Šylančio klimato sąlygomis mūsų žiemų realybė – bauginantys pranešimai apie sniego nuošliaužas, praeiviams ant galvų krintančius ledo gabalus ar dėl gausaus snygio įgriuvusį prekybos centro stogą. Varveklis XXI amžiuje tampa pavojingas, netgi keliantis grėsmę gyvybei. O dar netolimoje praeityje kone kiekvienas vaikas mėgindavo nusilaužti nuo liet­vamzdžio nutįsusį, saulėje švytintį, skaidrų ledokšnį ir jį palaižęs burnoje pajusti gaivaus vandens skonį. Tas romantiškas noras džiaugtis šiomis gamtos grožybėmis ne tik lauke, bet ir kambaryje ilgainiui įkvėpė stiklo meistrus sukurti grakščius, veidrodiškus, skaidrius ar spalvotus varveklius žaliaskarių Kalėdų eglučių šakoms papuošti.

EGLUČIŲ DEKORAVIMO TRADICIJOS

Apsnigtų visžalių medžių reginys visais laikais suaugusiems ir vaikams kėlė nuostabą, pasigėrėjimą, norą tą emociją parsinešti namo ir kiek įmanoma ilgiau išsaugoti. Kalėdų eglutė neabejotinai kilusi iš pagoniškų apeigų: ikikrikščioniškuoju laikotarpiu per saulėgrįžą į namus parneštos spyg­liuočių šakos buvo gyvybės pergalės prieš mirtį ženklas, turėjęs išvaryti blogas dvasias, suteikti apsaugą bei užtikrinti vaisingumą. Krikščioniškoje tradicijoje žalias medelis su obuoliu iš pradžių buvo skirtas biblinei Ievos ir Adomo istorijai papasakoti. Bažnytinėse misterijose naudotas Rojaus medis ilgainiui virto Kalėdų eglute, kurią imta puošti ne tik obuoliais, bet ir riešutais, džiovintomis uogomis, meduoliais bei kitais saldžiais kepiniais.

Kalėdų eglučių puošimo tradicijos kilmė vis dar tebėra diskusijų objektas. Nors dažniau manoma, kad amžinai žaliuojančių medelių puošimas paprastomis baltomis žvakutėmis atsirado Vokietijoje, tačiau nesutariama, ar šį paprotį maždaug VII–VIII a. įvedė vokiečių vyskupas šv. Bonifacas, ar gerokai vėliau, XVI a., teologas Martynas Liuteris, paskelbęs, jog eglutė – tai protestantų Kalėdų simbolis. Legenda pasakoja, kad pastarajam ši mintis kilo vieną žiemos vakarą, kai jį, grįžtantį namo, pakerėjo dieviško grožio gamtos reiškinys: mėnesienos šviesa, krintanti ant apšarmojusių eglių šakų, mirgėjo tūkstančiais atspindžių, susiliejančių į bendrą paveikslą su dangaus žvaigždėmis. Dvasininkas sumanė atkurti šį vaizdą savo namuose, pritvirtindamas žvakeles ant parsineštos eglutės šakų.

Beje, pirmą kartą Kalėdų eglė papuošta 1419 m. Vokietijoje, Freiburgo kepėjų gildijoje pačių iškeptais sausainiais, o Latvijoje pirmoji šventinė eglutė pradžiugino miestiečius 1510 m., pastatyta Rygos senamiesčio aikštėje. Netrukus, 1535 m., Strasbūre per adventą jau buvo prekiaujama visžaliais augalais: mažais kukmedžiais ir buksmedžiais, kabinamais kambariuose kaip dekoracijos. 1570 m. šis paprotys paplito ir Vokietijos šiaurėje – Brėmeno amatininkų gildijos kronikose minima, kad per Kalėdas namuose jie obuoliais, riešutais ir datulėmis dabindavo žiemą žaliuojančius medžius. Vaikams buvo leidžiama nuo šakelių nusikabinti ir suvalgyti skanius papuošimus.

Kalėdų eglės metams bėgant pakeitė daugybę apdarų: manoma, kad Europoje valgomais papuošalais jos buvo dekoruojamos iki VIII a. vidurio. Vėliau imta gaminti žaisliukus iš įvairiausių medžiagų: šiaudų, medienos, kriauklyčių, pakulų bei audinio atraižų, ir pan.

