Istoriniai šaltiniai iš Indijos, Persijos, Kinijos ir Europos karalysčių liudija apie klounui – arba kvailiui – suteikiamą galią sakyti tai, ko neišdrįsta kiti. Nesvarbu, ar jis tyčiosis iš paties valdovo, ar privers kvatotis iš šio valia priimtų sprendimų – juokdariui viskas leidžiama. Jo funkcija visada buvo išlaikyti atsvarą autoritetui. Tradiciniame cirke klounai atsakingi už įtampos sumažinimą po pavojingų triukų, laukinių gyvūnų pasirodymų, publikos užėmimą, kol aikštelė ruošiama kitam numeriui, o štai šiuolaikiniame cirke klasikiniai jų etiudai nebeaktualūs ir retai sutinkami, klounas nebėra neatsiejamas nuo raudonos nosies. Klounada skirtingai išnaudojama tiek stiliaus, tiek turinio atžvilgiu: ją išvystame cirke, fiziniame teat­re, kine ar „stand-up“ komedijoje. Tai gebėjimas priimti juoką ir juoktis kartu su auditorija, net iš skaudžiausių dalykų. Klounas, it vaikas, domisi viskuo ir kelia klausimus, tyrinėja objektus, erdvę, save bei savo santykį su kitais – taip jis gali padaryti kasdieninių, bet nepaprastų atradimų. Klouno kuriamų spektaklių šaltinis – žmogaus emocinės būsenos, jis turi nebijoti prisiliesti prie nepatogių emocijų: vienatvės, gėdos ar baimės. Klounada yra paveiki priemonė siekiant įveikti negatyvius jausmus. Jos praktikas, tyrėjas, Kalifornijos universiteto profesorius Eli Simonas klounus įvardija kaip išsilaisvinusius iš normalaus elgesio suaugusiuosius, kurie tampa visagalėmis būtybėmis, išreiškiančiomis ir sukeliančiomis gilias emocijas.

Plačiau pasikalbėti apie klounadą ir jos kaitą susitikau su dviem profesionaliais klounais – Marija Baranauskaite (M. B.) ir Žilvinu Beniušiu (Ž. B.). Marija – pirmoji lietuvė, baigusi studijas prestižinėje tarptautinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje Prancūzijoje. Įvaldytą discipliną kūrėja taip pat išnaudoja prisidėdama prie socialinio cirko organizacijos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“, kuri yra gyvybiškai reikšminga šiuolaikinės klounados raidai Lietuvoje. Su ja siejamas ir toje pačioje mokykloje Paryžiuje žinias gilinęs Žilvinas – režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius, „Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro“ įkūrėjas.

Žvelgiant retrospektyviai, klounas visuomet buvo laikomas paprastu, nuoširdžiu, šiek tiek beviltišku ir tragišku personažu. Jūsų nuomone, ar šie bruožai tebėra jam būdingi bei aktualūs? Galbūt kaip tik stengiamasi atsiriboti nuo senosios mokyklos?

M. B.: Manau, kad vis dar būdingi. Gal pagrindinis skirtumas tas, jog šiuolaikiniame cirke klounas daugiau būna tikru žmogumi – jis juokingas pats iš savęs, atliekantis asmeninį ritualą, o ne nuotaikingą vaidmenį.

Ž. B.: Tokia formuluotė – paprastas, nuoširdus – skamba labai nesudėtingai, bet tai nėra lengvai pasiekiama. Ir kasdienybėje dažnai sakome „būk truputį paprastesnis“, santykiuose stengiamės būti nuoširdūs. Sunku tokiam išlikti visada. Mano galva, šitai jokiu būdu nerodo, kad klounas neprotingas, kad jam stinga gelmės. Tas „paprastas ir nuoširdus“ nereiškia „trečio brolio“ ar pan. Mintis labiau keep it simple. Dirbdami teatre žmonės dažnai nori paslėpti savo jausmus, išgyvenimus po itin sudėtinga raiška, tarsi taip jų pasirodymai įgytų didesnę meninę vertę. Keep it simple šiuo atveju reiškia apnuoginti esmę. Tad iš vienos pusės galėčiau sutikti, jog nuoširdumas bei paprastumas ir toliau lydi klouną, tačiau iš kitos pusės – klounadoje atsirado naujų formų. Klounas nebėra geros širdies kaimietukas su skrybėle ar koks kitas linksmų plaučių žmogelis. Bet kokiame šio tipo personaže (o jų esama pačių įvairiausių – piktas klounas, aistringas klounas ir t. t.) gali skleistis visos emocijos. Nuoširdumas, paprastumas padeda įvardyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Prancūzų fizinio teatro mokytojo, aktoriaus Jacques’o Lecoqo žodžiais tariant, „klounas – mūsų vidinis vaikas“. Jeigu karalius nuogas, jis nedvejodamas tai ir pasako.

Kuo, jūsų akimis, dar pasikeitė klounados scena Lietuvoje ir Europoje?

M. B.: Lietuvoje šiuolaikinę klounadą vis dar galima vadinti labai nauju žanru. Mūsų šalyje iki šiol klounai pasirodydavo tik klasikinio cirko spektakliuose, tačiau dabar organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“ jų daugiausia, kiek yra buvę per visą jos gyvavimo čia istoriją – jau net dvidešimt penki! O ir šiuolaikinės klounados spektaklių sukuriama bene kasmet. Galvojant apie Europą, sakyčiau, naujausias pastebimas skirtumas tas, kad ženkliai daugėja sėkmingų, pripažintų moterų klounių.

Ž. B.: Nesu didelis Europos scenos žinovas, bet prieš trisdešimt metų klounas buvo poetiškas, jo pasirodymuose galėjai aptikti daugiau meninės raiškos, simbolių. Žiūrėdamas to meto geriausius pasirodymus, nesijuoksi iš visų plaučių. Taip, nusišypsai, bet labiau galvoji apie tai, kad viskas gražu, miela, perteikta gera idėja. Dabar, kai gyvename daug greitesniu tempu, viskas sparčiau vyksta ir scenoje. Gal dėl to, o gal ir ne, poetiškumo nebeliko, ėmė dominuoti natūralumas, autentiškumas. Daug klounų darbuojasi televizijoje, kine – prieš kamerą. Ten jie yra priversti apriboti fizinę raišką, pašiepia daugiau savo trūkumus: siekia atskleisti save, savo pažeidžiamumą ir iš to pasijuokti.