fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2022-11-23

NETIKĖTAS SOUTINE’O IR MODIGLIANIO SUSITIKIMAS ALYTAUS SINAGOGOJE

Ieva Kuzminskaitė-Staigienė

Neįtikėtina, bet Alytuje, 2022 m. Lietuvos kultūros sostinėje, senojoje sinagogoje įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre atidarytoje parodoje „Misticizmo ugnis – Soutine ir litvakų dailė (iš Samuelio Taco kolekcijos)“ šį rudenį margame kūrėjų būryje susitiko ir du modernizmo grandai, du geriausi draugai – Chaïmas Soutine’as ir Amedeo Modiglianis. Parodos geradarys S. Tacas – Niujorko kineziterapeutas, meno kolekcininkas, gimęs Alytuje – panoro savo kraštiečiams parodyti analogų pasaulyje neturinčio dailės darbų rinkinio „Soutine’as ir jo draugai“ dalį. Asmeninė jo meno darbų kolekcija buvo pradėta rinkti prieš 14 metų, pradžioje įsigyjant artimiausiai su tapytoju besibičiuliavusių litvakų, tokių kaip Pinchus Krémègne’is, Michelis Kikoïne’as, paveikslus. Visų į minėtąjį rinkinį papuolusių kūrinių autoriai patyrė tiesioginę Soutine’o įtaką. Daugiau kaip 160-ies darbų kolekcijoje – litvakų ir Paryžiaus mokyklos (L’École de Paris) dailininkų meno kūriniai, tarp jų – vienas Amedeo Modiglianio piešinys bei net šeši Soutine’o originalai! Du iš jų – vieni paskutiniųjų šio meistro paveikslų.Daugiau

2022-11-23

ABSTINENTO UTOPIJA

Kirill Kobrin

Taip jau atsitiko, kad vienas mano mėgstamiausių kino kūrėjų tapo ir vienu mylimiausių rašytojų. Luiso Buñuelio filmų nevardysiu, bet pasakysiu keletą žodžių apie knygą. „Mano paskutinis atodūsis“ (Mon dernier soupir, 1982) buvo parašytas, ne, ne parašytas, o padiktuotas Buñuelio likus keleriems metams iki jo mirties, devintojo dešimtmečio pradžioje, o po to jau tą tekstą ant popieriaus suguldė ilgametis režisieriaus draugas ir bendraautoris Jeanas-Claude’as Carrière’as. 1989-aisiais memuarai išversti į rusų kalbą ir publikuoti (sovietmečio pabaigoje atsargioje pratarmėje Buñuelis pristatytas kaip „revoliucinis“ bei „antiburžuazinis“ menininkas, juokingiausia, kad tai visiška tiesa) rinkinyje „Buñuelis apie Buñuelį“ (Бунюэль о Бунюэле).Daugiau

2022-11-23

PRANCŪZŲ FILOSOFO SUGRĮŽIMAS: VEIDU Į KAUNĄ

Valdas Puteikis

Praėjusio šimtmečio pradžioje Kaune gimęs vienas įtakingiausių ir novatoriškiausių XX a. prancūzų mąstytojų Emmanuelis Levinas (1906–1995) šiandien vis dažniau sugrįžta į Lietuvos laikinąją sostinę įvairiais mūsų atminties pavidalais. Vienas jų – Prancūzijos teatralų Isabelle’ės Adelus-Suran ir Vincentʼo Adelus Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatytas monologų, dialogų ir judesio spektaklis „Veidas / Visage“, besiremiantis E. Levino filosofiniais tekstais bei įrašytais interviu.Daugiau

2022-11-23

ELŽBIETOS II APRANGA: TYLIOJI DIPLOMATIJA AR KARALIŠKASIS AKTYVIZMAS?

