektrą mažėjo. Sąskaitos už stiklainius – augo. Vietinėje parduotuvėje jis jau turėjo nuolaidą.
Vieną vakarą jonvabaliai nušvito sinchroniškai. Namai atrodė beveik šventiškai. Kunigas rimtai svarstė, ar tai ne ženklas leistis į piligriminę kelionę.
Ryte rado vieną rankovėje, du pagalvėje. Buvo tamsu.
Tą dieną jis pasakė pamokslą apie pasitikėjimą. Vakare vėl atsuko stiklainius.

43

Kartais – labai retai – galima pamatyti krintančių snaigių šešėlius.
Ji tai pamatė dieną, kai snigo šviečiant saulei.
Ji stovėjo prie lango, laikydama puodelį, kurį jau kelias savaites plaudavo viena. Butas buvo tylus. Daiktai nepasikeitė, tik jų svoris buvo kitoks. Ant kėdės jo nebebuvo. Ant kabyklos – per daug vietos.
Snaigės krito ramiai, beveik tvarkingai. Saulė slydo jų kraštais kaip pamiršta scenos šviesa. Ant grindinio atsirado maži judantys taškai. Trumpi. Tikslūs.
Ji prisimerkė.
Snaigės metė šešėlius.
Tai atrodė beveik absurdiška. Per gražu, kad būtų tikra. Tarsi gamta būtų suklydusi.
Ji nusišypsojo – pirmą kartą be pastangos.
Po lietaus atsiranda vaivorykštė. Visi ją fotografuoja. Sniegas turi šešėlius. Beveik niekas to nepastebi.
Ji vis dar gedėjo. Bet jau ne taip.

50

– Ar jau viskas?
– Dar ne.
Puslapis baigiasi.
Rankos dar laiko.
Kambarys tas pats.
Tyla – kita.
Knyga neužverčiama iš karto.
Palaukiama.
Ir tik tada padedama šalia.
Tarsi kažkas dar tęstųsi.