UGNINIS BERNIUKAS

Jie pasirodydavo sapnuose tarytum patys paprasčiausi, gyvenantys kuklutį savo gyvenimą. Ir jie karštai mylėjo vienas kitą. Kitaip nebūtų galėję – buvo ugniniai, žėrėjo tamsoje, degdami be liepsnos. Švietė, kad būtų matomi ir perspėtų, buvo aišku: bet kurią akimirką galintys uždegti ką nors kitą, kitokį nei jie. Ar turėjau tai suprasti kaip ženklą iš kitos, galingesnės, geriau surėdytos planetos? Požemių pasaulio? Betgi ne pragaro.

Tai buvo man draugiška, taiki šeima, jutau jų skleidžiamą šilumą, ne vien fizinę. Svarbiausias šio sapno asmuo man buvo ugninis berniukas. Traukė mane tarsi geresnė mano pačios versija, buvau įsimylėjusi jį karšta, vaikiška meile: matyti, žaisti, kalbėti juokingas nesąmones, kvatotis, kol apleis jėgos. Liestis, nors tai ir buvo užginta. Geidžiau su juo susidraugauti, jutau tai kaip abipusį, išsipildantį troškimą. Kvietėsi mane į savo namus, ten pamačiau ir daugiau panašių žmonių. Buvo man draugiški, jų švelnumas taikiai derėjo su jų ugnine prigimtimi.

Jų kūnai ir drabužiai priminė raudonai švytinčią įkaitusią geležį. Suvokiau tai kaip kito pasaulio grožį, kitonišką, paneigiantį šio pasaulio grožio standartus, pranašesnį, iškalbingesnį. Nepaneigiamą, nors ir be riksmo, be prievartos, be apgaulės. Savo senelių namuose buvau mačiusi panašiai įkaitusią elektrinę spiralę, skirtą vandeniui šildyti. Hipnotizavo savo raudonu, aksominiu spindesiu, kosmine forma. Nuo jos bobutė, regėjau, sykį ar du uždegė popieriaus skiautę, užkūrė krosnį. Iš jos nematomu būdu per koklines sieneles pasklisdavo šiluma į visus tris kambarius: virtuvę, svetainę, miegamąjį, suburbuliuodavo vanduo užkrosnyje įrengtame rezervuare. Taip pažinau pavojingą, tačiau gebančią sušildyti galią.

Ne paslaptis, mitologijoje ir poezijoje trauka ugnies būtybėms simbolizuoja sielos troškimą susijungti su kažkuo, kas pakylėja virš slogios kasdienybės, net jei dėl to gresia nudegti. Ar yra kita kokia stichija, nei ugnis, kurios neįmanoma sutepti? Ir sykiu ji yra tabu – tai, prie ko neprisiliesi. Semelė, Dzeuso pamiltoji Tėbų karališkoji princesė, mirtingoji, sugundyta pamatyti Dzeusą ugniniu jo pavidalu, akimirksniu supleška, virsdama pelenais. Nuo mažų dienų gyvenau ir sapnavau taip, tarsi šį mitą žinočiau. Meilę išsaugosi tik tada, jei pernelyg neprisiartinsi. Apie šį gynybinį skydą, sergstintį nuo skausmo, negražumo ir meilės katastrofos, nujaučiau anksčiau nei supratau, kas toji meilė apskritai. Tiesą sakant, apie ugnį iki šiol suprantu daugiau nei apie meilę.

