Banali frazė „Viskas bus gerai“, kartojama it mantra, yra ne kartą išgelbėjusi ir pažadinusi viltį sudėtingose situacijose. Šie žodžiai nuskamba ir dueto Cooper ir Gorfer projekto Between These Folded Walls, Utopia („Tarp šių sienų klosčių – utopija“) vaizdo įraše, nuo kurio pradėjau pažintį su menininkėmis Sarah Cooper (JAV) ir Nina Gorfer (Austrija). Kūryboje jos tyrinėja tapatybės, atminties, priverstinės migracijos temas, skatindamos žvelgiant į fotografijose užfiksuotus moterų portretus atpažinti ir savo išankstines nuostatas, stereotipus bei tai, kaip jie formuoja neobjektyvų požiūrį į pasaulį.

YOHANA WITH BOUND ARMS / YOHANA SURIŠTOMIS RANKOMIS, 2018. Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus,

196 × 146 cm. © Cooper & Gorfer

RYŠYS

Kurdamos projektus susitinkate su moterimis, klausotės skirtingų jų istorijų. Nuoširdžiam pokalbiui reikia atvirumo, kuris, mano nuomone, labai susijęs su intymumu, padedančiu megzti emocinį ryšį, stiprinti tarpusavio supratimą ir priėmimą. Remdamosi savo patirtimi, ar galite teigti, kad intymumas suteikia meninei raiškai daugiau prasmės, gylio, paveikumo?

Dirbtinai sukurti ar reikalauti jo negalime, intymumą lemia tarpusavio pasitikėjimas. Ryšys su moterimis leidžia nerti į jų pasakojimų jausminę gelmę: prisiminimus, troškimus, prieštaravimus, pokalbyje atsirandančias tylos pauzes. Taip susiformuoja artumo erdvė, kurioje kažkas asmeniško tampa svarbiau už biografijos faktą. Tai yra sąlyga kūrinyje rastis kelioms prasmėms ir joms sąveikauti.

Konceptualiu požiūriu, intymumas yra būtinas jūsų dueto kūrybos aspektas dėl tyrinėjamų jautrių – tapatybės, atminties, priverstinės migracijos – temų. Kaip jį interpretuojate?

Susitikimai ir pokalbiai su moterimis nėra tik tyrimas, kuris vyksta renkant medžiagą meno projektui. Jie tampa gilumine struktūros dalimi. Tai, ką jos mums papasakoja, kuo pasidalija, lemia simbolių, spalvų, įsivaizduojamų aplinkų, drabužių ir netgi gestų fotosesijoms pasirinkimą. Nors portretai režisuojami, herojės neiliustruoja migracijos, traumų ar tapatybės temų. Siekiame, kad jos pravertų savo vidinius pasaulius, bet visada dalis istorijų detalių lieka tik joms. Taip išlaikoma įtampa tarp artumo ir atstumo. Tai svarbu, nes intymumas nėra tapatus atvirumui. Būtent apie tai daug mąstėme vystydamos projektą „Between These Folded Walls, Utopia“ – kaip pavaizduoti visuomenės grupę, kuri taip dažnai marginalizuojama, išvengiant tiesmukumo?

PORTRETAS

Jūsų tikslas – ne dokumentuoti. Kitaip plėtojate portreto žanro tradiciją. Kokius aspektus siekiate permąstyti ar peržengti?

Tradicinis portretas siejamas su atpažįstamo „aš“ idėja. Mums įdomu, kas atsitinka, kai tapatybę suvokiame kaip daugiasluoksnę, kintančią ir – kartais – prieštaringą. Žmogus – ne tik tai, kas matoma išorėje. Jis taip pat yra atmintis, protėviai, vizijos, netektys, lūkesčiai, ateities galimybės. Nebandome fotografuoti moterų taip, tarsi viena nuotrauka apie jas galėtų atskleisti viską. Portretus kuriame iš fragmentų: skirtingais momentais užfiksuotų kadrų, tapytų elementų, peizažų, simbolinių objektų, audinių, gestų. Pabrėžiame ne išvaizdą, o psichologinę ir emocinę erdves.

