Paklaustas, koks kreipinys – aktoriaus, šokėjo ar akrobato yra priimtiniausias, Džiugas Kunsmanas atsakė, kad kaip ir gyvenime, kūryboje geriau likti prie vienos srities. Taigi pristatau šiuolaikinio cirko atlikėją D. Kunsmaną. Pokalbyje aptarėme šios specialybės sunkumus bei privalumus, kokie žingsniai reikalingi ją renkantis, edukacijos subtilybes, apžvelgėme, kur slypi šiuolaikinio cirko meno žavesys bei trauka.

Dar visai nesenai matėme Tave ir teatro scenoje vaidinantį „Teatrono“ spektakliuose. O kuo gyveni dabar? Ar daugiausia laiko skiri šiuolaikiniam cirkui?

Deja, su aktoryste teatro scenoje atsisveikinau. Šiuo metu kiekviena mano savaitė atrodo skirtingai. Viskas priklauso nuo projekto, prie kurio tuo metu dirbu. Tačiau stengiuosi, kad tai būtų kuo labiau orientuota į cirką. Mėgaujuosi kūrybine laisve, kurią jis siūlo. Kitose srityse laisvę sunkiau pajusti. Turiu nemažai edukacinių veiklų, jų pobūdis priklauso nuo to, kur mane kviečia vesti pamokas: ar tai susidomėjimas iš fizinės pusės, ar žmonės labiau nori susipažinti su šiuo scenos menu. Taip pat nemažai laiko skiriu kūrybinėms, performanso tipo projektinėmis veikloms.

Turiu pripažinti, jog sezonas baigiasi pakankamai ramiai. Dar laukia pas­kutinės gastrolės po Lietuvos regionus su šiuolaikinio šokio projektu. Greta to turiu savo performansą „Pėdsakai“ ir pristatysiu jį festivalyje „Naujojo cirko stotelės“ Visagine. Idėja gimė vykstant festivaliui „Cirkuliacija“ – čia pasirodymą sukuriu nuvykęs į konkrečią vietą, stengdamasis atskleisti jos istoriją. Fizinį vyksmą pritaikau konkrečiai vietai, miestui ar ten, kur tik leidžia fantazija.

Minėjai, jog daug laiko ir energijos skiri būtent edukacijoms šiuolaikinio cirko tema. Kur jos vyksta?

Užsiimu keliais edukacijų lygiais: pirmasis – šiuolaikinio cirko šeštadieniai Kaune, kuriuos vedu savo iniciatyva. Čia daugiausia susirenka suaugę žmonės. Per užsiėmimus „prisijaukinam“ esminius pagrindus, mokomės stovėti ant rankų, žongliruoti ir panašiai. Antrasis – studijoje „Mano Teatras“ Kaune dirbu judesio mokytoju. Į šias pamokėles ateina vaikai ir jaunuoliai, su jais įvairių žaidimų principu laviname fizines gebas. Trečiasis – „Menų spaustuvėje“ Vilniuje retkarčiais pristatau šį žanrą moksleiviams bei įvairioms socialinėms grupėms.

Ko gero, daugeliui išgirdus žodį „cirkas“, mintyse vis dar išnyra asociacijos su šou elementais, blizgučiais, greitu ritmu ar net gyvūnais. Kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo klišėmis apipinto tradicinio?

Kitoks cirkas atsirado / įsigalėjo nuo 1970 metų. „Cirque du Soleil“ buvo viena iš pirmųjų trupių, supratusi, jog nebereikia apsiriboti pasirodymais vien palapinėse. Užgimė suvokimas, jog šis menas gali būti rodomas gatvėse, teatruose ar net kalnuose. Kitas svarbus pokytis įvyko tuomet, kai atlikėjai suprato, jog cirkas neturi būti perduodamas iš kartos į kartą, o gali būti prieinamas visiems ir norintieji gali mokytis.

O kaip žmogui, siekiančiam prisijungti prie cirko, atrasti savąją discipliną? Kokios iš jų populiariausios?

Tarkim, šokio menas, baletas turi labai aiškią techninę kryptį. Tuo tarpu šiuolaikinio cirko vienas iš esminių tikslų – laužyti nusistovėjusias formas, jas kvestionuoti bei atrasti iš naujo. Taip ir disciplinos, kurių atsiranda vis naujų. Atlikėjai stengiasi į jas pažvelgti kuo kūrybingiau. Privalu paminėti, kad vienai disciplinai išmokti reikia skirti bent ketverius penkerius metus, pavyzdžiui, stovėti ant rankų, kad galėtum vadintis šios srities profesionalu. Taigi, mokomųjų dalykų gali būti tiek, kiek leidžia vaizduotė.

Ko gero, labiausiai atpažįstami yra akrobatika, stovėjimas ant rankų, porinė akrobatika, Cyro ratas, siūbuojančios trapecijos (reikalaujančios didžiulių konstrukcijų), žongliravimas.

Savo kelią kaip menininkas pradėjai Italijos šiuolaikinio cirko mokykloje FLIC Turine. Papasakok apie ją daugiau, kaip pavyko ten įstoti? Kokios buvo studijos užsienyje?

