Spėčiau, kad jei kartais vaikštote į koncertus Lietuvoje, tikrai esate sutikę Vaidą Bartušą. Galbūt net nustebote pirmą sykį išgirdę jo aukštą dainavimą. Kontratenoro balsą turintis atlikėjas sukasi klasikinės ir šiuolaikinės muzikos scenose, jį išvystame keistuose muzikiniuose performansuose, dramos teatruose, miuzikluose, o nuo šio rudens Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokėjams jis dėsto balso praktikų dalyką.

Užmetę akį į V. Bartušo instagramo istorijas, pamatytume nesuvokiamai įtemptą savaitės darbų grafiką: pirmadienį jis repetuoja spektaklyje, antradienį vadovauja savo suburto neįprasto „Sodo“ choro dirbtuvėms, trečiadienį su kolege prodiusere važiuoja į naujų erdvių „Operomanijos“ renginiams žvalgytuves (pakeliui dar vertindamas Lietuvos kultūros tarybai pateiktą paraišką), o ketvirtadienį jau bus, tarkime, Švedijoje, kur vienoje katedroje su bičiule ir netikėtai sutiktu žmogumi tiesiog čia pat suimprovizuos naują režisūrinę savo kūrinio koncepciją. Nežinia kaip, bet tokioje dienotvarkėje jis visada randa galimybių telefono kamera įamžinti šiltas ir netikėtas akimirkas. Vėliau, gaudydamas ryšius tarp dienos nuotrupų, Vaidas sukuria ne tik patrauklius vaizdo klipus, bet ir metaforą savo darbo esmei – ieškoti kitokio, mus labiau jungiančio būdo veikti.

Tiesa, pagrindinis V. Bartušo profesinės (o iš dalies ir asmeninės) veiklos raktažodis – „žmogaus balsas“. Šiame pokalbyje esame kviečiami, kaip menininkui būdinga, iš įvairių perspektyvų, diplomatiškai, bet ir idealistiškai pažvelgti, kokius asmeninius ir visuomeninius procesus galime išjudinti savo balsais. Vietos radosi ir nevienareikšmei patirčiai didžiojoje operos scenoje aptarti bei naujai pamatyti tai, kaip lietuvių chorai galėtų dar labiau vienyti mūsų bendruomenes.

Tavo veiklos horizontai, regis, nuolatos plečiasi. Kaip save apibūdintum pirmą kartą sutiktajam?

Jei reikėtų prisistatyti labai trumpai, sakyčiau: esu kontratenoras, kuriam balso neužtenka vien scenoje, nes visos mano veiklos sukasi aplink vieną tikslą – per jį stiprinti visuomenę. Tam reikia suprasti, ką jis reiškia. Man norisi sujungti prodiusavimo procesus, pažinti dainininkų mėgėjų mąstymą, jų motyvaciją. Bandau suprasti, kaip balsas gali tapti katalizatoriumi tarp žmogaus ir realybės.

Ką Tau reiškia balsas?

Man jis nėra tik garsas, greičiau – tikroji laisvė. Juk būtent juo galima manipuliuoti, jį nutildyti, diskredituoti. Sovietų Sąjungoje tai daryta nuolat. Net ir šiuolaikinė visuomenė gali „atimti“ balsą dėl lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus, pažiūrų. Neatsitiktinai kalbėdami apie demokratiją sakome, kad žmogus turi balso teisę: ne tik kalbėti, išsakyti nuomonę, nepritarti, bet ir balsuoti.

Balsas yra sveikatos atspindys: muzikuojanti ir dainuojanti visuomenė gyvena ilgiau, jaučiasi saugiau, priima kūrybiškesnius sprendimus. Pamenu, po koncerto slaugos namuose vienas darbuotojas pasakojo, kad po tokių susitikimų kartais peržiūrimos pacientų vaistų dozės – žmonių reakcijos, įsitraukus į muzikos procesą, būna labai teigiamos. Dainavimas gali atitolinti vienatvę, psichologines krizes ir net savidestrukciją.

Tavo požiūris labai holistinis. Kaip manai, ar atlikėjai dažnai galvoja, kad jų balsas yra ne tik muzikavimo įrankis?

