Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.Daugiau

ŽINOMAS, BET KITOKS JEAN COCTEAU

Zigmas Kalesinskas

Prancūzų menininkas Jean Maurice Eugene Clement Cocteau (1889–1963) – garsus romanistas, dramaturgas, kritikas, kompozitorius, scenografas, grafikas, tapytojas, keramikos dirbinių meistras ir netgi bokso vadybininkas, tačiau save visada vadindavo poetu. Poeziją jis rašė visą gyvenimą ir išleido daugiau kaip 20 eilėraščių knygų. Lietuvoje menininkas labiau žinomas kaip rašytojas, pjesių autorius ir kino režisierius. Jeano Cocteau gyvenimas paženklintas daugybe pakilimų ir nuopuolių. Poetas dažnai nesugebėdavo atskirti realybės nuo fantazijos. Sutelkęs dėmesį į svajingą gyvenimą, jis visas liūdesio formas atmetė kaip gynybos mechanizmą, pasinerdamas į Paryžiaus bohemą. Menininko darbai buvo paveikti siurrealizmo, psichoanalizės, kubizmo, katalikybės ir opiumo. J. Cocteau buvo vos devyneri, kai nusižudė jo tėvas. Šis įvykis paskatino domėtis mirties tematika, kuri lydėjo jį visą kūrybinį kelią. Būdamas devyniolikos, išleidęs savo pirmąjį poezijos rinkinį „Aladino lempa” (La lampe d’Aladin), J. Cocteau greitai išgarsėjo. Dvidešimties jis jau pažinojo to meto įžymybes: Marcelį Proustą, André Gide’ą, Auguste’ą-Maurice’ą Barrès ir kt.Daugiau

TOMAS DAUKŠA: „LINKĖJIMAI, MAMA IR TETI!“

Kalbino Eglė Petreikienė

„Atliksiu eksperimentą – vietoj įžangos parašysiu išvadas“, – pagalvojau baigusi šį interviu, nes pokalbis sujaukė galvą ir išprovokavo keletą klausimų. Pavyzdžiui: ar visuomet galima pasikliauti tyrimų rezultatais, ypač kai juos atlieka sistema? Ar visi tyrimai svarbūs, o jų išvados mums naudingos? Kai „Google“ paieškoje įvedusi užklausą „Tomas Daukša“ per 0.42 s gaunu 33 900 rezultatų, žinau, kad iš tokio kiekio menka nauda, nes didžioji jų dalis ne apie tą Tomą (labai populiarus vardas) ir ne apie tą Daukšą (nes pavardė taip pat dažna). Tikiu, kad pateiktame nuorodų indekse apie mano pašnekovą, palangiškį jaunosios kartos menininką, būtų šiek tiek straipsnių, parodų apžvalgų ir recenzijų, bet tikrai ne jūra.Daugiau

LIZDAI

Tomas Daukša

Meno projekto „Iš pusiausvyros išvesta sistema su grįžtamuoju ryšiu“ tiriamosios dalies ištrauka, Vilniaus dailės akademija, 2019

Pamenu, dar vaikystėje negalėdavau atsispirti mistinėms istorijoms. Nesvarbu, ar tai būdavo ateiviai, vaiduokliai, sniego žmonės, zombiai, iš dangaus lyjančios varlės, ar koks į laisvę ištrūkęs ir iki šiol po Europos miškus klajojantis nacių eksperimentas. Šios istorijos prikaustydavo mano dėmesį ir žadindavo vaizduotę. Po bemiegių naktų baiminantis, kad už užuolaidos gali slėptis vilkolakis, o po lova guli negyvėlis, tik ir laukiantis, kada užsimerksiu, jog prisikeltų, prisiekdavau daugiau niekada nebežiūrėti tokių laidų ir nebesiklausyti baisių pasakojimų. Daugiau

Alfonsas MuchÀ ir čekiškos Art Nouveau šaknys

Eglė Petreikienė

Jeigu esate tokie pat kaip aš mielų giminės reliktų kaupikai, tikriausiai ir jūs tarp savųjų rastumėte secesijos laikus menančių daiktų. Mūsų namuose šventai saugomos nuotraukos, ypač senovinės, atspaustos ant standaus kartono, vis dar kvepiančios dulkėtais brokatais ir galantiškais santykiais. Dvi iš jų man visad atrodė ypatingos, nes jų reversas daug įdomesnis už aversą – nugarėlės piešiny šilkais ir garbanomis besiplaikstanti Muchos stiliaus dama, reklamuojanti P. A. Kozlovo fotoateljė Tiflisyje (dabartinis Tbilisis), kaitino mano smalsumą. Betyrinėjant paaiškėjo, kad tokia nuotraukų puošyba būdinga modernui, arba secesijai, – Jugendstil, Liberty, Arte nuova, Tiffany, kurie yra prancūziškojo Art Nouveau („Naujojo meno“) sinonimai skirtingose šalyse. Kas tas Alfonsas Muchà išsiaiškinsim jau netrukus, bet iš pradžių…Daugiau