Ugnis man visada atrodė graži ir kerinti. Žiūrėdama į ją pro pravirą pakuros angą ar į liepsnų mirguliavimą pro gėlės formos skyles ketaus durelių liejinyje, patirdavau nepaaiškinamą, saldų malonumą. Gi įkaitusios spiralės formos mane tiesiog apžavėjo. Įsimylėjusi tokią apibrėžtą, ypatingai dailiai suvaldytą ugnį, daviau peno savo nevaldomiems kūrybiniams impulsams, nesuvokiamoms sap­niškoms fantazijoms. Ugninis sapnų berniukas buvo mano dviprasmiško, pavojingo palankumo ugniai ir šilumai, polinkio pavojui ir neįprastumui vaisius. Į jį nukreipiau savo geismą ugnies magijai, regimos, nors ir neišsipildančios bendrystės ir draugystės ilgesį. Nesuvokiamas instinktas perspėjo apie ribas, aistra kitoniškam galėjo būti pirmapradis erotinis impulsas, archetipinės atminties palydėtas. Žinojimas, kad joks meilės objektas negali būti pasisavintas, užvaldytas, kad neįmanu prie jo prisiglausti ilgam, susisieti visam laikui, juolab susilieti. Nuojauta, kad didesnė ar mažesnė aistros dalis meilės objektui liks niekur dedama, tai sukels skausmą ir gėlą. Ir kad galbūt kaip tik todėl tai išliks vientisa ir darnu, nes argi atstumas nėra sąlyga, neleidžianti susitrenkti, sudužti, nusvilti nei nusivilti.

TURGAUS UGNYS

Trauka prie svetimšališkumo, arba ksenofilija, yra ksenofobijos priešingybė. Sutinkama rečiau, tačiau gali būti, kad esu ją paveldėjusi. Iš mamos, kurią, būdama vaikas, suvokiau kaip kuklumo ir santūrumo įsikūnijimą ir liudijimą. Kadaise ją irgi kerėjo ugnis: Panevėžio turguje negalėdavo atitraukti akių nuo romų. Sunku buvo jų nepastebėti: iš viso žmonių srauto išsiskirdavo spalvingais, puošniais, mums neįprastais rūbais, dažnai ir garsiomis kalbomis. Galėjai jų vengti, bodėtis, ypač atsimindamas juos lydintį pasakojimą-pasaką: vagys. Mamai jie reiškė visai ką kita, pasakos apie jų vagystes nuslysdavo nuo jos kaip nuo žąsies vanduo. Sakydavo, kad tie žmonės jai gražūs, kad kažin kuo labai patinka. Regis, matau ją ryjančią seiles, tarsi norėtų juos suvalgyti. Visiškai kitokie nei ji pati, tą galėjo suprasti net ir vaikas. Mama beveik niekada nesidažydavo lūpų, nesilakavo nagų, rinkosi vien tik neryškių spalvų drabužius. Nemėgo kvėpintis, tuo kažkodėl beveik didžiuodavosi. Vos keletą kartų esu mačiusi mamą dėvinčią kaklo papuošalą. Kaip dabar prisimenu dailiai jos figūrą apgulusią itin plonos mėlynos dryžuotos vilnos suknelę, jos garderobe bene vienintelę tokią išraiškingą – kažkieno atiduotą, atsiųstą iš Amerikos. Tarsi būtų ryžusis nuolaidai, bet anaiptol ne pasikeitus požiūriui, vien taupumo sumetimais: jei gavai už dyką, o daiktas geras, reikalingas, jei užlopė trūkstamą poreikių plyšį, negi nepanaudosi. Manau, jos stilius būtų visiškai atitikęs pasauliečių vienuolių tretininkų ordino reikalavimus. Ar įmanoma tai suderinti su mano prisiminimu, kaip mudvi gatve pakeliui iš turgaus beveik sekėme iš paskos romei ir kaip žibėjo mamos akys – tarsi kokios įsimylėlės? Ar tai kaip tik ir buvo velnio gundymui priskiriama jėga, atakuojanti dvasininkus, ypač vienuolius, šventuosius?