Taip pat norime iš naujo apmąstyti santykį tarp herojės ir žiūrovo. Istoriškai fotografijoje moteris dažniausiai buvo vaizduojama kaip objektas. Mes siekiame, kad ji pati atsigręžtų į žiūrintįjį, atsakytų jam žvilgsniu ir šis pajaustų, jog portrete yra kažkas giliai asmeniško, bet ne apnuoginto.

SEGAL’S GARDEN / SEGALĖS SODAS, 2020. Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus, 70 × 52 cm.

KOLIAŽAS

Jūsų fotografijoms būdingas daugiasluoksniškumas: pasitelkiate koliažo techniką ir skirtingas medijas – tekstilę, tapybą ir kt. Projektuose susilieja atmintis ir ateities galimybės, o individualumas ir kolektyviškumas susipina. Ar suteikia galimybių išryškinti įvairius, kaip minėjote, kintančius, o kartais – prieštaringus tapatybės aspektus?

Koliažas padeda priešintis idėjai, kad tapatybė privalo būti vientisa. Fotografijoje gali susilieti skirtingos vietos, prisimenamas kraštovaizdis egzistuoti greta ateities vizijų, pažeidžiamumas – šalia stiprybės, o paveldėti reliktai įgyti naujų prasmių šiuolaikiniame kontekste. Šių jungčių siūlės lieka matomos, nes jos – esminė pasakojimo dalis. Jos atskleidžia tapatybę kaip nuolat kintantį konstruktą – formuojamą, skaidomą ir iš naujo kuriamą. Tai ypač aktualu nagrinėjant migracijos, dažnai apibūdinamos kaip paprastas persikėlimas iš vienos vietos į kitą, temą. Kalbos, papročiai, prisiminimai susipina. Žmogus gali priklausyti kelioms vietoms ir tuo pačiu metu jausti, kad nė viena iš jų nėra jo. Koliažas suteikia formas herojų įvairiapusiškumui.

Ši technika atspindi ir mūsų bendradarbiavimo principą. Fotografijos – nuolatinių mainų rezultatas: elementai papildomi, šalinami, komponuojami iš naujo. Šia prasme koliažas yra ne tik mūsų darbo metodas, bet ir mąstymo būdas: jis leidžia abiem būti lygiavertėmis proceso dalyvėmis ir išlikti bendroje, kintančioje kūrinio formoje.

UTOPIJA

Vienas iš naujausių jūsų dueto projektų – „Between These Folded Walls, Utopia“ – kelia klausimus apie tai, kas žmogui yra brangiausia, kaip keičiasi tapatybė praradus namus, kuriems jis jaučiasi priklausantis. Kas paskatino pasirinkti priverstinės migracijos temą? Kokie ją išgyvenusių moterų patirties aspektai jums buvo svarbiausi?

Projektą inspiravo vienuolika susitikimų su jaunomis, priverstinę migraciją patyrusiomis moterimis. Mus sukrėtė tai, kokiomis supaprastintomis jų istorijomis dalijamasi viešojoje erdvėje: statistiniais duomenimis, vaizdais iš krizinių vietų, sutrumpintais aukų pasakojimais. Šios detalės gali apibūdinti aplinkybes, bet neperteikia žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumo. Mėginome suprasti: kas atsitinka su tapatybe, kai išnyksta ją supančios pažįstamos struktūros? Ką žmogus nešasi su savimi, kai negali pasiimti namų? Kurie prisiminimai tampa tarsi tvirtovėmis, o kuriuos iš kartos į kartą perduodamus senolių pasakojimus ir šeimos istorijas reikia permąstyti? Kaip pats žmogus įsivaizduoja ateitį, kai kiti jau parašė pasakojimą už jį?

Nenorėjome kartoti vienos, universalios istorijos apie priverstinę migraciją. Kūrėme jas kelias, siejamas kiekvienos moters pastangų iš naujo atrasti savasties jausmą, nepaisant naujų vietovių, skirtingų jų kalbų, formuojamų lūkesčių.

Projektas „Between These Folded Walls, Utopia“ pasakoja ne tik apie netektį. Jis kalba ir apie vaizduotę bei teisę keistis. Utopija – pasipriešinimo forma, bandymas pamatyti save anapus primestų naratyvų ir paveldėtų apribojimų. Ji nesugrąžina to, kas prarasta, ir neromantizuoja netekties, bet atveria vidinę erdvę, kurioje moteris gali būti laisva.

Ši erdvė gali veikti ir kaip apsauga, ji taip pat yra aktyvi, politiška. Prieš pradedant kurti kitokią ateitį, pirmiausia reikia ją įsivaizduoti. Projekte utopija nėra pabėgimas nuo realybės. Tai praktika, leidžianti iš naujo pažvelgti į tikrovę ir rasti savo vietą.

Pavadinime minimos sulankstytos sienos (angl. folded walls) yra tiek fizinės, tiek metaforiškos. Jos asocijuojasi su laikinais kambariais, į vidų perkeltais prisiminimais bei mus supančiomis matomomis ir nematomomis struktūromis. Sulankstyta siena nebėra tik statiškas objektas. Ji gali tapti priedanga, labirintu ar dar nesuformuota erdve.

SEGAL AND THE TIGER / SEGALĖ IR TIGRAS, 2018.

Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus, 196 × 146 cm. © Cooper & Gorfer

Pabrėžiate, kad vaizduotė nurodo kelią, ji yra būdas susigrąžinti veiksmų laisvę. Ar vizijos apie ateitį padėtų kurti naujas priklausymo vietai, tapatybės, netgi bendruomenių formas?

Ateities įsivaizdavimas leidžia mums klausti, kokios bendruomenės formos galėtų egzistuoti už kilmės, tautybės ar mums primestų tapatybių ribų. Tai plečia santykių, kurie dar nėra visiškai susiformavę, kalbą. Asmeninė vizija suteikia prieglobstį, o kolektyvinė – pradeda keisti mus supančias struktūras. Gebėjimas įsivaizduoti yra laisvės forma. Jis neigia idėją, kad dabartinė tvarka yra neišvengiama. Šia prasme utopija – tarsi įsitikinimas, kad kitos gyvenimo ir bendruomenės formos taip pat įmanomos.

Projektas „Between These Folded Walls, Utopia“ reikalauja atidaus žiūrovo žvilgsnio, nes akivaizdu mums gali atrodyti tik tai, ką esame išmokę pastebėti. Matymas nėra neutralus. Žiūrėdami remiamės kultūriniais kodais ir paveldėtais vaizdiniais. Tam tikri pasakojimai – pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti migrantas, kaip reikėtų išreikšti pažeidžiamumą, interpretuoti moters kūną, ką privalėtų atskleisti jos portretas – tampa tokie pažįstami, kad juos klaidingai laikome tiesa. Todėl mums labai svarbu, kad parodos lankytojai neskubėtų. Šiuolaikybėje vaizdus dažnai suvokiame akimirksniu, o žmones taip pat greitai suskirstome į kategorijas. Skatiname pabūti prie kūrinio, pastebėti detales, susitelkti į patį žiūrėjimo veiksmą ir užduoti sau klausimus: į ką atkreipiau dėmesį pirmiausia? Ką praleidau? Kokias prielaidas susidariau iš anksto? Atidumas skatina pamatyti kitaip.

IPMA

Esate tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA, šiemet vyksiančio spalio 1–31 d. Kaune, dalyvės. Ar nustebino kvietimas atvykti į Lietuvą?

Labai džiaugėmės, mums atrodo prasminga pristatyti šį projektą Lietuvoje, kadangi jūsų šalis turi sudėtingą istoriją, susijusią su okupacija ir kultūrinės tapatybės išsaugojimu. Migracija ir dėl jos kylančios problemos aktualios visoje Europoje. Tikimės, kad IPMA festivalio žiūrovai projektą suvoks ne tik kaip atskirų istorijų seriją, bet ir kaip kvietimą apmąstyti pasaulius bei priklausymo formas, kurias mes patys kuriame.