Skulptūra prasideda nuo pasipriešinimo. Akmuo nepasiduoda kaltui, medis – geležtei, metalas – temperatūrai ir jėgai, o pati medžiaga – menininko sumanymui. Nuo seniausių laikų žmogui neužteko pasaulį tik pavaizduoti: jam rūpėjo suteikti tam paveikslui kūną – tokį, kuris užimtų tą pačią erdvę kaip jis pats, mestų šešėlį, būtų apeinamas, paliečiamas ir, tikėtina, pergyventų savo kūrėją.

Michelangelas skulptūrą vadino menu, kuris gimsta atimant – per forza di levare (šalinimo būdu). Marmuro luite figūra jam jau glūdėjo, o protui paklūstančiai rankai tereikėjo pašalinti masės perteklių. Ši romantiška kūrinio išlaisvinimo iš medžiagos samprata nutyli tik viena: akmuo ne visuomet linkęs paklusti. Jis turi savo sandarą, svorį, vidinius įtrūkius ir ribas. Kartais tai, kas buvo numatyta brėžinyje ar makete, subyra nuo vieno netikslaus judesio. Tinkt – ir viskas, kaip sako Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder.

XX a. skulptorius jau ne vien šalino medžiagos perteklių. Auguste’as Rodinas leido figūrai iš akmens išnirti ne visai – fragmentas, neužbaigtumas, šiurkštus paviršius tapo nebe darbo stygiaus, o meninio sumanymo dalimi. Henry’is Moore’as, pramušęs akmenyje kiaurymę, įtikino žiūrovą, kad tuštuma taip pat gali būti kūrinio medžiaga. Constantinui Brâncuși rūpėjo ne išorinė daikto forma, bet jo esmė. Ilgainiui skulptūra nulipo nuo postamento, sumanymas įsileido aplinką ir tapo ne vien kūnu viešumoje, bet ir pačios erdvės įvykiu.

KAUNO MODERNIZMO ATSPINDŽIAI GRANITO FORMOSE

Meno istorijos mintys apie formą, tūrį, tuštumą ir materijos valią įgyja visai kitą svorį antrajame Tarptautiniame skulptūros simpoziume, vykstančiame „Garliavos granito“ aikštelėje. Čia kūrybinė laisvė matuojama krano pasiekiamumu, vandens slėgiu, elektros įvado galia, deimantinių diskų patvarumu. Vienas būsimo kūrinio luitas dažnai sveria per šešias tonas. Reikia numatyti, kaip prie jo privažiuos krautuvas, kada akmenį bus galima versti, už ko užkabinti, iš kurios pusės pradėti pjauti. O kai kampinius šlifuoklius bei karūninius grąžtus vienu metu įjungia dvidešimt meistrų, filosofinį idėjos ir materijos ginčą nutraukia perdegę saugikliai bei iš visų aikštelės pusių sklindantys šauksmai: Rebeka, no electricity!

Šią vasarą simpoziume susitiko dvidešimt menininkų iš įvairių šalių. Jų būsimi darbai skirtingi, tačiau medžiaga visiems ta pati – granitas. Ne todėl, kad jis būtų nuolankiausias. Priešingai. Tačiau Lietuvos lauko skulptūrai reikia akmens, atsparaus drėgmei, šalčiams, atodrėkiams ir neišvengiamam dūlėjimui. Simpoziumo tikslas nėra trumpalaikis reginys – kūriniai stovės metų metus.

Tačiau lig tol – mėnesį trunkantis procesas: dulkės, triukšmas, vandeniu aušinami pjovimo trosai, į akmenį smingantys diskai, šešių kilogramų įrankį visą dieną laikančios rankos. Brėžinių ir šablonų preciziką tikrovėje reikia atkartoti ne pirštų galiukais dėliojant maketų dalis, o kranu leidžiant kelių tonų luitus. Tai ir yra tikrasis simpoziumo pradžios taškas: ne baigtos skulptūros pavadinimas lentelėje su autoriaus pavarde, o akimirka, kai sumanymas pirmą kartą atsitrenkia į materiją.