Persikrausčiusi į Vilnių mama atrado kitą aistrą – tamsiaodžius. Tarsi tai būtų pakartojimas su menkomis variacijomis. Štai, ir vėl man pasakoja visa švytėdama: negali atsidžiaugti, kai ją pavėžėja afrikietiškos išvaizdos taksi vairuotojas. Gyvendama netoli Pabėgėlių priėmimo ir integracijos agentūros turi daug progų juos sutikti šalia namų ar ant tilto per geležinkelį. Ryja akimis, giriasi jų adresu pasiunčianti: „I love you very much.“ Aiškinu, kad tai neteisinga: apdovanoti palankumu labiau tik dėl to, kad jie kitoniškai atrodo. Vadinu ją rasiste, diskriminuojančia žmones dėl jų odos spalvos. Ar baltaodis vertas mažiau meilės, ar nenusipelnė ko nors panašaus į „I love you very much“, na, tegu bent kiek mažiau. Įsivaizduokite žilaplaukę devintą dešimtį įpusėjusią moterį linksmu vaikišku balseliu, jos raudonskruostį veidą, skeliamą šypsenos, meilų šios būtybės pareiškimą vidury gatvės. Toks prisipažinimas vidury šviesios dienos jai neatrodo „tarsi Pilypas iš kanapių“, nepažįstamųjų privatumo pažeidimas ar kokia nors atvirkščia nelygybė. Jos emocija, jos trauka kitoniškam žmogui tokia didelė, kad niekas negali jos sulaikyti. Pasakytų juodaodžiams ir ką nors daugiau malonaus, tik kad jos mokyklinis anglų kalbos bagažas – menkutis, per laiką ir visai išbarstytas.

Mamos meilę romams dar būtų galima paaiškinti jos po santūrumu slepiamos aistros išsiliejimu. Galbūt netgi keistai ją paveikusiu mitu, kadaise apėmusiu Europą ar Rusiją, romantiškos legendos aidu, vargu ar jai suvokiamu. Pagal Vakarų civilizacijos intelektualų puoselėjamą mitą, romų prigimtis ir gyvenimo būdas XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pradžioje buvo tapę vizija, į kurią taisyklių išvargintas europietis projektavo savo paties užgniaužtus troškimus. Klajokliai, neturintys nuolatinio adreso, darbdavių nustatyto grafiko ir valstybinių prievolių, atrodė ypatingi, laisvi žmonės. Iš šios vizijos kilusi ir šokėja Esmeralda Victoro Hugo „Paryžiaus katedroje“, ir garsioji Karmen – Prospero Mérimée romane ir Georges’o Bizet operoje. Tiesa, Carlas Jungas turėjo ir universalesnį paaiškinimą: esą savo nuslopintas, laukines, aistringas ar kūrybines dalis, vadinamąjį šešėlį, mes dažnai projektuojame į „kitokius“ žmones, romai – vieni iš jų.

O vis dėlto mamos „I love you very much“ palydimi juodaodžiai – ką tai galėtų reikšti? Išskirtinumo kaitinamą bendrumo patyrimą? Žmogiškos prigimties įvairovės žavesį? Tuos egzotiškus, labiau įsivaizduojamus nei tikrus, ji mylėjo tokia pat saugia, ateities neturinčia, keletą akimirkų pasirodžiusia, bet sykiu paradoksaliai amžina meile kaip ir aš savo sapnų ugninį berniuką.

„VEIKALS SLĒGTS“

Kitoniški mus traukia ne vien todėl, kad kitoniški. Jų neįprastumas suspindi panašumo – dažnai ne mažiau jaudinančio – fone. Visi jie tokie panašūs – ugniniai žmonės, romai ar juodaodžiai, blyškiaveidžiai mes. Mieli namų augintiniai šunys ar katės irgi nebūtų mums tokie patrauklūs, jei nematytume ar neįsivaizduotume, kad ne vienu atveju visais savo jutimais ir emocijų išraiškomis jie beveik tokie patys kaip ir žmonės. Panašumo sukelta trauka gali būti nukreipta net į lėles, taip pat ir sekso lėles. Kadaise, grožėdamasi tėvo iš Vokietijos parvežta mirksinčia mėlynake, buvau nutarusi ją mylėti taip stipriai, kad, jausdama meilės skolą, ji privalėtų atgyti. Prisimenu akimirkas, kai sukaupusi visas jėgas būriau: esi mano mylima sesuo, kalbėk, kvėpuok, mirksėk. Jos guminis kūnas buvo toks panašus į manąjį ar kitų vaikų: kaip dabar regiu jos alkūnių ir kelių duobutes, imituojančias anatomiją, poodinio audinio putlumą. Įsivaizduoti atgijusią netrukdė nė guminis lėlės kuodelis viršugalvyje, vaizduojantis sušiauštus plaukus. Priešingai, tokia šukuosena reiškė jos išskirtinumą: kitos tokios lėlės nebuvau mačiusi, žaidimuose ji galėjo būti ir mergaitė, ir berniukas. Ar patyriau dar neatskirtų lyčių vienybės viziją?

