Poor boys shouldn’t think of marrying rich girls.
Charles Garfield King

1936 m. rugpjūčio mėnesį žurnale „Esquire“ buvo išspausdintas Ernesto Hemingway’aus apsakymas „Kilimandžaro sniegynai“. Jame labai panašus į patį autorių rašytojas gražiai miršta pagrindinio Afrikos kalno fone, geria (kaip ir autorius), apgailestauja dėl iššvaistyto talento (kuo autorius užsiims po 15–20 metų), prisimena praeitį. Šioji, skirtingai nuo to, kas vyksta apsakymo dabartyje – parašyta lakonišku, Ernestui būdingu stiliumi – pateikiama kursyvu (reikia pasakyti, abejotinas sprendimas), ir ten jau viešpatauja ketvirtojo dešimtmečio viduryje Vakarų prozoje triumfavęs sąmonės srautas. Pažymėtina, kad Papa jį valdo labai gerai – ne veltui gyveno Paryžiuje ir tobulino savo Mičigano medžiagą, remdamasis europietiškojo ir amerikietiškojo modernizmo stulpais (Jamesu Joyce’u, Gertrude Stein, Ezra Poundu ir kitais). Ir štai vienoje iš kursyvu išskirtų „Kilimandžaro sniegynų“ ištraukų skaitytojas aptinka autoriaus prisiminimus apie 1920-ųjų Paryžių bei vieną tų laikų herojų:

„Turtingieji nuobodūs, jie per daug geria arba per daug lošia trik-trak. Jie nuobodūs ir panašūs vienas į kitą. Jis prisiminė vargšą Skotą Ficdžeraldą, jo romantišką susižavėjimą jais ir kaip jis kartą pradėjo apsakymą žodžiais: „Labai turtingi žmonės nepanašūs nei į tave, nei į mane.“ Ir kaip kažin kas pasakė Ficdžeraldui: „Taip, jie turi daugiau pinigų.“ Bet Ficdžeraldas nesuprato sąmojo. Jis laikė juos ypatinga, be galo žavia paderme, ir kai suprato, kad jie anaiptol ne tokie, sugniužo, nepakėlęs to smūgio, kaip ir kitų.“

Hemingway’us buvo piktas žmogus. Jis negalėjo nežinoti, kad asmuo, kurį kadaise laikė bičiuliu, seniai praradęs šlovę, pinigus, sveikatą ir yra pasiekęs dugną, apie tai netgi pranešė paslaugioji amerikiečių spauda. Esą Džiazo amžiaus ir pokario romantinių turtuolių giesmininkas išeikvojo savo talentą, niekam nereikalingas, alkoholikas, neturi iš ko gyventi, o jo žmona – pamišusi. Baisiausia, kad visa tai buvo tiesa. Francis Scottas Fitzgeraldas keletą kartų priartėjo prie savižudybės slenksčio – jį sulaikė tik būtinybė apmokėti žmonos gydymą psichiatrijos ligoninėje bei auginti dukrą. Ernestas, be abejonės, buvo sadistas, tai liudija ir tūkstančiai (manau, tūkstančiai) medžioklėse jo nužudytų gyvūnų, ir pašaipus Fitzgeraldo paminėjimas „Kilimandžaro sniegynuose“. Juk jis žinojo, kad Francis tai perskaitys.

Perskaitė, žinoma, ir buvusiam draugui pasiuntė tokį laišką:

„Brangus Ernestai, palik mane ramybėje spaudoje. Jei kartais mėgstu rašyti de profundis, tai nereiškia, kad prašau savo draugų viešai melstis prie mano lavono. Tu, be abejonės, vadovavaisi pačiais geriausiais jausmais, bet galiausiai tai man kainavo bemiegę naktį. Kai spausdinsi apsakymą rinkinyje, būk malonus, išbrauk mano vardą.“

„Kilimandžaro sniegynai“ buvo įtraukti į antologiją „The Fifth Column and the First Forty-Nine Stories“, išleistą 1938-aisiais, praėjus dvejiems metams po publikacijos. Ten nėra Fitzgeraldo vardo, bent jau tiek. Po dar dvejų metų Francis Scottas mirė nuo širdies smūgio, būdamas keturiasdešimt ketverių, beveik pamirštas, nusivylęs, palaužtas. Jo šlovė, tiksliau, „Didžiojo Getsbio“ šlovė, vėl pradės augti tik po Antrojo pasaulinio karo; „Getsbis“ bus priskirtas Didžiajam amerikietiškajam romanui ir atsidurs greta „Dėdės Tomo trobelės“ bei „Mobio Diko“. Nieko panašaus Ernestas nė nesusapnuos: juk nepavadinsi Didžiuoju amerikietiškuoju romanu neaiškių sanitaro meilės nuotykių Šiaurės Italijoje Pirmojo pasaulinio pabaigoje? Arba istorijos apie ne rikiuotės karininką amerikietį, kuris Ispanijoje buvo išsiųstas susprogdinti tilto, bet vis delsė? Juo labiau kūrinėlio apie siaubingai užsitęsusią žvejybą – tai jau ne Didysis amerikietiškasis, o Didysis žvejybinis romanas. Hemingway’ui teko gurkštelėti – bet tik gurkštelėti – viso to, ką iki dugno išgėrė Fitzgeraldas: jis ir iš mados išėjo, ir išsisėmė, ir jį pribaigė alkoholis. Na, gal tik pinigų nepritrūko – juos, uždirbtus plunksna, leido protingiau, be to, po pirmosios santuokos apdairiai vesdavo vien turtingas moteris. Apie tai rašoma „Sniegynuose“. Šiaip ar taip, Papa pragyveno daugiau nei keturiasdešimt ketverius metus, nusišovė Aidaho valstijoje nedaug likus iki šešiasdešimt antrojo gimtadienio. Bet visi jie buvo nelinksmi, daug geriantys žmonės.

Tačiau šioje esė papasakosiu apie ką kita: pinigus, turtuolius bei vargšus, ir kokia literatūra visa tai pavirsta.

Francį Scottą Fitzgeraldą iš tiesų labai domino finansiniai reikalai – ir praktiniu lygmeniu, ir socialiniu, ir, žinoma, estetiniu. Jis pats užaugo didelių pinigų paribyje – jo tėvai galėjo sau leisti išsinuomoti namą tik miesto, kuriame daugiausia gyveno turtingieji, pakraštyje. Francis lankė pasiturinčių berniukų mokyklą, bet dėl akivaizdžių priežasčių laikėsi nuošalyje (vėlgi, ties riba). Tas pat buvo ir Prinstone. Jis niekada neturėjo šlamančiųjų, kartais taip labai, kad jo neapleisdavo mintys apie savižudybę. O aplink, lyg tyčia, vieni piniguočiai – ne šiaip turtingi, kartais pasakiškai, jo amžiaus žmonės, mėgavęsi pačiais įvairiausiais nerūpestingo gyvenimo malonumais ir lengvai užimdavę prestižines pareigas solidžiose kompanijose, dažniausiai finansinėse. Fitzgeraldas išėjo į karą, garbingai ištarnavo fronte, kur jo, kaip ir tikėjosi, nenužudė, grįžo, gavo neigiamą atsakymą iš leidėjo dėl savo pirmojo solidaus kūrinio charakteringu pavadinimu „Romantiškasis egoistas“ (The Romantic Egotist). Romanas su gražuole Ginevra King iširo, kaip manote, kodėl? Atspėjote: ji buvo turtinga paveldėtoja, o jis – apgailėtinas reklamos kompanijos tarnautojas, kuriam kartą šiek tiek pridėjo prie atlyginimo už tai, kad sugalvojo šūkį, visų laikytą sėkmingu, – „We keep You clean in Muscatine“ – skalbyklai, įsikūrusiai ne kur kitur, o pačioje prasčiausioje Amerikos valstijoje – Ajovoje. Tikras mėšlas; kartą ten praleidau kelis mėnesius. O Aidahe niekada nesilankiau.