Kelias iki šio momento – gerokai ilgesnis, negu gali numanyti parke jau pastatytą skulptūrą apžiūrinėjantis praeivis. Juk pirmiausia – idėjų atranka. Šiųmečio simpoziumo dalyviams atspirties tašku tapo Kauno modernizmas – ne architektūros formų citatų rinkinys, perkeltas į granitą, bet galimybė kalbėtis su tarpukario kultūrine atmintimi.

Kauno modernizmo architektūrai tapus UNESCO pasaulio paveldo dalimi, miestui tenka ne vien džiaugtis prestižiniu ženklu, bet ir nuolat iš naujo svarstyti, ką šis palikimas reiškia šiandien. Simpoziumo dalyviams buvo pateiktos gairės, nuorodos, vaizdinė medžiaga. Ryšys su tema galėjo būti vos juntamas – tūrio ritmas, geometrinė dermė, ornamentą primenantis motyvas, tarpukario estetika. Italų menininkės Elenos Saracino sumanyme atsiradusi stilizuota tulpė išsyk sužadino lietuviškojo modernizmo asociaciją, nors pati skulptūra nieko neiliustruoja ir jokio konkretaus pastato neatkartoja.

Svarbiausias kriterijus – išvengti iliustratyvumo. Architektūra čia turėjo tapti ne kopijuojamu pavyzdžiu, o impulsu menininko vaizduotei. Daugelis užsienio kūrėjų iki tol Kaune nebuvo lankęsi. Rengdami paraiškas jie pirmąsyk ieškojo informacijos apie miestą, o atvykę laisvu metu vaikščiojo gatvėmis, bandydami sukauptas žinias papildyti tuo, ko jokios gairės nepajėgios perteikti, – genius loci, vietos nuotaika.

PASAULINĖ SKULPTORIŲ BENDRUOMENĖ

Į kvietimą atsiliepė apie pusantro šimto menininkų. Skaičius iškalbingas, tačiau jis nieko nepasako apie atrankos sudėtingumą. Gražus piešinys ar įtaigi kompiuterinė vizualizacija negarantuoja, kad idėją bus įmanoma perkelti į granitą. „Dabar dirbtinis intelektas gali pripaišyti ko tik nori“, – sako Rebeka. Todėl greta kūrinio estetikos ir ryšio su tema komisijai teko vertinti ankstesnius autoriaus darbus, patirtį, medžiagas, su kuriomis jis yra dirbęs. Marmuras, kalkakmenis ir granitas skulptoriui kelia skirtingus reikalavimus. Pastarasis akmuo, puoštas ažūrinėmis, grakščiomis detalėmis, gali liudyti arba ypatingą meistrystę, arba tai, kad autorius neišmano tos medžiagos, kurią ketina įveikti.

Šio akmens tvirtumas – apgaulingas. Jis gali atlaikyti Lietuvos žiemas, drėgmę ir nuolatinius šalčio bei atodrėkio ciklus, bet neatleidžia neteisingai apskaičiuotos įtampos. Todėl atrenkant pasiūlymus reikėjo galvoti ne tik apie jų meninę vertę, bet ir apie patvarumą, stabilumą, žmonių saugumą. Viešojoje erdvėje skulptūra nėra vien autoriaus ir akmens reikalas: ji turės gyventi tarp vaikų, dviratininkų, šunų, lietaus, sniego, vandalų, žoliapjovių ir visų kitų kasdienių miesto aplinkybių, kurių maketo masteliu dažniausiai nematyti.

Atranka vyko nuasmeninus paraiškas. Tik įvertinus idėjas paaiškėjo autorių vardai, biografijos ir kūrybinė patirtis. Taip tarp dvidešimties pakviestųjų atsirado šeši lietuviai: Gintaris Juozas Česiūnas, Mindaugas Jurėnas, Algirdas Kuzma, Gediminas Pašvenskas, Algimantas Šlapikas ir Stasys Žirgulis. Taip pat dalyvauja keturiolika užsieniečių: Hiroyuki Asakawa (Japonija), Zhao Li (Kinija), Diegas Alejandro Arenas Rivas (Čilė), Evrimas Çamoğlu, Kemalis Kahvecis ir Songül Telek (Turkija), Marino di Prospero, Luca Marovino ir Elena Saracino (Italija), Alessio Ranaldi (Italija / Vokietija), Rolandas Höftas (Vokietija), Aleksandre’as Phophkhadze (Sakartvelas), Radoslavas Sultovas (Bulgarija), Vasilis Vasili (Kanada / Graikija). Iš visų jų – trys moterys. Šis santykis primena, kad monumentalioji akmens skulptūra tebėra sritis, kurioje sunkus fizinis darbas ir technologinės žinios ne visiems vienodai lengvai atveria duris.