Vaikystėje buvau įsimylėjusi latvių kalbą, tokią artimą manajai, tarytum sapne girdėto prisiminimą. Kadaise kartu su dėde keliaudavome po pasienio Latvijos kaimus, artimiausias miestelis mums buvo Skaistkalnė. Dėdė, gimęs iš lietuvės mamos ir latvio tėvo sąjungos, pardavėjus kalbindavo jūsiškai. Jo balsas skambėdavo užtikrintai, kaip saviškio saviškiams. Didžiuodavausi įleista į paslaptingą kalbas skiriantį tarpdurį, stovėdavau ant slenksčio, dalijančio panašius, bet skirtingus, slapukaudama tylėdavau. Žvalgiausi, kaip man atrodė, viską suprantančiu žvilgsniu, iš paskutiniųjų neišsiduodama, kad mažai ką nutuokiu. Savo neapibrėžtumą suvokiau kaip kažin ką šventą, trapų, brangintiną, reikšmingą. Ir sykiu tai, kas, tarytum koks pumpuras, slepiantis žiedo spalvą, gali netrukus išsiskleisti. Tarkim, atsibusiu vieną rytą ir pajusiu, kad durys į latvių kalbą man atidarytos.

Latviški parduotuvių vitrinų ar prekių etikečių užrašai buvo ypač masinantis savo ir svetimo kokteilis. „Veikals slēgts“, kas reiškė „Parduotuvė uždaryta“, man buvo tarsi limonadas, teikiantis kutenantį, linksminantį ir sykiu atpažįstamą, tikėtiną, nelyginant nesyk girdėtos pasakos, malonumą.

