Valerija Ema Cukermanienė (1935–2018 m.), kaip ir dauguma Baldų projektavimo konstravimo biure (BPKB) Vilniuje dirbusių kolegų, baigė Kauno politechnikos institutą (dabartinis Kauno technologijos universitetas) ir 1960 m. įgijo architektės specialybę. Galima prisiminti, kad tuometiniame Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedra įsteigta tik 1961 m., todėl dauguma pirmųjų baldų projektavimo biuro darbuotojų buvo architektai. Nepaisant to, dizainas jiems nebuvo svetimas, nes, pasak pačios V. E. Cukermanienės, per šešerius metus trunkančias studijas rengti plataus profilio specialistai, tad dėstytos interjerų ir baldų disciplinos. Taip pat naujai atėję dirbti į BPKB mokėsi iš jau šiokios tokios praktikos turėjusių kolegų, užsienio žurnalų.

Vienas garsiausių sovietinio laikotarpio baldų kūrėjų Eugenijus Algimantas Gūzas prisiminimuose leidinyje apie Baldų projektavimo konstravimo biurą akcentavo, kad baldų projektuotojus inspiravo ir sektinu pavyzdžiu buvo laikomas tuometinis skandinavų dizainas. XX a. penktajame–septintajame dešimtmečiuose jų kūrybą reprezentavo Arne Jacobsenas, Finnas Juhlas, Hansas Wegneris, Ilmaris Tapiovaara, Anttis Nurmesniemis. Vis dėlto, pasak Gūzo, „skandinaviški minimalistinės estetikos baldai buvo tobulai suprojektuoti ir ypač kokybiškai pagaminti. […] O pas mus viską tekdavo gaminti „kaip kirviu“. Jei ko reikia – atpjovė, pridėjo ir tiek. Iš to „ubagiško minimalizmo“ galimybių formavosi lietuviška dizaino mokykla. Vis dėlto visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje mūsų baldai buvo laikomi originaliais. Visas sojuzas ir toliau važiavo su tais „pseudoklasikiniais buldogiškais“ baldais – paraižytais, paraitytais. Prie pasibaisėtinos gamybos kokybės tas „dekoravimas“ atrodė klaikiai. Gaminiai tokie nei lupti, nei mušti“. Taigi, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, lietuviškus to meto baldus nuo galimos beskonybės ir kičo išgelbėjo skurdumas, nuolatinis deficitas bei pakitusi sovietinės ideologijos retorika, skirta dizainui ir buities kultūrai formuoti. Aiškumo dėlei į šiuos pokyčius verta pažvelgti šiek tiek atidžiau.

XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, Nikitai Chruščiovui perėmus SSRS vairą, viešai pasmerktas „Stalino ampyro“ stilius ir jo puošybiškumas bei penktajame dešimtmetyje vis dar vyravusios art deco mados iš tarpukario laikų. Atsigręžta į modernizmą, tačiau, siekiant išvengti bet kokių sąsajų su Vakarais, sąmoningai „užmiršta“, kad minimalaus būsto su vietą taupančia interjerų įranga koncepcija yra ne sovietinis išradimas, kaip tuo metu dažnai teigta, o tarpukario architektų, visų pirma vokiečių: Ernsto May’aus, Marcelio Breuerio, Josefo Alberso ir kitų, idėja, kuri praktiškai įgyvendinta 1929 m. Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, o vėliau ir kituose Europos miestuose. Tarpukario Vakarų modernistų architektų pradėtos daugiabučių statybos su mažos kvadratūros butais, standartinėmis virtuvėmis ir bendromis erdvėmis puikiai tiko Komunistų partijos propagandiniams tikslams ir siekiams  – parodyti rūpestį darbininkais, suteikiant jiems gyvenamąjį būstą, nesvarbu, kad jis neracionaliai išplanuotas, ankštas ir standartiškai įrengtas. Lyginant ketvirtojo dešimtmečio modernistinį Margaretes Schütte-Lihotzky Frankfurto virtuvės modelį (1926–1927 m.), garsėjusį kompaktišku išplanavimu, kokybe ir dėmesiu smulkmenoms, kai net biriųjų produktų stalčiai gaminti iš vabzdžius atbaidančios medienos, chruščiovinė virtuvė buvo tik skurdi ir nevykusi kopija. Bet tokio projektavimo ir jo sprendinių tikslas – siekti, kad žmonės namuose praleistų kuo mažiau laiko, buitis turėjo tapti kiek įmanoma bendra, o asmenų gyvenimo būdas kolektyvinis.

Sovietinės valdžios nuo Vakarų visgi kai kuriais aspektais kopijuota architektūros ir dizaino modernizmo koncepcija praktikoje išsirutuliojo, perfrazuojant Algimantą Gūzą, į „ubagišką modernizmą“, tačiau, – nepaisant medžiagų stygiaus, gamyklų technologinio primityvumo, – stilistiškai atitiko laisvajame pasaulyje XX a. šeštajame–septintajame dešimtmečiuose vyravusį Vidurio amžiaus modernizmo stilių, kurio vieni iš ryškiausių bruožų buvo formų minimalizmas ir medienos naudojimas.

Šias pasaulines stiliaus tendencijas atliepė vieni pirmųjų V. E. Cukermanienės sukurtų objektų – svetainės komplektas „Ąžuolas“ (1964 m.) bei 1965 m. tokio paties modelio supamoji kėdė ir foteliai aukštesnėmis, bet taip pat minkštomis atkaltėmis. Šiandien „Ąžuolo“ serijos baldai naujai atrasti ne tik vintažo mėgėjų, jie dažnai yra pasirenkami ir kaip šiuolaikinio interjero akcentai. Taip pat turintys vertę, nes tai būtent lietuvių baldų kūrėjos krėslai. Beje, minimas „Ąžuolo“ komplekto fotelis buvo eksponuotas 1968 m. Sovietų Sąjungos pramonės ir prekybos parodoje Londone. Pasak Lietuvos pasirodymą parodoje analizavusios Karolinos Jakaitės, Lietuvos paviljonas buvo sėkmingas, vientisos koncepcijos projektas, atitikęs Europos septintojo dešimtmečio dizaino tendencijas.

Sėkmės istorija galima laikyti ir 1964–1965 m. Valerijos Emos minkštuosius baldus, kur svarbiausią vaidmenį vaidina grakštus medinis rėmas su smailiomis kojelėmis. O „Ažuolo“ baldus – lyginti su danų klasiko Ole’s Wanscherio (1903–1985) ar garsiosios vokiečių „Knoll“ kompanijos septintojo dešimtmečio foteliais. Reikia pasidžiaugti, kad V. E. Cukermanienei pavyko įgyvendinti savo sumanymus, ir pirmieji buitinės paskirties baldai pasiekė gamybą, nes taip būdavo ne visada. Pasak jos, kai kurie fabrikų direktoriai net neslėpdavo, kad stalius vertina labiau nei projektuotojus, tad kai kurie projektai patekę į fabrikus labai pasikeisdavo.