Skiriama Audriui Karaliui atminti

Pernai rugsėjį netikėtai išėjęs architektas Audrys Karalius (1960–2025) paliko atvirą žaizdą savo numylėto Kauno kūne. „Jis buvo tikras Karalius. Jis kovojo už mus visus, Kauną, Lietuvą ir mūsų širdyse liks amžinai!“ – sujaudintas staigios netekties tuomet rašė bendražygis Vaidas Pilkauskas. Ir iš tiesų, gimęs ir studijavęs Vilniuje, užaugęs Ukmergėje, Audrys save laikė tikru kauniečiu, turbūt net grynesniu nei mes – antrajame šalies mieste gimusieji ir nuolat gyvenantys. Po architektūros studijų Vilniuje pasirinkta laikinoji sostinė jam iš karto atsiskleidė bei tapo pačiu gražiausiu ir tobuliausiu miestu, dėl kurio jam skaudėjo smarkiau nei dėl kitų. Audrio interesų laukas buvo daug platesnis nei įprastos architekto profesijos ribos: jame išsiteko erdvūs kultūros ir meno klodai – nuo smulkių interjero detalių iki miesto planavimo, nuo klasikinio baleto iki šiuolaikinio šokio, nuo operos iki Luko Šidlausko „Šventinio bankucheno“ repertuaro ar gatvės muzikos, nuo mokslinės literatūros darbų iki karikatūrų, nuo folk­loro iki nuolat kuriamų žodinių naujadarų sąrašo. Nuošalyje stoviniuoti nelinkęs atvykėlis architektas čia greitai užsitarnavo vietinių pagarbą, kol galiausiai tapo vienu iš Kauno simbolių – tarsi suaugo su miestu ir neat­skiriamai įsipynė į jo kasdienį gyvenimą. Visą savo rezidavimo Kaune laiką Audrys išliko architektūros profesionalu, tačiau tuo pat metu jis buvo ir aktyvus visuomenininkas. Visgi pats šio epiteto niekada nemėgo ir nenaudojo, prisistatydavo tiesiog architektu. Jam patiko kukliai pasivadinti budinčiuoju, vėliau – nemaloniu žmogumi, o paskiausiai – ir lėtos gyvensenos bei pėsčiojo miesto apologetu. Daug jo pažįstamų prašėsi į draugus ar deklaravo esantys jo asmenybės gerbėjais, tačiau realybė buvo kiek kita – daugelis jų Audrio veiklą rinkdavosi stebėti iš tolėliau, tarsi iš saugaus atstumo. Ir nenuostabu, nes jo visuomeninis ir pilietinis aktyvumas, griežta nuomonė dažnai kėlė pavojų ramiai aplinkinių egzistencijai, o pažiūros toli gražu ne visada būdavo patogios net patiems artimiausiems. Kad ir kaip bebūtų, iki pat 2025 m. rugsėjo 20-osios mums naiviai atrodė, jog Audrio siluetą su ikoniškaisiais apskritais akinukais savo mieste galėsime matyti dar ilgai. Deja, smarkiai klydome.

PAVASARINIAI OPTIMIZMO ARCHITEKTŪROS ŪGLIAI

Apie Audrio Karaliaus veiklą, darbus be vargo būtų galima parašyti ne vieną knygą. Tiek skirtingų domėjimosi sričių, požiūrio kampų ir sielos užkaborių turėjo ši sudėtinga charizmatiška asmenybė. Apie vienus jo pomėgius, potraukius ar „pasijas“ žinojo daugelis, apie kitus – retas kuris, o apie likusius – bemaž niekas. Prabėgus metams po netekties, pats laikas prikelti iš atminties bent keletą jo gyvenimo ir veiklos epizodų.