Justina Semčenkaitė

„Karališkoji didenybė“ – tai titulas, suteikiamas itin nedidelei saujelei žmonių, gimusių karališkose šeimose ar tapusių jų nariais santuokos būdu. Šie asmenys, neretai vadinami išrinktaisiais, taip praminti ne be reikalo, nes jie yra pasaulinio garso įžymybės, beveik superherojai, kurie nesidalina asmeninio gyvenimo detalėmis, o interviu duoda nebent išskirtinėmis progomis ir neretai tik norėdami atkreipti dėmesį į labdaringas iniciatyvas (su retomis išimtimis). Jie egzistuoja tam, kad būtų matomi ir įamžinti, nes jų supergalia – perduoti žinutę nepasakant nė žodžio, dažnai – nuotrauka, apskriejančia pasaulį per kelias sekundes.Daugiau

2022-11-23

AR KNYGOS KEIČIA GYVENIMĄ?

Jovita Poviliūnaitė

Vieno mėnesio trukmės literatūrinio dienoraščio iššūkis
(Ištraukos)

 

2022 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Kai galvoju apie vaikystę, prisimenu knygas, kurias skaičiau. Iš pradžių – tik jose buvusius paveiksliukus, paskui po truputį ir žodžius. Savo lentynoje tebeturiu Otfriedo Preußlerio „Vaiduokliuką“ ir „Raganiukę“ (išleistos 1992 metais). Nusitrynę kampučiai, pieštukais vaikiška ranka paspalvintos iliustracijos ir komentarai paraštėse: „Šiandien ir pas mus buvo prastas oras“; „Vaiduokliukas visada nešiodavosi raktus“.Daugiau

2022-11-23

Arturas Bumšteinas. Atskira sala

Kalbino Kristina Steiblytė

Šiuolaikinį Lietuvos teatrą paįvairina tradicinėse šio meno mokyklose nesimokiusių autorių darbai. Vienas įdomiausių inovatyvius, intriguojančius inkliuzus mūsų scenai siūlančių menininkų – kompozitorius Arturas Bumšteinas, publikai pristatęs garso spektaklį „Olympian Machine“ („Olimpinė mašina“, 2018, „Operomanija“), muzikinį teatro kūrinį „Urbančičiaus metodas“ (2020, Valstybinis jaunimo teatras), korporatyvinę distopiją / probiotinę ekotopiją balsams „Puikus naujas kūnas“ (2022, „Operomanija“, kartu su Žygimantu Kudirka) ir kt.Daugiau

2022-11-23

BENDRAVIMAS SU DVASIOMIS – ĮPRASTAS REIŠKINYS TARPUKARIU

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Šiandien domėjimasis mistiniais fenomenais daug kam atrodo su manipuliacija bei apgavyste susijęs reikalas, visgi dažnu atveju toks požiūris yra klaidingas, nulemtas stereotipų, galima sakyti, net išduodantis menką išsilavinimą. Visai kitaip visuomenė mąstė prieš šimtą metų. Sklaidant užsienio literatūrą, Lietuvos tarpukario spaudą, muziejuose išlikusius leidinius ir vaizdinę medžiagą, viešų asmenų bei menininkų biografijas, akivaizdu, kad antgamtiniai reiškiniai vertinti pakankamai rimtai, o kai kurie jų net tyrinėti garsių to meto pasaulio mokslininkų. Paklausti nematomų jėgų patarimo dėliojant Taro kortas laikyta kone savaime suprantama kasdienybės dalimi. Populiarūs buvo ir spiritizmo seansai, o su mirusiųjų vėlėmis leidžiančio pasikalbėti mediumo darbas – toks pat įprastas, kaip ir bet kuri kita specialybė.Tiesa, tai labiau pasakytina apie Vakarų Europą, bet ši banga pasiekė ir Lietuvą.Daugiau

2022-11-23

GRĖTĖ ŠMITAITĖ. ŠOKTI RYŠĮ IR VIETĄ

Kalbino Dovilė Zavedskaitė

Grėtę Šmitaitę man norisi vadinti ne choreografe ir ne šokėja, o šokio filosofe. Filosofinis peizažas smelkiasi ne tik iš Grėtės šnekos, bet ir iš jos kūrybos: menininkė raiškai pasitelkia scenos priemonių, rakursų įvairovę, rašo ir skaito, šoka ir kalba, yra dokumentiška ir tuo pat metu rūpinasi estetika, totaliai įsilieja į vietą, o žiūrovai jai rūpi kaip į namus užsukę svečiai. Neatsitiktinai interviu pradžioje cituoju sakinį iš antropologo Timo Ingoldo knygos, kuriame klausiama, kas sieja vaikščiojimą, stebėjimą, dainavimą, pasakojimą bei rašymą, ir taip pat – kas yra bendras kvėpavimo, laiko, nuotaikos, garso, prisiminimo, spalvos, dangaus vardiklis? Visa tai skamba tarytum poezija, tačiau, norint apibūdinti Grėtės kūrybą, šie žodžiai labai tiksliai įvardija jos savitumą scenoje.Daugiau

2022-11-23

KODĖL PO FILMO „NESIJAUDINK, BRANGIOJI“ APSIVERKĖ JORDANAS PETERSONAS?

