Gali būti net prisiekęs pacifistas, bet, išgirdus pakilius kariškus maršus, dažnam ūpas tikrai pakyla. Tam jie ir skirti – kovinei dvasiai stiprinti, iškilmingai atmosferai paryškinti, žvaliai ir darniai koja kojon žengti.

Tokia muzika gimė mūšių laukuose. Praeityje grumtasi gausiai ir dažnai, o karinių vienetų veiksmus būtinai reikėjo koordinuoti, tad šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir radijo ryšio priemonių funkcijas nuo seniausių laikų atlikdavo muzikos instrumentai, kurių garsas skardus ir raiškus – įvairūs ragai, dabartinių trimitų pirmtakai, mušamieji. Žinia, tai, kas skambėdavo, dar nebuvo visaverčiai kūriniai – tik trumpi sutartiniai garsiniai signalai, pergalės atveju – iškilmingos fanfaros.

Kariškos muzikos raida tiesiogiai susijusi su instrumentų vystymusi. Viduramžiais pučiamieji sparčiai tobulėjo. Atsirado visa instrumentų, vadinamų bucinomis, šeima. Bucina (arba bukcina) – senovės romėnų signalinio trimito prototipas. Pradžioje jos buvo raginės, vėliau – varinės. Tuo pačiu metu tęsėsi ir ragų šeimos instrumentų raida. Viena nuo kitos jiedvi atsiskyrė apie 1200 metus, kai armija galutinai skilo į pėstininkus ir kavaleriją. Pirmieji naudojo ragus, antrieji – bucinas.

Iki pat XIX a. vidurio (ir net dar kiek vėliau) kovoti kariai žygiuodavo paradiniu žingsniu, tad juos vesdavo muzikantai, neretai – beūsiai paaugliai. Pagal ano meto karo kodeksą, muzikantą nukauti buvo griežtai draudžiama. Tai padaręs asmuo susilaukdavo ne tik priešų, bet ir saviškių paniekos ar netgi bausmės.

Mūšyje visiškai pakakdavo nedidelės sudėties ansamblių, tarkim, vos vienos ar kelių fleitų bei būgnų. Pirmieji pasaulyje dideli kariški orkestrai jau XIII a. radosi Turkijoje (tiksliau, Osmanų imperijoje). Vakarų Europoje būtinu karinio gyvenimo elementu tokio pobūdžio muzika tapo dar XIV a., tačiau karinių orkestrų pradžią galima įžvelgti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikais (1643–1715), kadangi tik tuomet pradėta kurti specialiai jiems. Svarbų vaidmenį atliko stiprų postūmį suteikusi Didžioji Prancūzijos revoliucija (1789–1794) – būtent tuo metu formavosi nauji paradinės, triumfo muzikos žanrai. Jau būrėsi dideli, gerai sukomplektuoti pučiamųjų instrumentų ansambliai, kurių sudėtis, kiek pakitusi, išliko iki mūsų dienų.

Pagrindinis kariškos muzikos žanras tebėra maršas. Tokių kompozicijų itin daug, tačiau iš jų išsiskiria keli šedevrai, sukurti ne vien garsiųjų klasikų, bet ir nežinomų autorių. Pavyzdžiui, „Radeckio maršas“ (Radetzkymarsch), 1848 m. Johanno Strausso (tėvo) parašytas feldmaršalo grafo Josepho Radetzky’io garbei. Tai vienas garsiausių, populiariausių šio kompozitoriaus kūrinių.

Nemažai puikių kariškų maršų gimė Rusijoje (tiek imperiniu, tiek sovietiniu laikotarpiu). Nenuostabu, nes ši šalis kariavo (ir tebekariauja) bemaž nuolat. Vienas seniausių ir garsiausių tokio pobūdžio kūrinių tebėra leibgvardijos Preobražensko pulko maršas, pirmą kartą atliktas 1716 metais. Jo, kaip ir daugelio kitų rusiškų maršų, muzikos autorius nežinomas.

Karų prieš Napoleoną simbolis buvo „Jėgerių maršas“. Įdomu ir kiek keista, kad neretai jį grodavo nacistinės Vokietijos orkestrai, o 1945 metais šis kūrinys skambėjo parado Maskvos Raudonojoje aikštėje metu. Dažnai atliekamas ir šiandien. Dar vienas nežinomo autoriaus šedevras – „Tėvynės ilgesys“ (Тоска по родине).

O štai garsiojo „Slavės atsisveikinimo“ (Прощание славянки) kompozitorius žinomas. Tai 7-ojo rezervinio kavalerijos pulko orkestro trimitininkas Vasilijus Agapkinas. 1912-aisiais parašytas maršas ypač išpopuliarėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Keista, bet 1945-ųjų gegužės 9 d. parade „Slavės atsisveikinimas“ neskambėjo, nors kūrinio autorius buvo jungtinio orkestro, kurį sudarė 1000 muzikantų (!), vyriausiojo dirigento asistentas…

Militarinėmis tradicijomis garsi ir Vokietija. XIX a. pabaigoje jos konservatorijose visų specialybių studentams buvo įvestas privalomas karinių kapelmeisterių rengimo kursas. XX a. pradžioje šalis turėjo apie 600 karinių pučiamųjų orkestrų, kuriuose grojo maždaug 15 000 kvalifikuotų muzikantų, todėl nenuostabu, kad vienas įtaigiausių kariškų maršų tebėra „Prūsijos šlovė“ (Preußens Gloria). 1871 m. šį kūrinį parašė Johannas Gottfriedas Piefke’ė. Jis skirtas Prūsijos karalystės pergalei prieš Prancūziją, po kurios vokiečių kunigaikštystės susijungė į naują Prūsijos vadovaujamą Vokietijos imperiją.

Vis dėlto man kariško maršo etalonas buvo ir tebėra JAV jūrų pėstininkų giesmė (Marines’ Hymn / USMC Hymn). Tai seniausias oficialus maršas Jungtinių Valstijų ginkluotosiose pajėgose. Muzika pasiskolinta iš Jacques’o Offenbacho komiškos operos „Ženevjeva de Braban“ (Geneviève de Brabant), kurios premjera įvyko 1859 m. Paryžiuje. Įdomu, kad šis kūrinys skamba prieš visas Vakarų Ilinojaus universiteto futbolo komandos varžybas. Tai vienintelė nekarinė organizacija, kuriai nuo 1927-ųjų leista naudoti marinų maršą. Jo klausausi itin dažnai. Širdingai kviečiu tai padaryti ir jus, juolab kad visi JAV jūrų pėstininkų orkestrai groja dieviškai.

Prieš prabylant apie karišką muziką Lietuvoje – keli įdomesni faktai. Didžiosios Britanijos Karališkosios artilerijos orkestras (Royal Artillery Band) – seniausias Europoje (įkurtas XVI a.). Šiandien vien Jungtinės Karalystės sausumos kariuomenėje yra 23 kariniai orkestrai, o juk ši šalis iki šiol pagrįstai didžiuojasi ir aviacija, laivynu. Įdomu, kad iš viso pasaulio tokio pobūdžio kolektyvų instrumentarijumi bei tradicijomis akivaizdžiai išsiskiria škotų kariniai dūdmaišininkų orkestrai. Didžiausias kariškas orkestras pasaulyje, turintis daugiau nei 400 narių, suburtas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai „Fightin’ Texas Aggie Band“. O štai Italijos bersaljerų (pėstininkų korpuso šaulių) orkestro nariai visuomet groja… bėgdami ristele, kaip ir eiliniai jų tarnybos draugai.