Tas pačias baltiškas šaknis turintys latviški žodžiai, skambantys pažįstamai, bet kartu išlikdami svetimi, mane veikė kaip archetipinio prarastos kalbos ar pirmapradžio kodo magija. Tas pakylėtumo jausmas skaitant „Bērnu zobu pasta“ (liet. „Vaikų dantų pasta“) ar vitrinų užrašus, regis, buvo tai, ką Rudolfas Otto, Mircea Eliade ir C. G. Jungas vadino numinoziniu patyrimu – šventumo, paslapties ir virpėjimo mišiniu, susidūrus su tuo, kas glūdi ir tarpsnoja už kasdienybės ribų. Tai galėjo būti tarytum Babelio bokšto atvirkštinio mito galimybė: sujungti, kas kadaise dėl prakeiksmo tapo kalbų daugybe – kad nesusikalbėtume ir, būdami patys sau pavojingi, nepasiektume užgintos šventenybės, paties Dievo. Latvių kalba mane jaudino nelyginant religinis išgyvenimas. Tarytum būčiau užčiuopusi iki galo neprarastą, vis dar atpažįstamą kalbų bendrumą, priartėjusi prie būsenos iki jų sumaišymo, ties viltimi, kad viskas ir vėl gali būti suvienyta. Tad kodėl gi taip mielai leidžiuosi sugundoma gryninti savo ar kito kalbą? Kodėl greta tokios paveikios, numinoziškai asmeniškai patirtos suvienijimo vizijos taip lengvai įtikiu į visiškai priešingą – neva per savą, iš kartos į kartą perduodamą kalbą esu paveldėjusi kažin kokį šventą tautos ar savo asmeninio autentiškumo kodą? Galimas dalykas, kad dar būnant šioje realybėje įmanoma išgyventi tai, kas kvantinėje fizikoje įvardijama superpozicijos principu. Kol esą elementarioji dalelė (pavyzdžiui, elektronas) nėra stebima, ji vienu metu yra visų įmanomų būsenų, visose vietose. Klasikinė fizika reikalauja pasirinkti: dalelė yra arba taške A, arba taške B. Tuo tarpu kvantinė tvirtina kitą įmanomybę: dalelė yra ir taške A, ir taške B vienu metu. Ir jau turima įrodymų, kad superpozicijos taisyklė galioja net makrostruktūroms. Galimas daiktas, tai yra tiesioginis analogas vadinamajam bardo (Tibeto budizmui priskiriamas terminas „bardo“ pažodžiui reiškia „tarpinę“, „pereinamąją“ stadiją arba „tarpą tarp dviejų būsenų“). Bardo – erdvė, kurioje žmogus nėra nei gyvas, nei miręs (arba ir gyvas, ir miręs), nebūdamas nei čia, nei ten. Tai grynojo potencialo būsena, kurioje visos galimybės egzistuoja kartu, kol neįvyksta „kolapsas“ į konkrečią realybę. Panašiai nutinka, stebint savo paties santykį su kalba ar kalbiniu neapibrėžtumu: vienu metu atrodo teisinga pasirinkti „šventąjį“ grynumą, kitu, priešingai – natūralų negrynumą. O jeigu nesirenki, atsisakai stebėti, vien pasyviai, vaikiškai nuolankiai išgyveni neapibrėžtumą, abiejų pozicijų potencialumą? Meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filme „Bardo“ (2022) pagrindinis personažas dokumentinių filmų režisierius Silverijus Gama buvusiam kolegai savo kūrybos principą įvardija kaip neapibrėžtumo estetiką. Toks pasirinkimas žiūrovui nepateikia vienareikšmiškų atsakymų, kaip ir kino juosta. Panašiai man atrodo ir mano asmeninio gyvenimo filmas-nefilmas.

ŠVENTOJI VIRGA

Mėlynakę Virgą jos tėvas vasarą atsiveždavo iš Rusijos. Biržuose ji vasarodavo pas lietuvę močiutę. Lietuviškai mokėjo vos kelis žodžius, savo namuose kalbėjo jos motinos rusės kalba. Prisimenu ją kaip maždaug dešimties metų šviesiaodę, gražiai strazdanotą mergaitę, dėl kalbos barjero – tarsi neišgliaudytą riešutą. Taip, tokia ne iki galo suprantama, nepasiekiama ji mane traukė. Ar dėl to paties ji tapo vaikiško smurto taikiniu J. Janonio gatvės žaidimų aikštelėje? Kaimynų mergaitės susimokiusios ją provokavo valgyti ką nors nevalgoma, rodyti kūno vietas, kurios paprastai slepiamos. Pasielgti taip, kaip tai daro tik kvaileliai. Siuntė ją į svetimus daržus parnešti braškių. Paragauti akacijų žirnelių, iškrapštyti žaislą iš dilgėlėmis apaugusio patvorio. Gal Rusijos mieste augusi mergaitė tokių dilgėlėtų patvorių nebuvo mačiusi? Vaikai yra kūrybingi kankintojai, jų fantazija peržengia ribas, ne visas kankinimo formas prisimenu, galiu tik numanyti. Mergaitėms reikėjo kvailo žaislo? O gal tai buvo jų meilės kitoniškam būdas? Smurtas gali būti iškreipta meilės, geismo ar susižavėjimo išraiška, bandant pažinti skrodžiant, šitaip siekiant sužinoti, kas paslėpta, įskaitant kito trapumą ar net gyvybę. Laikais, kai vaikai laisvai, be suaugusiųjų priežiūros zyliodavo po kiemą, varlių, kačių ar kitokių gyvūnų kankinimas buvo dažnas vaikiškų žaidimų variantas. Mes, mergaitės, neretai turėdavome laikytis būrelyje, jei tik arti matydavome į chuliganiškas pramogas linkusių berniukų būrį. Baimindavomės, kad, jei liksime po vieną, kuriai nors gali numauti kelnaites ir „išgraibyti“. Girdėjome pasakojant, kad kažkuriai iš mums pažįstamų jau taip nutikę. Nieko nuostabaus būtų ko nors panašaus tikėtis iš tų, kurie lesindavo balandžius pašaru, sumaišytu su karbidu. Pasakodavo, kad po tokios puotos tie paukščiai sproginėdavo ore. Ar berniukai taip elgdavosi iš meilės paukščiams ir mergaitėms? Geismo išnarstyti pasaulį tarsi žaislinę mašinėlę?