Taigi pinigų nuolat trūko. Jis susipažino su puikiąja Zelda Sayre iš turtingos Alabamos šeimos, jaunuoliai pradėjo, kaip sakoma, susitikinėti, tačiau santuokos perspektyvos buvo beviltiškos vis dėl tos pačios tau, brangus skaitytojau, gerai suprantamos priežasties. Zeldai vargšas reklamininkas – kaip šuniui penkta koja. Tokioje situacijoje vieninteliu išsigelbėjimu tapo literatūra. Ne vienintelės paguodos prasme, bet būtent išsigelbėjimo – tais laikais Amerikoje honorarai buvo dideli, kartais net milžiniški, o publikuodamas prozą galėjai ir praturtėti. Fitzgeraldas atkakliai siuntinėjo savo tekstus laikraščių ir žurnalų leidėjams bei redaktoriams (būtent ten atlygis didžiausias ir greičiausias), ir buvo 120 kartų atmestas; 121-ąjį jo apsakymas „Babes in the Woods“ buvo publikuotas žurnale „The Smart Set“ (1919 m. rugsėjo numeryje). Viršelyje pavaizduota graži jauna moteris su didžiule skrybėle, neabejotinai turtinga; Fitzgeraldo kūrinys išspausdintas 67–72 puslapiuose, tarp Lawrenceʼo Vailo „Stratego“ (The Strategist) ir C. Farley Andersono „Piligrimystės“ (Along the Potomac). Už publikaciją Scottui buvo sumokėta 30 dolerių – neblogai (apie 400 dolerių šių dienų pinigais). Bet, sutikite, ir ne kažin kokia suma.

Fitzgeraldas taip ir būtų likęs istorijoje tarp nežinomųjų, jei nebūtų perdaręs „Romantiškojo egoisto“, tapusio kūriniu „Šioje rojaus pusėje“, ir tuo rankraščiu įveikęs Scribnerio redakcijos eskarpų ir kontreskarpų. Rezultatas: dvylika leidimų, kurių bendras tiražas siekė beveik 40 tūkst. egzempliorių ir pelnė 18 tūkst. JAV dolerių, šiandien tai būtų apie 300 tūkst. JAV dolerių. Taip prasidėjo Džiazo amžiaus giesmininko šlovė: martinis upeliais, naujos sužadėtuvės su Zelda, vestuvės ir, svarbiausia, atviros geidžiamiausių žurnalų durys. Fitzgeraldas rašė apsakymus vieną po kito – tik spėk gaudyti leidėjų čekius.

Čia nutraukime lengvabūdišką geltonosios spaudos toną ir pasakykime svarbiausią dalyką tuojau pat, kad neliktų jokių abejonių. Taip, visi jie buvo labai nelaimingi, labai liūdni žmonės, kuriems teko daug dirbti; jie visiškai neturėjo supratimo, kaip elgtis, jei pasisektų ir staiga įgytų kiek daugiau pinigų. Žinoma, ne tiek daug, kiek turėjo tikri turčiai, su jais nėra ko lygintis, bet bent šiek tiek daugiau, kad kurį laiką apie juos nereikėtų galvoti. Tačiau Fitzgeraldas nepaliaujamai galvojo apie pinigus, buvo priverstas, kaip jūs ir aš, – ir tai nuodijo jo gyvenimą. 1938 m. jis rašė: „Nuolat tekdavo tai patirti savo kailiu – vargšas berniukas turtingųjų mieste, vargšas berniukas turtingų berniukų mokykloje, vargšas vaikinas turtingųjų klube Prinstone… Niekada negalėjau atleisti turtuoliams, kad jie turtingi, ir tai paveikė visą mano gyvenimą ir darbą.“ Žinoma, tokie dalykai įmanomi tik Amerikoje. Pinigus myli visur, bet tik ten jie yra gyvenimo turinys. Sakau tai ne smerkdamas, veikiau priešingai – su nuostaba ir susižavėjimu.

Francis jau buvo parašęs antrąjį romaną – tokį pat sėkmingą, tokį pat romantišką ir galiausiai tokį pat liūdną. Vėl uždirbo krūvą pinigų, o dar didesnius – už dešimtis apsakymų (per dvidešimt metų trukusią karjerą Fitzgeraldas jų publikavo apie 170). Jam ir Zeldai pavyko šiuos honorarus iššvaistyti. Jie susilaukė dukters, gyventi su žmona jau buvo bemaž neįmanoma, kartais tiesiog nepakeliama. Alkoholis griovė jų gražią šeimą, teko viską palikti ir išvykti į Europą, į Prancūziją, kur viskas buvo pasakiškai pigu, ypač vynas. Daugelis anglosaksų pasaulio atstovų plūdo į Paryžių pasimėgauti nerūpestingais malonumais. Tas sambūris pasirodė esąs nepaprastai gausus pirmos klasės modernistinių kūrinių – nuo „Fiestos“ iki „Vėžio atogrąžos“ ir „Dienų Paryžiuje ir Londone“. Tai daugiau niekada nepasikartos – nei 1990-aisiais Prahoje, nei 2010-aisiais Berlyne. Matyt, išseko modernizmo, bent jau pirmos klasės, atsargos.

Tačiau „Didįjį Getsbį“ Fitzgeraldas rašė daugiausia ne Paryžiuje, o Prancūzijos Rivjeroje – dar klestint Džiazo amžiui ir ekspatų modernizmui, bet jau blėstant jo paties ryškumui. Atrodo, kad jis, tiksliai šio žodžio prasme, išsirašė ar pradėjo išsirašinėti – juk ir vėlesni jo romanai „Švelni naktis“ ir nebaigtas „Paskutinis magnatas“ (The Last Tycoon) yra geri. To negalima teigti apie apsakymus, iš kurių pragyveno jo keista šeima. Jis sąmoningai atsisakė šio žanro kokybės, kurdamas tai, kas patiko „The Saturday Evening Post“, „Collierʼs Weekly“, „Esquire“ redaktoriams – ir, žinoma, visuomenei. Jis buvo didis, tikras kūrėjas, blogai rašyti negalėjo, todėl pirmiausia sukurdavo „normalų“, gerą tekstą, o paskui perdirbinėdavo, kad įtiktų savo darbdaviams: pridėdavo melodramiškų siužeto vingių, švarindavo kalbą ir panašiai. Tai stebėjęs Hemingway’us siaubingai pyko ir pavadino šią praktiką „prostitucija“. Jis pats taip – rašyti visada gerai, o paskui perdirbti į ką nors paklausaus – nemokėjo. O štai iš karto blogai – gebėjo, todėl „tobulinti“ savo kūrinių, kaip kad „Anapus upės, medžių ūksmėje“, jam nereikėjo.

Ir vis dėlto Fitzgeraldas sukūrė vieną nuostabiausių ir keisčiausių praėjusio amžiaus apsakymų; šios istorijos pradžioje galima perskaityti tą pačią ištrauką, kuri taip sujaudino Hemingway’ų, kad jis privertė savo mirštantį herojų ją prisiminti. Štai kaip ji skamba:

„Leiskite jums papasakoti apie labai turtingus. Jie ne tokie kaip jūs ar aš. Jie anksti pradeda valdyti ir mėgautis, ir tai juos paveikia – jie tampa minkšti ten, kur mes esame tvirti, ir ciniški ten, kur mes patiklūs, ir jei negimei turtingas, šitai suprasti sunku. Giliai širdyje jie mano esantys geresni už mus, nes mes patys turime atrasti ir gyvenimo atlygį, ir prieglobstį. Net ir tada, kai jie giliai pasineria į mūsų pasaulį ar net puola žemiau mūsų, jie vis tiek mano esantys geresni už mus. Jie kitokie.“

Jei Ernestas nebūtų sąmoningai bukas (iš tiesų jis buvo subtilus žmogus), nebūtų parašęs to mėšlo apie Francį. Trečiosios Fitzgeraldo apsakymo „Turtingas berniukas“ (The Rich Boy) pastraipos prasmė pakankamai aiški – tereikia ją tinkamai perskaityti. Tai socialinė-psichologinė tema, papildyta socialine etika; panašaus pobūdžio samprotavimų pilna prancūzų literatūroje: Stendhalis, Balzacas, o ir Proustas. Juk su visų jų kūryba Hemingway’us, be jokios abejonės, buvo susipažinęs. Fitzgeraldas, tipiška to meto amerikiečių maniera, į savąjį kontekstą įtraukė europietiškus elementus ir stebėjo, kaip tai suveiks. To meto Amerikos literatūros ir konkretaus apsakymo atveju – puikiai, o Hemingway’aus – prastai; jo piktavališkumas apakino jį dėl akivaizdžių dalykų.

