Pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta ir rengiama leidybai britų istoriko ir rašytojo Orlando Figeso knyga „Natašos šokis“ (angl. Nataha’s Dance: A Cultural History of Russia, 2002 m.). Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, iš anglų kalbos išvertė Rasa Drazdauskienė.

Tarptautinį pripažinimą pelnęs britų istorikas ir rašytojas O. Figesas yra daugelio knygų apie Rusiją, Europą autorius, jo kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų. Plačiai tyrinėjantis Rusijos istoriją autorius „Natašos šokyje“ į Rusijos XVII–XX a. įvykius pažvelgia per rusų kultūros istoriją, pasitelkdamas meną, grožinę, mokomąją literatūrą, dienoraščius, laiškus, memuarus.

Knyga prasideda rusų rašytojo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ veikėjos Natašos Rostovos liaudišku šokiu valstiečio lūšnelėje, nors elitinėje šeimoje užaugusi mergina tokių šokių nebuvo mokyta. Iš kur šis gebėjimas, svarsto autorius, vesdamas skaitytoją klaidžiais, sudėtingais tautos istorijos labirintais, kuriuose gyveno (tebegyvena) neeuropietiški, iš stepių atklydę minotaurai.

Sudėtingi santykiai tarp rusų aristokratijos, inteligentijos, valstiečių, baudžiauninkų O. Figeso knygoje padeda nustatyti rusiškos nacionalinės tapatybės struktūrą. Autorius rašo apie europietiškąją Rusiją, Petro I reformas, Sankt Peterburgo statybas, skirtumus tarp Piterio ir Maskvos, apie 1812-ųjų vaikus – taip pavadintas antrasis knygos skyrius, valstietišką santuoką ir jos ypatumus, sovietinę Rusiją ir Rusiją užsienyje, norėdamas surasti atsakymą į dažnai girdimą klausimą: kas yra toji rusiška siela? Ar tai Sankt Peterburgo salonuose ir pokylių salėse demonstruojamas elgesys comme il faut su žavingomis europietiškomis manieromis, ar valstiečio troboje surištos ir mušamos žmonos šauksmas? „Ištisus amžius valstiečiai skelbė savo teisę mušti žmonas. Rusų patarlėse gausu išmintingų patarimų, susijusių su šia smurto rūšimi“, – rašo autorius primindamas patarles: „Trenk žmonai kirvio pentim, pasilenk ir paklausyk, ar ji kvėpuoja. Jeigu kvėpuoja, vadinasi, apsimetinėja ir reikia mušti toliau“; „juo stipriau muši bobą, juo skanesni bus barščiai“; „daužyk bobą kaip kailinius, bus mažiau triukšmo“. Net F. Dostojevskis, pastebi autorius, nesugalvojo, kaip pateisinti žmonos mušimą, nors teigė, „kad žmones reikia vertinti pagal šventybes, kurių jie trokšta, o ne pagal dažnus jų žvėriškumo veiksmus, kurie esą ne daugiau kaip paviršiaus apnašos, priespaudos šimtmečių glitėsiai“.

Tad kas lėmė, kad Rusija nepasuko demokratijos ir Vakarų civilizacijos keliu? Kodėl rusams, netgi išsilavinusiems, inteligentams, mokslininkams, iki šiol būdingas imperinis mąstymas? Ar reikia gilintis ir ieškoti blogio šaknų tautos istorijoje, ar užtrenkti duris bet kokiai diskusijai apie rusiškąjį pasaulį ir nuolat ruoštis karui?

O. Figeso knyga skaitytojui atsakys į daugelį šių klausimų, o kai kurios scenos, papasakotos pačių rusų, vakarietiškų vertybių besilaikantįjį apstulbins niekiniu požiūriu į žmogų ir jo gyvybę. Visa tai atsirado ne sovietmečiu, ir ne prieš kelerius metus, Rusijai užpuolus Ukrainą. Rusų istorija senesnė, ją meistriškai tyrinėja O. Figesas knygoje „Natašos šokis“, kurią perskaityti naudinga ir nenorintiems nieko žinoti apie rusų kultūrą, ir tiems, kurie neišsivaduoja nuo jos apžavų.

Tad kas jie – europiečiai ar azijatai? Caro valdiniai ar Čingischano palikuonys? Klausia ir ieško atsakymo britų istorikas, rašytojas O.Figesas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras skaitytojams siūlo ištrauką iš šeštojo knygos skyriaus „Čingischano palikuonys“.