Gary Sinise’aus filme „Apie peles ir žmones“ toks iš meilės nesąmoningai smurtaujantis didelis vaikas yra sutrikusios psichikos Lenis, nepaprastos fizinės jėgos vyras. Aistringai trokštantis pažaisti su gyvūnėliais, pelėmis ar šuniukais, galiausiai juos mirtinai užmyluojantis. Filmo pabaigoje jis panašiai užniurko merginą, iš pradžių visai nekaltai glostęs jos plaukus. Ar skaistus Virgos veidelis, šviesios jos kasos ir putlios, rausvos rankutės bei netikras nebylumas nebuvo tasai viliojantis grožis? Ar reakcijos, sakykime, žaidimo džiaugsmo, iš jos galima buvo sulaukti tik tyčiojantis? Virgos tylumas, drovus nuolankumas, jos grožis man atrodė tarytum kokio gamtiško, gyvūniško nekaltumo bruožai, ir mergaičių patyčios juos tik išryškino. Jų nešvariuose žaidimuose nedalyvavau, o girdėdama pasakojimus, kaip ir kas ten vyko, bodėjausi. Sykiu bjaurėdamasi savo bejėgiškumu, jausdama, kad esu iš esmės neįgali sustabdyti veiksmą, kurio atgrasumo, regis, neįžvelgė nė pati Virga. O gal jai rodėsi, kad tai yra kiemo bendystės kaina. Atsidūrusi aplinkoje, kur daug kas buvo kitaip ir kur kalbama jai nesuprantama kalba, viską suvokė kaip nepažinaus pasaulio žaidimą, prie kurio bandė prisitaikyti. O jis ją daužė kaip riešutą, nesąmoningai siekdamas branduolio. Mačiau tai, kentėjau. Vis dar kenčiu.

Ar tos mergaitės bent sapnuose atrado sau saugų atstumą, panašų į tą, kurį patyriau sapnuodama ugninius žmones? Mano vizijose Virga buvo tarytum neatpažinta šventoji, pasidavusi kankinimams ir tik laukianti iš aukščiau jai numatytos akimirkos, kada viskas stos į savo vietas, bus įgyvendintas teisingumas.

Senovės graikų mitologijoje svetingumas svetimšaliui buvo šventas pagal Ksenijos (Xenia) taisyklę. Užklydęs nepažįstamasis, kitakalbis, elgeta galėjo būti persirengęs dievas (pavyzdžiui, Dzeusas Ksenijas). Nuskriausti tokį žmogų reiškė užsitraukti prakeiksmą. Mano vaikiškas instinktas, sprendimas neįsitraukti į svetimo patyčias ir išnaudojimą mitologine prasme galėjo būti šio švento dėsnio vykdymas. Bet ar buvau gera, jei nedariau nieko, kad apginčiau skriaudžiamą mergaitę? Mano bičiulė Sabina Brilo, regis, rado svarbų skirtumą: geras žmogus jaučia skausmą, o piktas – neapykantą. Jei norite rimuotai: „Ten, kur gerasis kenčia, piktasis neapkenčia.“