Abejoju, kad visiems reikia tuo apsikrauti. Vienas dalykas yra profesinis darbas: technika, repertuaras, scena, disciplina. Kitas – kai balsas tampa mąstymo būdu. Bet net ir profesionaliai dainuojant per jį pasireiškia žmogaus patirtys ir pasaulėvoka.

Kaip atradai, kad esi kontratenoras?

Kai įstojau į tuometį Pedagoginį universitetą, mane pastebėjo vokalo dėstytoja Zita Girgėnienė ir pasiūlė ateiti į valstybinį chorą „Vilnius“. Ten man atsivėrė daugiau galimybių tobulėti: išmokau greičiau skaityti iš natų, atlikdavau skirtingų stilių muziką – nuo Bacho iki naujausių lietuvių kompozitorių kūrinių.

Chore labai vargau dainuodamas tenoru, o falcetą valdžiau lengviau. Atrodė, kad dirbu su man priklausančiu, bet dar ne visai savu balsu.

Kartą universiteto Didžiojoje salėje atlikau kažkurią „Ave Maria“. Galbūt Charles’io Gounod, ji įprastai skirta sopranui. Dainuoti falcetu buvo visai kitokia patirtis – lyg kūnas staiga nustotų ginčytis. Paskui nuėjau pas profesorę Astą Krikščiūnaitę, kuri dirbo vokalo pedagoge „Vilniaus“ chore, ir paklausiau: „Ar normalu taip dainuoti?“ Ji atsakė: „Taip, žinoma. Jeigu nori, ateik studijuoti.“ Tada ir prasidėjo visa epopėja.

Ar prieš tai buvai susidūręs su aukštu vyrišku balsu?

Nebuvau. Neturėjau aiškaus pavyzdžio, pagal kurį būčiau galėjęs pasakyti: štai, vadinasi, toks balsas egzistuoja, toks kelias įmanomas. Iš pradžių kūnas tarsi pats jautė, taip dainuoti buvo labiau sava. Tik po pokalbio su dėstytoja ėmiau gūglinti, domėtis. Sužinojau, kad kai kurie atlikėjai turi vyrišką dainuojamą balsą, bet profesionaliai išlavina aukštąjį, kad kontratenorai gali turėti skirtingus balso atspalvius. Sužinojau ir apie tuo metu akademijoje dar studijavusį sopraniną Viktorą Gerasimovą.

Tikriausiai dėl neįprasto tembro esi sulaukęs įvairių reakcijų, ypač mažesniuose miestuose?

Kai pradėjau koncertuoti regionuose, buvo labai įdomu stebėti žmonių reakcijas į balsą, kuris neatitinka jų išankstinio lūkesčio. Tarkime, tokia situacija. Štai bažnyčia, į kurią kiekvieną sekmadienį renkasi vietos gyventojai. Ir staiga į mišias ateina stambus barzdotas vyrukas, kuris aukštu balsu užtraukia: „Ave Maria!“ Disonansas!

Aplink – pakelti antakiai, publika sutrikusi, kai kurie, regis, trumpam nustoja kvėpuoti. Būdavo ir juoko, ir nejaukumo. Bet nė karto neįsižeidžiau. Suprantu tuos žmones. Kai visą gyvenimą vyrą scenoje siejai su vienokiu balsu, o staiga išgirsti visai kitą, natūralu, kad pirmoji reakcija: „Kas gi čia vyksta?“

Jeigu mano tikslas būtų tik gražiai sudainuoti ir sulaukti pritarimo, tokios reakcijos galėtų žeisti. Bet man svarbiau, kad balsas atvertų erdvę klausimams, net jei pirma reakcija yra sutrikimas ar nepatogumas.

Kultūrininkų darbas, man atrodo, yra skatinti žmones jausti. Juk ne tiek svarbu, kokia būna reakcija, o pats faktas, kad žmogus bando suprasti. Man daug liūdniau būtų ne juokas, o visiškas abejingumas. Jeigu žmogus nustoja skrolinti telefoną, pakelia akis ir reaguoja – tai yra žingsnis į priekį.

Kontratenoras įprastai siejamas su senąja, ypač bažnytine muzika. Ar jauti tam tikrų apribojimų?

Studijuodamas akademijoje esu sulaukęs rekomendacijų atlikti tik senąją muziką. Bet kodėl ne naująją, kuri man artimesnė?