„Turtingas berniukas“ – istorija apie turčius; skaitydami išsiaiškinsime, ar jie tikrai ypatingi, o jei taip – kuo ir kodėl. Dar atkreipkite dėmesį, kad prieš cituotąją ištrauką yra pirmoji ir antroji teksto pastraipos, kuriose teigiama:

„Pradėkite nuo asmenybės, ir patys nepastebėsite, kaip sukursite tipažą; pradėkite nuo tipažo, ir pamatysite, kad nieko nesukūrėte.“

Tai pirmasis apsakymo sakinys, nedviprasmiškas autoriaus ketinimų pareiškimas. Jis ketina aprašyti vieną asmenį, turtingą jaunuolį vardu Ansonas Hanteris, ir papasakoti jo gyvenimo istoriją, tiksliau, tą jos dalį, kurią žino. Autorius greičiausiai kartu su protagonistu mokėsi Jeilio universitete, kur šis ir pasidalijo savo, tam tikra prasme, priešistore, o jau aktualių Ansono Hanterio patirčių liudininkas buvo pats pasakotojas, retai kada įžengiantis iš šešėlio į prozos prožektorių šviesą. Taigi, jei tikėsime įžanga – o aš ja tikiu, kaip ir viskuo, ką sako ir rašo nelaimingasis Fitzgeraldas, – vieno žmogaus, Hanterio, atvejis tampa menine tam tikro tipo žmonių, kuriuos reikėtų vadinti būtent taip – „turtingais berniukais“, analize. Nuo konkretaus prie bendro – puikus indukcijos pavyzdys. Čia nėra jokio pavydo turtingiesiems; tegul Papa susikrauna savo barzdotus meškerykočius ir keliauja iš kur atsibastęs, į Ki Vestą, gaudyti žuvyčių ir gerti daikirio.

Norint Francį Scottą įrašyti į banalių pavyduolių gretas, tektų nematyti socialinės materijos, iš kurios sukurtas „Turtingas berniukas“. Pinigai, iš kurių ir kuriais gyvena, kuriais kvėpuoja Ansonas Hanteris, yra „seni“. Pagal mūsų, europiečių, įsivaizdavimus, Amerikoje taip nebūna – šalis jauna, kaip ir jos šlamantieji. Tačiau šalies ir jos lėšų amžius – ne tapatūs dalykai; jie matuojami skirtingai. Arba, tiksliau, yra taip: šalys ir pinigai sensta skirtingu tempu. Pavyzdžiui, suvienyta Vokietija pagal istorinius Europos standartus – jauna valstybė, įkurta 1871 m. (jei nekreipsime dėmesio į dvi Vokietijas šaltojo karo periodu). O štai vokiečių korporacija „Bayer“ laikoma sena ir garbinga, nors ji buvo įkurta maždaug tuo pačiu metu kaip ir jauna Vokietijos imperija.

Amerikoje yra daug senų pinigų, o 1910-aisiais jų buvo ypač daug. Nesu ekspertas, bet spėčiau, kad anuomet jų buvo daugiau nei naujųjų. Garbingieji Du Pontai, kurie kadaise pralobo iš parako gamybos. Gerbiamieji Vanderbiltai, garlaivių ir lokomotyvų valdytojai. Nuostabieji Astorai, kailių karaliai. Jiems pakako dvylikos dešimtmečių dinamiškos Amerikos istorijos, kad sukauptų didelius turtus, juos daug kartų padaugintų, užsitikrintų stabilų finansinių institucijų tinklą, įleistų šaknis naujuose, bet jau garbinguose Gebenės lygos universitetuose, sukurtų patikimą filantropinę industriją – kultūrinę ir socialinę, įtvirtintų asmeninę visuomeninę santvarką ir išsiųstų savo įpėdinius į Angliją tuoktis su tituluotais sutuoktiniais. Visa tai įvyko XIX a. pabaigoje. Paauksuotasis amžius įliejo daug naujų pinigų į senus – žinoma, su sąlyga, kad naujieji apsimes senais.

Fitzgeraldo apsakymas yra apie tai, kaip seni pinigai funkcionuoja antropomorfine forma vardu Ansonas Hanteris. Kaip jie geria (labai daug), įsimyli ir kas iš to nutinka (nutinka blogai), koks šeiminis jų gyvenimas (dažniausiai liūdnas). Arba ką jie veikia darbe (dirba, dažniausiai stropiai ir netgi su užsidegimu). Nieko iš viso to Ansonas Hanteris neįgyja gimimo metu; ne, jis jau gimsta toks savo turiniu ir sudėtimi. Ir vis dėlto rašytojas yra malonus savo herojui; jis tiki, kad šis nėra pasmerktas, bet gali rinktis – priimti pasaulį su visais jo žavingais ypatumais arba ne. Tačiau Hanteris, žinoma, pasirenka tai:

„Ansonas nedvejodamas priėmė aukštųjų finansų ir pertekliaus, skyrybų ir ištvirkavimo, snobizmo ir privilegijų pasaulį. Dažniausiai mūsų gyvenimas baigiasi kompromisu – o jo gyvenimas prasidėjo nuo kompromiso.“

Meistras šias maksimas nukala nepriekaištingai; jis subtilus, protingas ir patyręs; iki smulkiausių detalių perpratęs pasaulį, kurį pažįsta. Tiesa, po jo socialiniu mikroskopu paprastai patenka tik dvi ar trys žmonių faunos rūšys iš pirmojo praėjusio amžiaus trečdalio, ne daugiau, bet jis jas puikiai ištyrė. Ypač egzempliorių, žinomą kaip „turtingas berniukas“. Mielas skaitytojau, sakysi, kad tau šie reikalai ne ypač aktualūs – kur tu (ir aš), o kur visi šie pasakiškai turtingi žmonės. Ką gi, pabandykime tai išsiaiškinti.

Apskritai mes dažnai skaitome apie kitus. Apie samurajus ir viduramžių princeses, astronautus ir serijinius žudikus, vikingus ir plantatorius. Nesame nė vienas jų (arba dažniausiai nesame, nors teoriškai galėtume patekti į trečią ar ketvirtą šio sąrašo vietą); jų kasdienės ir sudėtingos problemos visiškai neturėtų mūsų jaudinti. Nepaisant to, mes skaitome, arba bent jau būtuoju laiku – darėme tai iki šiol, o kai kurie, tarp jų – šių eilučių autorius, tebeskaito šiandien ir nesiliaus, kol visiems laikams užmerks akis. Kodėl? Tik nepasiduokite suklaidinami, kad dėl „žmogiškosios patirties universalumo“. Pabandykite pasvarstyti: kokioje gi „visatoje“ jūsų patirtis galėtų būti lyginama su Golemo ar jaho patirtimi? Vargu, ar tokia būtų. Literatūra mus traukia ne dėl šios priežasties.