Vis dėlto simpoziumo aikštelėje bet kokias abstrakčias kalbas apie vyriškus ar moteriškus darbus greitai nutraukia tikrovė. Rebeka pasakoja stebėjusi smulkaus sudėjimo skulptores, pusdienį laikančias šešių kilogramų svorio kampinį šlifuoklį. Įrankį reikia ne šiaip išlaikyti – jį privalu jausti, tiksliai valdyti, nes menkiausias rankos kryptelėjimas palieka žymę akmens paviršiuje. Čia jėga be jautrumo nieko verta. Kaip ir jautrumas be ištvermės.

Simpoziumui dar neprasidėjus, jo dalyviai buvo sujungti į bendrą susirašinėjimo grupę. Ir tuomet pasipylė entuziastingi pasisveikinimai: Ciao, Marino! Ciao, Luca! Vieni buvo drauge dirbę prieš dvidešimt metų Turine ar kitame pasaulio krašte, kiti pažinojo vienas kitą iš parodų, simpoziumų ir socialinių tinklų. Radoslavas Sultovas, oro uoste išgirdęs, kad netrukus nusileis Hiroyuki Asakawa, išsyk nudžiugo: japonų skulptoriaus asmeniškai nebuvo sutikęs, tačiau seniai domėjosi jo kūryba. Paaiškėjo, kad į Garliavą suvažiavo ne atsitiktinė konkurso laimėtojų grupė, o po pasaulį nuolat keliaujančios ir tarpusavyje pažįstamos profesinės bendruomenės dalis.

MEISTRYSTĖS PATIRČIŲ APYKAITA

Aikštelėje darbas virte verda lyg gigantiškame skruzdėlyne. Per pietų pertrauką dvidešimt žmonių susispaudžia nedideliame statybiniame vagonėlyje kaip šprotai. Italai garsiai čiauška, kažkas su kažkuo tariasi, dalijasi įrankiais, įspūdžiais ir patarimais. Po vieną prie savo akmenų išsiskirstę kūrėjai vėl tampa atskiromis salomis, tačiau jų darbo būdai neišvengiamai matomi kitiems. Skulptorius gali iš arti stebėti, kaip kolega sprendžia uždavinį, su kuriuo pats iki tol nebuvo susidūręs, kokį diską pasirenka, kokiu kampu daro pjūvį ir pasiekia beveik neįmanomą paviršiaus tikslumą.

Algirdas Kuzma džiaugėsi iš turkų ir vokiečių kolegų sužinojęs naują būdą, kaip granite „išimti negatyvą“. Rolandas Höftas didžiulę vertikalią plokštumą kampiniu šlifuokliu išpjovė taip lygiai, tarsi ji būtų buvusi pamatuota gulsčiuku ir suformuota staklėmis. Hiroyuki Asakawa vienu metu kūrė dvi identiškas skulptūras: nuo vieno akmens peršokdamas prie kito, dirbo, rodos, be jokios įtampos, ir atkartojo tokią identišką formą, kad net patyrę akmens meistrai sustodavo pasižiūrėti.

Asakawos kūrinys turėtų veikti tik per atstumą: du giminingi objektai stovės penkiolika ar trisdešimt metrų vienas nuo kito, susieti aido, atliepimo, nematomo garso idėja. Vadinasi, jam nepakaks šiaip surasti laisvą plotelį tarp medžių. Reikės švarios erdvės, kurioje abi dalys galėtų „matyti“ viena kitą ir jų tarpusavio ryšio neužgožtų aplinka. Jau dabar aišku, kad ne visos skulptūros galės įsikurti Mažajame Ąžuolyne, kuriame stovi ankstesnio simpoziumo monumentai. Kai kurioms teks ieškoti kitų Kauno vietų.