Mano pažintis su Audriu įvyko prieš beveik tris dešimtmečius. Pamenu, saulėtą 1998-ųjų pavasario rytą pirmą kartą įžengiau į Kauno Senamiestyje įsitaisiusią architektūros žurnalo „Arkitektas“ redakciją. Tuomet jau buvo išleisti visi aštuoni nuo 1996 m. vasario 9 d. skaičiuojamo pirmojo šalyje nepriklausomo architektūros leidinio numeriai, tad nedrąsiai spaudžiau rankoje savo debiutinę recenziją apie dabar jau neegzistuojančios parduotuvėlės Kauno Laisvės alėjoje interjerą. Dar laidiniu telefonu šią užduotį man paskyrė žurnalo „Arkitektas“ redaktorius ir leidėjas Audrys Karalius. Beje, tuomet paskambinęs itin netinkamu laiku… Daug iš šio susitikimo nesitikėjau, nes apie šiuolaikinės architektūros objektą rašiau vos pirmą kartą – mano Alma mater (Vytauto Didžiojo universitetas) šios srities kritikų neruošė. Kaip ir ten pat studijavusieji dabar žinomi architektūros istorikai ir teoretikai Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, nagrinėjau istorinius stilius, paveldosaugą, meno ir architektūros teoriją, o praktiką suvokiau tik gana abstrakčiai – labiau iš bendrosios estetikos pusės. Tuomet jau studijavau antrajame magistrantūros kurse ir nė negalėjau pagalvoti, jog tas redakcijos duris varstysiu visus ateinančius 28 metus…

Pirmasis mūsų pokalbis nuo aptarinėjamos temos akimirksniu nuslydo į gerokai platesnes teritorijas. Nors nuomonės jose sutapo gerokai mažiau nei dėl architektūros, jau nuo kitos dienos turėjau savo kėdę redakcijoje ir žvaliai dairiausi pro ką tik Audrio pradėto leisti laikraščio „Statybų pilotas“ „kokpito“ langą. Naiviomis idealisto akimis tyrinėjau pavienius M. Daukšos gatvės praeivius, kartkartėmis pravažiuojančias mašinas, o svarbiausia – atviromis pasitikau man besiveriančią šiuolaikinės pasaulio architektūros virtuvę. Taip gana netikėtai prasidėjo mano kaip šios srities publicisto kelias, kuris kartu su Audriu vinguriavo ir bangavo daugiau nei 27 metus. Visą tą laiką ne tik buvau šalia, bet ir mokiausi, kaip ir daugelis jo aplinkinių. Nuo pat pradžių sau buvome išsikėlę aukštus profesinius standartus bei tikėjome, jog nepriekaištingos kokybės leidiniu galime ir privalome lavinti mūsų gildijos skonį, šviesti plačiąją visuomenę architektūros teorijos bei praktikos klausimais, o svarbiausia – savo darbu prisidėti prie gražesnės, teisingesnės ir turtingesnės Lietuvos.

Taigi, redakcijoje mane iš karto traukė spaudos apie architektūrą gaivalas. Laikraščio „Statybų pilotas“ numerius „štampavome“ bemaž kas dvi savaites, o paties leidinio maketavimas paskutinę dieną dažniausiai lengvai „perlipdavo“ ir per vidurnaktį. Nenuostabu, jog mokslus man teko tuomet atidėti bent metams.