Tikriausiai todėl, kad pažintume visiškai kitokį pasaulį, kuris nėra mūsų, bet kažkuo signalizuoja apie keistą panašumą. Erzina. Būtent kažkuo. Tai nuostabi magija – pakanka surasti tą „kažką“, tą detalę, įvorę, prie kurios galima pritvirtinti atpažinimo mechanizmą ir – kartu – visiško svetimumo supratimą. Fitzgeraldas – didis tokių detalių meistras. Štai, pavyzdžiui, ką jis rašo apie jaunų žmonių, aptekusių senais pinigais, meilę:

„Būtų tas pat, jei jie galėtų pasakyti: „Nė vienas iš mūsų nieko neturi: būkime vargšai kartu“, ir lygiai taip džiugiai pasiūlytų priešingai – būti turtingais. Tai suteikė jiems tą pačią nuotykio bendrystę.“

Taigi, nuo pat gimimo jaunas turtuolis priima senų pinigų pasaulio sąlygas, turtus, egzistavusius iki jo gimimo, su visais jų atributais ir savybėmis. O vėliau, sulaukęs santuokinio amžiaus, jis bando pateikti šį pasirinkimą ne tik kaip laisvą, bet ir kaip rizikingą – su sąlyga, kad ši imitacija vyks su kokia nors jauna ir gražia turtuole. Žinoma, galiausiai iš to nieko neišeina. Po pirmosios atsiranda antra jauna ir graži turtuolė, su kiek kitokiomis savybėmis, tada trečia, o paskui prasideda tas pats nuobodulys, kuris kankino anų laikų pabrendusius – trisdešimtmečius – turtuolius. Nepamirškime ir apie gėrimą. Turtingi berniukai daug vartoja.

Pasakysiu dabar, kad vėliau galėčiau plačiau aptarti kitas temas: „Turtingas berniukas“ – išskirtinis prozos kūrinys. Kaip ir bet kuriame šedevre, šiame apsakyme yra trūkumų, iš kurių svarbiausias tokio žanro kūriniuose pasitaiko beveik visada: autorius tekste skelbia apie savo didingus ketinimus, o rezultatas, nors ir puikus, yra gana kuklus. Na, arba pakankamai kuklus. Tam tikru momentu jis patiria nenugalimą norą tekstą užbaigti; net jei atsispiria šiai pagundai, neįveikiamos pastangos padėti tašką pėdsakų nesunku aptikti. „Turtingo berniuko“ atveju Fitzgeraldas akivaizdžiai nežinojo, kaip užraukti istoriją, todėl prie kiek čechoviškai liūdnos pabaigos jis pridėjo dar vieną, lyg kontrolinį šūvį: buvusios Ansono Hanterio sužadėtinės mirtį. Nereikėjo to daryti. Keista, tačiau ši akivaizdi prostitucija apsakymo nesugadino.

Kitos temos. Kai galvoju apie Hanterį, mintyse išnyra Bertis Vusteris, ir net ne iš P. G. Wodehouse’o romanų, o britų televizijos serialo „Dživas ir Vusteris“ su Stephenu Fry’umi ir Hugh Laurie. Nors Bertis didžiąją laiko dalį gyveno kitoje vandenyno pusėje nei Ansonas, visgi jis gana panašus į pastarąjį: kaip ir tas, jis užaugo prabangoje, daugiausia apsuptas pinigingų žmonių, įtrauktas į nesibaigiančias vedybines intrigas su turtingomis merginomis. Galima įžvelgti stebinančių sutapimų ir kai kuriuose jų gyvenimo siužetuose: Vusteris surengia socialiai nepriimtiną savo dėdės vedybų ceremoniją, o Hanteris sugriauna socialiai nepriimtiną savo ištekėjusios tetos romaną. Tačiau pagrindinis panašumas kitas. Abu šie romantiški egoistai yra funkciniai alkoholikai. Ansonas sėkmingai darbuojasi finansų įmonėje, nors, iš visko sprendžiant, nė vienas vakaras nepraeina be išgertuvių:

„Tačiau Volstryte visada buvo tos aštuonios nepakeičiamos, reikšmingos valandos, kur įtakingų šeimos ryšių, aštraus proto ir fizinės energijos pertekliaus derinys beveik iš karto išskyrė jį iš kitų. Jis buvo vienas tų neįkainojamų protų, kuriuose viena atsiskirdavo nuo kita; kartais jis pasirodydavo savo biure, spėjęs pamiegoti mažiau nei valandą, bet tai nutikdavo retai. Jau 1920 m. jo pajamos, įskaitant atlyginimą ir komisinius, viršijo dvylika tūkstančių dolerių.“

Berčio užsiėmimas buvo visiškas dykinėjimas – jis nenuilstamai dirbo aristokratijos socialinio gyvenimo srityje. Klubai, restoranai, nuotakos, kelionės į giminaičių ir pažįstamų dvarus, golfas, kriketas, žirgų lenktynės – visa tai pasiglemždavo jo laiką. Ir viską tekdavo derinti su nuolatiniu gėrimu: martinis vidurdienį, pusė butelio šabli ar bordo per pietus, dvi trys taurės brendžio klube, pusė butelio… Ir taip toliau, ir panašiai, įskaitant privalomą dozę prieš miegą. Įdomu, kiek metų jis būtų va taip tempęs? Nors jo sveikata buvo puiki: nepamenu, kad jis kur nors knygose – ką jau kalbėti apie serialą – būtų skundęsis savijauta. Vis dėlto svajoju kada nors parašyti romaną apie pasenusį Vusterį – niūrų, bankrutavusį, sergantį, su išdidėjusiomis cirozės pažeistomis kepenimis. Kaip nutiko Hemingway’ui. Tai būtų liūdniausia knyga pasaulyje.

„Turtingas berniukas“ buvo parašytas Kaprio saloje 1924-aisiais, belaukiant „Didžiojo Getsbio“ išleidimo, o po metų Paryžiuje pataisytas; manau, galiu atspėti, kokioje atmosferoje jis tobulintas. Tą pavasarį Fitzgeraldai smaginosi iš širdies. Francis Scottas 1925-uosius pavadino „tūkstančio vakarėlių ir jokio darbo laikais“. Tačiau iš tikrųjų nei jam, nei Zeldai, skirtingai nei Ernestui, Ansonui ir Berčiui, nebuvo galima gerti. Francis sunkiai suderindavo alkoholį su darbu; manau, būtent ši aplinkybė ir išgelbėjo „Turtingą berniuką“ nuo pavirtimo komerciniu šlamštu.

Tokia forma, kokia šis šedevras išliko, jis, žinoma, tęsia pagrindinę „Didžiojo Getsbio“ ir, tam tikra prasme, Didžiojo amerikietiškojo romano, temą. Ir ne, ji ne apie pinigus. Tuomet apie ką gi visa tai? Apie nesėkmę, apie nelaimę. Didžiosios amerikietiškosios literatūros herojai, garbinantys sėkmės kultą, kelia siaubingą gailestį. Daugiau nei bet kas kitas. Jiems trūksta kultūrinio mechanizmo, padedančio sušvelninti tragediją, perkelti ją į kitą lygmenį. Europietis tokį turėjo, o amerikietis ne tai, kad visai neturėjo, bet toli gražu ne visada. Bent jau taip buvo iki šiol. Dabar, žinoma, viskas kitaip: abiejose vandenyno pusėse vos tik kas, ir jau griebiasi tabletėlės. Todėl nei Didžiojo romano, nei Didžiosios literatūros neatsiranda. Vangus, grafomaniškas autofikšinas – ne daugiau. Bet tai niekis. Užtat šiandieniniai superturtuoliai negeria, daug sportuoja ir rengiasi skristi į Marsą. Tačiau tai jau kito seno rašytojo – Jules’io Verno – tema.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė

Vienaip ar kitaip, jei būtumėte kiek kvailesni – arba kiek
sveikesni – jūsų gyvenimas, galimas daiktas, būtų kur kas
laimingesnis.
Jun‘ichirō Tanizaki („Apie šį bei tą (pasvarstymai“)