Silvija Butkutė

Piersas Morganas: „Galėčiau nutylėti, bet turiu paklausti. Kino režisierė Olivia Wilde sukūrė naują filmą, kuriame, pasak jos, remiasi jūsų asmenybe. Išprotėjęs pseudointelektualas, lyderiaujantis nevalingo celibato besilaikančių (angl. incel), vienišų ir daugeliu aspektų paniekintų vyrų bendruomenei. Ar tai jūs esate šių žmonių herojus?“

Jordanas Petersonas: „Žinoma, kodėl ne. Jau ilgą laiką mano vardas linksniuojamas kaip atstovaujančio atstumtiems jauniems vyrams. Koks tai didelis nusikaltimas…“ (Apsiverkia)Daugiau

2022-11-22

PAISTALIOJIMAI

Juozas Šikšnelis

MEZGIMAS

Tai veiksmas, kurio metu paprasčiausiais įrankiais arba mikliais pirštais supinamas vienas ar keli siūlai, gaminant audeklą. Tačiau megzti galima ne tik virbalais ar pirštais, ne tik siūlus, bet dar daug ką, nes tai – itin universalus veiksmas.

Pvz.: būnant valdžioje mezgamos naudingos pažintys, ryšiai, kad praradęs kėdę Seime katapultuotumeisi į dar minkštesnę, kurioje vartytumeisi lyg vienas organas (bijau suklysti kuris) taukuose – juk gulinčio niekas nemuša.Daugiau

2022-10-22

SPYGLIAI IR GYVENIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Ruduo. Rudai – tarsi sukrešėjusiu, nebetekančiu krauju – visose žemės atodangose išsiverčia bet kokios buvusios žaismingos vasaros spalvos. Lapai medžių šakose ar ant šaligatvių, augalai soduose, daržuose, gėlės parkuose ir po daugiabučių langais – nesvarbu, kas ir kur augo, visa virsta vientisu tręštančiu paklotu, kurį neilgai trukus užklups ir prispaus pirmosios geliančio lapkričio snaigės. Išdidžios ir nekintančios stovės vien eglės, pušys, tujos, kėniai, kadugiai. Kartais galvoji – gera gebėti savo saulės antenas paversti žaliuojančiais spyg­liais, o šiais atsibadyti, kad jokie šalčiai bei pūgos nekąstų, bet, kita vertus – ar gali būti gražesnė metamorfozė, kai visko netekęs ir tarytum nugalėtas koks plikas krūmas pavasarį sukrauna žiedus, išpumpuruoja savo lapų formas, faktūras ir spalvas, liudydamas nenutrūkstamą gyvenimo ratą?Daugiau

2022-10-22

BIRUTĖ LETUKAITĖ: TEATRE MĖGSTU SĖDĖTI PIRMOJE EILĖJE

Kalbino Silvija Butkutė

Kauno šokio teatras „Aura“, kurio spektakliais žavimasi ne tik visoje Europoje, bet ir Honkonge, Malaizijoje, Meksikoje, Indijoje, JAV, šiemet mini 40-ies metų jubiliejų. Nuo teatro neatsiejamas jo įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės vardas. Ko gero, plačiai pristatinėti „Auros“ ir gausybės jos apdovanojimų nereikia, tai – pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje. 1980 m. B. Letukaitė įkūrė modernaus šokio studiją, o 1982-aisiais įvyko pirmasis viešas trupės pasirodymas, tad šie metai ir žymi „Auros“ gimimą. Vėliau teatras tapo tarptautiniu, jame karjeras pradėjo ir tęsia šokėjai iš įvairiausių užsienio šalių. Susitikusi su Birute švelniai primenu, kad šiame interviu turėtume pasikalbėti ir apie ją pačią, ne vien apie teatrą, ir gaunu žvalų priminimą atgal – ji su „Aura“ yra vienas neatskiriamas organizmas. Šnekučiuojamės prieš pat prasidedant jau daugiau nei tris dešimtmečius organizuojamam Tarptautiniam šokio festivaliui AURA, todėl visai nenuostabu, kad interviu įsibėgėja nuo intriguojančių istorijų, kurių teatrui ir jo kapitonei niekada netrūksta.Daugiau

