1996 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje dalyvavo Elvinas Jonesas ir jo grupė „Jazz Machine“. Tai buvo itin iškilus įvykis – pirmą kartą į Lietuvą atvyko gyvasis JAV džiazo raidos liudytojas, buvęs legendinio Johno Coltrane’o kvarteto narys. Pasakojama, kad kai E. Jonesas autoavarijoje sudaužė iš J. Coltrane’o pasiskolintą automobilį, didysis saksofonininkas tik ranka numojo: „Nusipirksiu kitą mašiną, o kito tokio būgnininko nė su žiburiu nerasčiau.“

Per spaudos konferenciją, surengtą po istorinio pasirodymo, anuomet Lietuvoje populiaraus dienraščio korespondentė paklausė, kodėl tamsiaodžiai neprilygstami tik džiaze ir krepšinyje, o kitose srityse – ne? Vertėja (taip, anuomet prireikdavo vertimo iš anglų kalbos) atsisakė išversti, nes klausimas buvo nekorektiškas, tačiau žurnalistė neatlyžo. Į tai džiazo grandas reagavo šypsodamasis: „Geriausiai atsakys Delfeayo.“

Delfeayo Marsalis – garsios JAV džiazmenų dinastijos atstovas, trombonininkas. Ant jo juodos striukės didelėmis aukso spalvos raidėmis buvo užrašas „Negro Legue“. Tuomet dar nežinojau, kad tai tėra afroamerikiečius beisbolo žaidėjus vienijančios organizacijos pavadinimas, tad tikėjausi rimto demaršo. O muzikas labai ramiai paaiškino, kad tarp jų yra daugybė aukštai vertinamų teisininkų, medikų, politikų, menininkų, kitų profesijų atstovų…

Visa tai tiesa, bet… Akivaizdu, kad tamsiaodžiai dominuoja kurdami ir atlikdami bliuzą, džiazą ar hiphopą. O roko muzikoje jų gerokai mažiau. Žinoma, rokmenams galime priskirti Jimį Hendrixą, Prince’ą, Lenny’į Kravitzą, Vernoną Reidą, Slashą, grupes „The Isley Brothers“, „Earl Greyhound“, „Living Colour“, „Follow for Now“ir kt. Rasime grojančiųjų net ir įvairias „metalo“ atmainas („24-7 Spyz“, „Black Death“, „Hirax“, „God Forbid“, „Wicked Wisdom“). Tačiau tai tėra išimtys, patvirtinančios „taisyklę“ – rokas yra baltaodžių muzika.

Analogiška situacija susiklostė ir vadinamuosiuose „klasikiniuose“ (tiksliau – akademiniuose) žanruose. 2014 m. Amerikos orkestrų lyga (League of American Orchestras) skelbė, kad afro­amerikiečiai instrumentininkai tesudaro vos 1,4 proc., o dirigentai – 4,3 proc. Štai arfininkės Ann Hobson Pilot, kuri 1969 m. tapo pirmąja tamsiaode Bostono simfoninio orkestro nare, liudijimas: „Kai apsidairiau, nepamačiau nė vieno, kuris būtų panašus į mane. Praėjo dar 20 metų, kol buvo pasamdytas kitas juodaodis – nuostabus violončelininkas Owenas Youngas. Ir kai po 20 metų išėjau, orkestre liko tik Owenas. Ir yra iki šiol.“

Dar keli analogiški atvejai. 1962–1977 m. smuikininkas Sanfordas Allenas buvo vienintelis afroamerikietis Niujorko simfoninio orkestro narys. Išėjimą iš darbo S. Allenas pakomentavo lakoniškai: „Tiesiog pavargau būti simboliu.“ Dar skaudžiau tai išgyventi teko Donaldui White’ui, kai 1957 m. tapo Klivlando orkestro violončelininku ir pirmuoju tamsiaodžiu „Big Five“ (JAV penki didieji orkestrai) nariu. Per visą savo karjerą jis nuolat susidurdavo su rasizmo apraiškomis. 1961 m. Birmingame koncertų salės vadybininkas bandė uždrausti jam lipti į sceną, tačiau muzikantai atsisakė pasirodyti be White’o. Vadybininkas pagrasino atšaukti pasirodymą, tad prireikė miesto mero įsikišimo. Šis asmeniškai leido D. White’ui groti kartu su kolegomis.

1948-aisiais šešiolikmetis kontraboso vunderkindas Henry’s Lewisas prisijungė prie Los Andželo filharmonijos orkestro, o dar po 20 metų buvo pakviestas vadovauti Naujojo Džersio simfoniniam. Turbūt nėra keista, kad dirigentai pastebimi labiau nei atlikėjai. Vienas pirmųjų afroamerikiečių, stojusių prie pulto, buvo Williamas Grantas Stillas, kuris nuo 1936 m. dirbo su Los Andželo filharmonijos muzikantais. Beje, jis yra ir daugiau nei 200 kūrinių parašęs kompozitorius.

Itin sėkmingai susiklostė Charleso Deano Dixono tarptautinė karjera. 1949 m. jis paliko JAV ir tapo Izraelio filharmonijos orkestro dirigentu, dar vėliau buvo paskirtas Geteborgo, Sidnėjaus simfoninių vyriausiuoju dirigentu. 1968-aisiais olimpinėse žaidynėse C. D. Dixonas pasirodė su Meksikos nacionaliniu simfoniniu kolektyvu. Novatoriškas buvo ir Jamesas DePreistas, 25 metus vadovavęs Oregono simfoniniam. Vienas žymiausių tamsiaodžių dirigentų tebėra Roderickas Coxas, dirbęs ne tik su garsiausiais JAV, bet ir su pasaulio orkestrais.

Smuikininkė, pedagogė ir dirigentė Yvettė Devereaux – pirmoji juodaodė moteris ne tik Los Andželo filharmonijos, bet ir kituose garsiuose kolektyvuose. Plataus pripažinimo susilaukė dirigentė bei kompozitorė Tania León, dera paminėti ir jauniausią JAV dirigentą bei violončelininką Jonathoną Heywardą.

Įdomu, kad 1994 m. Sent Polo kamerinio orkestro meno vadovu ir dirigentu tapo unikalusis džiazo vokalistas Bobby’s McFerrinas. Jis reguliariai rengia gastroles ir kaip kviestinis dirigentas, jo interpretacijos visuomet itin intriguojančios. Tarkim, stovėdamas prie pulto vokalistas neretai balsu atlieka vieno ar kito instrumento partiją…