XX a. kontratenoras vėl sugrįžo į sceną. Vienas ryškiausių lūžių buvo pagal Shakespeare’o pjesę Benjamino Britteno sukurta opera „Vasarvidžio nakties sapnas“. Fėjų karaliaus Oberono partija parodė, kad tai gali būti ne tik barokinis balsas.

Sakyčiau, dabar gyvename kontratenorų laikais – kompozitoriai juos atranda iš naujo. Ir ne tik dėl skambesio: neretai šis balsas tampa tam tikra socialine žinute. Kontratenoras gali perteikti kūno neapibrėžtumą, kviesti diskutuoti apie lyties vaidmenis, pažeidžiamumą, buvimą tarp kategorijų. Jis išsilaisvina iš senosios muzikos stereotipo ir tampa balsu, kuris itin tiksliai kalba apie šiuolaikinį žmogų.

Barokinėse operose kontratenorams atitekdavo pagrindiniai vaidmenys. Kokius charakterius šio tembro atstovai įkūnija šiandien?

Per savo karjerą neįtikėtinai dažnai tekdavo atlikti kunigų roles, jau bent penkis kartus. Pirmą sykį – dar Vilniaus pedagoginiame universitete. Paskui – Jono Vaitkaus „Apreiškime Marijai“, muzikinėje dramoje „Emilija“, gatvės spektaklyje „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“.

Kaip įdomu: beveik visuose darbuose kunigas kontratenoras tapdavo dramaturgijos ašimi – jam įžengus į sceną, įvykdavo negrįžtamas pokytis. J. Vaitkaus spektaklyje šis personažas dažniausiai pasirodydavo tada, kai kas nors mirdavo. „Emilijoje“ kunigas kviečia žmones sukilti – ir po jo pasirodymo prasideda veiksmas. Tai nėra pagrindinis herojus, tačiau jis įkūnija pranašą, tarpininką ar vedlį, įvardija tai, ką visi jaučia, ko dar niekas garsiai nepasakė.

Į šią kategoriją patenka ir man brangus jau minėtasis Oberonas. Jis yra toks tipas, kurio realiame gyvenime dažniausiai nemėgstame: siekiantis savo tikslų per emocinę manipuliaciją. Ruošdamasis šiam vaidmeniui mokiausi savyje atpažinti panašias savybes.

Be solinės karjeros, esi įkūręs „Vokalinio meno tinklą“. Tai prodiuserinė platforma, jungianti dainininkus ir inicijuojanti lanksčius tarpdisciplininius projektus. Kodėl Tau norėjosi imtis tokios nišinės veiklos?

Mačiau daug puikių dainininkų, kurių profesinė trajektorija vedė į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Bet ne visi ten patenka, o ir sėkmės atveju ne visiems pavyksta išsilaikyti. Kai taip nutinka, žmogus tampa pažeidžiamas: jeigu jo tapatybė buvo susieta tik su operos atlikėjo keliu, atrodo, kad alternatyvų beveik nelieka. „Vokalinio meno tinklo“ siekis – atverti trečias duris solistams, kurie netelpa nei tradicinėje operos sistemoje, nei chorinėje muzikoje, bet nori kurti, ieškoti, jungtis su kitų disciplinų atstovais.

Mini, kad akademinės studijos dažnai suformuoja viziją, jog kiekvieno gero dainininko tikslas – operos teatras. Koks šiandien Tavo santykis su didžiosios scenos pasauliu?

Vis dar bandau jį pažinti. Kai šiemet turėjau galimybę dalyvauti B. Britteno „Vasarvidžio nakties sapno“ pastatyme LNOBT, atlikau ne tik savo personažo, bet ir visos industrijos tyrimą. Kalbėjausi su žmonėmis, kurie svajojo ten patekti, ir klausiau: „Kaip čia jautiesi?“ Dažnai girdėdavau, kad sunku, daug įtampos, ne viskas patinka. Bet buvo ir tokių atsakymų: „Į nieką šito nekeisčiau.“ Operos srityje dirbantys žmonės yra be galo atsidavę tam pasauliui.

