Ištrauka iš knygos šeštosios dalies „Čingischano palikuonys“ (p. 435–442)

VI. Čingischano palikuonys

1

… Daug Rusijos šeimų buvo mongolų kilmės. „Pakrapštyk rusą ir atrasi totorių“, – kartą pasakė Napoleonas. Šį mongolišką paveldą liudija rusų giminių herbai, kuriuose gausu tokių musulmoniškų motyvų kaip kalavijai, strėlės, pusmėnuliai ir aštuonkampės žvaigždės. Buvo keturios pagrindinės mongolų palikuonių grupės. Pirmajai priklausė kilusieji iš tiurkų kalbomis kalbėjusių klajoklių, XIII a. užplūdusių Rusiją kartu su Čingischano pulkais ir likusių gyventi Rusijoje, žlugus „Aukso ordai“ – taip rusai XV a. pavadino mongolų kariuomenę, kurios spindinčios palapinės rikiavosi palei Volgos upę. Tarp jų buvo garsiausi Rusijos istorijos veikėjai: rašytojai Karamzinas, Turgenevas, Bulgakovas ir Achmatova; filosofai Čaadajevas, Kirejevskis, Berdiajevas; valstybės vyrai Godunovas, Bucharinas, Tuchačevskis; kompozitorius Rimskis-Korsakovas. Antrai grupei priklausė tiurkų kilmės giminės, atvykusios į Rusiją iš vakarų pusės: Tiutčevai ir Čičerinai – iš Italijos, Rachmaninovai XVIII a. atkeliavo iš Lenkijos. Totorių kilmės buvo net Kutuzovai (qutuz turkiškai reiškia „įsiutęs“, „niršus“) – ironiška, turint galvoje didžiojo generolo Michailo Kutuzovo statusą: jis buvo paskelbtas gryniausios rusų kilmės didvyriu. Trečią grupę sudarė mišrios slavų ir totorių kilmės šeimos. Joms priklausė kai kurios didžiosios rusų dinastijos – Šeremetjevai, Stroganovai ir Rostopčinai, nors nemažai buvo ir žemesnio lygio. Pavyzdžiui, Gogolis buvo kilęs iš mišrios lenkų ir ukrainiečių šeimos, bet turėjo bendrų protėvių su tiurkais Gogeliais, kildinančiais pavardę iš čiuvašų kalbos žodžio gögül, reiškiančio tam tikrą stepių paukštį (visiems gerai žinomas Gogolio panašumas į paukštį, ypač snapą primenanti jo nosis). Paskutinę grupę sudarė rusų šeimos, pasikeitusios pavardę, kad ji skambėtų labiau tiurkiškai – arba dėl to, kad sudarė santuoką su totorių šeima, arba įsigijo žemių rytiniuose regionuose ir norėjo palaikyti sklandžius santykius su vietinėmis tautelėmis. Pavyzdžiui, rusai Veljaminovai, norėdami lengviau nusipirkti milžiniškas stepių valdas iš palei Orenburgą gyvenančių baškirų, pakeitė pavardę į turkišką Aksak (kildinamą iš žodžio aqsaq, reiškiančio „šlubį“), ir taip atsirado garsiausia slavofilų Aksakovų šeima(10).

Prisiimti turkiškas pavardes buvo labai madinga XV–XVII a. Maskvos caro rūmų aplinkoje, kai kūrėsi daug naujų dinastijų, o Aukso ordos totorių įtaka tebebuvo labai stipri. Kai XVIII a. Petro priversti didikai ėmė orientuotis į Vakarus, ši mada praėjo. Bet ji vėl atgijo XIX a. ir netgi sustiprėjo taip, kad nemažai grynakraujų rusų šeimų, norėdamos atrodyti egzotiškesnės, išsigalvojo totorių protėvius. Pavyzdžiui, Nabokovas teigė (veikiausiai ne visai rimtai), kad jų giminė kilusi ne iš ko kito, o iš paties Čingischano, kuris, „kaip pasakoja, turėjo sūnų Naboką, smulkų totorių kunigaikštį, ir šis XII a., ypač palankiais rusų kultūrai ir menui laikais, vedė rusę panelę“ (11).

Grįžęs iš Komių apygardos, Kandinskis papasakojo apie savo ekspedicijos atradimus paskaitoje, surengtoje Sankt Peterburgo imperatoriškojoje etnografijos draugijoje. Salė buvo pilnutėlė. Šamanistiniai Eurazijos tautelių tikėjimai tuo metu kėlė egzotišką rusų publikos susidomėjimą – Vakarų kultūrą dauguma laikė dvasiškai mirusia, ir intelektualai ieškojo dvasinio atsinaujinimo Rytuose. Tačiau toks staigus susidomėjimas Eurazija buvo glaudžiai susijęs ir su labai svarbia ką tik užgimusia diskusija apie rusų liaudies kultūros šaknis.