Būtent čia atsiskleidžia tai, kas dažnai pamirštama: kūrinys nesibaigia ties savo paviršiumi. Jam priklauso ir oras aplinkui, žvilgsnio nuotolis, takas, kuriuo artėja žmogus, medžio šešėlis, pastato siena, triukšmas ar tyla. Du puikūs darbai, neapdairiai sustatyti greta, gali vienas kitą slopinti. O štai apgalvotai parinkta kaimynystė leidžia jiems užmegzti dialogą.

„Neužtenka rasti vietą, kur skulptūra fiziškai telpa, – aiškina Rebeka. – Reikia, kad ji prabiltų.“ Todėl būsimas kūrinių gyvenimas mieste negali būti sprendžiamas skaičiuojant vien laisvus kvadratinius metrus. Jei parke jų atsiras per daug, monumentai pavirs sandėliu po atviru dangumi – kiekviena matoma, bet nė viena neišgirstama. Kol kas jos dar tik praktikuojasi kalbėti. O meistrai mokosi vieni iš kitų.

Simpoziumas šiuo požiūriu yra laikina akademija be auditorijų ir iš anksto parašytų paskaitų. Žinios čia perduodamos ne paaiškinimais, o veiksmu: pažiūrėk, kaip laikau įrankį; pabandyk šitą diską; pjauk tokiu kampu; nedaryk taip, nes akmuo skils. Tai itin svarbu dabar, kai akmens meistrų mažėja, o jaunųjų skulptorių negundo nei dulkės, nei triukšmas, nei mėnesį trunkantis fizinis darbas.

KAS PERIMS ŽINIAS IR ĮGŪDŽIUS?

Rebeka neslepia nerimo, kad netrukus gali atsiverti meistrystės spraga – poreikis dirbti su akmeniu išliks, tačiau nebeturėsime kam perduoti šio meno ir amato paslapčių. Todėl į aikštelę buvo kviečiami Dailės akademijos studentai: ne stebėti iš pagarbaus atstumo, o savanoriauti, padėti, pabūti tarp žmonių, kurie vakare išeina nusikamavę, tačiau rytą grįžta su šypsena. Galbūt ne teorinis pasakojimas apie profesiją, o tas sunkiai nusakomas užsikrėtimas kūryba pažadins norą pačiam paimti įrankį.

Juk meistrystė prasideda ne nuo įsitikinimo, kad žinai, o nuo klausimo. Pati Rebeka Bruder, tapytoja, dar prieš kelerius metus nebūtų galėjusi kalbėti apie granito tankį, grūdėtumą, trosinį pjovimą, kranų apkrovas ar deimantinių diskų skirtumus. Šiandien ji išmano, kiek briaunų reikia apipjauti ruošiant bloką, kodėl vieno luito negalima versti taip, kaip užsimanė jo autorius, ir kuriam skulptoriui pirmiausia būtina išgręžti skylę, kad šis neprarastų darbo dienos. „Yra kalnas dalykų, kuriuos dabar suprantu todėl, kad ėjau ir klausiau, – pasakoja ji. – Nevaidinau, kad žinau. Tiesiog teiravausi. Ir gavau atsakymus.“

Galbūt todėl šioje dulkių pilnoje aikštelėje gimsta ne vien skulptūros. Čia mėginama išsaugoti ir tai, ko baigtame kūrinyje nebematysime: rankos tikslumą, medžiagos nuojautą, iš vieno meistro kitam perduodamą patirtį. Šioji, žinoma, negali apsaugoti nuo atsitiktinumo. Ji tik leidžia pasirengti daugiau atsarginių planų.

GRANITO LUITŲ KAPRIZAI

Skulptūros simpoziumas startuoja gerokai anksčiau, negu į Kauną atskrenda pirmasis dalyvis. Suomių karjerai dirba iki Joninių, švedų – kiek ilgiau, tad tarp konkurso rezultatų ir vasaros atostogų lieka siauras laiko tarpas, per kurį reikia surasti bei nupirkti tinkamus granito luitus. O akmens negali užsisakyti taip, kaip iš katalogo pasirenkamas baldas: dviejų metrų ilgio, pusantro pločio, norimos spalvos ir pristatomo ketvirtadienį. Karjeras atsiunčia sąrašą, ką tuo metu turi, ir tuomet prasideda dėlionė.