Urvinis žmogus ir dirbtinis intelektas

Monika Budinaitė

Gruodį prestižiniame Niujorko „Christie’s“ aukcione už stulbinamą sumą parduotas dirbtinio intelekto sukurtas paveikslas. Šį įvykį interpretuoju kaip neišvengiamą pokyčių mene pradžią. Ko gero, nesuklysiu sakydama, kad paslaptingasis pirkėjas įsigijo ne tik išskirtinį darbą, bet ir žiupsnelį istorijos. Galbūt po daugelio metų, kai kompiuterinių sistemų kuriamas menas jau bus nesuvokiamai pažengęs ir užsiėmęs plotelį po saule, smalsuoliai pamatyti „Egmond de Belamy“ portreto plūs taip pat, kaip dabar plūstame, pavyzdžiui, pasižiūrėti į priešistorinių žmonių išmargintus urvus: Šovė Prancūzijoje ar Kueva de las Manos Argentinoje.Daugiau

Miestas, menas ir atšipę dantys

EGLĖ PETREIKIENĖ

Dviejų valandų skrydis (Kaunas–Stavangeris) turi privalumų: atsijungus nuo įprastų trikdžių – skambučių ir socialinio tinklo „F“, iš viršaus žvelgiant į monotoniškus debesų apklotus, vienodai jaukiai pridengusius ir didmiesčius, ir bažnytkaimius, atsiranda gražaus laiko apmąstymams. Pavyzdžiui, apie vienos (bet kurios) šalies miestus kaip šeimą – broliškuose jų santykiuose įžvelgiu atpažįstamų bruožų ir šeimyninio elgesio modelių. Daugiau

Gatvės menas kaip paveldas: Teisė į miestą?

Laima Nomeikaitė

Visuomenės geografė ir miesto planuotoja Laima Nomeikaitė dirba Norvegijos kultūrinio paveldo tyrimų institute Osle, analizuoja gatvės meną kaip nematerialų paveldą. Jos tyrinėjimų centre – paveldo, menų, miesto ir erdvės / vietos sąveika. Bergene kartu su draugais L. Nomeikaitė organizavo festivalį „Matgilde mot Hungersnød“ („Maisto gildija prieš badą“). Šio projekto metu ji artimai bendradarbiavo su gatvės menininkų grupe „Bart“.
Daugiau

Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai

Corinna Nicole

Vandalizmas, nukreiptas prieš meno kūrinius, arba jų niekinimas tam, jog būtų sukurti kiti meno kūriniai, kelia daug klausimų. Kaip aiškinti tokią elgseną? Kodėl tai darantiems menininkams pavyksta išsisukti nuo bausmės? Galų gale, ar vandalizmas gali būti priimtinas kaip kūrybinė praktika? Nors tradiciškai manoma, kad meno niekinimas yra spontaniškas siautėjančio individo veiksmas, pasak britų kūrėjo Damieno Hirsto, kūrėjai jo gali imtis sąmoningai, kaip „tikslingos, metodiškos ar sistemiškos praktikos, kurioje subjekto pasirinkimas toli gražu nėra atsitiktinis“.Daugiau

Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Agnė Narušytė

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. Daugiau

LIETUVIŠKA ANIMACIJA „Kas tai yra?“ arba jos definicijų beieškant

Vidas Poškus

Regis, kalbėti apie lietuvišką animaciją tiek pat prasminga, kaip ir postringauti apie lietuvišką: 1) kiną; 2) madą; 3) dizainą. Tie dalykai (galbūt juos galima vadinti fenomenais visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir netiesiogine?) tartum yra, lyg ir egzistuoja kaip neginčijami faktai, tačiau tuo pačiu (ir kita vertus) dėl jų autonomijos, suvereniteto visuomet kyla pagrįstai nepagrįstų abejonių. Daugiau

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Jolanta Miškinytė

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. Daugiau