KATIUŠA IR APSVILĘ PUODAI

Mano vaikystės metais viena vasaros krypčių buvo Palanga. Dešimčiai dienų išsinuomodavome pigias lovas bendruose kambariuose su kitais poilsiautojais. Pirmuosiuose aukštuose gaudavai jas su namo drėgme, palėpėse – su sausos medienos kvapu ir mediniais laiptais, jais tekdavo brazdintis žemyn prireikus į lauko tualetą. Kai kada, kai nuomą organizuodavo mamos darbovietė, pasisekdavo pagyventi su daugiau ar mažiau pažįstamais, panašaus amžiaus vaikais. Bene labiausiai atsimenu palėpę, kurioje įsikūrėme su dviem rusėmis – inžiniere Irina iš Jaroslavlio ir darbininke Galia iš kažkokio pramoninio miestelio netoli tuometinio Leningrado. Inžinierė taip atvirai ir nuoširdžiai džiaugdavosi lietuviškais saldžiais varškės sūreliais ir kefyru, kad jausdavau pasitenkinimą tarsi pamaitinus alkaną. Ir labai didžiuodavausi: mes pertekę to, ko jūs neturite. Kefyro likučiais, pamakaluodama pirštu po išgertą butelį, Irina tepdavosi veidą. Pramoninio miestelio darbininkę labiausiai prisimenu atvirai persirenginėjančią, apžiūrinėjančią ir demonstruojančią savo įdegį, visų akyse ruošiančią ir dėliojančią savadarbius įklotus. Jos begėdystė ne mažiau žavėjo kaip inžinierės džiaugsmas pieno produktais: ogi galima ir taip, jeigu ji šitaip! Inžinierė gi, priešingai nei darbininkė, persirenginėdavo nusisukusi, niekada nemačiau jos krūtų ar nuogų sėdmenų.Niekieno nemokoma, suvokiau, kad inžinierė į mus panašesnė, ir, jei būtų buvę galima rinktis iš jųdviejų, būčiau pasirinkusi ją, atsipyrusi begėdės gundymams.

Lietingomis dienomis, kai keliauti į pajūrį atrodė pernelyg niūru ir beviltiška, eidavome pasivaikščioti, bet niekada su jomis abiem. Rusės, regis, vos pakentė viena kitą. Kai kambaryje likdavome keturiese, tarškėdavo tik darbininkė Galia. Irina su mumis kalbėdavosi tik tada, kai Galios kambaryje nebūdavo. Tikriausiai kažkas buvo tarp jų nutikę, galbūt kelią buvo perbėgusi kokia nors juoda žodinė katė. Ir, be abejonės, jiedvi viena kitai visiškai neatrodė panašios, o toks skirtingumas joms neatrodė patrauklus, priešingai. Tik mudvi su mama jų kitoniškumas, palyginti su mumis, labiau traukė nei atstumdavo.

Po šios pažinties su Galia ir Irina kurį laiką keitėmės laiškais, kvietėmės į svečius. Ir vieną dieną Galia atvažiavo. Į miestą, kuriame, be mūsų, gyveno ir daugelio rusų pamiltas Donatas Banionis. Meilė turbūt buvo kosminė, nes Galiai visiškai neplanuotai netgi pavyko aktorių sutikti bemaž nuošalioje Panevėžio gatvėje. Vėliau mama stebėjosi, su kokiu pasitikėjimu ir beatodairišku azartu rusė pripuolė prie Banionio išreikšti savo susižavėjimą, prašydama autografo. Kur jis jai pasirašė, nepamenu, tačiau kelionės į nekurortinį Lietuvos miestą Galia, neabejoju, nepamiršo ilgai. Ir atsiminė turbūt visai ne dėl tų rusiškų romansų, kuriuos mes traukėme Vilniaus gatvės daugiabutyje. Apie tai, kaip negalima mylėti gražių vyrų („Romaški spriatalis, ponikli liutiki…“ – liet. „Ramunėlės pasislėpė, nulinko vėdrynai“…) ar kaip nepavyks išprašyti mylimo vyro, kad tas pasiimtų kartu – į žmonas, į seseris ar kaip svetimą („Milenkij ty moj, vozmi menia s soboj…“ – „Mielasis tu mano, pasiimk mane su savimi…“), ar, žinoma, apie tai, kaip po krantinę išėjo pasivaikščioti Katiuša…