Būtina įvertinti granito rūšį, tankį, grūdėtumą, spalvą, kainą, matmenis. Pagalvoti, kuri luito dalis tiks vienai skulptūrai ir ar likutį bus galima panaudoti kitai, nes mokama už visą akmenį, o neribotų išteklių, kaip ir daugumoje kultūros projektų, nėra. Dar reikia sudėlioti krovinius taip, kad dvidešimt keturias tonas talpinanti vilkiko puspriekabė nevažiuotų apytuštė. „Kad viskas išsitektų laike ir dar gautum už atitinkamą kainą, – sako Rebeka, – tai yra kosmosas.“

Atvykusį luitą tenka apipjauti. Paprastesniu atveju – šešias jo plokštumas. Vieną dieną trosas, nuolat liejamas vandeniu, nupjauna dvi, kitą – dar dvi, trečią akmuo apverčiamas ir baigiamos likusios pusės. Per savaitę pavyksta parengti vos porą luitų, o kai kurios skulptūros sudarytos iš kelių dalių. Todėl laikas čia skaičiuojamas ne dienomis, bet pjūviais, apvertimais, krano ir krautuvo valandomis.

Ir net viską iš anksto apskaičiavus gali paaiškėti, kad akmuo turi savo planą. Vienas simpoziumui užsakytas nestandartinių matmenų luitas iš išorės atrodė nepriekaištingas. Tik nupjovus šoną atsivėrė vidinis įstrižas trūkis. Jo nebuvo galima nuspėti ar pamatyti anksčiau – medžiaga savo paslaptį atskleidė tik tada, kai buvo per vėlu. Konkrečiam kūriniui akmuo jau nebetiko, reikėjo vėl surasti, užsakyti, atgabenti ir apipjauti tokio pat dydžio pakaitalą.

Kitas luitas skilo verčiamas. Nulūžusi dalis nudaužė šoną, ir jau apgalvotą skulptūrą teko gelbėti čia pat: kaišioti medį, remti, stabdyti tolesnį skilimą, o paskui improvizuoti naują formą. Tokiomis akimirkomis maketas nustoja būti nurodymu ir tampa tik prisiminimu apie tai, kas turėjo gimti. Nesėkmė nebūtinai sunaikina kūrinį, tačiau priverčia jį pasukti kita kryptimi. Akmuo tarytum pats tampa skulptūros bendraautoriu.

Būtent dėl tokių situacijų kūrybos aikštelėje neužtenka teorinio išmanymo ar organizacinio kruopštumo. Reikia profesionalų, kurie iš garso, įtrūkio krypties ar paviršiaus pasikeitimo supranta, kas vyksta medžiagos viduje. Kai nelaimė jau prasidėjusi, nėra laiko šaukti posėdžio. Kas nors turi pribėgti, pakišti laužtuvą, surasti medžio atraižą, perspėti, į kurią pusę nebeversti. Simpoziumą palaiko ne vien oficialūs partneriai ir ekspertų komisijos, bet ir aplink jį susibūrusi pagalbos bendruomenė: Kauno skulptoriai, akmens meistrai, technikai, vairuotojai, savanoriai – žmonės, kurių pavardžių ant būsimų kūrinių lentelių nebus.

AR DAUGIAU YRA GERIAU?

Šių metų simpoziumo mastas išaugo nuo planuotų penkiolikos iki dvidešimties skulptūrų. Penkios papildomos idėjos popieriuje gali atrodyti kaip drąsaus užmojo ženklas, tačiau aikštelėje jos virsta dar penkiais granito luitais, penkiomis darbo vietomis, didesnėmis elektros apkrovomis, įrankiais, apgyvendinimu, maitinimu, transportu ir būsimomis vietomis mieste. Kiekvienas naujas kūrinys tampa ne viena nauja užduotimi, bet ištisa jų grandine.

Kad dvidešimt skulptorių galėtų pradėti dirbti tą pačią dieną, iš anksto buvo prašoma pateikti reikalingų įrankių sąrašus su vaizdiniais pavyzdžiais. Sudėti draugėn jie išaugo iki septyniasdešimt trijų puslapių. Vieni autoriai viską surašė į tvarkingas lenteles, kiti vieno disko fotografijai skyrė visą lapą. Prašymus dar reikėjo sutikrinti su konkrečiais kūriniais ir atskirti būtinybę nuo pageidavimo, nes menininko svajonių dirbtuvės ir projekto biudžeto galimybės dažniausiai nesutampa.