1869 m. imperatorius Meidži ir jo dvaras persikėlė į Edą; Edas buvo pervadintas Tokijumi ir tapo imperijos sostine. Iki tol valdžia dalijosi du miestai: Kiotas tūkstantmetį buvo dieviškosios, dangiškosios ir imperinės galios centras, o Edas turėjo žemiškąją, administracinę, karinę ir politinę valdžią. Ten nuo XVII a. gyveno realus Japonijos valdovas – Tokugavos klano šiogūnas. Šiogūnatas – diktatūros ir šalies saviizoliacijos režimas – vainikavo pusantro šimtmečio trukusį kruviną pilietinį karą, žinomą kaip Kariaujančių valstybių laikotarpis. XVII a. prasidėjo kita era – taikos ir stabilumo Edo laikotarpis. Tačiau kiekviena era baigiasi – tikras budistas negali to nežinoti. O Japonijoje jų – tikrųjų – nemažai. Labiausiai šioje šalyje paplitusi budizmo atmaina – Tyrosios žemės mokykla (Amidizmas). Jos sekėjai nelinkę praktikuoti meditacijos, begalinių diskusijų apie šventuosius tekstus ir kitus sudėtingus dalykus; jiems pakanka visa širdimi tikėti nušvitusiuoju Amida ir kuo dažniau kartoti mantrą „Namu Amida Butsu“ – na, o po mirties ten jau viską sutvarkys ir nukreips, kur reikia. Mes visi esame dvasiškai silpni, todėl geriau negudrauti, o tiesiog tikėti. Tai, galima sakyti, trumpojo sujungimo budizmas. Nors išeitų, kad jei mes esame dvasiškai silpni, tai kiti aplinkui – taip pat. Ir netgi, atleisk, Viešpatie, imperatorius su šiogūnu. Galimas šios paprastos išvados pasekmes palikime nuošalyje, nes, kaip žinome, minėti asmenys bet kokius socialinius ir politinius padarinius gebėjo laikyti po užraktu. Juk Edo laikotarpis – stabilumo ir taikos simbolis Japonijos istorijoje. Tačiau mintis – jau nebeapimta socialinių neramumų – kad kiekviena era anksčiau ar vėliau baigiasi, nes ji yra dvasiškai nuskurdusi, kaip ir ją sukūrę žmonės, sklandė ore.

Edo laikotarpis, nors iš pažiūros konservatyvus ir tradicionalistinis, iš tikrųjų sukūrė naujo tipo japonų gyvenimą ir kultūrą. Kabuki ir Noh teatrai, geišų sistema ir sumo industrija, arbatinės, masinės gamybos spaudiniai ir knygų leidyba – daugelis to, ką šiandien užsieniečiai laiko „tradiciškai japonišku“ – ateina iš šio laikotarpio (visų pirma – iš paties Edo miesto), gana nesenų laikų – XVII–XIX amžių. Galima net sakyti, kad „senoji Japonija“ yra saviizoliacijos nuo visko, kas išrasta ir padaryta Vakaruose nuo Francio Bacono iki pirmosios Didžiosios visų tautų pramonės darbų parodos 1851 m., produktas. Šalis atsiribojo nuo garo variklių ir revoliucijų, nuo aliejinės tapybos ir evoliucijos teorijos. Ten netgi išrado ypatingą urbanizmą, savotišką miesto gyvenimo tipą, radikaliai skirtingą nuo Vakarų; palyginti su Napoleono III Paryžiumi, Edas buvo ne „užkampis“ ar „didelis kaimas“, o būtent „kitokia sostinė“. Atrodė, kad visa ši unikalaus ir savito gyvenimo gausa bei turtingumas turėtų trukti amžinai, tačiau XIX a. viduryje viskas baigėsi vos per porą dešimtmečių. Amerikietis komandoras Peris garo varoma fregata, ginkluota naujausio modelio patrankomis, tapo tuo konservų atidarytuvu, kuris atvėrė į skardinę užsidariusią Japoniją. Era baigėsi. Imperatorius Meidži panaikino šiogūnatą, paėmė valdžią į savo rankas, persikėlė į Edą ir pervadino jį Tokijumi, kuriame ir prasidėjo naujoji Japonija. Šios dalimi buvo ir naujoji literatūra.

Japonai greitai perskaitė Hugo, Gogolį, Dostojevskį, Flaubert’ą, Dickensą, Maupassant’ą, Tolstojų ir kitus. Kaip visada tokiais atvejais, išryškėjo pagrindinės naujosios nacionalinės literatūros kryptys – imituoti svetimą arba laikytis savosios. Tarp šių dviejų polių svyravo ir debiutuojanti naujųjų laikų – Meidži eros, kaip ją pradėjo vadinti pagal imperatoriaus vardą – literatų karta, ir vėlesnės. Prancūziško stiliaus natūralizmas pynėsi su senųjų japonų kronikų stilizacijomis, bulvarinis melodramatizmas – su pasiskolintu à la Walter Pater estetizmu. Pirmasis naujosios japonų prozos klasikas Natsume Sōsekis sukūrė romaną katino asmeniu, paskui – mokyklinį, vėliau – ugdymo ir mirė nebaigęs meilės romano, kuris buvo spausdinamas laikraščiuose. Nepaisant viso to, Sōsekis iš tiesų yra aukščiausio rango rašytojas.

Naujoji japonų literatūra, žinoma, buvo kuriama Tokijuje, juk čia – ir leidėjai, redaktoriai, kritikai, ir bohema. Nors viskas atrodė pasiskolinta ir perimta, šios gyvensenos esmę lėmė žmonių suvokimas, kas yra tinkama, ypač estetiškai ir socialiai. Šiek tiek pasikeitusi Edo laikotarpio kultūra toliau gyvavo Meidži ir Taišio erose; be to, modernizacija aktualizavo tai, kas egzistavo iki Edo, iki taikos ir stabilumo valdant Tokugavoms: tikrąją šalies praeitį.

Antrąjį savo apsakymą „Rasiomono vartai“ Ryūnosuke Akutagawa 1915 m. išspausdino žurnale, kurio pavadinimas vakariečių ausims skambėjo netikėtai: „Imperinė literatūra“. Jo bendraamžiams – ir bendraminčiams iš pažangesnio leidinio „Naujosios minties srovės“, kuriame buvo publikuojami Europos estetų Williamo Butlerio Yeatso ir Anatolio Franceʼo vertimai – pasakojimas nepatiko, tačiau Akutagawa svajojo apie kitokį pripažinimą. Jis nusiuntė „Rasiomono vartus“ Sōsekiui. Šis atsakė pagyrimais, tačiau dėl trečiosios rinkinio novelės „Nos“, kuri, nepaisant pavadinimo, neturi jokio ryšio su žymiu Gogolio kūriniu. Tai japonų linksmų ir pamokančių apsakymų rinkinio, datuojamo gal XI, o gal XIII amžiumi, perpasakojimas. „Rasiomono vartų“ siužetas taip pat pasiskolintas iš anų laikų rinkinio, bet jau kito, šiek tiek ankstesnio, vadinamo „Senų ir naujų pasakų rinktine“ (Konjaku Monogatarishū). Vis dėlto Akutagawa pakliuvo ant Gogolio kabliuko (ar rašomosios mašinėlės?): antrojo apsakymas „Apsiaustas“ tapo pirmojo „Saldžiųjų bulvių koše“.

Šiame mano samprotavimo etape iškyla svarbi tema, kurią vertėtų aptarti kalbant apie „Rasiomono vartus“. Atkreipkite dėmesį, kad, norėdamas daug papasakoti apie šį kūrinį, jau sunaudojau penkis tūkstančius spaudos ženklų, tačiau praktiškai nieko nepasakiau. Mano užduotis – parodyti ir įrodyti, kad tai išskirtinis tekstas, ar netgi – tam tikra prasme tobulas bei tam tikra prasme genialus. Tačiau pats tuo dar nesu visiškai tikras, todėl ši esė yra bandymas įtikinti ne tik skaitytoją, bet ir save patį. Tik užuot griebęs jautį už ragų, mindžikuoju vietoje, pasakodamas istorijas apie Tyrosios žemės budizmą, komandoro Perry žygdarbių rezultatus, Sōsekio kūrinių turinį. Jis, beje, susijęs su mano tema. Nors ne tik tai, viskas, ką pasakiau aukščiau, vienaip ar kitaip turi ryšio su pastanga atskleisti tikrąjį Akutagawos novelės „Rasiomono vartai“ didingumą. Juk be istorinio ir kultūrinio konteksto gali pasirodyti, kad prieš mus – keletas nuobodžių puslapių, būdingų užpraeito ir praėjusio šimtmečių sandūrai, senovės stiliaus imitacija, nieko ypatingo.