2022-10-22

VERDIKTAS

Edith Wharton

Amerikiečių rašytoja Editha Wharton (1862–1937), iki vedybų – Newbold Jones, gimė senoje, kilmingoje ir turtingoje Niujorko šeimoje, kurios gyvenimas įkvėpė idioma tapusį posakį „neatsilikti nuo Džounsų“ (keeping up with the Joneses). Po JAV pilietinio karo Jonesai šešerius metus praleido Europoje, tad Editha, jauniausia iš trijų atžalų, vaikystėje su tėvais nemažai keliavo. Šeimai grįžus į Jungtines Valstijas, jos nerūpestinga paauglystė prabėgo Niujorke bei Niuporte (Rod Ailande). Mergaitę lavino privatūs mokytojai ir guvernantės, ji labai daug skaitė. Netrukus išryškėjo Edithos talentai: šešiolikos ji parašė pirmąją novelę ir publikavo savo poeziją mėnesiniame žurnale „Atlantic“. Tokiu būdu mergina debiutavo Niujorko aukštuomenėje, kuri vėliau tapo jos romanų bei apsakymų objektu: savo kūriniuose E. Wharton aprašė šio didmiesčio aukso amžių, atskleidė veltėdžiaujančio elito gyvenimą, veidmainiškus jo tarpusavio santykius bei turtingųjų luomo „kalėjimus“, kuriuose jie patys save ir įkalino.Daugiau

2022-10-22

Ariel Ramirez. Gebėti pagroti tai, ko nėra partitūroje

Kalbino Erika Drungytė ir Alfredas Kukaitis

Po pernai Kauno filharmonijoje įvykusio koncerto, kurio metu skambėjo žymaus XX a. Argentinos kompozitoriaus Arielio Ramirezo „Kreolų mišios“ (Misa Criolla), iki šiol netyla susižavėjimo kupini aptarimai. Netgi replikos, kad jei tokia muzika pasitiktų bažnyčiose, į jas ne tik grįžtų sekmadienio pamaldas apleidusieji, bet ir ateitų naujų žmonių. Įdomu, kad pagrindinis muzikantas, grojęs bandoneonu, taip pat Arielis Ramirezas (A. R.) – argentinietis muzikas virtuozas, aranžuotojas, kompozitorius, tango mokytojas Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse, kurio repertuaras aprėpia nuo simfoninės ir Lotynų Amerikos liturginės muzikos iki argentinietiško tango. Pastarojo populiarumui vis augant, be galo smalsu buvo apie šį reiškinį bei kultūrą apskritai sužinoti iš pirmų lūpų, tad pasitaikius progai, kai Arielis viešėjo Kaune, du muzikos mylėtojai – Erika Drungytė (E. D.) ir Alfredas Kukaitis (A. K.) – pasiprašė į svečius, kad paklaustų to, kas visada rūpėjo.Daugiau