Tai, kad mūsų bute skambėjo dainos, kurias mokėjome visos trys, atrodė visiškai suprantama, ypač mano mamai, kitoniškumų svaiginamai, bet labai dažnai pasirenkančiai ieškoti bendrumų. Kas mamai aiškiai buvo nejauku, tai Galios entuziazmas, kai ji išsijuosusi ėmėsi šveisti mūsų apsvilusių puodų dugnus – akivaizdžiai norėdama pamokyti tvarkos ir švaros, kurios mūsų namuose pasigedo. Bet, regis, kur kas mažiau nemalonu pasirodė, kai Galia staiga pareiškė, kodėl gi aš nepasirinkusi lankyti rusakalbiams skirtos mokyklos. Esą labai patogu: galima baigti visais metais anksčiau – per dešimt metų, o ne per vienuolika, kaip tuo metu būdavo lietuviškose mokyklose. Rusės argumentas buvo vienintelis – juk trumpiau mokytis, anksčiau gali savarankiškai atsistoti ant kojų, pradėti dirbti ir užsidirbti! Jos idėja tuo metu netgi neatrodė pernelyg keista, nes juk žinojome, kad didžioji dalis bet kurios profesinės literatūros, išskyrus lituanistiką, tuo metu buvo rusų kalba ir kad panorėjęs ja galėjai studijuoti daugumoje SSSR aukštųjų mokyklų. Praktiškai vertinant, Galia buvo teisi. Kita vertus, nelauktai šiek tiek sutrikome. Tarsi kas būtų bandęs atplėšti mus nuo to, prie ko buvome nesąmoningai prisirišę. Priaugę prie kažin ko, kas gali būti tiek vertinga, tiek ir visiškai be vertės, kaip, pavyzdžiui, pasirodė mūsų viešniai: kadgi nieko bloga augti aplinkoje, kur daugybė pasaulio paslapčių, kurias turėtum pažinti su aistringa meile, įvardijama kitokia nei motinos kalba. Bet juk iš tiesų: ar gali būti vertinga kalbėti lietuviškai ir ar ko nors vertas tavo tautinis kultūrinis paveldas, jei netgi negebi žmoniškai nusišveisti savo puodų?

Prisiminusi tai vis dar juntu menką skausmą dėl trumpo, nevalingo susidūrimo su žmogumi, apsėstu visiškai nekalto šovinizmo, nesąmoningo imperinio mąstymo, atmiešto dar ir familiarumu. Ar nenutiko taip, kad priartėjau prie jo pernelyg arti ir dėl to nusvilau? Gal toji kaktomušon kreipianti trauka buvo tokia pati, kaip sapne apie ugninį berniuką? Kiek panašių žmonių, kaip kad Galia, visame pasaulyje palaiko nežmoniškus režimus? Bet o ką daryti, jei nepavyksta jų neapkęsti?

„Kaip aš galėjau rašyti neapykantos dainas, pats nejausdamas neapykantos?“ – klausė Johannas Wolfgangas von Goethe. Poetas, atsisakęs kurti patriotinius ir karinius eilėraščius per Vokietijos Išsivadavimo karą prieš Napoleoną. Goethe save laikė pasaulio piliečiu, ribotu akiračiu grįstas nacionalizmas jam buvo svetimas. Atvirai kalbėjo apie tai, kad jo paties asmenybę suformavo Prancūzų švietėjai, rašytojai Voltaire’as, D. Diderot ir menininkai. Goethe tikėjo, kad pasiekus tam tikrą kultūros lygį, tautinė neapykanta liaujasi. Kalbėjo apie tai karo pabaigos nelaukdamas, savicenzūrą atmesdamas. Buvo kaip tas Šv. Rašto Dievas, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Nežinau, ar dėl to labai kentėjo. Prievarta bjaurėjosi, karą vadino pasaulio paveldimąja liga. Panašu, kad nesapnavo, įkaitintos geležies nebijojo, greičiausiai pats buvo ugninis.