Nors ne. Išgirdęs žodį „Rasiomonas“, kultūringas žmogus, ypač gimęs XX a., turėtų suklusti. Juk tokiu pavadinimu buvo Akiros Kurosawos filmas! Juodai baltas, sukurtas bemaž iš karto po karo, jame visą laiką lyja, o ta pati istorija pasakojama įvairiais būdais – kaip miške buvo rastas nužudytas samurajus ir kokias versijas apie tai, kas įvyko, siūlo tiesioginiai įvykio dalyviai, įskaitant patį mirusį samurajų. Be to, titruose parašyta, kad tai Akutagawos apsakymo ekranizacija. Bingo.

Štai ir patekome į pirmuosius spąstus. Taip, tai ekranizacija, bet ne to apsakymo. Dėl paslaptingų priežasčių Kurosawa pasirinko vieno Akutagawos kūrinio pavadinimą – „Rasiomonas“, bet juostą nufilmavo pagal visiškai kitą – „Miško tankmėje“. Būtent ten, miško tankmėje, randamas samurajaus lavonas, būtent ten vyko drama, kurią jos dalyviai pasakojo skirtingai. O „Rasiomonas“ – senovės Kioto vartai, pastatyti dar VIII a. pietiniame pagrindinės miesto gatvės Suzaku-odži gale, siužete atlieka ne itin svarbų vaidmenį – po jų daug mačiusiais skliautais nuo lietaus slepiasi malkininkas ir vienuolis, davę parodymus teisme, kur buvo nagrinėjama žmogžudystės byla. Kaip ir valstietis, radęs prieglobstį nuo blogo oro griuvėsiuose. Būtent jam liudytojai ir iškloja nuostabią istoriją. Kaip matysime, tai neturi jokio ryšio su ta, kurią pasakoja Akutagawa „Rasiomono vartuose“.

Vis dėlto viena aplinkybė bendra tiek tekstui, tiek filmui. Lietus. Lyja ir ten, ir čia. Akutagawos novelė prasideda taip: „Tai įvyko vieną vakarą. Kažkoks tarnas prie Rasiomono vartų laukė, kol praeis lietus.“ Pastebėkime, kad galbūt dėl vertimo, o gal taip yra originale, bet vien ši minimalistinė, lakoniška pradžia yra visiškai išbaigta. Dviem trumpais sakiniais, be nereikalingų detalių, autorius perteikia mums viską, kas būtina: nurodytas veiksmo laikas, vieta ir aplinkybės, pagrindinis personažas. Dar daugiau: mums sufleruojama, kad laukiantys įvykiai tam tikra prasme bus neįprasti, nes tarnai neturi įpročio klajoti po miestą, tuo labiau esant blogam orui. Tikriausiai tą darganotą dieną jis neteko pastogės, kažkas jį atginė prie žymiųjų vartų. Apie tai, kuo jie garsūs, – šiek tiek vėliau, o dabar – apie lietų.

Kurosawos filmuose nuolat lyja. Purve, išpūtę akis, bėgioja basakojai samurajai ir kažką rėkia. Pasaulis beviltiškai liūdnas. Smurtas ir neteisybė sukasi voverės ratu, kaip ir buvo daugelį šimtmečių Japonijos istorijoje nuo Hejano laikotarpio pabaigos (įdomu, kad pavadinimas verčiamas būtent taip: „taika, ramybė“) iki Tokugavos šiogūnato įkūrimo. Būtent šie laikai tapo neišsenkančiu šaltiniu stabilių epochų – Edo, Meidži, Taišio ir Šiova epochų – Japonijos literatūrai. Neskaičiavau, bet, tikriausiai, ne mažiau kaip trečdalis Akutagawos ar jį pergyvenusio draugo bei oponento Jun‘ichirō Tanizakio siužetų paimti iš ilgamečių Tairos ir Minamoto klanų karų laikotarpio literatūros.

Apsakymo „Rasiomono vartai“ veiksmas plėtojamas pačioje Hejano laikotarpio pabaigoje, tačiau senosios sostinės Kioto vartai, pro kuriuos vedė kelias į imperatoriaus rezidenciją, jau griūva. Taip pat ir pasaulis, kadaise buvęs tvarkingas ir prasmingas. Viskas paskendo chaoso ir kraujo srautuose, kurie plūsta tarsi liūtis su vėjo gūsiais. Kurosawa tikriausiai turėjo omenyje kažką tokio, lietų padaręs vienu pagrindinių filmo herojų; norėdamas žiūrovui aiškiau perteikti visą begalinį blogio liūdesį, jis iškėlė lietų į pirmą planą, kino studijos vandens mašiną papildęs rašalu.

Čia galima įžvelgti keistą ironiją, netgi vos pastebimą sarkazmą, skirtą Akutagawai, maždaug: ne kraujo, o rašalo upės liejasi iš popieriaus. Nors, žinoma, visa tai tik mano išsigalvojimas: kaip galėtų jaunas japonų kino režisierius žiūrėti į žaibiškai klasiku tapusį velionį japonų rašytoją? Su pagarba, niekaip kitaip.

Tikriausiai Kurosawa staiga nusprendė pasiskolinti Rasiomono vartus (ir pavadinimą) kaip vietą, tiesiogiai susijusią su blogiu, ne iš to Akutagawos apsakymo, kurį nusprendė ekranizuoti. Juk tiek filme, tiek tekste lyja blogio lietus, nuo kurio slepiasi ir Kurosawos pasakotojai, ir Akutagawos tarnas. Jei kalbėtume apie europietišką novelę ir filmą, ledinio vandens srautus, besipilančius iš dangaus, būtų galima priskirti Didžiajai Istorijai, tokiai žiauriai mažiems žmonėms, kurie nuo jos slepiasi po senovės – teisingos, sąžiningos – tvarkos simboliu. Japonijoje ir istoriosofija kitokia, ir, kas dar svarbiau, patys Akutagawa ir Kurosawa skiriasi nuo jų Senojo žemyno kolegų. Jie – naujosios japonų kultūros, gimusios po to, kai imperatorius Meidži pervadino Edą į Tokiją, atstovai. Europietiško stiliaus personalizmas susiliejo su Tyrosios žemės mokyklos fatalizmu. Juk ir kinas, ir tekstas kalba apie asmeninį pasirinkimą.

Tačiau tuo panašumai ir baigiasi, nes Kurosawa „perkodavo“ istoriją, papasakotą Akutagawos, kuris, savo ruožtu, perrašė „Istoriją apie vagį, kuris pamatė lavoną prie Rasiomono vartų“ iš VIII–XII a. „Senų ir naujų pasakų rinktinės“. Jis ne tik perpasakojo, bet ir išplėtojo viduramžių siužetą, prie kurio pagaliau pereisime; čia tik pastebėsiu dar vieną aplinkybę: „Istorija apie vagį“ įeina į 29-ąjį rinktinės ritinį, o šis skyrius vadinasi „Istorijos apie blogus poelgius ir atpildą už juos“. Įdomu, kad ir Akutagawa, ir Kurosawa laikėsi šios linijos – ir novelė, ir filmas iš tiesų yra apie blogus poelgius. Tik štai su atpildu ten ne visai taip, bet juk tai jau XX amžius, išniro laikas, kaip rašė Shakespeare’as, viskas kitaip, po nusikaltimo visai nebūtinai laukia bausmė.

Siužetas paprastas. Tarnas (autorius nurodo veiksmo laiką – Hejano eros pabaiga), netekęs darbo, slepiasi nuo lietaus po Rasiomono vartais. Patikslinu: greičiau ne „po“, o „viduje“, nes tai buvo ne paprasti vartai, o įspūdingas statinys, stebinęs amžininkus: daugiau nei trisdešimt metrų pločio ir apie aštuonis metrus aukščio. Virš jų pristatytas erdvus bokšto aukštas, o šonuose – savotiški paviljonai. Akutagawa ne kartą atkreipia dėmesį į liūdną šio kadaise iškilmingo statinio būklę; geriausi laikai jau praėjo, ir dabar čia – tikiuosi, aišku, kodėl „viduje“, o ne „po“ – nuo visaapimančio lietaus gali pasislėpti Kioto gyventojai. Beje, šį kartą ten be tarno, atrodo, daugiau nieko nėra.

