Tėvas pasikėlė, patapšnojo per portfelį, perbraukė pirštais per supjaustytą odą, tada iš pradrėksto plyšio pirštais pačiupo lapus ir išsitraukė. Šalimais atsitūpęs ėmėsi vieno iš savo naujai sukurtų apsakymų „Seni Metai“. Aš valandžiukę klausiausi to, kas daug sykių kartojasi ir tik vienam seniui nepraranda naujumo. Nebūčiau nustebęs, jeigu jis būtų paliepęs man užridenti akmenį ant laiptų aikštelės, kad jam padaryčiau įspūdį. Tačiau net ir tuo atveju, jei vis dėlto jis vaizduotųsi, kad tebesu dešimtmetis, kas yra mažai tikėtina, scena visiškai tam nebuvo paruošta. Tai ne kalno viršūnė, o ir senis tikriausiai visai nebaudė Sizifo. Jis visą laiką tupėjo ir skaitė nuostabius aprašymus, kurie jo lūpomis skambėjo kaip patys kvailiausi. Kiek kaltas dėl to buvo paltas, kuriame tūnojo mano kūnas, nežinau, tačiau mane tame kiaute apėmė kažkokia intelektualinė galia, sumišusi su nerimu, šleikštuliu, netgi absurdu – tomis būsenomis, kurios kažkada vertė filosofus bėgti nuo deginančio širdį skausmo. Mačiau, kaip anie stebeilijo visus tuos lapus, drebančius tėvo rankose, atkakliai ragindami ieškoti būdų prasmukti pro tą akliną beprasmybės užtvarą – galbūt netgi imtis sumanumo ir įrodyti, jog ne veltui šitiek metų kruopščiai juos studijavai. Pasirodo, jiems tai buvo visai ne vis tiek.
Maždaug taip regėdamas vaizduotėj daugybę galvočių, tą pat akimirką aš atsisukau ir paklausiau su didele sarkazmo doze balse, ar tai tie patys užrašai, kuriuos jis parašęs būdamas brandaus amžiaus barsukų ir audinių aptvare juodomis lubomis, tačiau kurių dabar žurnalas nenorįs spausdinti? Senis tuo tarpu sėdėjo ramiai ir atrodė, kad gražbylysčių įpročio dar nespėta atsisakyti. Mostelėjo ranka kažkur į laiptus, kur prieš minutę nusigabeno savo skaitinius ir pridengė kavos puodelių šukes tuo bjauriu rudu padaru pražiotais nasrais.
– Portfelyje, – tepasakė.
Senis atrodė prislėgtas.
– Kas tau? – paklausiau.
– Nieko, – atsakė jis, pasukdamas galvą ir pasižiūrėdamas į mane įdėmiai ir truputį liūdnai.
Dabar jis sėdėjo atsišliejęs į sieną, įgavęs keisto silpnumo, trupučiuką panašus į „Senų Metų“ žilagalvį pjesės atlikėją. Man buvo įdomu, kaip šis žmogus galįs pragyventi vien iš filosofijos. Garsius filosofus neužtenka perskaityti, reikia juos dar ir suprasti.
Tvyrojo prieblanda. Dangus buvo dar nepakankamai vaiskus, tačiau rytas po truputį brėško.
– Nė vienas padorus žmogus nėra nuoširdus, – tarė tėvas.
– Kiti žmonės man mažai rūpi, – atsakiau aš.
– Kas tau tuomet rūpi?
– Tu rūpi.
– Nejaugi?
– Taip, nes parašei tas prakeiktas pjeses, ir dabar iškyla klausimas, kas tu esi. Jeigu tavęs nepažinočiau, manyčiau, kad šis rašytojas yra šiltas, mielas…
– Deja, esu kitoks.
– Taip, deja.
– Ir vėl iškyla žmogaus pareigos tema, – pasakė tėvas.
– Pareiga būti naudingu kitiems, – pataisiau jo mintį. – Jeigu mano draugas guli mirties patale, aprašysiu jo likimą su giliausiu įsijautimu į mirštančiojo būseną, jokiu būdu nesistengdamas tą baisią tragediją perduoti tarpusavyje besikalbančių augalėlių forma. Mėgini draugų netektis pavaizduoti abstrakčiomis frazėmis, neturinčiomis nieko bendra nei su atjauta, nei juo labiau su botanika. Kokiomis aplinkybėmis pražuvo vienas iš mūsų fermos augintinių, su kuriuo aš buvau susidraugavęs. Prisimeni audinę Klecką? Argi tai ne veidmainystė?