Vis dėlto atvykę dalyviai, atidarę jiems sukomplektuotas įrankių dėžes, džiaugėsi kaip per Kalėdas. Tas džiugesys – vienas iš nedaugelio matomų ženklų, kad mėnesius trukęs organizacinis pasirengimas buvo prasmingas. Įrankiai veikia, diskai pjauna, luitai stovi po palapinėmis, iki darbo vietų atvestas vanduo ir elektra. Tai, kas dabar atrodo natūrali būtinybė, tapo savaime suprantama tik todėl, kad simpoziumo komanda iš anksto apgalvojo šimtus smulkmenų.

Tiesa, net ir tuomet ramybė trunka trumpai. Vienam reikia kūjo, kurio jis nebuvo užsisakęs, kitas jau nusinešė svetimą liniuotę, trečias prašo pasukti akmenį, ketvirtam būtina gręžti skylę, penktas įsitikinęs, kad jo problema pati skubiausia. Menininkai, vos pamatę savo darbo vietas, puolė matuoti palapinių: vienam keli centimetrai per arti, kitam per toli, trečiam ne taip stovi luitas. Po kelių dienų palapinių statymo, kalant atramas į kietą, skalda suplūktą gruntą, Rebekai teko ne tik priimti tvirtus sprendimus, bet ir gesinti plintančią paniką. Turkams ji kartojo yavaş, yavaş, italams – piano, piano. Ramiau. Po truputį.

Tą „po truputį“ ištarti lengviau negu jo laikytis, kai iš visų aikštelės pusių šaukiamas tavo vardas. Renginio vadovo darbas panašus į nuolatinį judėjimą tarp nesuderinamų poreikių. Menininkui rūpi jo vienintelė skulptūra; organizatorei privalo rūpėti visos dvidešimt. Vienas nori, kad jo luitas būtų tučtuojau apverstas, tačiau krautuvas tuo metu reikalingas kitur. Lietuvis gali baigti darbą savaite vėliau, užsienietis turi lėktuvo bilietą ir išvyks nustatytą dieną. Gręžimo įrenginių vos keli, skylių – kone šimtas, o kai kurios jų gręžiamos valandų valandas. Teisingas sprendimas nebūtinai bus malonus tam, kuriam tenka laukti.

SAVAIME SUPRANTAMA, TODĖL NEMATOMA

Keturiolika užsienio svečių į Lietuvą taip pat neatskrido tuo pačiu lėktuvu patogiu grafiku pirmadienio popietę. Vienas leidosi iš Vokietijos, kitas iš Romos, trečias atvyko iš Čilės, dar kiti – savais maršrutais ir skirtingu laiku. Vėluojant skrydžiui paskutinis svečias viešbutį pasiekė antrą valandą nakties. Rebeka namo grįžo pusę trijų, o šeštą ryto jau kėlėsi užbaigti darbų, kad susirinkę menininkai turėtų nuo ko pradėti. „Kam tai įdomu? Niekam“, – tarsteli ji.

Šis sakinys galėtų būti viso nematomo kultūros darbo paraštė. Žiūrovui parodoma tai, kas jau įvyko: atidaryta paroda, išleista knyga, parke stovinti skulptūra. Visa, kas buvo iki tol – paraiškos, skaičiavimai, išsiųsti ar neatsakyti laiškai, naktiniai važiavimai į oro uostą, netikėtai pabrangęs akmuo, sulūžęs grąžtas, dingusi elektra, leidimai, draudimas, transportas, – iš galutinio vaizdo ištrinama. Puikiai suorganizuotas darbas pasižymi paradoksalia savybe: kuo jis geriau atliktas, tuo mažiau jo matyti.

Vis dėlto Rebeka dėl tokio veiklų krūvio neatrodo nelaiminga. Pavargusi – taip. Pyktelėjusi, kai prašoma neįmanomo, – neabejotinai. Tačiau pasakodama apie skulptorius ji vis grįžta prie nuostabos dėl vokiečio rankos tikslumo, japono kantrybės, kolegų dalijimosi patirtimi, prie vietinių meistrų, metančių savo darbus ir skubančių gelbėti skylančio akmens. Prie tos keistos būsenos, kai žmogus vakare išeina išsekęs, baltas nuo dulkių, o kitą rytą vėl su džiaugsmu stoja formuoti luito.