Atsainiu, kartais net gana geranorišku tonu autorius pasakoja baisius dalykus. Kad Kiotą ištiko daugybė nelaimių ir sostinė ištuštėjo. Tas nuosmukis ypač paveikė Rasiomono vartus: „Pasinaudodamos jų apleistumu čia gyveno lapės ir barsukai. Gyveno vagys. Galiausiai netgi tapo įprasta čia atnešti ir palikti nesurinktus lavonus. O kai saulė pasislėpdavo, čia tapdavo kažkaip kraupu, ir niekas nedrįso artintis prie vartų.“ Seni, iškilmingi vartai virto siaubo ir blogio vieta. O tarnas tiesiog neturėjo kur dėtis – ir iš ko pragyventi. Artimiausia perspektyva – mirtis nuo bado ir šalčio; o jo lavonas irgi bus atgabentas čia. To išvengti galima tik vienu būdu – pačiam tampant vagimi. Matome, kaip šioje blogio vietoje blogis nepaliaujamai gimdo blogį.

Jo koncentracija didėja kiekviename pasakojimo žingsnyje. Tarnas nusprendžia audringą naktį pralaukti antrame vartų aukšte. Žinoma, ten tikrai bus lavonų, ir varnai plūsta jų kapoti, bet nieko nepadarysi. Nėra pasirinkimo. Stabtelėkime čia ir užfiksuokime: pasirinkimo nėra. Tarnas užlipa laiptais. Ant grindų iš tiesų daug lavonų. Toliau pateikiamas trumpas, bet ryškus jų aprašymas; Akutagawa nepamiršta ir kvapų. Tačiau tai tik pilko, šalto siaubo pradžia. Tarnas pamato kimono apsirengusią kaulėtą seną moterį, gyvą, sėdinčią ir žvelgiančią į mirusios ilgaplaukės moters veidą; netrukus ji pradeda rauti plaukus nuo lavono galvos, plaukas po plauko. Tarną apima nepakeliamas siaubas.

Staiga baimę išstumia kažkas kita, ir tai šioje konkrečioje vietoje gana netikėta:

„Kol ji rovė plauką po plauko, tarno širdyje baimė po truputį slopo. Kartu jame lėtai augo stipriausia neapykanta senutei. Ne, pasakyti „senutei“, ko gero, būtų ne visai teisinga. Greičiau, kiekvieną minutę jame stiprėjo pasibjaurėjimas bet kokiu blogiu apskritai. Jeigu tuo metu kas nors dar kartą būtų jam uždavęs klausimą, apie kurį jis mąstė apačioje, ant vartų laiptų, – mirti badu ar tapti vagimi, – jis, tikriausiai, be jokių dvejonių būtų pasirinkęs mirtį badu. Neapykanta blogiui jame įsiplieskė taip stipriai, kaip į grindis įsmeigta pušies balana.

Tarnas, žinoma, nesuprato, kodėl senutė pešioja lavoną. Todėl, logiškai mąstant, jis negalėjo žinoti, ar tai gerai, ar blogai. Tačiau tarnui vien tai, kad lietingą naktį Rasiomono vartų bokšte raunami lavono plaukai, buvo nepriimtinas blogis. Žinoma, jis visiškai pamiršo, kad ne taip seniai pats svarstė tapti vagimi.“

Tarnas išsitraukia kardą ir puola senutę. Kovos baigtis iš anksto nulemta – senė nugalėta. Ji paaiškina, kad atėjo čia rauti negyvėlių plaukų perukams. Tai jos sprendimas; ji renkasi šį šlykštų užsiėmimą, o ne mirtį badu. Be to, ji puikiai pažįsta moterį, kurios galvą pešioja balanos šviesoje antrame Rasiomono bokšto aukšte. Ji pjaustė gyvates juostelėmis ir jas džiovino, o paskui pardavė rūmų sargybiniams, pateikdama kaip džiovintą žuvį. Jiems šie užkandžiai patiko. Blogis aprašo vieną ratą po kito, iš kažko nepaprasto virsdamas rutina, be galo ir be krašto pasikartojančius įvykius, tiksliau, pasikartojančių pasirinkimų seriją, taigi išeitų, kad šis veiksmas visada daromas vieno ir to paties naudai – ir mes žinome, kas tai. Tai pasirinkimas, kuriame nėra pasirinkimo, jo akte nėra individualios valios; viskas daroma priverstinai:

„Tik negalvoju, kad ji (užkandžių kariams gamintoja – K. K.) elgėsi blogai. Be to ji būtų mirusi iš bado, vadinasi, ji tai darė iš bėdos. Štai todėl nemanau, kad ir aš elgiuosi blogai, ne! Juk ir aš mirčiau iš bado, vadinasi, darau tai iš reikalo. Ir ši moteris – ji juk gerai žinojo, ką reiškia daryti ne savo valia – tikriausiai manęs nepasmerktų.“

Kai senė baigė savo pasakojimą, mūsų tarnas visiškai nustojo nekęsti blogio. Kaip subtiliai pastebi Akutagawa, galbūt jį apėmė geranoriškumas po sėkmingai užbaigto darbo – senės sučiupimo, o gal čia buvo kažkas rimtesnio. Tai, dėl ko jis iš tikrųjų įlipo į vartus, įvyko. Tarnas padarė pasirinkimą. Mojuodamas kardu, jis nuplėšia nuo senės jos sudėvėtą kimono, nutrenkia auką ant lavonų, nubėga laiptais žemyn ir su grobiu dingsta nakties tamsoje. Kaip pažymi autorius, dingsta be pėdsakų. O dėl senės, negaliu susilaikyti (pažadu, paskutinį kartą šioje esė!) nepacitavęs:

„Senė, kuri iš pradžių gulėjo nejudėdama, tarsi mirusi, vos jam pasišalinus atsikėlė nuo lavonų, visiškai nuoga. Nelyg burbėdama ar verkdama, ji, dar degančios balanos šviesoje, nušliaužė iki išėjimo. Pasilenkusi taip, kad trumpi žili plaukai susivėlusiais kuokštais krito jai ant kaktos, ji pažvelgė žemyn. Aplink vartus – tik juoda, gili naktis.“

„Na, – pasakysite jūs, – šito jau per daug. Autorius vis spaudė siaubą, kol peržengė ribą. Jis gąsdina, o mums jau nebebaisu.“ Visų pirma, manau, kad baisu, ir labai. Greičiau siaubinga. Šios baimės pobūdis kitoks, tai klaikas dėl visiško blogio viešpatavimo, kuriame viskas, ką žmogus gali padaryti, – pasirinkti tą patį blogį, ir priverstinai, nes iš tikrųjų pasirinkimo nėra. Paskui jis dingsta amžiams, be pėdsakų. Arba lieka mirti tarp dvokiančių lavonų.

Čia nėra nė mažiausio vilties spindulėlio, nė menkiausios vietos gėriui. Tarnas prisipildo neapykantos blogiui tik mojuodamas kardu prieš bejėgės senės nosį. Smurtas – vienintelis šios neapykantos išsiliejimas, o blogis vėl gimdo blogį. Šiame pasaulyje virš Rasiomono vartų visada lyja lietus.

Senovinis tekstas byloja apie vagį, kuris įsibrovė į Rasiomono vartus ir pamatė seną moterį, nuo savo mirusios šeimininkės galvos rovusią plaukus, kad pasidarytų peruką. Niūri istorija, ką ir besakyti. XX a. rašytojas pasakoja apie netekusį darbo tarną, užlipusį į Rasiomono vartus, ten pamačiusį seną moterį, kuri prieš savo valią pešė plaukus nuo pažįstamos sukčiautojos lavono, iš pradžių išsigandusį, paskui nebebijojusį ir galiausiai nusprendusį tapti vagimi. Vagis – ir siužeto pradžia, ir pabaiga. Senovės pasakojimuose daroma prielaida, kad be vagių yra dar ir kitų žmonių. Akutagawos novelėje visi yra vagys-nusikaltėliai-blogio nešėjai, nors jie tapo tokiais ne savo noru.