O man vis sukosi tas pats klausimas: kam visa tai? Pamenu, prieš vieną premjerą sėdžiu grimerinės kėdėje ir sakau darbuotojoms: „Gerai, dabar išeisiu į sceną ir padainuosiu savo partiją.“ Man džiugiai atsako: „Taip, juk bus pilna salė, kostiumai jau paruošti…“ O aš žiūriu į veidrodį ir nesiliauju: „Kas iš viso to?“ Reakcija būdavo maždaug tokia: nenešk čia negatyvo, pažiūrėk, kaip viskas gražu, kaip žiba.

Bet tai ne neigimas, o prasmės paieškos. Man neužtenka vien to, kad scena spindi, o salė pilna – noriu suprasti, ką tas vakaras pakeičia manyje, bendruomenėje, kultūroje. Ir kol dirbau teatre, tas klausimas niekaip nesitraukė.

Dažnai sakoma, kad opera sugrąžina mus prie kasdienybėje nepatiriamų jausmų – ir kad tai lavina publiką.

Sutinku. Estetiniai sprendimai, muzika gali mus priartinti prie jausmų pasaulio. Operoje dažnai susiduriame su tuo, ko kasdienybėje beveik nepatiriame: neįprasta garso jėga, emocijų koncentracija, kitokiu laiko pojūčiu. Egzistuoja ir pati operos kultūra – žmonės ateina pasipuošę, po spektaklio diskutuoja, ginčijasi. Teatre dainuoja ir vaikai, kurie didžiojoje scenoje gauna neįkainojamos praktikos, išmoksta valdyti įtampą, būti prieš auditoriją, girdėti kitus.

Bet aš grįžtu prie to paties klausimo: kas iš to? Ne todėl, kad neigčiau visą minėtą vertę. Bet ar tai lieka tik gražiu vakaru, ar visgi jis keičia žmogaus mąstymą, jautrumą, santykį su kitais? Man atrodo, kad kartais mažesnės, ne tokios reprezentacinės iniciatyvos gali daryti labiau tiesioginį ir ilgiau išliekantį poveikį visuomenei.

Bendraudamas su žmonėmis, kurie neturi muzikinio išsilavinimo, pastebiu, kad net perskaitę spektaklio programėlę jie neretai lieka savo skonio, suvokimo ribose. Kaip kultūros įstaigos galėtų padėti žiūrovui giliau pažvelgti į tai, kas vyksta scenoje?

Po „Vasarvidžio nakties sapno“ išgirdau daug reakcijų, kurios galiausiai susivedė į vieną sakinį: „Asiliukas dulkina fėją.“ Arba: „Nu koks čia menas?“ O man įdomiau, kokių jausmų – jei ne visa opera, tai bent tas vaizdinys – sukėlė. Ką žmogus pats būtų sprendęs kitaip, kokių asociacijų ar analogijų tai pažadino. Man atrodo, pavojinga dėlioti meną į savo susikurtas dėžutes galvoje.

Viskas priklauso nuo vizijos ir to, kaip visuomenė paruošiama meno kūriniui. Prieš „Vasarvidžio nakties sapno“ premjerą teatras surengė diskusiją, kurioje padainavo kontratenoras ir sopranas. Tai svarbu, tačiau galima veikti ir plačiau: kurti telefonines programėles, kuriose žiūrovas sektų personažų ryšius, rengti su opera ar siužetu susijusias ekskursijas, dirbtuves, instaliacijas. Didelės organizacijos kartais pamiršta, kad jų užduotis – ne išnaudoti visą biudžetą pastatymui, bet sukurti jam papildomą vertę.

Todėl požiūris „nežinai – pats ir skaityk“ man šiek tiek kvepia arogancija. Žinoma, žiūrovas irgi turi įdėti pastangų. Bet man artimesnis kvietimas: „Skaitykime, domėkimės kartu.“

Kita Tavo veiklos sritis – chorų būrimas. Lietuvoje tokios trupės yra tarsi nacionalinė vertybė. Tačiau Tavo telkiami kolektyvai – pavyzdžiui, kompleksui „SODAS 2123“, performansui „Sporos“ – veikia dar gana neįprastais būdais.

Pirmas šios mano veiklos aspektas – neturiu ambicijos tapti chorvedžiu tradicine prasme. Neturiu įsipareigojimo atitikti kieno nors lūkesčius, kaip kas turėtų skambėti ar veikti. Choras man – labiau laboratorija, kur kada nors galbūt pavyks sujungti visas dabar kaupiamas patirtis. Tai tyrinėjimų erdvė, skirta visuomenės balsui stiprinti.

