2023 m. balandį, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, buvo apdovanotos geriausios metų knygos vaikams ir jų kūrėjai. Geriausios pažintinės knygos vaikams kategorijoje triumfavo interaktyvi knyga „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“, kurią išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, o sukūrė autorių kolektyvas: Rokas Bilinskas, Sigutė Chlebinskaitė, Agnė Dautartaitė-Krutulė, Rimantas Driežis, Irma Leščinskaitė, Leonardas Mekionis, Antanas Skučas, Margarita Valionytė. Šis ir kiti pelnyti prizai atkreipė dėmesį į kultūros lauke retai eksploatuojamą temą – profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje atsiradimą ir jo pradininką, dailės genijumi tituluojamą Stasį Ušinską (1905–1974), kurio vardas ne tik nepelnytai primirštas, bet ir ne vienam skaitytojui visai nėra girdėtas.

Pradėkime nuo jūsų pažinties su Stasio Ušinsko kūryba. Ar prisimenate, kokia buvo pradžia?

Tuomet mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriuje, bet dar prieš ten patekdamas jau buvau užburtas lėlių teatro. Turiu dėkoti likimui, kad augdamas Alksniupių kaime Radviliškio rajone – lygumų, nuobodaus peizažo, bet labai derlingų žemių krašte – pirmą kartą pamačiau lėlių teatro spektaklį. Svarbu paminėti šio įvykio kontekstą. Tuo metu dar tik statęsi Alksniupiai buvo garsaus „Draugo“ kolūkio centras, o kolūkiui vadovavo labai įdomus žmogus – tremtinių vaikas, nepartinis, agronomas Algirdas Malinauskas, kurį Alksniupių žmonės iki šiol mini geru žodžiu. Komunistų statytiniai tiek nustekeno kolūkį, kad net ryžosi kviesti nekomunistą jam vadovauti. Taigi ten vyko daug dalykų, kurių nerastum niekur kitur. O gal ir pati valdžia norėjo tokį fasadinį kolūkį turėti, kad galėtų demonstruoti visiems kaip neva didelių tarybų valdžios pasiekimų pavyzdį ar siekiamybę. Gyvenvietėje buvo statomi nameliai kolūkiečiams, aplinkui žemė išrausta, – tokia visiškai nepoetiška, mano akimis, aplinka, kur stebuklą kurdavo tik pavasarį pražydusios pienės. Na ir į šią nepoetišką aplinką atvažiuoja Kauno lėlių teatras ir rodo spektaklį. Tuo metu dar ne visi kaime televizorių turėjo. Tad reginys man prilygo stebuklui. Nors iš šių dienų perspektyvos galiu pasakyti, jog teatro istorijoje tas pasirodymas nebuvo labiausiai vykęs.

O kokį spektaklį rodė?

„Neišmanėlį Ansą“. Aš atsimenu jį kaip kažką nuostabaus. Deja, dabar suprantu, kas galbūt buvo ne taip, nors, tiesą sakant, drąsesnių meninių vertybių turintis spektaklis kažin ar būtų prieinamas ir to meto aplinkai, ir man, ir kontekstui, kuriame gyvenome.

Nors po karo jau praėjo pakankamai laiko, vargo buvo ne mažiau. Elektrą ne visi turėjo. Atsimenu, kai pirmas kolūkietis nusipirko televizorių, visas kaimas ėjo šniūrais tarsi į pasaulio stebuklą žiūrėti, ką rodo ta dėžė mažuliuku ekranu. Skurdu gal to laiko nepavadinsi, tačiau atsimenu savo mamą su drauge duonos plutą dalindavusis… Taigi jo pakako.

Pamatytas spektaklis mane užbūrė lėlių pasauliui. O paskui atvažiavau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavau dailę, gyvenau internate, bet lėlių teatras visada sukosi mintyse, vis į akis pakliūdavo. Atsimenu, suorganizavo išvyką į Kauną žiūrėti labai garsaus pastatymo „Eglė žalčių karalienė“, o Vilniuje matėme dabar teatro istorijoje šedevru tituluojamą „Pasaką apie stebuklingą berniuką“. Pradėjau matyti tą nerealistinį ir kitokį teatro meną. Iš pradžių buvo atmetimo, bet paskui vis gilinausi, ir mane tai labai sudomino.

O apie S. Ušinską, galima sakyti, nežinojau nieko, bent jau apie jo darbus lėlininkystės srityje. Apie jį girdėjau tik kaip apie dailininką, nes turėjome labai gerą dailės istorijos mokytoją, menotyrininkę Danutę Jedzinskienę. Bėgant metams, vis labiau pažįstant Vilnių, o tai buvo jau kokiais 1978 m., klasės draugai grįžo iš miesto į internatą ir pasakė, kad rado knygą apie lėles. Tai buvo vadinamajame Repšio knygyne išstatyta N. Tumėnienės monografija apie Stasį Ušinską. Pamenu, vartau, vartau, o ten – lėlių nuotraukos. Pirmoji monografija apie jį išleista rusų kalba dar 1973 m., o ši buvo pirmoji lietuvių kalba, išėjusi jau po menininko mirties. Knygą nusipirkau.

Paskui įstojau į konservatoriją, televizijos režisierių kursą, ir kaip diplominį darbą televizijai sukūriau lėlių spektaklį „Kaip vaikelis baimės ieškojo“ pagal lietuvių liaudies pasaką (1983). Deja, jis neišliko, nors tais metais buvo premijuotas kaip geriausias televizinis pastatymas vaikams. Po studijų gavau paskyrimą į Vilniaus teatrą „Lėlė“. Tačiau neapsiribojau tik vienos institucijos sienomis, man visada rūpėjo pats reiškinys. Tad 1986 m. pasiūliau atšvęsti profesionaliojo lėlių teatro įkūrimo penkiasdešimtmetį. Nors abejonių būta ir dėl datos – ji įvairiuose šaltiniuose skirtinga, o tarpukario Lietuvos dokumentai išvis nebuvo prieinami. Ir apskritai, ar reikia švęsti, juk kalba eina apie Nepriklausomos Lietuvos laikus, nepageidautina tema. Bet su „atšilimu“ radosi daugiau tolerancijos ir galų gale pavyko suorganizuoti skambų šios progos minėjimą – surengta paroda, restauruotos lėlės, išleistas lankstinukas. Rinkdamas parodai marionečių kolekciją, kurios dalis buvo pas giminaičius, turėjau rimtą akstiną gilintis, megzti kontaktus, konkrečiau sužinoti apie Ušinsko ir lėlių sąsajas iš įvairių pusių ir įvairiais aspektais.