Pirmiausia norėčiau paminėti, jog tokios mokyklos reikalingos tam, kad turėtum „bendrą žodyną“ su kitais atlikėjais. Tik įvaldęs pagrindus gali pradėti kurti savitą stilių. Jei grįšime prie mano istorijos, apie tolesnę karjerą būtent cirko lauke svajojau dar būdamas VDU vaidybos paskutiniame kurse. Dalyvaudamas įvairiuose scenos meno festivaliuose, susipažinau su daugeliu atlikėjų. Paprastai jie visuomet būdavo patys šilčiausi žmonės. Ne tie, kurie vaikšto iškėlę galvas, bet būtent tie, kurie visuomet maloniai bendraus, prieis, pakalbins. Tarp jų vyraujantis betarpiškas draugiškumas tiesiog sužavėjo.

Bėgant laikui šiuolaikinio cirko atmosfera pradėjo traukti tarsi magnetas. Galiausiai nusprendžiau stoti į Švedijos cirko mokyklą. Deja, nesėkmingai – pritrūko techninių akrobatikos žinių, nes buvau savamokslis. Tuomet grįžau į Lietuvą, ir taip sutapo, jog Vilniuje vyko „Naujojo cirko savaitgalis“. Čia vienas iš judesio dirbtuvių dėstytojų buvo dramaturgas ir režisierius Roberto Magro. Pamatęs, kaip aš dirbu, pasiūlė stoti į FLIC mokyklą, kurioje jis kartais dėsto. Pagalvoti turėjau labai nedaug laiko. Priėmiau drastišką sprendimą – atšaukiau visus planus Lietuvoje ir po keleto savaičių, nemokėdamas kalbos, išvažiavau į Italiją.

Kai atvykau į FLIC, manęs paklausė – ką aš čia norėčiau veikti? Kokią discipliną pasirinkti? Atsakiau, jog norėčiau būti akrobatu. Jie nusijuokė ir atkirto, kad tokios atskiros šakos nėra, akrobatika privaloma pamoka visiems be išimties. Šiek tiek sutrikęs, „greituoju būdu“ turėjau sugalvoti, ką noriu daryti. Jaučiau, jog žongliravimas nedomina, o kinišką stulpą mačiau pirmą kartą gyvenime. Bet buvo labai daug studenčių, kurios norėjo tapti skraiduolėmis (t. y. akrobatėmis, mėtomomis į orą). O mėtančių vaikinų, vadinamųjų base’ų, labai trūko. Man pasiūlė šį variantą, ir aš sutikau. Taip įgijau porinės akrobatikos (hand to hand) – base’o specialybę. Turine mokiausi dvejus metus – nuo 2017 iki 2019-ųjų.

Kaip reagavo artimieji, kai lyg iš giedro dangaus pasakei, jog išvažiuoji gyventi į Italiją ir ten studijuoti šiuolaikinio cirko?

Nuo vaikystės mane traukė įvairios meno sritys – nuo lipdymo iš molio iki muzikos (grojau akordeonu ir pianinu). Šeimos nariams nebuvo šokas, tik kilo natūralus klausimas, iš kur atsirado cirkas, nes prieš tai norėjau būti aktoriumi, vėliau šokėju. Šeima palaikė, kai išvykau į Italiją, bet jaučiau, jog nepatikliai žiūrėjo į šį sprendimą. Kai grįžau į Lietuvą ir prasidėjo įvairūs projektai, žiniasklaidos dėmesys, apdovanojimai, pagaliau patikėjo mano pasirinkimu.

Labai svarbus elementas bandant įsitvirtinti kitoje šalyje ir ypač renkantis naują specialybę – kalba. Ar greitai išmokai italų? Galbūt mokeisi klausydamas vietinių pokalbių gatvėse, treniruodamasis mokykloje, o gal po paskaitų naktimis sėdėdavai prie vadovėlių?

Pirmąjį pusmetį dėstytojai palengvino aplinkybes – pamokos vykdavo italų ir anglų kalbomis. Iš pradžių ir kursiokai pavertėjaudavo, kol galiausiai liko tik italų kalba. O studijų dienos atrodė maždaug taip: šešias arba dešimt valandų dirbdavau fiziškai stiprindamas kūną, grįžęs namo bandydavau mokytis kalbos. Žinoma, toks metodas nepasiteisino. Vos įsijungus „Duolingo“ programėlę, smegenys nebepriimdavo jokios papildomos informacijos ir prašėsi vien poilsio. Man pasisekė, jog gyvenau su nuostabiais kambariokais – italu Luca ir urugvajiečiu Alessandru. Bendravimas trumpomis frazėmis buityje leido sparčiai tobulėti. Po pusmečio jau laisvai susikalbėjau su vietiniais. Net ir šiandien ši kalba praverčia, kadangi keletą kartų per metus tenka dirbti su italų kompanijomis. Ten kūrybinis darbas vyksta tik jų gimtąja kalba.