– Šitaip galvoti nederėtų, – patarė tėvas, – nes jeigu šiuo metu neaprašinėju gyvenimo smulkiomis detalėmis, kur liejasi kraujas per kraštus, ir mano knygose veikia dori veikėjai, be to, L. miestelio vadybai ir mano tekstų skaitymams jo bendruomenei skiriamas didelis dėmesys, vadinasi, ir didžioji dalis paros, susieta su visais tais mielais apsakymų personažais, žadina manyje taurius jausmus, kaip aš žadinu jiems. Laikas, likęs nuo kasdienių rūpesčių, visai menkas, geriausiu atveju gal kokios trys ar keturios valandos, kurias turiu praleisti su savo anūke, su tavimi, su dukra, su vyresniuoju sūnumi, galų gale juk reikia ir išsimiegoti, kas ne visad pavyksta, todėl, suprantama, gali pasitaikyti viena ar kita klaidelė. Vien iš nuovargio galima susierzinti dėl smulkmenos. O tavosios knygos personažai? Jie ne tik nedorai elgiasi, tačiau ir pats autorius įvairiais charakterio aspektais ne ką geresnis. Tu juk mano sūnus, tai ar man toks tavo rašymas, kur šmeižiamas tėvas, nėra veidmainystė?
– Kvailystė.
– Nesakyk. Beje, ar tau šovė kada mintis, kad tu man taip pat rūpi?
– Kasdien sugalvoji naujų priežasčių, kaip pateisinti savo dvilypumą, – atrėžiau aš.
– Man sunku įsivaizduoti, kad galiu gyvenimą gyventi kitaip, kai visos jėgos skiriamos darbui. Tas darbas kitą sykį gali iškratyti visą žmogaus dvasią! Užuot tikėdamasis iš praeities kažkokių pelningų kontraktų ir kaltinęs mane veidmainiavimu, sakyk, ar esi skaitęs ką nors iš Šekspyro arba Gėtės?
– Kam per daug gilintis.
– Aš mėgstu gilintis į žmones, – atsakė tėvas.
– Kitą kartą.
– O gal šiandien, Bernardai, galėtume pasigilinti vienas į kitą iki galo? Kada kitą kartą susitiksime, vienas Dievas težino, – senis sumirksėjo mažomis akutėmis, primygtinai manęs prašydamas.
– Ir ką tu siūlai?
– Sakeisi įtari mane veidmainiaujant.
– O kaip aš galiu tavęs neįtarinėti! Kai nebežinau, ar tu mielas, ar tu menkas žmogus.
– Tu rimtai žiūri į šį klausimą, – pastebėjo jis. – Ta tema taikeisi taikeisi ir pagaliau smeigei.
– Smeigiau!
– Mielas, Bernardai, aš tau pasakysiu, kad teisingai pasielgei. Kartais būti apšmeižtam sveikiau, nei gauti padėkos žodį.
– Štai kodėl tau parūpo, ar aš skaitęs Šekspyrą ir Gėtę.
– Kaip tik apie tai ir ketinu su tavimi pasikalbėti. Aš noriu atverti kitą kelią. Nors mudviejų santykiai kažkiek pašliję, bet ar galėtume šįkart visiškai atsidėti literatūrai. Sprendimas nėra priverstinis, bet pažiūrėkim, kas iš to išeis. Tegul šie garbūs vyrai išsprendžia mudviejų konfliktą. Be kraujo, be kančių, be žiaurumų. Kaip manai, ar mudu esame rašytojai?
– Sunku pasakyti.
– Bet iš esmės čia juk yra teisybė – abu rašome knygas, pjeses.
– Kruvina, žiauri, pilna kančių…
– Užmirškim visas skriaudas, – paprašė senis, – ir pasišnekučiuokim nors kartą nerūpestingai. Leisk man su tavimi pasikalbėti, kaip rašytojui su rašytoju, kaip lygiam su lygiu, be jokio pranašumo, apie žmogaus sielą.
– Kam tau mano siela?
– Nebūtinai tavo. Apskritai žmogaus.
– Nori sužinoti, ar aš esu skaitęs klasiką?
– Tai ar esi skaitęs?
– Ne. Tik tarptautinių žodžių žodyną.
Tėvas nusijuokė.
– Na gerai. Tai ką jis rašo apie sielos dualizmą?
– Rašo skūpiai. Kad sielos dualizmas gali būti suprantamas kaip filosofinė sistema ir kaip dvilypumas, susidvejinimas.
– Keista, kad nenorėjai daugiau pažinti ir neieškojai kitų šaltinių.
– Jeigu iš manęs tikėjaisi ko kito, – atrėžiau, – tai kodėl tau nepradėjus dabar aiškinti geriau už žodyną.
– Man regis, – pradėjo senis Kareiva, – sielos dualizmas – tai dviveidiškumas arba veidmainystė. Asmenybės susidvejinimas.
– Pažystu tokias. O dabar pasakyk, kam šios savybės būdingos.
– Nesiskubink, mielasis, – tarė jis tyliu balsu, kuris atrodė neįprastai melodingas. – Iš pradžių pasikalbėkim apie savęs pažinimą, nes šie du dalykai vienas su kitu labai susiję. Kažkur kažkada girdėtų sentencijų nuotrupos: „Kitus suprasti galima tiek, kiek supranti save“, „Mene nėra nieko, ko nėra mumyse“. Vadinasi, kelias į kitų dvasinį pasaulį prasideda nuo savęs pažinimo. Ateina diena, kai užduodi sau klausimą: „Kas aš?“, „Iš kur aš?“, „Ar aš atėjau iš vaikystės kaip iš šalies?“ Skausmingiausiais gyvenimo momentais labiausiai įvertini tokių aforizmų prasmę. O kas dėl dualizmo sąvokos, šis gali būti suprantamas dvejopai: kaip filosofinė sistema ir kaip dvilypumas, susidvejinimas, ką teisingai apibrėžia tavo minėtas žodynas. Kas jis – tas susidvejinimas? Dviveidiškumas? Veidmainystė? Kaip vertinti šitokį reiškinį? Ar jis būdingas visiems? Žodyne apie tai tikriausiai nieko nėra.
– Užtat turime Faustą, – pareiškiau seniui.
– Faustą? – nustebo Kareiva. – Tokiu šviesiu akordu pradedi kalbėti apie dualizmo reiškinį literatūroje, nors sakaisi nieko daugiau, išskyrus tarptautinių žodžių žodyną, nesi skaitęs?
– Tokiu jį svarbiu laikau, – paaiškinau aš, – nes Faustas negali ištrūkti iš vidinių prieštaravimų rato, jis…. nuolat nepatenkintas savimi.
– Tu manęs klausei, – tarė senis Kareiva, – kas yra dualizmas. Štai tu jį pats ir parodei mums. Nesaugus žmogus, ieškantis savęs žmogus – tobulas dualizmo pavyzdys. Kitas klasikinis atvejis – Hamletas. Taip pat dualistinė asmenybė, apsimetanti bepročiu ir kalbanti netiesą Ofelijai. Vis dėlto Hamleto nepavadinsi veidmainiu. Bet galbūt aš klystu – jis yra veidmainis.
– Koks iš jo veidmainis, jeigu jis nori veikti, bet negali.
– Būtent, – atsakė tėvas. – Hamletas neapkenčia savęs už savo elgesį, o elgiasi vis taip pat. Kas tai? Ar tai irgi sielos dualizmas?
– Manyčiau.
– Ne vien, – papurtė galvą Kareiva. – Jis taip pat yra ir visų Hamleto išgyvenimų šaltinis.
– Ar ir tu, seni, panašiai jautiesi?
– Tave vėl suima pagunda kažką apkaltinti. Trupučiuką ne apie tai kalbame. Mano ir tavo reikalai nėra pirmesni už visus kitus.
– Kaip tai? – nustebęs paklausiau. – Tu prakalbai apie žmogaus ydas ir dorybes, o dabar tvirtini, kad mes prasilenkiame su tema.
– Dėl to nesiginčykim. Aš ketinu išgvildenti klausimą mėgti ar nemėgti save, o tamsta galėsi pasireikšti, kai ateis tamstos eilė, be to, juk nekantrauji sužinoti, kokias temas varinėju konferencijų salėse.
– Tai reikia save mėgti tokį, koks esi?
– Nežinau, ar žodis „reikia“ čia tinkamas.
– Gal ir tavo teisybė. Tada leisk paklausiu, kokia tavo nuomonė apie buvimą savimi? Kiek tau „būti ar nebūti savimi“ aktualu?
– Tiek, – atsakė Kareiva, – kiek aktualu kiekvienam, kuris gyvenime per savo kvailumą yra užtraukęs kitiems didelių nelaimių, paskui dėl to atgailavęs ir galiausiai grįžęs į doros kelią. Apskritai šis klausimas yra mėgstamiausia tema mano paskaitose, – ir lyg ketindamas pabaigti temą pridūrė: – Tačiau už auditorijos ribų apie tai nekalbama.
– Blogai, kad nekalbama, – pareiškiau. – Iš to, kad ignoruojami tokie svarbūs dalykai, tikriausiai ir kyla žmonių tarpusavio santykių bėdos. Ar tau asmeniškai gilūs susimąstymo žodžiai, turiu galvoje pirmąsias Hamleto monologo eilutes, nėra patys svarbiausi priimant lemtingus spendimus kūryboje ir gyvenime?
– Tu esi labai užsispyręs, – tarė tėvas iš lėto, tyliu balsu, bet labai aiškiai. – Na gerai, paaiškinsiu. O ir kam aš būčiau reikalingas, jeigu nepadėčiau patarimais. Nors per ilgą savo praktiką teko ne vieną sykį gvildenti šį „natūralumo“ arba „buvimo savimi“ klausimą, betgi niekaip nepavykdavo išlukštenti iki galo, tačiau taip ryškiai kaip dabar nesu jautęs, jog su šia giliai įsišaknijusia mūsų šeimos problema mudviem vis dėlto pavyks sėkmingai susitvarkyti. Žinai, kas mane labiausiai skatina į tai gilintis? – tarė jis, pasitaisydamas savo gražų švarko rankogalį, kuris nuo dulksnos truputį ėmė garankščiuotis. – Visuotinė jaunimo mada šiandien laikyti buvimą savimi neabejotina vertybe. O iš tikrųjų tokia „mada“ tereiškia dvasinį tingumą, bandymą savo trūkumus pateisinti „savimi“, kažkokiu genetiniu kodu, visiškai atmetant valios bei sveiko proto galimybes.
Sėdėjau ant laiptų, visą dėmesį sutelkęs į tai, ką jis šneka. Tėvas užsirūkė cigaretę ir pūtė dūmus į priešingą pusę nuo manęs. Dūmų kamuolį pastverdavo vėjelis, ir tumulas iš lėto raitydamasis išsisklaidydavo. Tuo metu mano kojų keliai taip pradėjo tirtėti, kad aš sulenkiau kojas ir palto viduje apėmiau juos rankomis.
– Iš tikrųjų, – po trumpos pauzės prabilau, – ne vien rašymas, netgi tavo drabužis – šis sunkus drėgnas paltas, kurį vos galiu pakelti, mane šildo. Bet tai iš vėžių išmušta šiluma. Ji man duoda žinią, kad aš nieku gyvu nenoriu būti savimi. Visą gyvenimą ieškojau geresnių pavidalų, negu pats esu. Betgi ir tie, į kuriuos persikūnijau, kuriuos vaizdavau savo apsakymuose, ne patys geriausi buvo. Juk tu užrašinėjai eksperimentų su manimi bendrame garde su fermos gyvūnais rezultatus, ir ką tu iš to naudinga gavai?
Tėvas atsitiesė, persibraukė pirštais per žilus plaukus, sukrenkštė, užgesino nuorūką į laiptus, vėl atsirėmė pečiais į turėklus ir sudėjo rankas ant kelių.
– Ką aš gavau? – perklausė jis. – Aš supratau, kad neapykanta iškreipia jausmus. Ir kuo greičiau tai supranti, tuo lengviau atpažįsti, kokios bėdos tave persekioja. Ateis diena, kai suvoksi, jog gyventi su savimi tokiu, koks buvai, daugiau nebegali. Tačiau tokios dienos galbūt iš viso nesulauksime. Nuo grūdo iki duonos kepaliuko laukia ilgas ilgas kelias. Tai suteikia šiokios tokios vilties.