Nuostabiausia, kad tai tebuvo antras Akutagawos parašytas tekstas. Jis jį sukūrė būdamas dvidešimt trejų, vos įžengęs į dar menkai apgyvendintą Japonijos literatūros pasaulį, todėl jaunajam literatui teko tapti visų galų meistru: steigti žurnalus, rašyti kritiką, prozą ir rengti karinę korespondenciją iš Kinijos, ką jau kalbėti apie teatro recenzijas. Akutagawa netgi bandė jėgas poezijoje, rašydamas haiku Gaki slapyvardžiu. Jis stengėsi pragyventi iš honorarų, todėl jo kūryba gana gausi: Akutagawa, nusižudęs 1927 m., paliko net 150 apsakymų. Tarp jų – nemažai šedevrų. „Rasiomono vartai“ neabejotinai vienas tokių, vienas svarbiausių – tai visuotinai pripažintas faktas. Lieka atsakyti į nepatogų klausimą: „O kodėl? Kas šį tekstą daro šedevru mums?“

Ir štai čia grįžtame prie esė pradžioje iškeltos temos „Rasiomonas ir įvairūs istoriniai-kultūriniai kontekstai“. Kitaip tariant: ar galime įžvelgti autentišką, tikrąjį Akutagawos „Rasiomoną“ be jokių dėmesį nukreipiančių drapiruočių, kaip kad to paties pavadinimo Kurosawos filmas, Japonijos istorija Tokugavos šiogūnato, Meidži, Taisei ir Šiova laikotarpiais, modernizmo pradžios japonų literatūros ypatumai, XX a. istorija apskritai, et cetera, et cetera, et cetera? Ir, žinoma, be vertimo „drabužių“, dargi iš japonų kalbos. Ar šis karalius nėra nuogas po kultūriniu apdaru, kuriuo autorius, vertėjas ir mes, dykinėjanti publika, apvilkome šį tekstą? Galiausiai: ką gi mes skaitome, kai skaitome („Rasiomono vartus“, „Karą ir taiką“, „Gargantiua ir Pantagriuelį“, „Iliadą“, bet ką)?

Kiekvienas savaip, jei tik paliekame nuošalyje literatūrinius ir kultūrinius kanonus. Papasakosiu, kaip aš skaitau „Rasiomoną“. Ir kodėl žaviuosi šiuo labai liūdnu ir ne itin suprantamu kūriniu, parašytu man visiškai svetima kalba.

Gėrėjausi (ir vis dar gėriuosi) Akutagawos verstinės prozos rinktinės, išleistos 1985 m., viršelio dizainu. Būtent ten pirmą kartą perskaičiau „Rasiomono vartus“. Mano atmintyje tas viršelis – durys, už kurių slypi ši istorija.

Nuo jaunystės mėgau tekantį Akutagawos vardo skambesį. Mano ausiai jis iškilmingesnis nei nuobodus Tanizaki (puikiai tinkantis bet kokiam Japonijos ministrui pirmininkui), duslus Kawabata (lyg ritrito pavadinimas Vakarų neurotikams), karingas Mishima (taip galėtų vadintis japonų šarvuotasis laivas admirolo Togo laikais), ką jau kalbėti apie lakoniškus Abe ir Ōe.

Nuo jaunystės esu tiesiog apsėstas „japonizmu“ (terminą „Japonaiserie“ sukūrė Van Gogas). Viskas, kas susiję su šia šalimi, man atrodė (ir tebėra) savaime geriau už visa kita. Prieš porą metų aplankiau Tokiją bei Kiotą ir įsitikinau, kad tai tiesa.

Anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio, kada tiksliai Akutagawa parašė „Rasiomono vartus“, bet sužinojus, kad pačioje karjeros pradžioje, užplūdo džiaugsmas. Ir reikalas net ne tas, kad jis iš karto užkėlė aukštą kartelę ir išlaikė ją iki pat pabaigos; pats pasakojimas visiškai neprimena jauno talento šedevro – iš jo visiškai neįmanoma atspėti autoriaus amžiaus ir patirties. „Rasiomono vartai“ ne tai, kad neutralus kūrinys, kalbant apie jo vietą Akutagawos biografijoje; šis tekstas – tarsi budistiškai – iš tiesų neturi jokio ryšio su biografiniais aspektais.

Kita vertus, nesuprantu, kaip kas nors galėtų gyventi dar dvylika metų su tokiu blogio suvokimu, iš kurio Akutagawa sukūrė „Rasiomono vartus“. Jei žmogus neturi pasirinkimo, tai vienintelė neišvengiama išeitis – mirtis. Akutagawa ištvėrė labai ilgai.

Man nepaprastai patrauklu, kaip jis pertvarko senosios istorijos siužetą – ne perrašo, o būtent pertvarko, pridėdamas papildomų detalių, suteikiančių jam kitokią prasmę, beveik nepastebimą tuometiniam japonų skaitytojui, kuris, be abejo, buvo susipažinęs su „Senų ir naujų pasakų rinktine“. Siužetas Akutagawai apskritai labai svarbus; po kelerių metų jis netgi įsitraukė į keistą viešą polemiką su Tanizakiu dėl to, kas svarbiau – siužetas ar literatūrinė forma. Man atrodo, kad jie abu diskutavo apie ką tik nori, išskyrus šį klausimą, tačiau būtent tokia intencija buvo deklaruota. Be visa kita, tai juokingas tekstas – abu autoriai šneka taip, tarsi žiūrėtų skirtingomis kryptimis, stengdamiesi vienas kito nematyti. Ir kartais pasako liūdnų bei smagių dalykų. Kaip kad Akutagawa apie vakariečius:

„Taip pat atkreipsiu dėmesį, kad jie iš esmės nesiskiria nuo mūsų. Ir mes, ir jie esame žmonių pavidalo gyvūnų banda laive, vadinamame „pasauliu“. O jame ne viskas rožėmis klota. Pavyzdžiui, mūsų, japonų, sektorius dažnai patiria stiprius žemės drebėjimus.“

Na ir, žinoma, man be galo patinka Natalijos Feldman vertimas. Ji priklauso tiems prieškario japonistams, kurie arba buvo nužudyti Stalino, arba pergyveno tą vampyrą ir išvertė visą literatūrą į vieną kalbų, kuria skaitau nenuilsdamas.

Iš tiesų reikalas, matyt, toks: mes skaitomas knygas – jei tikrai jas skaitome – užpildome savotišku troškimų avansu. Dažniausiai iš anksto norime, kad jos būtų puikios (arba prastos) – ir, o stebukle! – jos tokios ir pasirodo esančios. Štai iš visų tų drabužių, į kuriuos tarsi tikrieji, autentiški, „nuogi“, „Rasiomonas“ ar „Don Kichotas“ yra įvilkti, ir susideda tokie lūkesčiai. Ne, ne dekoracijos, ne draperijos, o šių tekstų kūno dalis, ne mažiau svarbi nei autoriaus ketinimas. Bet kuris literatūros kūrinys yra tarsi balzamuotas mirusio faraono kūnas – šimtas kokonų ir šarvų, kurie archeologams suteikia daugiau žinių apie kitą laiką nei viduje esantis susitraukęs negyvos mėsos gabalas. Taip yra ir su Akutagawos kūriniu. Kai sluoksnis po sluoksnio visa tai nulupame – o tas „viskas“ iš esmės ir yra istorijos tekstas, ir yra pasakojimas – kas lieka? Baisi nuoga senė viršutiniame Rasiomono vartų aukšte. Štai prieš ją, kaulėtąją, jokie mūsų kultūriniai požiūriai neveikia. Tiesą sakant, ir nereikia.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė