Ji – Chara Kotsali, nors iš tiesų tariama Hara, kirčiuojant antrąjį skiemenį. „Chara, Kara ar Kyara – visi variantai tinkami, – sako menininkė. – Šį vardą sunku ištarti tiems, kam graikų ar arabų kalba nėra gimtoji.“ Apibrėžti, kuo ji užsiima, nebūtinai lengviau. Atėnuose gyvenanti Ch. Kotsali yra šokėja, choreografė ir pedagogė, taip pat rašo. Kartais ji vartoja terminą „šokio kūrėja“, išryškinantį amato aspektą, tačiau galiausiai renkasi paprastesnį apibūdinimą: „Esu šokio srities atstovė.“ Tačiau darbas – sudėtinga tema: Ch. Kotsali tiki, kad šis konstruktas neturėtų egzistuoti, nors prisipažįsta veiklai skirianti gerokai per daug laiko. „Nesiseka mėgautis nieko neveikimu, – dalijasi pašnekovė. – Bandau išmokti.“

Studijavusi teatro mokslus bei socialinę ir kultūrinę antropologiją, Ch. Kotsali savo choreografinėje praktikoje jungia judesį, garsą, dokumentiką ir politiką. Jos kūriniai sulaukė tarptautinio pripažinimo, o naujausio darbo It’s the End of the Amusement Phase („Pasilinksminimų etapo pabaiga“) premjera įvyko 2025-aisiais; spektaklis buvo atrinktas į šių metų festivalius „Aerowaves Twenty26“, „Tanz im August“, platformą „Moving Balkans“ ir kitas programas. Prieš lietuvišką premjerą festivalyje „Sirenos“ kalbėjomės apie darbą ir pramogą, šokį ir politiką, chaosą ir discipliną, praeitį, kurią pasirenkame, ir ãteitis, kurias vis dar bandome įsivaizduoti.

Kokia Tavo istorija?

Ji labai tipiška. Vaikystėje lankiau baletą ir liaudies šokius. Kai buvau maža, šiuolaikinis šokis Graikijoje beveik neegzistavo, bet man labai patiko judėti. Vidurinėje mokykloje galvojau, kad tapsiu arba muzikos prodiusere, arba šokėja. Kai žinai tik baletą, gali atrodyti, kad tai – aklavietė; nelengva įsivaizduoti save tuo užsiimančią profesionaliai. Tačiau velnioniškai to norėjau. Dabar situacija kitokia, bet anuomet buvau nusiteikusi maždaug taip: tik pabandykit man pasakyti, kad darysiu ką nors kita.

Kaip apibūdintum Graikijos sceną? Buvo sudėtinga pasiekti dabartinį karjeros etapą?

Padėtis gerėja – galimybių dabar daugiau nei tada, kai augau ar studijavau, bet vis tiek beprotiškai sunku. Šokio trupės gali gauti labai ribotą finansavimą iš Kultūros ministerijos arba bendradarbiauti su nedideliu skaičiumi privačių fondų. Atlygiai absurdiškai maži, o pragyvenimas Graikijoje – neįtikėtinai brangus.

Šiame kontekste labai svarbų vaidmenį atlieka „Onassis“, aš su juo bendradarbiauju. Sąlygos ir parama daug geresnės, tačiau tai – privatus fondas. Kai valstybė nefinansuoja meno, jis gali tapti kieno nors kito interesų įrankiu. Jaučiu didžiulę privilegiją naudotis „Onassis“ pagalba, bet privatūs fondai neturėtų būti išeitis.

Graikų trupėmis labai domimasi, mūsų šokėjai visais laikais buvo vertinami kaip techniškai itin stiprūs. Manau, platesnė Europos publika iki šiol ne visada matė, kad šioje šalyje buvo ir tebėra labai įdomių choreografų. Regis, tai keičiasi. Europa vis dažniau dirsteli į Graikiją, nors kartais tas žvilgsnis būna kiek romantizuotas: „Pietūs išgyvena krizę, vadinasi, jie kurs ryškius politinius darbus.“ Darome tai, bet kas, jei yra norinčių užsiimti abstrakčiuoju menu? Jie privalo turėti tokią teisę.

Man pačiai pasisekė: vos baigusi studijas įveikiau perklausą, o paskui vienas dalykas vedė prie kito. Matau už mane kur kas talentingesnių kolegų – jei apskritai egzistuoja toks dalykas kaip talentas, – vis dar ieškančių savo kelio. Kartais viską lemia sėkmė ir tinkamas laikas.

Kiek Tavo kūrybinį procesą lemia intuicija, o kiek – tyrimai ir kruopštus pasirengimas?

Mano darbai labai – net neramu dėl to – tiršti. Dirbu su itin kruopščiai sudėliotomis veiksmų sekomis, bet, kita vertus, pati esu be galo netvarkinga. Galiu pasakyti taip – jei jau imamės tam tikros temos, tai rašysim disertaciją. O tada atsibundu ir sakau: dar nežinau kodėl, bet, pavyzdžiui, pabandykime šioje vietoje padainuoti šį kūrinį. Nemanau, kad tai savaime yra intuicija. Veikiau formuoju tam tikrą pagrindą, kad spontaniškai atsirandantys dalykai būtų jame įsišakniję. Esu labiau išsibarsčiusi, o ne išsiblaškiusi. Esu chaotiška, ir tai yra mano kūrybinė praktika.

Minėjai, kad rašai. Ką? Kokį vaidmenį tekstai atlieka statant spektaklius?

Be to, kas skirta scenai, pastaruosius dvejus ar trejus metus taip pat rašau graikų leidiniui „Yusra“ – tai kritinės minties, sociopolitikos ir meno žurnalas. Ši veikla man naudinga kuriant. Net jei teksto vėliau nepanaudoju, jis gali padėti išgryninti dramaturgiją. Tai tarsi pokalbis su savimi: kai idėjas sudedu į žodžius, geriau suprantu, ką iš tiesų noriu daryti.

Šokio pasaulyje vis dar jaučiamas tam tikras nepasitikėjimas tekstu, ir man tai atrodo gana konservatyvu – tarsi kūnas būtų šventas, universalus ir egzistuotų už bet kokio konteksto ribų: „Tiesiog leiskite jam judėti.“ Nagi, kūnas pilnas tekstų. Jame yra lytis, socialinė klasė, net kai tyliu.

Spektakliuose, kuriuose šokėjai nekalba – o tai gali būti nuostabu, – vis tiek matau daug kultūrinės ir politinės medžiagos. Kūrinys netampa bendražmogiškesnis, archetipiškesnis ar labiau koncentruotas ir prasmingas vien todėl, kad menininkai nevartoja kalbos. Man tai vienas iš būdų žaisti su medija – ta, su kuria kaskart reikia iš naujo užmegzti santykį ir kuri ilgainiui gali traukti vis labiau.

Atrodo, Tavo kūryboje žaismingumas dažnai dera su rimtomis temomis. Kodėl Tau svarbu jungti šiuos elementus?

Iš anksto to neplanuoju, tikriausiai man tai išeina natūraliai. Net nesuvokiau, kokia esu dramatiška, kol nepažvelgiau į savo darbus ir nepagalvojau: „Oho, mergyt, na tu ir duodi.“ Kasdieniame gyvenime manyje yra dvi pusės: esu labai rimta ir domiuosi politika, bet kartu negaliu visko pernelyg sureikšminti – nuolat šmaikštauju. Tai kyla iš anarchistinio politinio lauko, su kuriuo esu susijusi ir kuriame dera komedija bei juodasis humoras, taip pat iš pankų kultūros. Prieštaravimai yra nūdienos dalis: dalykai gali būti be galo juokingi ir dirbtini, o tuo pat metu – mirtinai rimti.

Kodėl Tau taip rūpi politika?

Mane supa politiškai angažuotos asmenybės – tiek šokio pasaulyje, tiek už jo ribų. Tokia buvo mano šeima, tokie yra mano draugai, kiti artimi žmonės. O aš tiesiog kuriu savo prakeiktus spektaklius ir su jais keliauju. Bet dar svarbiau tai, kad tikiu – ir pati mačiau, – jog toks įsitraukimas yra vienintelis būdas judėti geresnės ateities link. Akimirkos, kai jaučiausi labiausiai patenkinta ir laiminga, dažnai buvo kolektyvinės – kai pagalvodavau: gerai, štai toks galėtų būti gyvenimas. Tai ne vien politika – tai ir emocinis dalykas. Būti bendruomenės dalimi ir suvokti: „O Dieve, tu patiri tą patį“, – suteikia palengvėjimą.

Stiprina žinojimas, kad gali duoti atkirtį ir pertvarkyti tai, kas vyksta, užuot tiesiog stovėjus ir mandagiai prašius teisių. Valstybės elgesį ir kapitalizmą laikau smurtu, o tai, ką reaguodamos daro masės, galima suprasti kaip atsakomąjį smurtą. Minties, kad kažkas „viršuje“ mums suteikia teises, atmetimas įkvepia galios. Kas tu toks, kad ką nors valdytum? Mes, po velnių, viską galime patys. Man šis jausmas nėra pyktis. Tai – laisvė ir laimė.

Kokį vaidmenį šiandien, kai aplink pilna triukšmo ir netikrumo, Tavo manymu, atlieka menas? Ar jis gali pakeisti žmones, o kartu – galbūt ir pasaulį?

Gal ne patį pasaulį, bet tikrai gali įkvėpti tave imtis veiksmų – net ir didelių, – todėl manau, kad jis yra visuomenės kismo dalis. Esama dainų, filmų ir šokių, kurie geba spirti tau į pasturgalį ir priversti pagalvoti: viskas, nebepajėgiu taip gyventi.

Menas tikrai gali pakeisti gyvenimą. Todėl manau, kad jis turėtų būti prieinamas visiems. Esu mačiusi, kaip su rimtais sunkumais ir socialine atskirtimi susiduriantys žmonės randa būdų juos įveikti ir atrasti sau naujų perspektyvų bei galimybių. Meninis ugdymas tiesiogine prasme gelbsti gyvybes. Jis egzistuoja ne vien tam, kad galėtume smagiai praleisti laiką.

Ne mažiau svarbu ir pačiam kurti – kad ir kaip nevykusiai – groti, šokti ar piešti. Kiekvienas turėtų gauti tokią galimybę.

Kaip gimė spektaklio „It’s the End of the Amusement Phase“ idėja?

Ji buvo gana išplaukusi ir perėjo kelis etapus. Vienu metu tyrimą vadinau „Crash Test Dummies“. Mane domino avarijų bandymų manekenai, susidūrimas, kosminės šiukšlės ir ateities panaikinimo idėja, apie kurią, be kitų, yra kalbėję Francas „Bifo“ Berardi ir Markas Fisheris. Pojūtis, kad tiesiog sukamės ratu – nenusileidžiame, nepatiriame smūgio, niekur nejudame, – tapo vienu iš įkvėpimo šaltinių, kaip ir jausmas, kad neturime ateities. Būta daugybės kitų dalykų, todėl sakau, kad dirbu labai chaotiškai.

Spektaklio pavadinimas skamba taip, tarsi baigtųsi tam tikra fazė. Ką simbolizuoja „pasilinksminimų etapas“?

Pavadinimas kilo iš teksto, kurį skaičiau, apie tai, kas ekonomikoje vadinama produktyvumo paradoksu: buvo rašoma, kad technologijos neatnešė to, ko iš jų tikėtasi. Radau frazę „pasilinksminimų etapas baigėsi“, ir pagalvojau: oho, kokia beprotybė. Tarsi kas nors iš tiesų būtų tikėjęsis, kad visa tai bus smagu. Kokia iliuzija. Man patiko pavadinimo dramatiškumas. Žodis „etapas“ primena ir istoriją, ir Mėnulio fazes – vieno dalyko pabaigą ir kažko kito pradžią. Patinka ir jame slypintis pesimizmas.

Man pasilinksminimas ir reginys taip pat susiję su šokiu ir su tuo, kokią vietą menas užima istorijoje. Šokis yra buvęs istorijos liudininku, pasakojęs ją, bet taip pat naudotas kaip propagandos įrankis. Netgi tai, kaip žmonės pramogauja, yra politiška ir būdinga konkrečiai epochai – nesvarbu, ar tai daroma kolektyviai, privačiai prie nešiojamojo kompiuterio, telefono ar milžiniškose scenose.

Apie reginį kaip vyksmą būtų galima parašyti XX a. politinę istoriją. Skaičiau apie tokius laikotarpius kaip Didžioji depresija ir klausiau savęs: o kur tuo metu buvo šokis? Man patinka ši pramogos, reginio ir istorijos sąsaja. Kai atradome šį pavadinimą, sprendimas tapo akimirksniu aiškus: bum, noriu būtent šito.

Tavo tyrimai išsiskaido į itin daug skirtingų krypčių. Kaip visa tai sujungi į vieną spektaklį?

Šiame kūrinyje visko labai gausu. Per gausu. Kartais mano metodas – ne mažinti, o pridėti dar daugiau. Vienu metu galvojau: eiti šiuo ar anuo keliu? Ai, velniop – daugiau rekvizito, informacijos, muzikos, kol ims pykinti. Viskas dvelkia pigumu ir dirbtinumu, o tai kuria pertekliaus įspūdį. Todėl nusprendžiau: tebūnie dar daugiau.

Kaip apibūdintum „It’s the End of the Amusement Phase“ žmogui, kuris jo niekada nematė?

Kaip judesių maratoną: trys žmonės lekia per metus ir šokius, kol galiausiai sprogsta ir lieka tiesiog ten, laukdami ar tikėdamiesi to, kas bus toliau. Tai šokių ir istorinių ištraukų pastišas. Žodis „maratonas“ atrodo tikslus, nes jame telpa ir išsekimas, ir noras nesustoti, kartu jaučiant, kad kažkur yra finišo linija.

Kūrinys kilo iš esminio pojūčio: kur esu ir kaip susitaikyti su ateities, bet kartu ir praeities nebuvimu? Myliu istoriją, man reikia jausti ryšį su tam tikromis genealogijomis, o dabartinė situacija, regis, stumia mus tikėti, kad priklausome tik savo dabarčiai. Stengiuosi išlaikyti ryšį su praeitimi, kurios dalimi pati renkuosi būti – savo praeitį iš tiesų renkiesi, ji nėra vien tai, kas buvo prieš tave, – ir su ateitimi, kurios noriu ieškoti. Jaučiausi įstrigusi bėgime, nes kai leki, viskas tampa „dabar“ – dabar, dabar, dabar. Nuolat tikrini, kas vyksta šią akimirką. Man tai yra pati šio kūrinio šerdis.

Buvo lengva rasti šokėjų, norinčių prisidėti prie šios keturiasdešimties minučių beprotybės?

Abi atlikėjos yra nuostabios, o mūsų požiūriai į politiką ir meną labai artimi. Tai nėra tiesiog du žmonės, prisijungę, kai aš jau buvau viską nusprendusi, – dirbome kartu. Jos sakydavo: „Pridėkim dar“, o aš tardavau: „Merginos, aš irgi apie tai galvoju – gerai, pirmyn.“ Taigi atsakomybė tenka ne vien man.

Kaip nusprendi, kada reikia tylos, o kada – garso?

Garsas man nėra vien muzika – tai ir kūnų skleidžiamas triukšmas, archyviniai kalbos įrašai, popkultūros medžiaga. Dievinu muziką ir garsą, bet man labai svarbu, kad jis tarnautų dramaturgijai, o ne atliktų visą darbą už tave. Jei paleidi beprotiškai gerą house stiliaus kūrinį, įjungi įspūdingas šviesas, o žmonės juda pagal ritmą, aišku, kad tai veiks. Gal būtent to ir nori. Jei ne, turi saugotis, kad šie elementai neužgožtų idėjos.

„It’s the End of the Amusement Phase“ tylesnė dalis viduryje įsiterpia tarp labai triukšmingos muzikos atkarpų. Man tai tarsi „o, velnias, mano ausys – duokit atsikvėpti“. Lyg savotiškas išgyvenimo režimas prieš vėl viskam prasidedant. Pasikeičia šviesos, žiūrovai vėl ima suvokti aplinką, pasirodo technikas ir ateina palengvėjimas: gerai, mes čia, mes teatre, tai tik suknistas spektaklis. O tada vėl neriame į jį.

Pastatyme žiūrovai mato ir technikus. Kaip juos išsirenki?

Iš pradžių galvojome, kad reikėtų atsivežti savo žmogų, bet nusprendžiau – ne. Teatro darbuotojas kūriniui suteikia nenuspėjamumo. Kiekvienas tą akimirką supranta skirtingai. Viename epizode technikas gali tiesiog atnešti daiktus į sceną, o kitur – pašokti, nors mes jo niekada to neprašėme. Man patinka, kad to nekontroliuoju. Kartais žiūriu ir galvoju: „Gal galėtumėt tiesiog nieko neprisigalvoti?“ Bet tai jų akimirka scenoje. Tada sau sakau: pirmyn.

Yra buvę, kad auditorija pakeistų Tavo požiūrį į pačios spektaklį? Ar publika gali daryti įtaką kūriniui ir tada, kai jis jau pristatytas?

Net labai teigiami atsiliepimai gali erzinti, jei žmonės reaguoja į tai, ko visai nenoriu akcentuoti. Po „It’s the End of the Amusement Phase“ esu girdėjusi itin skirtingų politinių pažiūrų atstovus dalijantis: „Oho, pagaliau kažkas tai pasakė.“ O aš pagalvodavau: kurią iš dviejų pozicijų turite omenyje? Kadangi neteigiu abiejų, nenoriu kalbėti abstrakčiai – siekiu būti gana konkreti ir aiškiai išreikšti savo požiūrį. Todėl pakeičiau kai kurias teksto vietas ir be dviprasmybių parodžiau, iš kurio atspirties taško pasakoju šią istoriją. Taigi, net pozityvūs vertinimai gali paveikti kūrinį, jei šis pakrypsta kitur, nei vedu.

Kai darbas baigtas, didelių pakeitimų nedarau, bet vis papildome jį rekvizitu, šį tą pakeičiame tekste, pridedame nuorodų į metus. Aptariamame spektaklyje yra datų, siekiančių net 2028-uosius. Tekstą reikia nuolat atnaujinti, kitaip jis praranda aktualumą. Jis turi išlikti gyvas.

Su kokiu jausmu žiūrovai turėtų išeiti iš teatro? Svarbiau suprasti ar patirti?

Jie gali daryti, ką nori. Tik šiame klausime slypi priešprieša tarp intelektualumo ir emocijų, kūno ir proto – tarsi galėtume ką nors patirti to nesuprasdami arba suprasti nepatirdami. Nemanau, kad šiuos dalykus galima taip lengvai atskirti. Kūrinys veikia tempu, garsu ir vaizdais, bet kartu reikalauja mąstyti. Norėčiau, kad žiūrovai ir suprastų, ir patirtų.

Koks bus kitas Tavo profesinės veiklos etapas?

Šiuo metu gastroliuojame su „It’s the End of the Amusement Phase“. Taip pat kuriu užsakytą darbą vienai trupei Švedijoje, jo premjera įvyks spalio 2-ąją, o 2027-ųjų pavasarį Graikijos nacionaliniame teatre pristatysiu naujieną. Šis projektas man atrodo svarbus ne vien dėl manęs pačios. Gal kūrinys bus nevykęs – kas ten žino, – bet pati iniciatyva reikšminga, nes teatras nusprendė į savo programą įtraukti choreografiją ir šokį, kurių anksčiau nebuvo. Manau, tai – didelis įvykis. Kol kas tai du pagrindiniai dalykai, nors jau ir jų atrodo siaubingai per daug.

O kas laukia asmeniniame gyvenime?

Tikrai leisimės į tokias kalbas? Vienas iš tų klausimų, dėl kurių naktimis negaliu užmigti.

Deja, nežinau, esu labai prisirišusi prie darbo, todėl viskas, ką papasakojau apie profesinę veiklą, kartu yra ir mano asmeninio gyvenimo dalis. Senstančiai moteriai nelengva. Yra tam tikrų dalykų, su kuriais tenka susidurti, bandau su jais susitaikyti. Naktimis, kai užgęsta šviesos ir užplūsta mintys, gali būti labai sunku.

Man 41-eri. Apie tai kalbu visiškai atvirai, nes didžiuojuosi, kad vis dar esu gyva, be to, amžius yra mano kūrybos dalis. Man tikrai 41-eri – ir vidumi, ir išore, – su viskuo, kas ateina kartu.