Visuomenės geografė ir miesto planuotoja Laima Nomeikaitė dirba Norvegijos kultūrinio paveldo tyrimų institute Osle, analizuoja gatvės meną kaip nematerialų paveldą. Jos tyrinėjimų centre – paveldo, menų, miesto ir erdvės / vietos sąveika. Bergene kartu su draugais L. Nomeikaitė organizavo festivalį „Matgilde mot Hungersnød“ („Maisto gildija prieš badą“). Šio projekto metu ji artimai bendradarbiavo su gatvės menininkų grupe „Bart“.

Pastaraisiais metais atskiri gatvės meno kūriniai yra priskiriami kultūros paveldui. Tačiau bandymai integruoti gatvės meną į paveldosaugos struktūras neišsprendžia filosofinių ir praktinių jo išsaugojimo problemų.

Vienas tokio priskyrimo ribotumų yra tas, kad neatsižvelgiama į nesankcionuotam gatvės menui svarbią „teisę į miestą“ ir tokius jos komponentus kaip „teisė į kasdienę patirtį“, neteisėtumas, laikinumas ir antikomercializmas. Andrzejus Zieleniecas1 teigia, kad nesankcionuotas gatvės menas gali būti suprantamas kaip „Lefebvre’o šauksmo išraiška ar į(si)kūnijimas ir reikalavimas „teisės į miestą“, teisės pri(si)taikyti, vertinti, žinoti ir naudoti miesto erdves bei vietas <…>; laisvas menas ar politika, kuri kelia iššūkį normaliai, banaliai, funkcionalizuotai ir vis labiau suprekintai bei privatizuotai erdvei“. „Teisės į miestą“ sąvoka Henris Lefebvre’as2 siekė sukurti alternatyvią viziją miesto, kuriame gyventojai turi teisę patys valdyti urbanistinę erdvę, miestą, įmanomą anapus valstybės, kapitalizmo ir vartotojiškos visuomenės.

Davidas Crouchas3 tvirtina, kad „problema – ne paveldas, o tai, kaip šiuolaikinėje kultūroje jis suvokiamas ir institucionalizuojamas, dažnai pasitelkiant vyraujančią simbolinę objektų reprezentaciją“. Laurajane’ė Smith4 teigia, kad pagrindinis institucionalizuoto ar tradicinio paveldo ribotumas yra susijęs su „oficialiuoju paveldo diskursu“ (toliau – OPD). Į OPD apibrėžimą ji įtraukia JT Pasaulio paveldo konvencijas ir visas kitas autoritetingas šios srities įstaigas. Šiam diskursui vadovauja pareigūnai ar ekspertai, turintys galią apibrėžti ir įteisinti paveldo reikšmę bei supratimą. Tokiu atveju materialių vertybių išsaugojimo svarba dažnai marginalizuoja vietos bendruomenėms priimtinus dalykus ir jų įsitikinimus. OPD sutelkia dėmesį į estetiškai patrauklius materialius objektus, saugotinus dėl jų nacionalinės reikšmės; vertina turizmą kaip paramą ekonomikos skatinimui, apibrėžia paveldą kaip materialų ir neatnaujinamą5. OPD yra vienkryptis ir nuolat formuoja suvokimą bei prieštaringas paveldo koncepcijas.

Gatvės meno atveju galime rasti OPD apraiškų, nors atsakingi už išsaugojimą arba pašalinimą ekspertai yra ne tik paveldosaugininkai, bet ir privatūs asmenys bei įvairios valstybės ir miesto institucijos. Tradiciškiausi OPD metodai, kurie buvo pritaikyti gatvės menui – fizinis įrėminimas (pavyzdžiui, uždengiant kūrinį organiniu stiklu), istorinės, estetinės bei turistinės vertės išsaugojimas ir teisinis paveldo įforminimas. Akademinėje literatūroje aiškinama, kad vietos valdininkai ir paveldo ekspertai dažniausiai naudoja verte paremtas sistemas ir materialias apsaugos technikas tam, kad pateisintų gatvės meno išsaugojimą6. Tačiau neatsižvelgiama į tokius gatvės meno aspektus kaip nelegalumas, „kasdieniškumas“, vieša erdvė, nekomercialumas bei laikinumas. Susana Hansen ir Dannis Flynnas7 rašo, kad vietinės tarybos saugo žymių gatvės menininkų kūrinius, juos uždengdamos organiniu stiklu; tai pažymi juos kaip objektus, „turinčius vertę“, „prideda vertės“ ir jie tampa saugotini.