Populiariausias šiųmetis (2023 m.) komentaras apie alternatyvią ankstyvojo Saint-Etienne grupės hito „Kiss and Make Up“ versiją, paskelbtą „YouTube“, teigia: Man patinka ši grupė. Jie sugeba vienu metu skambėti retro ir naujai. Nuostabus gabalas. Nuostabus balsas. Įdomu, kad šiame komentare beveik pažodžiui kartojami Saint-Etienne nario Bobo Stanley’o žodžiai: „Skolintis geriausius praeities elementus gyvenant dabartimi ir iš to sukurti ką nors naujo dabarčiai – štai kas yra modernizmas. Bent jau toks mano modernizmo apibrėžimas.“ Viliuosi, kad komentarą po ankstyvuoju savo kūriniu paliko ne pats Stenley’s. Tarkime: „Jie sugeba vienu metu skambėti retro ir naujai“, – yra, taip sakant, apibendrinimas. Ar tai reiškia, kad susiduriame su liaudišku modernizmo apibrėžimu? Nerizikuosiu atsakyti į šį klausimą. Paliksiu retorinę jo formą.

Žinoma, šis apibrėžimas yra apie nieką, tiksliau – apie nieką konkretaus, ne tik apie modernizmą. Jis apie visą meną. Pleonazmas, bet vaisingas. Gudravimas, nes neaišku, kas telpa žodyje „dabartis“, o svarbiausia, kaip apibrėžiame „geriausią“, kurį ketiname pasiskolinti. Ir dar čia reikšmingas vienas dalykas: „praeities“ ribos, apimtis, gylis, iš kur semiama „geriausia“. Kuo arčiau mūsų žemutinė chronologinė praeities riba, kuo neseniau ji prasideda, tuo ribotesnis – bet ir tikslingesnis – pasirinkimas.

Roko muzikoje tai tapo pastebima apie 1973 metus. Pirmiausia Davidas Bowie’s išleido jam svarbių septintojo dešimtmečio dainų koverių albumą „Pin Ups“. Bryanas Ferry įrašė koverių albumą „These Foolish Things“, žemutinę chronologinę skolintos praeities ribą nustumdamas iki 1930-ųjų (titulinė daina); tačiau albumo pagrindą visgi sudaro septintojo dešimtmečio gabalai, bet ne grynai angliški, kaip pas Bowie’į, o skirtingi, akcentuojant Americana (Bobas Dylanas, Stevie’s Wonderis, Beach Boys). 1974 m. The Rolling Stones išleido savo originalių dainų albumą „It’s Only Rock’n’Roll“ – ne albumą, o pareiškimą, maždaug, nustokite žaisti su aukšto lygio dalykais; viskas, ką mes (plačiąja prasme „mes“ – roko muzikantai, siaurąja – The Rolling Stones) darome, tėra rokenrolas, bet kaip tik tai man (mums) patinka. Praeitį, iš kurios skolinasi tai, kas geriausia, The Rolling Stones susiaurina iki savosios, roling­stoniškosios. Tipiškas įžūlus ir nevaržomas Micko ir Keitho narcisizmas. Bet kaip tik dėl šios priežasties mes šias vidutinybes ir (tariamai) mėgstame. Vaikinai iki šios dienos elgiasi taip, lyg net suglamžytą susiraukšlėjusių seniokiškų snukių prašmatnumą sukūrė ne kažkas (tarkime, Viešpats Dievas ar Motina Gamta), o jie patys išrado dėl didžiausio savo ir aplinkinių kaifo. O jau tie aplinkiniai, kaip tikimasi, už šį malonumą paklos pinigų. Galiausiai 1975 m. Johnas Lennonas įrašė albumą su ankstyvojo rokenrolo, rokabilio ir (šiek tiek) ritmenbliuzo eros dainų koveriais. Albumo pavadinimas buvo paprastas ir nepretenzingas, kaip ir pats rokenrolas: „Rock’n’Roll“. Ar man tai patinka? Tikriausiai. Bent jau tai vienintelis Lennono albumas, kurį galiu išgyventi iki paskutinės dainos. Likusieji mane liūdina savo pretenzingumu, nuobodumu, įtemptumu, buvusio lengvumo stoka. Vargšas Johnas.

Bet visa tai tarp kitko. Mes kalbame apie praeitį, iš kurios imama geriausia dabarčiai, kad būtent jai sukurtume ką nors naujo – ir galiausiai gautume modernizmą. Tik „Pin Ups“ atitinka visa tai. Ar žinai kodėl, mielas skaitytojau? Nes ten nėra nostalgijos. Visa kita – pratimai tema „koks buvo gyvenimas, kokia skambėjo muzika“. Aniems laikams dar buvo labai toli iki retromanijos industrijos, todėl šiuos albumus galima vertinti kaip neįtikėtiną komercinį sumanumą arba krizės, kurioje atsidūrė atlikėjas / grupė, simptomą. „Pin Ups“ įrašytas pačioje Ziggy Stardust eros pabaigoje; tai buvo ne finalas (juo tapo jau kiek pasimetęs albumas „Aladdin Sane“), o viso projekto postscriptum. 1927 m. vokiečių istorikas Ernstas Kantorowiczius paskelbė didžiulę, neįtikėtinai įdomią viduramžių Vokietijos imperatoriaus Frydricho II biografiją, gana akademišką, išskyrus vieną – esminę – detalę. Publikacijoje nebuvo akademinių išnašų, o tai bet kuriuo kitu atveju laikytina profesine autoriaus savižudybe. Po ketverių metų Kantorowiczius išleido antrąjį tomą, sudarytą tik iš mokslinės informacinės medžiagos. „Pin Ups“ – tai ir yra savotiškas, tarsi antrasis Kantorowicziaus tomas, nuorodų į Ziggy / Aladdin istorijos muzikinius šaltinius rinkinys. Jame autorius parodo savo lėlių teatro užkulisius, tai, kuo autorius gyveno prieš atsisveikindamas su šiuo „tuo“. Ferry prieš „These Foolish Things“ buvo tik ką įrašęs trečiąjį albumą su Roxy Music, kurioje jau nebebuvo Briano Eno, labiau popsinį, nors tas jo popsas buvo pats pažangiausias, bet liko nesiekiančia aukštumų populiariąja muzika. Ferry, o ne Bowie’s, išrado šį puikų triuką, kaip puikiai galima suderinti kultinį (bet ne nišinį) populiarumą ir pažangią muziką / įvaizdį. Jis parodė pavyzdį Japan ir daugeliui kitų; jo modernistinės, kartais avangardinės popmuzikos principas pagimdė visų pirma Saint-Etienne. Bet visa tai nutiko vėliau; 1973 m. Ferry atrado save kaip prašmatnų saldžiabalsį roko eros atlikėją (tuo metu beveik nežinomas reiškinys). Iki jo šiame vaidmenyje buvo pasirodęs tik Scottas Walkeris, tačiau jo buvo įdomiau klausytis nei žiūrėti. Ferry prabangiai keistą muzikinį paveikslą prilygino pižoniškam vaizdiniui. Jo pavargęs (tarsi nuo kokaino ir šampano pertekliaus) prisimerkimas įsiminė amžiams, kaip ir prislopintas, šiek tiek kaukiantis balsas. Nuo savo paties spindesio bemaž apakęs aristokratas pilvakalbis porino apie meilę. O apie ką dar? „These Foolish Things“ albumu Ferry siekė rasti savo būsimos popkilmės elementų. Na, rolingai, išleidę virtinę vienas į kitą panašių nuobodžių albumų, nusprendė nerizikuoti ir techniškai įtvirtinti savo vienintelį triuką. Taip, taip, tai tik rokenrolas, bet koks jis geras! O kokie geri mes, rokenrolo žvaigždės! Nuo tos akimirkos užriaumojo rolingų konvejeris, triukšmingai ėmė veikti Pirmasis pinigų fabrikas. Kalbant apie Lennoną, 1974-aisiais jis tiesiog nebežinojo, ką daryti toliau, jo laikas seko, tad jis turėjo dėti arba tašką, arba kabliataškį. Padėjo ir veną, ir kitą. Po penkerių metų kitas – paskutinis – jo albumas pasirodė esąs nebaigtas dėl vieno įkyraus Holdeno Kolfildo gerbėjo kaltės.