Reflektuojant praėjusį sezoną su „Sodo“ choru, nebuvo prieštaraujančių pastebėjimui, kad muzika sustiprino bendruomenę. Tai netgi galima išgirsti. Kai choras kuriamas kaip bendravimo forma, tarp žmonių atsiranda gijos. Ir jos – ne partitūroje išrašyti garsų santykiai, o žmogiškieji ryšiai, kurie vėliau ima skambėti.

Negi visuomenė nestiprėja ir tradiciniuose choruose, pavyzdžiui, ruošiantis dainų šventėms?

Taip, tradicijos – labai svarbi kultūros dalis. Bet su „Sodo“ choru sąmoningai renkamės kitą kryptį. Visiems, kurie ateina dainuoti, sakau, kad tikrai nedalyvausime mėgėjų chorų rinkoje. Man ji atrodo kiek baisoka. Norėdami pasirodyti dainų šventėse, turime pereiti perklausas. Kažkas nustato terminus, lenteles, lūkesčius. Kurioje vietoje lieka proceso grožis? Kur mėgavimasis tiesiog buvimu kartu? Kur visuomenės stiprėjimas, jei bendruomenės chorai ima pirmiausia konkuruoti tarpusavyje?

Ir dar aš priešinuosi požiūriui, kad trūksta dainuojančių vyrų. Lietuvos chorų bendruomenėje tai laikoma visuotine problema. O aš sakau: nereikia mums vyrų, reikia norinčių dainuoti. Repertuarą galima pritaikyti prie tų balsų, kurie yra čia ir dabar.

Kas dainuoja Tavo choruose? Kokia muzika juose skamba?

Visų pirma – smalsios asmenybės. „Sodo“ choras nuo pat pradžių buvo orientuotas į kultūros žmones, bet ne profesionalius muzikantus: filosofus, rašytojus, dramaturgus, žurnalistus, prodiuserius. Į „Sporų“ chorą ateidavo tie, kurie nenorėjo ilgalaikio įsipareigojimo – visi žinojo, kad tai projektas, kuris prasidės ir baigsis. Toks savotiškas vasaros nuotykis.

Muziką šiuose choruose sukuria patys nariai, kartais ją inspiruoja konkrečios situacijos. „Sodo“ choras jau turi tris specialiai jo sudėčiai parašytus kūrinius. Viename projekte aš sukūriau muziką, o choro nariai kartu parašė tekstą: visi siūlė mintis, diskutavo, dėliojo struktūrą. Choras tampa ir bendraautorių bendruomene.

Vis mini „Sporų“ chorą. Tai „Operomanijos“ prodiusuotas ir „Pakui Hardware“ sukurtas performatyvus pasirodymas, 2025 m. pristatytas šiuolaikinės operos festivalyje „NOA“. Kaip subūrei šį kolektyvą?

Idėja atsirado besikalbant su „Operomanijos“ prodiusere Ana Ablamonova apie tai, kaip integruoti bendruomenės meną į profesionalųjį – taip, kad tai atrodytų profesionaliai. Tuo metu akiratyje atsirado menininkų duetas „Pakui Hardware“ su stipria koncepcija, ir jiems prireikė vadinamojo graikiškojo choro – visuomenės balso, komentatoriaus.

Su „Sporomis“ viskas prasidėjo nuo mano sumanytų pratimų, kurie ugdo muzikalumą, stiprina komandą ir teatrinius gebėjimus. Pavyzdžiui, „aklo žmogaus vedimas“: vienas užsimerkęs, kitas jį veda atbulomis, ir abu negali kalbėtis. Pamažu gimsta pasitikėjimas, kuris vėliau atsiskleidžia muzikuojant. Dažnai užduotis kuriu taip, kad atsidurtų nepatogiose situacijose, o jas įveikti galėtų tik kartu atrasdami sprendimą. Dirbdamas nepalieku daug erdvės svarstymams – įjungiu tokį tempą, kad žmogus nebespėja visko racionalizuoti ir ima veikti.

Juk tokie pratimai šiek tiek primena paprasčiausius vaikų žaidimus.