Tuo laiku „Arkitekto“ (man pradėjus dirbti, daugiau neišleidome nė numerio) ir „Statybų piloto“ redakcijos pašonėje gimė tuomet progresyvūs Audrio architektūros studijos parengti projektai Kaune: industrinė putojančio vyno gamykla „Boslita“ (1998), paslaptingasis naktinis pramogų klubas „Los Patrankos“ (2000), spalvingasis apdailos medžiagų salonas „Iris“ (2001), techniškoji prekybos miestelio „Urmas“ rekonstrukcija (2003), idealistinė urbanistinės raidos programa „Naujas krantas“ (2004, su Jurgiu Rimvydu Paliu bei Asta ir Gintaru Prikockiais) ir kt. Projektuojama, gludinama ir perkeičiama iki tobulybės buvo iki smulkiausių detalių, o veiksmas vyko nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Be abejo, ir architektūros studijoje, ir redakcijoje viskas sukosi aplink ašimi čia buvusį Audrį – darbuotojai, užsakovai, statybininkai, prekybininkai, verslininkai, politikai, menininkai ir t. t. Visam tam 24 val. trukmės paros jam kažkaip užtekdavo. Greičiausiai, padėjo, jog tai buvo po sovietinio jungo bundančios ir besikeliančios nepriklausomos statybų rinkos pavasaris su pirmaisiais ryškesniais architektūros daigais, statybų klystkeliais bei visu tuo optimizmo kupinu srautu, kurį mes tuomet sekėme, aprašėme ir kantriai dėliojome į leidinio skiltis. „Dvisavaitis laikraštis architektams, statybininkams, verslininkams“ – skelbė kiekvienas mūsų numeris, o architektas Audrys Karalius savo nekataloginiais sandalais apautomis kojomis sparčiai kilo į šalies architektūrinės bendruomenės panteoną. „Budintis“, – taip jis kukliai prisistatydavo interesantams bendruoju redakcijos telefonu. Niekada neatsisakantis kalbėti viešai, šmaikštus ir žodžio kišenėje neieškantis pašnekovas labai patiko ir valdžią kritikuojančiai žiniasklaidai, todėl greitai tapo savotišku architektų cecho ruporu bei sąžinės balsu.

Tomo Petreikio nuotrauka

ARCHITEKTŪRA YRA POLITIKA

Audrio Karaliaus veikla toli gražu neapsiribojo rengiamais projektais, publikacijomis „Statybų pilote“ ar pasisakymais architektūrinėse tarybose, žiniasklaidoje. Jis visada norėjo turėti daugiau įtakos urbanistinei miesto virtuvei bei galimybių realizuoti savo ir bendraminčių idėjas. „Architecture is Politics“ (angl. Architektūra yra politika) – skelbė užrašas ant mūsų redakcijos-studijos durų Kurpių gatvės name. Greta leidybinės ir architektūrinės veiklos savaitgaliais čia taip pat vykdavo siautulingi bohemiški „Būdos piloto“ vakarėliai su diskusijomis ir šokiais iki paryčių. Pats Audrys pamažu išaugo „architekto marškinius“ ir vis daugiau dėmesio ėmė skirti įvairiai kultūrinei-meninei veiklai, visuomeniniams miesto ir šalies reikalams. Tačiau visą laiką buvo pirmiausia architektas.

Postmodernistinės architektūros dvasia ugdęsis kūrėjas panašių principų nevengė taikyti ir už kūrybos ribų. Ypač – jei pasitaikydavo proga kiek pakoreguoti tą netobulą pasaulį. Su viena jo fikcijų susidūriau jau pirmąją savo leidybinę vasarą, kai Audrys spontanišką architektų pikniką Pažaislyje apgaubė tarptautine aura. Pasitelkus nuosavas leidybines galias, architektų bendruomenei buvo ištransliuota, jog liepos 1-oji yra švenčiama visame pasaulyje. Taip įpakuotas „kabliukas“ buvo sklandžiai nurytas ir jau po kelių metų „tarptautinė šventė“ buvo turiningai minima ne vien Kaune, bet ir Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose… Šiek tiek ilgiau čia atsilaikė tik Vilniaus architektai. Pamenu, Audrį ypač pradžiugino užmatytas plėšomasis kalendorius, kurio liepos 1-osios lapelyje išdidžiai puikavosi užrašas „Tarptautinė architektų diena“. „Pasaulinės architektūros dienos proga savo dirbtuvėse sulaukiau svečių. Pasijutau svarbus, pagerbtas ir įvertintas. Kaunas, aš myliu tave! Beveik taip pat stipriai, kaip architektūrą…“ – bemaž prieš dešimtmetį Audrys rašė vienoje socialinėje paskyroje. Gali būti, jog euforiją tuomet įkvėpė ir tas kalendorius.