XIX a. pradžioje didikų dvaruose ėmė žėrėti stiklo žaislais ir karoliais išpuoštos žaliaskarės. Ši mada į Europą atkeliavo iš Vokietijos, kai 1840 m. Tiuilri rūmuose Meklenburgo–Šverino princesė Helenė (1814–1858) pribloškė Paryžiaus aukštuomenę kerinčio grožio kalėdine eglute. Labiausiai stebino dar niekur neregėti jos papuošalai – stikliniai 3–20 cm skersmens burbulai, vokiečių vadinami Glaskugeln (liet. stiklo rutuliai), kuriuos kronprincesės užsakymu pagamino nagingi vokiečių meistrai. Manoma, kad šią Helenės kalėdinę dekoravimo tradiciją perėmė Anglijos karalienė Viktorija (1837–1901) ir italų karalienė Margarita (1851–1926), o netrukus – visa Europa ir Amerika.

LAUŠA – STIKLO BURBULŲ GIMTINĖ

Klasikiniai kalėdiniai stikliniai žaisliukai buvo išrasti Vokietijoje, nedideliame Laušos (Lauscha) kaimelyje, kuris nuo XVI a. garsėjo pūsto stiklo dirbiniais. Tiuringijos regione stiklas gamintas jau XII a. Miškingame Steinacho  upės slėnyje įsikūrusioje gyvenvietėje buvo visos tam reikalingos sąlygos: mediena krosnims kūrenti ir smėlis. 1597 m. Christophas Mülleris ir Hansas Greineris įsteigė pirmąją Laušos stiklo gamyklą, o netrukus čia ėmė kurtis ir daugiau dirbtuvių, kurios gamino indus, butelius, laboratorines menzūrėles, žibalinių lempų gaubtus, karolius ir netgi stik­lines akis.

1847 m. Laušos stiklo manufaktūros įkūrėjo H. Greinerio palikuonis ir bendravardis Hansas Greineris pradėjo gaminti vaisių ir riešutų formos dekoracijas (Glasschmuck). Šiuos kalėdinius papuošalus meistras kūrė unikaliu pūtimo būdu, naudodamas formas. Iš pradžių žaislų vidus buvo sidabruotas gyvsidabriu arba švinu, vėliau – sidabro druskomis. Šiam stik­lapūčiui priskiriamas kitas išradimas – stiklo burbulas, kuris savo forma priminė obuolį – archajišką gyvybės, pažinimo, meilės, vaisingumo ir gausos simbolį.

XIX a. pabaigoje Lauša tapo išskirtine vietove Europoje – čia buvo masiškai gaminami ir į visą pasaulį eksportuojami stikliniai žaisliukai, tokie, kokiais puošiame Kalėdų eglutes ir mūsų dienomis. Tai liudija Vokietijos televizijos ZDF / „Arte“ prodiusuotas filmas „Stiklapūtė“, sukurtas pagal vokiečių rašytojos Petros Durst–Benning to paties pavadinimo trilogijos pirmąjį romaną (Die Glasbläserin, 2000). Pasak knygos kritikų, nors tai nėra tikrais įvykiais grįstas romanas, jame gausu autentiškų istorinių detalių. Filmas vaizduoja sunkų seserų Johannos ir Marie Steinmann gyvenimą Tiuringijos kalnų kaimelyje, Laušoje, kai po tėvo mirties 1890 m. merginos perima jo buvusį verslą, įveikusios stiklapūčių vyrų pasipriešinimą, tęsia šios meistrystės tradiciją ir kuria nuostabiais raštais išdabintus kalėdinius stiklo burbulus. Tai nėra tik šių žaislų atsiradimo istorija, veikiau pasakojimas apie neįtikėtiną moterų proveržį lig tol išimtinai vyriška laikyto amato srityje – gebėjimą įsitvirtini stiklių dirbtuvėse, atliepti naujojo amžiaus poreikiams ir galiausiai pasiekti pasaulinį kalėdinių burbulų triumfą.

Apsilankymas Laušoje dabar nejučiomis sugrąžina į XIX a. Aukštomis išlakiomis eglėmis apaugusiuose Tiuringijos kalnuose jaukiai įsikūrusio kaimo gatvelės vingiuoja vis aukštyn ir aukštyn, o sniege skendinčių namų languose spindi, švyti, žėri įvairiaspalviai vietos meistrų darbai – kalėdiniai eglučių žaisliukai, primenantys šio krašto amatininkų gyvenimo istorijas ir saugantys stiklapūčių meistrystės paslaptis. Vos priėjus prie manufaktūros vitrinos, tuoj pat atsiveria parduotuvėlės durys, šeimininkai maloniai kviečia užeiti vidun. Žaisliukų dekoravimo išradingumą kaimelyje dabar demonstruoja jau nebe dvi moterys, o daugybė šio amato virtuozų. Daug įdomios informacijos apie stiklo pūtimą ir jo meistrus sukaupta Laušos stiklo meno muziejuje.