Taip, bet nenuvertinkim jų: suaugusiojo gyvenime atsispindi elementai iš vaikystės žaidimų. Net karjeros pasirinkimo testuose pirmas klausimas dažnai būna: „Ką mėgai veikti vaikystėje?“ Aš, pavyzdžiui, kviesdavau kur nors lįsti, ką nors statyti, laipioti medžiais. Organizuodavau veiklas ir burdavau kitus, o dabar iš esmės darau tą patį, tik gerokai biurokratiškiau.

Mano pratimai grupėje sukuria erdvę, kurioje užsimezga pažeidžiamumo ir kartu saugumo jausmai. Vieni paveikia labai stipriai – būna ašarų, emocijų. Po kitų kartais įvyksta lūžis: žmonės tampa drąsesni, atviresni vieni kitiems, pasitikintys savimi.

Kaip į Tavo užduotis reagavo „Sporų“ chorų nariai Vilniuje ir Niujorke? Juk pasirodymams abiejuose miestuose suburti skirtingi kolektyvai.

Su lietuviais dirbome visą vasarą ir rudenį, todėl galėjome leistis į ilgą procesą: pamažu auginti pasitikėjimą, stebėti grupę, tikrinti, kas veikia. Niujorke situacija visai kitokia: dauguma dalyvių – profesionalūs scenos menininkai, įpratę prie trumpalaikių, intensyvių projektų. Galvojau: kaip per tiek mažai laiko prisikasti prie niujorkiečių širdies? Rinkausi intensyvesnius, ne tokius komfortiškus pratimus, kurie galėtų juos greitai sujungti. Ir pavyko!

Mane nustebino, kaip tiksliai amerikiečiai moka įvardyti savo būsenas. Be to, jie daug aktyviau įsitraukia. Jei paklausi, kas nori būti savanoriu, Lietuvoje dažnai stoja tyla, o Niujorke iškart pasigirsta: „Aš noriu, aš!“

Regis, Tau įdomiau gyventi ir kurti čia, Lietuvoje.

Taip. Kai pradėjau studijuoti dainavimą, labai dažnai girdėdavau rekomendacijų, kad turėčiau važiuoti į užsienį. Tarsi rimtas dainininko kelias būtinai turėtų prasidėti ten. Bet aš nenorėjau išvykti vien todėl, kad taip „reikia“. Man svarbu būti Lietuvoje ir, kiek galiu, dirbti čia. Noriu ne tik įsilieti į jau veikiančias sistemas svetur, bet ir prisidėti prie Lietuvos kultūros kūrimo.

Eini antrąją kadenciją kaip Lietuvos kultūros tarybos ekspertas, taip pat Regionų kultūros tarybos narys. Koks šalies menininkų resursų ir norų santykis? Ar nėra taip, kad kūrėjams tenka patiems mecenuoti veiklą savo finansais ir laiku?

Šiemet finansavimas projektams sumažintas 5,5 proc., man tai atrodo tragedija – juk paraiškų kokybė kyla. Kultūros procesai yra įgavę didelį pagreitį, todėl liūdina matyti mažėjantį finansavimą ir suvokti, kad dėl to gali atsirasti vakuumas. Daug koncertuodamas regionuose matau, kaip žmonės reaguoja į tai, kas nauja, neįprasta ar nepatogu. Ir matau, kaip lengva informacijos stygių užpildyti supaprastintais pasakojimais bei dez­informacija. Todėl kultūros finansavimas svarbus ne tik šiam sektoriui – tai visuomenės atsparumo klausimas.

Skaudžiausiai biudžeto mažinimas paliečia nevyriausybines organizacijas. Jos daug glaudžiau susijusios su bendruomenėmis ir yra lankstesnės už valstybines įstaigas. Tą buvo galima matyti per kultūros protestus: nevyriausybinis sektorius reagavo žaibiškai, ir tik vėliau ėmė jungtis valstybinės institucijos. Silpnindami NVO, silpniname ir pilietinę visuomenę.

Man atrodo, kad didesnis finansavimas įgalina specialistus dirbti kokybiškai. Nesakau, kad neįmanoma sukurti gero projekto be didelės sąmatos. Bet menininkams, kaip ir visų kitų sričių atstovams, būtina mokėti pagarbų atlygį už darbą. Jų kompetencija, patirtis ir laikas neturėtų būti „savaime suprantama“ auka.