2022-10-22

AUKŠTESNYSIS SIAUBAS. NAUJOJI SIAUBO FILMŲ BANGA

Gabrielius Kavaliauskas

Plačiame kino žanrų pasaulyje kiekvienas gali atrasti tai, kas jam patinka: nuo nuotaikingų komedijų iki kvapą gniaužiančių trilerių ar graudinančių dramų. Filmai paprastai tampa realybės, kurioje esame arba norėtume būti, atspindžiais. Tačiau tam tikras žanras dažnai nėra regimas kaip gyvenimo veidrodis, vien dėl to, kad pagrindinė jo funkcija – sukelti baimę. Kalbu apie siaubo kūrinius. Juose manipuliuojama žiūrovo suvokimu, pasitikėjimu. Nors tokiuose filmuose taip pat tyrinėjamos režisieriams svarbios problemos, tai dažnai lieka nesuprasta. Taip atsitinka todėl, kad stebėtojo dėmesys yra atitraukiamas nuo siužeto ir koncentruojamas ties netikėto išgąsčio (jump scare) scenomis, krauju, smurtu. Visgi požiūris pamažu keičiasi. Šiuolaikiniuose siaubo filmuose nagrinėjamos dabar aktualios temos. Režisieriai atsisako emocinių amerikietiškų kalnelių, būdingų aptariamam žanrui, ir vietoje jų kviečia žiūrovą apmąstyti vieną fundamentaliausių gyvenimo elementų – siaubą ir tai, kur jis gali slėptis.Daugiau

2022-10-22

INSTRUKCIJA, KAIP TEISINGAI PAKLYSTI

Deividas Preišegalavičius

Galite eiti taip, lyg rašytumėte suomiškai: leipa, kaulia, juustot, jogurtitt, hunaja, hunajat!

Galite pabandyti, pradžioje, šį tekstą susapnuoti. Naudokite raudoną rutuliuką.Daugiau

2022-10-22

IRONIŠKAS SLIŽIO KITYBIŲ PASAULIS

Aurelija Seilienė

Jeigu kas paklaustų, kas Lietuvoje sieja Klimtą, Modiglianį, Groszą ir net Bruegelį, galimas būtų tik vienas atsakymas – Sližys. Šis dailininkas mokėjo suderinti linijos grakštumą, spalvos lengvumą, kūno žemiškumą bei išraiškų groteskiškumą. Minėtieji bruožai, atsispindėję jo paveiksluose, atėjo iš paties tapytojo asmenybės, apie kurią kalbėdami pažįstami neretai išskiria neeilinį humoro jausmą, kandžias, tačiau itin tikslias pastabas, jautrią sielą, slepiamą po mordoboico (mušeikos) išvaizda, puikius kulinarinius sugebėjimus, atjautą.Daugiau

2022-10-22

ELIGIJUS DOMARKAS: NORĖČIAU, KAD GRĮŽTŲ TIKROJI OPERA

Kalbino Kristupas Antanaitis

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joachimo Herzo asistentas statant G. Puccinio „Madam Baterflai“. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizettio „Liučiją di Lamermur“. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.Daugiau

2022-10-21

GRAŽI MIRTIS

Giedrius Zubavičius

Šio scenarijaus pavadinimas skamba kaip provokacija – argi mirtis būna graži? Tekstas gali pasirodyti padrikas, tačiau ar mūsų gyvenimai nėra padriki? Tik mirtis ne tokia – ji labai konkreti. Savo mirtį galim suvokti aiškiau, nei įvertinti savo gyvenimą, o štai garsaus artisto-kinematografininko mintis-mirtis jį sumontuoja.

Autorius

(Scenarijaus ištrauka)

Vilnius. Naktis. Vaidas į šonus ištiestomis rankomis, lyg balansuodamas aukštyje, žingsniuoja balta kelią skiriančia linija. Pastebėjęs dideliu greičiu lekiantį automobilį, staiga išbėga į gatvę, iššoka į jos vidurį ir atsistoja kryžiumi. „Porsche“ greitai sustoja už kelių metrų nuo jo.Daugiau

2022-10-21

Operos maištininkė Karina Novikova

Kalbino Greta Dainytė

Jaunosios kartos operos režisierė Karina Novikova baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau žinias gilino Nacionalinėje operos studijoje (National Opera Studio) Londone, stažavosi Londono, Amsterdamo, Ciuricho ir Berlyno teatruose. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente. K. Novikovą taip pat galima vadinti lietuviškosios operos Žana d’Ark – siekdama prisidėti prie muzikinių teatrų struktūros tobulinimo, 2018 m. ji įkūrė jauniems operos solistams skirtą tarptautinės rezidencijos programą „Operos akseleratorius“, suteikiančią galimybę į sceną žengti iškart baigus studijas, o ne ilgus metus laukti, kol pasitaikys šansas įsidarbinti šalies muzikiniuose teatruose.Daugiau

Rodyti daugiau