Aikštelės pakraštyje stabteli ir pašaliniai. Netyčia užklydęs vairuotojas iš pradžių žvelgia abejingai, paskui apeina akmenį ir jo akyse įsižiebia smalsumas: „Oho, matau, kad čia bus rimta!“ Amžėjančios moterys ratais vaikštinėja aplinkui, stebi, kaip iš beformio masyvo pamažu ryškėja kontūras. Jos galbūt niekada neitų į šiuolaikinės skulptūros parodą ir vargu ar pasakytų, kad joms tokio meno reikia. Bet čia pamato ne rezultatą, o gimimą – ir kažkas galvoje persijungia.

Būtent tokie žmonės Rebekai įdomiausi: ne tie, kuriems nereikia aiškinti skulptūros vertės, ir ne tie, iš anksto nusprendę jos nematyti, o užklydėliai, kurie dar nežino, kad jiems gali būti įdomu. Viešojoje erdvėje eksponuotas menas pasiekia žmogų nereikalaudamas įsigyti bilieto, perskaityti anotacijos ar pasirengti susitikimui. Kartais jis tiesiog atsiranda įprastame maršrute ir ilgainiui tampa orientyru, pasimatymo vieta, vaikystės prisiminimu, miesto tapatybės dalimi. Kartais lieka svetimas. Tačiau net ir tada priverčia stabtelėti.

KAI DULKĖS NUSĖS…

Pasibaigus simpoziumui granito dalelių debesys išsisklaidys, įrankiai bus suskaičiuoti ir padėti kitiems metams, palapinės išardytos, o iš svečių šalių atvykę skulptoriai išvažiuos. Tiek mėnesių karjeruose ieškoti akmenys – supjauti, vartyti, gręžti, šlifuoti ir gelbėti nuo skilimo – iš „Garliavos granito“ aikštelės pajudės į Kauną. Tai bus dar vienas rizikingas jų kelionės etapas: kranai, diržai, sunkiasvoris transportas, postamentai ir milimetrų tikslumo reikalaujantis montavimas.

Tik atsidūrusios savo vietose skulptūros bus galutinai baigtos. Ne todėl, kad jų paviršiuje dar reikėtų ką nors nušlifuoti, bet todėl, kad tik tuomet paaiškės jų santykis su aplinka. Ar kūrinys priims jam tekusį medžio šešėlį? Ar neužstos kito? Ar bus matomas nuo tako, ar reikalaus prie jo specialiai prieiti? Ar tarp dviejų Hiroyuki Asakawos formų išliks tas nematomas atstumas, kuriame turi gimti aidas? Miestas taps paskutine medžiaga, su kuria teks dirbti.

Ir tada prasidės ilgiausia simpoziumo dalis, kurios jo rengėjai jau nebegalės kontroliuoti. Granitas aplis, apsigaubs sniegu, įkais saulėje, žaliuos nuo samanų. Žmonės skulptūras lies, fotografuos, ant jų sėsis, prie jų ves vaikus, galbūt duos savus vardus. Kai kurių autorių pavardės pasimirš, tačiau jų formos liks miesto erdvėje ir keis ją vien savo buvimu.

Horacijus kadaise rašė: Exegi monumentum aere perennius – pastačiau paminklą, už varį patvaresnį. Jis turėjo galvoje ne tikrą skulptūrą, o savo poeziją, turėjusią pergyventi metalą, akmenį, įveikti laiką ir laiduoti jam nemirtingumą. Praėjus daugiau kaip dviem tūkstančiams metų ši odės eilutė tebeskamba kaip žodžio ir materijos ginčas: kas išlieka ilgiau – kūrinio kūnas ar jame įkurdinta mintis?

Galbūt jų atskirti neįmanoma. Akmuo be minties tėra akmuo, mintis be kūno – trumpas blyksnis žmogaus sąmonėje. Skulptūra mėgina išsaugoti abu. Ji prasideda nuo pasipriešinimo, tačiau pasilieka todėl, kad kažkurią akimirką žmogus ir medžiaga vis dėlto susitaria.