Svarbus Audrio Karaliaus kultūrinio palikimo ženklas – išsaugota tarpukarinio Kauno kino teatro „Romuva“ pirminė funkcija. Keičiantis santvarkoms, Lietuvos kino teatrai užsidarinėjo vienas po kito – jų salės masiškai buvo verčiamos prekybvietėmis ar tiesiog tapo griuvėsiais. Pas­kutinį iš jų – „Romuvos“ kino teatrą su išraiškingais art deco elementais – 2010-ųjų pavasarį taip pat buvo nusižiūrėjęs vienas iš „prichvatizatorių“. Tuomet Audrys savo optimizmu užkrėtė aktyviąją visuomenę bei „šventam reikalui“ užkūrė Kauno inteligentus. Jis pats asmeniškai inicijavo bei kuravo pavasarį ir vasarą kultūros aktyvistus būrusią akciją „Žmonės kavingais veidais“ – taikiam protestui prie „Romuvos“ pastato rinkosi Kauno architektūrai, kultūrai ir kinui neabejingi žinomi žmonės, eiliniai piliečiai, jaunimas. Prie privatizuoti, atrodė, pasmerkto kultūros objekto tuomet vakarais vykdavo paties Audrio suorganizuoti nemokami koncertai, meniniai pasirodymai, kuriuos stebėjo gausi publika. Ši pilietinė iniciatyva galiausiai tapo kūnu, todėl vėl galime žiūrėti kiną architekto Nikolajus Mačiulskio projektuotame istoriniame pastate, kuriame filmai „sukami“ nuo pat 1940-ųjų.

Dar vienas deramai neįvertintas Audrio Karaliaus veiklos fragmentas – Nacionalinio architektūros instituto (NAI) atsiradimas Kaune, Centrinio pašto rūmuose. Esu įsitikinęs, jog be jo pastangų šios įstaigos tiesiog neturėtume arba ji būtų visiškai kitokia nei yra dabar. 2006-aisiais Vilniuje uždarius Architektūros muziejų, būtent Audrys aktyviausiai visame architektų ceche puoselėjo tokios organizacijos idėją. Jis pats asmeniškai nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo instituto kūrimo procese ir kartu su bendraminčiais parengė jo įkurdinimo Kauno centriniame pašte koncepciją, įstaigos nuostatus, o su architektu Dariumi Čiuta sugalvojo dabartinį pavadinimą. Bet svarbiausia – mėnesių mėnesiais titaniškai stūmė šį projektą valdininkų koridoriais. „Lietuva iki šiol velkasi Europos architektūrinio raštingumo ariergarde neturėdama nei Architektūros muziejaus, nei Architektūros centro, nei solidaus Architektūrinio leidinio“, – dar 2021 m., pažymėdamas nepriklausomos architektūrinės spaudos 25-metį, rašė Audrys. Savo leidybinės veiklos 30-mečio jis taip ir nesulaukė…

Karaliaus nelikus, NAI nusprendė priglausti mūsų kauptą ir puoselėtą redakcijos bei jo projektinės veiklos archyvą ir net pažadėjo Audrio vardu pavadinti architektūrinę skaityklą. Taigi, netrukus besidomintys šiuo menu galės čia vartyti tuos pačius leidinius, kuriuos skaitė pirmasis nepriklausomos architektūrinės spaudos Lietuvoje redaktorius. Tai bent šiokia tokia kompensacija už milžiniškas pastangas ir nesavanaudišką triūsą jos didenybės architektūros bei visos Lietuvos labui.

NIEKO YPATINGO NEĮVYKO

Architektūra kartais įvardinama menų karaliene. Audrys buvo įtikėjęs, jog šios profesijos atstovas turi privilegiją vertinti kone visus kitus menus. Ir jis tai plačiai taikė praktikoje. Muzika, šokis, dailė, teatras, kinas – viskas išsitekdavo ir sutilpdavo jo interesų lauke. Audrys socialiniuose tinkluose tiesiog štampavo recenzijas, siuntinėjo komplimentus įvairių meno sričių kūrėjams, kėlė ovacijas sėkmės atvejais ar maišė su žemėmis, jei kažkas jo neįtikindavo. Pasakojo, kad į Nijolės Bučiūtės suprojektuotus Operos ir baleto teatro rūmus Vilniuje vaikščiojo nuo pat vaikystės, esą čia pažinojo visus artistus ir net karštai pamilo baletą. Visgi, ko gero, dar svarbesnė nei šokis jam buvo muzika. Pro jo akis niekaip nepraslysdavo tiek ryškesni gatvės muzikantai Kaune, tiek ir gasiosios mūsų muzikos „feminos“ (vėlgi, jo plačiai naudotas žodis). Jis žavėjosi operos diva Asmik Grigorian, viešai liaupsino charizmatiškąją dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą, nuolat gyrė asmeniškai pažįstamą kompozitorę Žibuoklę Martinaitytę. Nevengdavo socialiniuose tinkluose padiskutuoti ir su muzikos autoritetais, pavyzdžiui, Giedriumi Kuprevičiumi. Jo širdyje ilgam įstrigo alternatyvaus folkloro ir pasaulietinės muzikos grupė „Merope“ su Indre Jurgelevičiūte. Audrys taip pat nuolat nuoširdžiai ir giliai domėjosi teatru, šiuolaikiniu šokiu, grafika, daile, skulptūra. Tikėjo, kad vertindamas kūrinius bei jų kūrėjus prisidės prie „aukštos prabos“ meno gimimo.

Bėgant metams, Audrio gyvenimo matymo perspektyva šiek tiek keitėsi ar „įgavo naują vektorių“, kaip jis pats sakydavo. Dar laikraščio „Statybų pilotas“ laikais jis mėgo prisistatyti budinčiu, o paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį dažniau prisidengdavo Nemalonaus žmogaus pseudonimu. Savo feisbuko paskyroje jis net buvo išplėtojęs „Nemalonaus žmogaus dienoraščio“ rubriką. Juk tiesa retai būna maloni. Kai reikėdavo pastebėti ir viešai įvardinti architektūroje bei urbanistikoje vykstančias negeroves, būtent Audrio balsas dažnai skambėdavo garsiausiai, griežčiausiai, taik­liausiai. Jis rašė straipsnius, feljetonus, socialinių tinklų postus ir net polemizavo natūroje. 2014 m. kaip ironiška kritika nomenklatūrai Kauno Senamiestyje, skverelyje tarp Muitinės ir V. Kuzmos gatvių, atsirado „Paminklas Rutinai“ (įgyvendintas su skulptoriumi Kęstučiu Lanausku). Ant šio monumento lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis užrašyta: „Čia, šioje vietoje, 2014 metų gegužės 11 nieko ypatingo neįvyko“. Iki nuobodulio nykus paminklas, be kita ko, savo aukščiu yra priderintas prie jo pašonėje besirikiuojančių šiukšlių konteinerių. Taip subtiliai Nemalonus žmogus ir dabar šaiposi iš valdžios atstovų bei nuomonės formuotojų noro įprasminti kiekvieną įvykį ar savo veiksmą. Sunku patikėti, bet šis aprūdijęs meno objektas buvo paskutinis Kauno urbanistiniame kūne įskiepytas Audrio kūrybos vaisius.

Neabejingumas savo mylimo miesto urbanistinei tuštybei ir ydoms jam kainavo itin brangiai. Miesto valdžios kabinetuose jis net tapo persona non grata. Skausminga jam buvo ir garsioji Žaliakalnio art deco vilos byla. Audrys tuomet pirmas Lietuvoje ne žodžiais ar kompiuterio klaviatūra, o savo rankomis stojo ginti ciniškai griaunamos architekto Aleksandro Gordevičiaus projektuotos istorinės Petro Rusecko vilos Perkūno al. 11. Dėl savo pilietiško poelgio jis vėliau ilgus mėnesius tampytas po teismus ir tik dėl aukštos prabos advokatinių pro bono pastangų galiausiai išteisintas. Po kelių metų ėmus grėsti statybų invazijai Kauno ąžuolyno pakraštyje, Sporto g. 3, ne kas kitas, bet jis ir vėl stovėjo savo profesinės bendruomenės priešakyje.

Nepaisant pasitaikančių pergalių miestui ar visuomenei, Audriui Karaliui teko patirti nemažai asmeninių pralaimėjimų. „Ėmiausi absoliučiai nežinomos Lietuvoje veiklos vedinas senos, dar studentiškos svajonės ir šiokios tokios patirties, sukauptos brolio leidykloje „Noriu“ bei reklamos firmoje „Geltona“ (šiandieną nė vienos jų nebėra…). Ilgai galvojau, kaip prabilti į architektuomenę? Kaip pradėti žygį į lietuviškos architektūros kultūrinę reabilitaciją? Kelią į architektūros egzistencinį-kultūrinį lygiateisiškumą šalia teatro, muzikos ir literatūros…? Entuziastingai tikėjausi, kad vos pamačius pirmą (!), profesionalų (!), gražų (!), stilingą (!) architektūrinį leidinį, atsivers visos durys… Anaiptol. Viskas vyko priešingai“, – kažkada atviravo e. žurnalo pilotas.lt redaktorius.

Panašūs atvirumo proveržiai visgi būdavo reti. Viduje skaudžiai ir giliai išgyvendamas nesėkmes, viešumoje Audrys jas priėmė stoiškai ir su sau būdinga ironiška šypsenėle. Savo draugus jis labiau mėgo džiuginti. Atsimenu jo artimą bičiuliavimąsi su japonų šiuolaikinės architektūros žvaigžde Kengo Kuma. Prieš kelerius metus, garsiam japonui besilankant Lietuvoje, Audrys ne tik kažkaip sugebėjo be pašalinių su juo artimai pabendrauti, bet ir kolegai iš Tekančios Saulės šalies padovanojo savo simbolinę širdį – gabalėlį netaisyklingos formos lietuviško medžio, kurį japonas pažadėjo labai branginti.

Tomo Petreikio nuotrauka

GYVENIMAS PĖSČIOMIS IR LĖTUVA

Pasiūlymą į darbą Kauno Senamiestyje nebevažinėti senutėliu saab, bet vaikščioti pėsčiomis, Audrys iš pradžių priėmė nepatikliai. Šypsenėlė išdavė abejones ir kritišką pirminį nusiteikimą. Vis dėlto „pėsčiojo miesto“ privalumai netruko užsitarnauti svarbią vietą jo kasdienėje rutinoje, o „ėjimas į biurą ir iš jo“ pavirto brangiu asmeniniu ritualu. Taigi, daugeliui jo draugų ir begalei pažįstamų Laisvės alėja be Audrio greitai tapo kone neįsivaizduojama. O ir jis pats čia žinojo kiekvieną suoliuką, kavinę ir net jos padavėją. Kelionė į darbą dažniausia užtrukdavo ne keliasdešimt minučių, bet kelias valandas ar visą pusdienį. Greitai jis užmezgė draugystę jau ne vien su vietos inteligentais, bet ir gatvės muzikantais, benamiais ar uogas bei savo rankdarbius pardavinėjančiomis senolėmis. Architektas netrukdavo sužinoti nelinksmas jų gyvenimo istorijas, kurios, atrodo, jį slėgdavo net labiau nei nuosavos nelaimės. Tokie pabendravimai vėliau kartais pavirsdavo spalvingomis subtiliai pagražintomis istorijomis „faisbukuomenei“ (dar vienas Audrio lingvistinio pasažo pavyzdys). Na, o tapęs pėsčiojo miesto apologetu, Audrys savo socialines paskyras papildė dar viena originalia nuolatine rubrika – „Vėliavos projektas: Lėtuva“. Savo paskutinę vasarą, bergždžiai ieškodamas naujos vietos įsikurti, jis atstumą jau matavo ne kilometrais gatve, bet nuosavais žingsniais. Niekaip jos neišsirinko, o gal ir nujautė, jog dar vienos gyvenimo stotelės jam niekada nebeprireiks.

„Pėsčioji“ gyvensena organiškai papildė jo seną domėjimąsi „ekomeniu“. Taip jis pats vadino žemės meną bei visus panašius kūrybinius-meninius ieškojimus. Audrys laikas nuo laiko įsitraukdavo ir į Ugniaus Liogės rengto garsaus festivalio „Mėnuo Juodaragis“ veiklą, tiesa – gan pripuolamai. Architektą domino bei traukė baltų istorijos slėpiniai, etninių motyvų turinti muzika, ekologiška kūryba. Taigi, jis ypač džiaugėsi, kai Anykščių vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė („Nemune“ kalbinta 2022 m. birželį – red. past.) pakvietė parengti šio miesto plėtros koncepciją. Audrio dėka ji greitai pavirto miesto kurortizavimo strategija. Pasak jos autoriaus, nepelnytai šešėlyje esantis Aukštaitijos miestas galėtų čia būti pavyzdiniu, nes idealiai tinka „lėtai gyvensenai“. Jis net buvo parengęs festivalio šia tema projektą Anykščiuose, deja, sumanymas Lietuvos kultūros tarybos ekspertų palaikymo tuomet nesulaukė bei realybe netapo, kaip ir daugybė kitų jo idėjų.

2025-ieji Kauno architektūros istorijoje neabejotinai yra vieni pačių juodžiausių. Antrojoje jų pusėje pasaulį vienas po kito paliko trys žinomi šio miesto architektai idealistai: Jurgis Rimvydas Palys, Audrys Karalius ir Eugenijus Miliūnas (Simas). Kartu su jais, ko gero, į nebūtį nugrimzdo ir reikšminga šalies idealizmo architektūros dalis. Taip jau susiklostė, jog paskutinėmis gyvenimo savaitėmis ir dienomis Audrys tiesiog kvėpavo savo kuruojamu ir kuriamu filmu apie kolegą ir bendražygį Rimą, kurį nepaprastai vertino ir gerbė. Netikėtai nelikus ne tik filmo herojaus, bet ir paties Audrio, tiesiog negalėjau neužbaigti jo paskutinio projekto. Šį tikslą kažkaip visgi pavyko įgyvendinti kartu su filmo režisiere Emilija Martinkevič. Jau sulaukėme ir gerų atsiliepimų. Tikiuosi, kad pavyks išsaugoti ir mūsų su Audriu ilgus metus puoselėtą architektūros ir kultūros e. žurnalą pilotas.lt. Vis dėlto viena Audrio svajonių niekada nebeišsipildys – jis buvo sumanęs ir jau pradėjęs rengti knygą apie iššūkių bei siurprizų kupiną architekto kasdienybę. Nežinau, kas apie tai būtų parašęs geriau už jį.

Praėjus metams po miesto simboliu tapusio architekto mirties, unikalią progą prisiminti šią neeilinę asmenybę suteiks spalį Auros Pranckevičiūtės ir Jūratės Taujanskienės pastangomis salone „Interio Kaunas“ atidaroma kamerinio formato Audrio Karaliaus eskizų paroda. Ekspozicija neišvengiamai dar kartą įtikins jo Dievo dovana – net į pačius rimčiausius dalykus mokėti pažvelgti su šypsena.